- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-03
- Bylos Nr.
- e2A-698-516/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00059-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- akcinės bendrovės SEB banko
- Ieškovas
- K. V.
- Trečiasis asmuo
- V. V.
- Kategorijos
- 2.5.10Civilinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2082-619/2016 pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui (trečiasis asmuo – V. V.) dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko 111 651,91 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. su sutuoktine nusprendė bendrosios jungtinės nuosavybės teise sukauptas lėšas investuoti į vertybinius popierius. Neturėdami patirties, kreipėsi į atsakovę. 2007 m. kovo 14 d. ieškovas gavo atsakovės pasiūlymą dėl investicijų, su kuriuo buvo pateiktas ir investicijų portfelio pasiūlymo planas, parengtas pagal ieškovo žodžiu išsakytus pageidavimus dėl polinkio rizikuoti, siekiamos investicijų grąžos. Ieškovui buvo pateiktas vidutinės rizikos investicijų portfelis. Ieškovas paaiškino, kad 2007 m. kovo 19 d. jis su atsakove sudarė privačios bankininkystės paslaugų teikimo sutartį Nr. PB-01-2007319-083/0083 ir investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį Nr. IPVK-01-2007319-029-0029, kuria atsakovė įsipareigojo pagal individualią ieškovo investavimo strategiją teikti konsultacijas ieškovui dėl jo investuojamo turto valdymo ir kitais su investavimu susijusiais klausimais. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. balandžio 3 d. be kitų investavimo produktų, nurodytų Investicinio portfelio paskirstymo plane, ieškovas pateikė pavedimą nupirkti, o atsakovė nupirko 4596 GILD Arbitrage Risk Capital Fondo vienetų, kurių vertė, įskaitant komisinį mokestį, buvo 111 651,91 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovės pateiktame plane GILD fondas įvardytas kaip apribotos rizikos fondas, šio fondo vidutine metinė investicijų grąža nuo 2001 m. siekė 25 proc., o fondo svyravimų ribos vos 8 proc. Jokia rizika, kad šio fondo vienetų išpirkimas gali būti laikinai ar neribotam laikui sustabdytas, jog fondo vienetai gali būti neišpirkti ir ieškovas gali prarasti visą kapitalą, nebuvo nurodyta. Tokia rizika neatskleista ir Konsultavimo sutartyje. Ieškovo teigimu, 2008 m. lapkričio 4 d. jis iš atsakovės sužinojo, kad dėl galimų GILD fondo likvidumo problemų stabdoma prekyba fondo vienetais. 2009 m. rugsėjo 3 d. ieškovas, kurio netenkino atsakovės paslaugų kokybė ir taikomi padidėję įkainiai, nutraukė Konsultavimo sutartį. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad gavo iš atsakovės pranešimą, jog fondo vienetų vertė lygi 0 Eur ir 2014 m. gruodžio 29 d. planuojamas GILD fondo vienetų nurašymas ir išregistravimas. Ieškovas paaiškino, kad jis ir trečiasis asmuo neprofesionalūs investuotojai, tačiau fizinio asmens konsultavimo anketą pirmą kartą užpildė tik 2009 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konsultavimo sutarties pasirašymo. Šioje anketoje ieškovas pažymėjo, kad pageidauja tokių investicinių priemonių, kurios nors ir gali svyruoti investavimo eigoje, tačiau investavimo laikotarpio pabaigoje turi užtikrinti, jog pagrindinis investuotas kapitalas nesumažės ir nebus prarastas. Ieškovo nuomone, atsakovė, neįspėdama ieškovo apie riziką, suklaidino jį, įsiūlė netinkamas investavimo priemones, pažeidė Konsultavimo sutartį, neįvykdydama pareigos atskleisti ieškovui informaciją apie investicinio fondo galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą ar jų neišpirkti, taigi atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovo vertinimu, atsakovė, kaip finansų tarpininkas, nesielgė atidžiai ir rūpestingai kaip profesionalas ir yra atsakovės kaltė dėl ieškovui kilusios žalos. Jeigu atsakovė pareigas būtų įvykdžiusi tinkamai, ieškovas nebūtų priėmęs sprendimo įgyti tokių vertybinių popierių, nes jie neatitiko ieškovo investavimo tikslų ir poreikių, kuriuos atsakovė žinojo ir turėjo žinoti. Taigi egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusių ieškovui žalingų padarinių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas ieškovui iš atsakovės 55 825,95 Eur žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 600,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad tik 2014 m. gruodžio 15 d. jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą, kai buvo informuotas apie faktą, jog yra planuojamas GILD fondo vienetų nurašymas ir išregistravimas, nes tik tuo momentu tapo aišku, kad ieškovas negrįžtamai prarado investuotas lėšas, todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo taikyti ieškinio senatį. Teismas taip pat sutiko su ieškovo argumentais, kad atsakovė laiku nesurinko duomenų apie ieškovo investavimo patirtį bei tinkamus produktus. Teismas nustatė, kad ieškovui laiku nebuvo pateiktos pildyti klientų anketos, nebuvo reikalaujama pateikti bet kokio kitokio pobūdžio dokumentų, kuriuose būtų nurodyta informacija apie jo finansinę padėtį, investavimo tikslus, patirtį, fizinio asmens konsultavimo anketa užpildyta tik 2009 m. balandžio 7 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstus banko argumentus, kad visas aplinkybes banko darbuotojai išsiaiškino individualių susitikimų metu, nes tokių aplinkybių, esant prieštaringiems žodiniams paaiškinimams, bankas neįrodė.Teismas nurodė, kad nei ikisutartinių santykių metu, nei pasirašant sutartį bankas ieškovo neinformavo apie riziką, jog ieškovo įgyjamų investicinių vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas ir jis gali prarasti visą investuotą kapitalą, nors atsakovei buvo žinoma apie tai, kad ieškovas pageidauja saugiai investuoti turimas lėšas, nes pati atsakovė jam pristatė vidutinės rizikos investicijų portfelio paskirstymo planą. Investicijų portfelio paskirstymo plane ieškovui nebuvo pateikta informacija apie investavimo į GILD fondo vienetus ar kitus investicinius fondus rizika, t. y. kad pasibaigus 2–5 metų laikotarpiui, ieškovas gali neatgauti investuotų pinigų dėl to, jog fondo vienetų išpirkimas gali būti laikinai ar neribotam laikui sustabdytas ar vienetai gali būti neišpirkti. Teismas pažymėjo, kad šiame plane nurodoma, jog GILD Arbitrage tikėtina investicijų grąža 15,0–30,0 proc., vertės svyravimo rizika, 3 metai – 8 proc. Duomenų apie tai, kad ieškovas ar trečiasis asmuo buvo supažindintas su GILD Arbitrage AS 2007 m. kovo mėn. emisijos prospektu ar jis jam buvo įteiktas, į bylą nėra pateikta, todėl šią atsakovės nurodytą aplinkybę teismas laikė neįrodyta.Teismas akcentavo, kad ieškovas, nors ir verslininkas, yra neprofesionalus investuotojas, todėl rizikos mastas yra vienas iš svarbiausių aspektų, kuris turi būti jam atskleistas. Teismo vertinimu, vertybinių popierių kainų kritimo rizika, apie kurią ieškovas buvo informuotas, bei investuojamo kapitalo praradimo rizika yra skirtingos rizikos, sukeliančios skirtingas pasekmes investuotojui. Fondo sustabdymo rizika, įvertinus tai, kad GILD prospekte yra aiškiai nurodoma, jog nėra galima jokia garantija, kad fondas pasieks savo investavimo tikslus ir investuotojai netgi gali prarasti didelę dalį arba visas investicijas į fondą, turėjo būti tinkamai atskleista ieškovui, kad jis galėtų priimti atitinkamą sprendimą dėl investavimo. Teismo įsitikinimu, tokios informacijos nepateikimas klientui negali būti pripažintas veikimu geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais.Teismas konstatavo, kad bankas pažeidė Konsultavimo sutarties 4.1 ir 4.2 punktus, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 2 punktą. Teismas nurodė, kad ieškovo patirti nuostoliai gali būti laikomi atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) rezultatu, t. y. labiau tikėtina, jog ieškovas nebūtų investavęs į finansines priemones, jeigu atsakovė jį būtų tinkamai informavusi apie galimybę prarasti visą investuotą kapitalą.Teismas atkreipė dėmesį, kad nors ieškovas yra neprofesionalus investuotojas, neturintis investavimo patirties, jis taip pat yra verslininkas, kuriam turi būti žinoma ir suprantama nemokumo rizika versle, todėl ieškovas, priimdamas sprendimą investuoti 111 651,91 Eur į GILD fondo vienetus, turėjo suprasti apie galimą fondo mokumo riziką arba kreiptis į atsakovę dėl visų rizikų išsiaiškinimo, tačiau nesiimdamas šių priemonių, ieškovas, kaip investuotojas, elgėsi nepakankamai rūpestingai, todėl atsakovės atsakomybė mažintina iki 50 procentų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė AB SEB bankas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Konsultavimo sutartis buvo sudaryta dėl investicinio portfelio in corpore valdymo konsultavimo pagrindais. Teismas nepagrįstai išskyrė tik vieną iš ieškovo investicinio portfelio priemonių – GILD fondą, bei jo pagrindu vertino atsakovės profesinio rūpestingumo pareigos įvykdymą (neįvykdymą), konsultuojant ieškovą dėl portfelio valdymo. Sudarydama ieškovui pasiūlymą dėl investicinio portfelio, atsakovė tam tikromis proporcijomis įtraukė skirtingos rizikos investicinius instrumentus, kad bendras investicinio portfelio rizikos lygis atitiktų ieškovo pageidaujamą rizikos lygį (vidutinį ir didelį). Investavimas visuomet yra susijęs su vienokio ar kitokio lygio rizika, taip pat apimančia ir visos investicijos praradimo riziką. Vieno iš investicinio portfelio instrumentų – GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymas, turėjo įtakos ieškovo valdomo investicinio portfelio vertės sumažėjimui, tačiau bendras ieškovo prisiimtos investicinio portfelio rizikos lygis buvo išlaikytas. Savo ruožtu investicinio portfelio vertės svyravimas, inter alia ir mažėjimas, nulemtas atskirų investicijų nuvertėjimo, yra pati būdingiausia investavimo rizika. Atsakovė ieškovui teikė konsultacijas dėl investicinio portfelio valdymo taip, kad neigiamas investicijų vertės pokytis neviršytų priimtino rizikos lygio, o likvidumo sumažėjimo rizika (su kuria ieškovas buvo supažindintas (Konsultavimo sutarties 1.7., 4. punktai), nagrinėjamu atveju materializavosi tik iš dalies – ieškovo investicinis portfelis, nepaisant GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ir nutraukimo, išliko likvidus. Ieškovo investicinio portfelio vertės sumažėjimas neišėjo už jo Bankininkystės paslaugų teikimo, Konsultavimo sutartimis prisiimtos svyravimo rizikos ribų – 14 proc. Ieškovui nepraradus viso į investicinį portfelį investuoto kapitalo, patirtos rizikos lygiui atitikus ieškovo prisiimtąjį, teismo išvada, kad atsakovė suklaidino ieškovą, neinformavusi, jog ieškovas gali prarasti visą kapitalą, įsiūlė netinkamas investavimo priemones, laikytina nepagrįsta.Ieškovui buvo tinkamai atskleistos tiek viso investicinio portfelio, tiek ir atskirų jo instrumentų (taip pat GILD fondo) išpirkimo sustabdymo ar nutraukimo rizikos. Iš Konsultavimo sutarties turinio (4.2. punkto) matyti, kad atsakovė įvykdė profesinio rūpestingumo pareigą – ieškovas iš anksto buvo supažindintas su vertybinių popierių likvidumo bei su kitokia rizika, pripažįstama protinga finansų rinkų įprastinėje praktikoje. Investicinio fondo, jį sudarančių vienetų sustabdymo ar išpirkimo nutraukimo rizikos atitinka Konsultavimo sutarties 4.2.6. papunktyje įtvirtintą likvidumo riziką bei įprastinėje praktikoje yra pripažįstamos protingomis finansų rinkų rizikomis. Lietuvos bankas, kaip finansinių priemonių rinkas prižiūrinti institucija, laiko, kad atsakovė apskritai neturėjo pareigos informuoti ieškovą apie GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo riziką. Be to, kiekvieno emitento, t. y. ir investicinių fondų, bankroto rizika yra žinoma visuotinai, laikoma protinga ir suprantama net neprofesionaliam investuotojui. Aplinkybę, kad ieškovui turėjo būti suprantama GILD fondo bankroto rizika, konstatavo ir pats teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, kad likvidumo ar bankroto rizika yra būdinga visiems be išimties ūkio subjektams, vienintelė ieškovo galimybė išvengti minėtų rizikų materializavimosi, būtų investavimo atsisakymas apskritai. Tačiau ieškovas, puikiai žinodamas GILD fondo situaciją, savo laisva valia 2009 m. balandžio 8 d. ir 2010 m. spalio 19 d. įsigijo kitų dviejų fondų vienetų.Kadangi atsakovė tinkamai atskleidė ieškovui investavimo į investicinį portfelį rizikas, jos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti. Atsakovė veikė maksimaliai rūpestingai ir apdairiai – atsakovė neturėjo ir negalėjo objektyviai numatyti, kad Estijos Respublikos finansų rinkų priežiūros institucijos prižiūrimo GILD fondo vienetai bus nurašyti ir pats fondas išregistruotas. Pagal kasacinio teismo praktiką, atsakomybė už pareigos tinkamai suteikti informaciją klientui nevykdymą bankui kyla pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę – su kalte, tačiau atsakovės veiksmuose nėra kaltės. Be to, ieškovo prisiimtos investavimo rizikos materializavimasis nuo atsakovės veiksmų (neveikimo) niekaip nepriklausė. Investavimo nuostolių nebūtų buvę įmanoma išvengti nepriklausomai nuo to, kokia apimtimi atsakovė būtų teikusi investavimo konsultaciją, o ieškovas suprato investavimo riziką ir šią riziką prisiėmė, priėmęs sprendimą įsigyti investicinį portfelį. Ieškovas pasirinko didelės ir vidutinės rizikos lygio investavimo strategiją, pagal kurią investicinio portfelio vertės svyravimas laikytinas būdingiausia investiciniam portfeliui rizika, taigi ieškovo patirtą žalą lėmė ne atsakovės veiksmai, bet paties ieškovo investiciniai sprendimai. Ieškovo dėl GILD fondo vienetų išregistravimo patirti nuostoliai laikytini ne žala, o materializavusia ieškovo investicine rizika.Šioje byloje santykiai yra susiklostę tarp juridinio asmens (atsakovės) ir fizinio asmens (ieškovo), todėl teismas ieškinio tenkinimo atveju ieškovui iš atsakovės galėjo priteisti tik 5 proc. dydžio metines palūkanas.Ieškovas K. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Analizuodamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies turinį, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliems investuotojams. Konsultavimo sutarties 4.2. punkto sąlygose nėra aiškiai ir nedviprasmiškai minimos vertybinių popierių prekybos sustabdymo, jų neišpirkimo ir investuoto kapitalo praradimo rizikos. Taigi teismas, tinkamai kvalifikavęs ieškovą kaip neprofesionalų investuotoją, kuriam rizikos mastas yra vienas iš svarbiausių atskleistinų prieš investavimą aspektų, pagrįstai konstatavo, kad šių Konsultavimo sutarties nuostatų turinys nėra tapatus informacijai apie vertybinių popierių neišpirkimą ir investuoto kapitalo praradimą. Priešingas Konsultavimo sutarties nuostatų aiškinimas neatitiktų FPRĮ 22 straipsnio normų turinio.Apeliantės cituojamos Lietuvos banko išvados bei jos argumentai, kad emitento nemokumo bei bankroto rizika yra žinoma visuotinai ir apie ją nereikia kliento įspėti atskirai, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-559/2014 išaiškinta, kad informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį, todėl toks neatskleidimas leidžia banko veiksmus kvalifikuoti kaip neatitinkančius šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Be to, GILD vertybinius popierius siūliusio įsigyti subjekto pareiga atskleisti galimą emitento nemokumo ir vertybinių popierių neišpirkimo riziką numatyta GILD fondo vienetų emisijos prospekte, kuris ieškovui prieš investuojant neatskleistas.Apeliantė netinkamai interpretuoja ieškovo veiksmus, įsigyjant Fidelity China Fund fondo ir Schroder Global Emerging Market Fund fondo vienetus. Šių vertybinių popierių, įsigytų po sužinojimo apie prekybos GILD fondo vienetais sustabdymą, įsigijimas buvo nulemtas, pirma, atsakovės pasiūlymo ir rekomendacijų, t. y. taip elgtis patarė pati apeliantė, antra, siekio kaip galima labiau sumažinti ekonominės krizės metu patirtus didelius nuostolius – naujos papildomos lėšos perkant šiuos vertybinius popierius nebuvo skirtos, buvo stengiamasi tik minimizuoti dėl parduotų vertybinių popierių kainos kritimo patirtus nuostolius. Kasacinio teismo pažymėtina, kad taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, jog tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją. Atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014). Ieškovas, įsigydamas GILD fondo vienetus, pagrįstai manė, kad jo investicija į GILD fondo vienetus, nors investavimo laikotarpiu ir gali svyruoti, bus likvidi. Atsakovei neįteikus ieškovui GILD fondo vienetų išleidimo prospekto, neinformavus apie tai, kad prekyba fondo vertybiniais popieriais gali būti sustabdyta ir jie neišpirkti, ieškovas priėmė investicinius sprendimus, neturėdamas visos jam reikšmingos informacijos. Ieškovas nebūtų priėmęs sprendimo įsigyti GILD fondo vertybinių popierių, nes jie neatitiko jo investavimo tikslų ir poreikių, apie kuriuos atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, todėl tarp banko neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių pagrįstai konstatuotas priežastinis ryšys.Atsakovė nepagrįstai akcentuoja ieškovo investicinio portfelio kaip visumos reikšmę. Atsakovė Konsultavimo sutartimi prisėmė įsipareigojimus tinkamai konsultuoti ieškovą dėl bet kokių pagal Konsultavimo sutartį teikiamų paslaugų, tarp kurių yra ir konkrečių atskirų vertybinių popierių parinkimas ir pirkimas. Atsakovė pasiūlė Ieškovui įsigyti GILD fondo vienetus, tačiau neinformavo apie visas reikšmingas rizikas, susijusias su siūloma investicine priemone. Ieškovas dėl atsakovės informavimo pareigos nevykdymo patyrė nuostolių dėl GILD fondo vienetų pozicijos ir tokie kalti apeliantės neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusia žala.Trečiasis asmuo V. V. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo palaikanti ieškovo atsiliepime nurodytus argumentus ir prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės AB SEB banko apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl banko, teikusio ieškovui investicines paslaugas, informavimo pareigos vykdymo tinkamumo ir banko civilinės atsakomybės už ieškovui investavimo procese atsiradusius nuostolius taikymo.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė su ieškovu 2007 m. kovo 19 d. sudarytos Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties 4.1., 4.2 punktus bei FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies, 4 dalies 2 punkto nuostatas, t. y. padarė neteisėtus veiksmus, dėl kurių, teismo vertinimu, ieškovas patyrė žalą (neteko savo investicijų dalies), kurios, pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovas nebūtų patyręs, jeigu atsakovė AB SEB bankas būtų tinkamai informavusi ieškovą apie GILD Arbitrage fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ir visiško nutraukimo rizikas.Apeliantės teigimu, ieškovui buvo tinkamai atskleistos tiek viso investicinio portfelio, tiek ir atskirų jo instrumentų (taip pat ir GILD Arbitrage fondo) rizikos, taigi atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip neteisėti, o ieškovo patirti nuostoliai nulemti ne atsakovės veiksmų (ar netinkamo veikimo), o paties ieškovo investicinių sprendimų. Apeliantė taip pat akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas banko profesinio rūpestingumo pareigos įvykdymą, nepagrįstai išskyrė vieną iš ieškovo investicinio portfelio priemonių – minėtą GILD fondą – o ne vertino visą portfelį in corpore, kurio neigiamas vertės pokytis dėl GILD fondo vienetų nurašymo neviršijo ieškovui priimtino rizikos lygio. Nors FPRĮ 22 straipsnio nuostatos, kurių pažeidimą skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 10 d., t. y. vėliau nei ieškovas sudarė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutartį ir investavo savo lėšas į GILD fondo vienetus, pažymėtina, kad atsižvelgdama į tai, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas plačiai aptarė FPRĮ taikymo ginčo santykiams klausimą, o atsakovė apeliaciniame skunde teismo išvadų dėl FPRĮ 22 straipsnio taikymo šioje byloje neskundė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau šiuo klausimu nepasisako.FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. To paties straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad įgyvendindama šio straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė be kita ko privalo pateikti informaciją apie finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones.Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant pirmiau nurodytas FPRĮ nuostatas, susijusias su banko pareiga informuoti klientus, išaiškinta, kad informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį, todėl toks neatskleidimas leidžia banko veiksmus kvalifikuoti kaip neatitinkančius šiame straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta <..> Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Šis aspektas neprofesionaliajam investuotojui turi būti atskleistas aiškiai, išsamiai ir suprantamai (žr. ten pat).Nagrinėjamu atveju bankas apeliaciniame skunde neginčija to fakto, kad ieškovas laikytinas neprofesionaliu investuotoju, kuriam atsakovė Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties pagrindu įsipareigojo teikti konsultacijas dėl kliento investuojamo turto valdymo, o teikiant šias paslaugas, veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, siekti didžiausios naudos klientui (sutarties 4.1 punktas). Kaip pagrįstai nurodo apeliantė, sutarties 4.2 punkte ieškovas patvirtino, kad žodžiu buvo supažindintas apie galimą su investuojamo turto valdymu susijusią riziką ir įsipareigojo prisiimti 4.2 punkto papunkčiuose išvardytą riziką, inter alia vertybinių popierių kainų kitimo, bazinių palūkanų normos kitimo, infliacijos ir valiutų kursų svyravimų, investavimo užsienyje riziką ir pan., tačiau, pažymėtina, jog nei šiose, nei kitose sutarties nuostatose, taip pat nei atsakovės ieškovui 2007 m. kovo 14 d. pateiktame pasiūlyme dėl investicijų bei investicijų portfelio paskirstymo plane, nei kituose atsakovės ieškovui pateiktuose dokumentuose bei žodžiu susitikimo metu bankas neinformavo ieškovo konkrečiai apie riziką, kad atsakovės ieškovui siūlomų įsigyti GILD Arbitrage (bei kitų fondų) vienetų išpirkimas gali būti sustabdytas arba apskritai nutrauktas. Nors apeliantė akcentuoja, kad Investicijų portfelio valdymo konsultavimo pagrindais sutarties 4.2.6 ir 4.2.7. papunkčiais ieškovas prisiėmė vertybinių popierių ar kitų finansų priemonių, pripažįstamų finansų rinkose, likvidumo riziką bei kitokią su šiomis priemonėmis susijusią riziką, pripažįstamą protinga finansų rinkų įprastinėje praktikoje, o investicinio fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ar nutraukimo rizikos, atsakovo teigimu, būtent ir atitinka minėtuose papunkčiuose nurodytą likvidumo riziką bei įprastinėje praktikoje yra pripažįstamos protingomis finansų rinkų rizikomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks apibendrintas rizikos nurodymas, nesant aiškaus nurodymo, paaiškinimo dėl ieškovo įsigytų GILD Arbitrage (bei kitų fondų) vienetų išpirkimo sustabdymo arba apskritai nutraukimo galimybės, neatitinka pirmiau nurodyto (žr. 21 punktą) reikalavimo atskleisti neprofesionaliam investuotojui informaciją nedviprasmiškai, išsamiai ir suprantamai bei pačios apeliantės skunde nurodyto, iš MiFID kylančio reikalavimo suteikti klientui visą informaciją, reikalingą pagrįstam investiciniam sprendimui priimti.Savo ruožtu apeliantės argumentai, kad ji apskritai neturėjo pareigos informuoti ieškovą apie GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo bei visiško išpirkimo nutraukimo rizikas, nes išpirkimo sustabdymas nėra tam tikrai priemonei (fondo vienetui) būdinga specifinė rizika, o investicinio fondo, kaip ir kiekvieno emitento, bankroto rizika yra žinoma visuotinai ir turi būti suprantam kiekvienam, net ir neprofesionaliam, investuotojui, prieštarauja pirmiau minėtiems kasacinio teismo išaiškinimams (žr. 21 punktą), jog informacija apie investicinių fondų galimybę sustabdyti investicinių vienetų išpirkimą patenka į FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintą banko pareigos atskleisti informaciją klientui apimtį ir tokios informacijos, t. y. tiek apie investicinių vienetų išpirkimo sustabdymo, tiek ir neišpirkimo galimybę nepateikimas negali būti pripažįstamas veikimu geriausiomis klientui sąlygomis, aiškiai ir suprantamai suteikiant visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kaip ne kartą buvo pažymėta teismų praktikoje, komerciniams bankams teikiant finansines paslaugas, be kita ko atliekant finansų tarpininko vaidmenį, keliami aukšti rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo reikalavimai, todėl ta aplinkybė, kad visiems emitentams, taip pat ir GILD fondui, būdinga bankroto rizika, pati savaime neatleidžia atsakovės, kaip profesionalo atitinkamoje sityje, prisiėmusio įsipareigojimus siekti didžiausios naudos klientui (sutarties 4.1 punktas), nuo pareigos atskleisti visą esminę informaciją, leidžiančią klientui visapusiškai ir pagrįstai įvertinti investavimą į konkrečią finansinę priemonę, galimas investavimo pasekmes, be kita ko ir emitento bankroto riziką.Aplinkybę, kad vienetų išpirkimo sustabdymo, o taip pat išpirkimo nutraukimo (taigi ir investicijų praradimo) rizikos yra itin reikšminga bei privaloma nurodyti investuotojui informacija, netiesiogiai patvirtina ir GILD fondo vienetų emisijos prospekto turinys, kuriame aiškiai įtvirtinta, jog valdymo įmonės gali išimtinai savo nuožiūra dalinai arba visiškai sustabdyti išpirkimus, o taip pat, kad nėra jokių garantijų, jog GILD fondas pasieks savo investavimo tikslus ir investuotojai gali prarasti visą arba didelę dalį investicijos į fondą. Pažymėtina, kad prospekto 13 puslapyje aiškiai nurodyta, jog priimdami investavimo sprendimą investuotojai privalo perskaityti visą emisijos prospektą ir patvirtina, kad be kita ko prisiėmė ir riziką visiškai prarasti investiciją į GILD Arbitrage fondą. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų, kad atsakovė buvo supažindinusi ieškovą su nurodytu prospektu, byloje nėra.Įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė, neatskleidusi ieškovui visą reikšmingą ir būtiną atskleisti, su investavimu į GILD fondo vienetus susijusią, informaciją, pažeidė FPRĮ nustatytą kliento informavimo pareigą, neveikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai, geriausiais kliento interesais, kaip turėtų elgtis bet kuris tam tikros srities profesionalas tokiomis aplinkybėmis (CK 6.38 straipsnio 2 dalis), ir tokiu būdu atliko kaltus neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu.Atsakovės kaltės nagrinėjamu atveju niekaip nepaneigia apeliantės nurodoma aplinkybė, kad ji negalėjo numatyti, jog GILD fondo vienetų išpirkimas bus nutrauktas ir fondas išregistruotas, nes šioje byloje konstatuota atsakovės kaltė susijusi su jos pareigos pateikti informaciją apie apskritai galimą fondo bankroto riziką pažeidimu, o ne su tikimybės, ar ir kada ši rizika materializuosis pateikimu ieškovui.Nagrinėjamo klausimo kontekste taip pat pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog atsakovės sutartis su ieškovu buvo sudaryta dėl investicijų portfelio kaip visumos (in corpore) valdymo konsultavimo pagrindais, kad bendras portfelio rizikingumas paprastai kitoks nei atskirų jo sudedamųjų dalių (finansinių priemonių) ir konkrečiai ieškovo portfelis, nepaisant GILD fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ir nutraukimo, išliko likvidus, o jo vertės bendras sumažėjimas neviršijo investicijų paskirstymo plane nurodytos rizikos ribų (14 procentų), nereiškia, jog atsakovė neturi tinkamai ir rūpestingai atlikti informavimo pareigą apie kiekvieną į portfelį patenkantį produktą (finansinę priemonę), kaip to reikalauja FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatos. Akivaizdu, kad kiekvienas investuotojas bet kuriuo atveju siekia maksimaliai galimo gero rezultato net ir prisiimto rizikos lygio ribose, todėl jo pagrįstam investiciniam sprendimui priimti taip pat reikšminga ir informacija, apibūdinanti kiekvieną į portfelį patenkančią atskirą finansinę priemonę, leidžianti įvertinti kiekvienos portfelio sudedamosios dalies rizikas ir jų galimą įtaką visam portfelio vertės svyravimui. Turėdamas visą reikšmingą informaciją apie visas siūlomas priemones, klientas gali priimti pagrįstą sprendimą įtraukti tam tikrą investicinę priemonę į portfelį ar ne. Todėl šiuo atveju nesutiktina su atsakovės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės profesinį rūpestingumą ir pareigos informuoti klientą vykdymą vertino, išskyręs GILD fondą, o ne viso investicijų portfelio in corpore atžvilgiu.Tačiau atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtina konstatuoti ne tik kaltus neteisėtus apeliantės veiksmus ir ieškovo nuostolių patyrimo faktą bei dydį, bet ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (netinkamo pareigos atskleisti ieškovui GILD fondui būdingą riziką vykdymo) ir ieškovo patirtų nuostolių.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant civilinę atsakomybę profesionalių paslaugų srityje, pažeidus pareigą informuoti laikoma, jog tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys, nes ieškovas galbūt nebūtų priėmęs sprendimo, jei būtų žinojęs visą reikšmingą informaciją, ir būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus bei atsakovės argumentus, priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė įrodė, jog labiau tikėtina, kad net atsakovei tinkamai informavus ieškovą apie visas su GILD fondu susijusias rizikas, be kita ko apie galimą fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ir (ar) neišpirkimo galimybę, ieškovas nebūtų atsisakęs investavimo į šią investicinę priemonę, todėl ieškovo patirti nuostoliai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas. Kaip matyti iš investicijų portfelio paskirstymo plano, parengto pagal ieškovo ir atsakovės susitikimo metu ieškovo išsakytus pageidavimus dėl siekiamos investicijų grąžos ir polinkio rizikuoti, kliento lėšas nuspręsta investuoti į vidutinės ir didelės rizikos investicijų priemones. Kitaip tariant, ieškovas nebuvo linkęs investuoti labai konservatyviai, saugiai ir pasirinko vidutinės ir didelės rizikos lygio investavimo strategiją, siekdamas gauti pakankamai didelę grąžą (vidutiniškai 22,4 proc. per metus) ir prisiimdamas taip pat nemažą portfelio vertės svyravimo riziką (14 proc.). Ieškovo pasiryžimą rizikuoti investavimo laikotarpio eigoje patvirtina ir fizinio asmens konsultavimo anketoje, ieškovo užpildytoje 2009 m. balandžio 7 d., nurodyti duomenys, kaip antai, planuojamų investicijų trukmė – nuo 6 iki 10 metų, galimas investicinio portfelio vertės bet kurio investavimo laikotarpiu sumažėjimas net iki 20 proc., bei reikšmės santaupų draudimui, užtikrinančiam apsaugą nuo santaupų visiško praradimo, nesuteikimas. Be to, kaip visiškai pagrįstai nurodė atsakovė savo procesiniuose dokumentuose, savo pagrindiniu investicijų tikslu ieškovas nurodė ne pinigų taupymą, mokesčių mokėjimą, didesnės pensijos užsitikrinimą, o „kita“, kas, įvertinus bylos medžiagą bei aplinkybę, kad ieškovas, nors ir yra neprofesionalus investuotojas, bet yra verslininkas, patvirtina, jog esminis ieškovo investavimo tikslas buvo pelno siekimas.Net po 2008 m. lapkričio 4 d. atsakovės pranešimo apie su GILD Arbitrage Risk Capital fondo vienetais ir GILD Arbitrage AS obligacijomis susijusių sandorių vykdymo sustabdymą, ieškovas nesiėmė veiksmų atsisakyti kitų jo turimų investicinių fondų vienetų, t. y. ir toliau investavo savo lėšas būtent į šias investicines priemones. Be to, net ir žinodamas investiciniams fondams būdingą vienetų išpirkimo sustabdymo ar nebeišpirkimo riziką, ieškovas 2009 ir 2010 metais investavo pinigus į dar dviejų fondų (Fidelity China Focus Fund ir Schroder Global Emerging Market Fund) vienetus. Pažymėtina, kad Schroder Global Emerging Market Fund vienetų pirkimas buvo atliktas jau po konsultavimo sutarties su atsakove nutraukimo.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad dar 2009 m. kovo 13 d. atsakovė rekomendavo ieškovui mažinti portfelio riziką, parduodant tam tikrų rizikingų fondų vienetus ir investuojant lėšas į mažiau rizikingas investicines priemones. Tačiau ieškovas atsakovės siūlyto portfelio (diversifikacijos ir rizikos mažinimo tikslais) pozicijų pakeitimo neatliko. Nors ieškovas akcentuoja, kad atsisakydamas parduoti turimų fondų vertybinius popierius ir įsigyti atsakovės siūlytas mažiau rizikingas priemones, ieškovas siekė išvengti didelių nuostolių, kadangi tuo metu buvo fiksuojamas fondų vienetų vertės sumažėjimas ir ieškovas, pardavęs juos, būtų fiksavęs nuostolį, akivaizdu, kad minėtu teiginiu ieškovas tik patvirtina savo pasiryžimą rizikuoti – t. y. net ieškovui jau žinant apie investicinių fondų vienetų galimą išpirkimo sustabdymą ir visišką nutraukimą (t. y. viso į juos investuoto kapitalo praradimą), ieškovas pasirinko ne iš dalies nuvertėjusių vienetų pardavimą ir bent dalies savo lėšų išsaugojimą, o tolimesnį investuotų lėšų palikimą fondų vienetuose, tikėdamasis rinkų kilimo tendencijų teigiamo poveikio jo investicijoms. Kitaip tariant, atskleista fondų vienetų išpirkimo sustabdymo ir nutraukimo rizika ieškovui nebuvo esminė (lemianti jo priimamus investicinius sprendimus), dėl kurios jis atsisakytų galimybės gauti siekiamą didesnę grąžą.Tais pačiais argumentais atmestini ir ieškovo paaiškinimai dėl minėtų Fidelity China Focus Fund ir Schroder Global Emerging Market Fund vienetų pirkimo. Ieškovas jo nurodomus patirtus nuostolius dėl fondų vertybinių popierių kainos kritimo stengėsi minimizuoti ne pasitelkdamas mažiau rizikingas investavimo priemones, bet vėl pirkdamas būtent investicinių fondų vienetus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks ieškovo elgesys tik dar kartą patvirtina pirmiau aptartą ieškovo polinkį didesnę reikšmę suteikti duodamam grąžos dydžiui ir pasiryžimą prisiimti teoriškai galimą fondo vienetų išpirkimo sustabdymo ar nebeišpirkimo riziką.Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2008 metais ieškovas be kita ko investavo į dar rizikingesnes priemones – vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorius (toliau – Repo sandoriai). Nors ieškovas akcentuoja, kad jam skubiai reikėjo lėšų (o parduoti vertybinius popierius, į kuriuos tuo metu buvo investuoti visi ieškovo pinigai, būtų nuostolinga) ir būtent todėl, atsakovės siūlymu, buvo sudaryti minėti Repo sandoriai, kurie, ieškovo nuomone, neturėtų būti vertinami kaip didesnės rizikos prisiėmimą patvirtinantys įrodymai, pažymėtina, jog ieškovas, žinodamas, kad jam artimu laiku reikės nemažos pinigų sumos mokesčiams sumokėti, vis dėlto priėmė sprendimą investuoti į vidutinės ir didelės rizikos priemones ir už visas turimas laisvas lėšas įsigyti ne trumpalaikius, o ilgalaikius vertybinius popierius. Savo ruožtu vėliau iš atsakovės pasiūlytų skolintų lėšų gavimo būdų (atsakovės 2008 m. balandžio 10 d. laiške ieškovui buvo nurodyti ne tik Repo sandoriai, bet ir kitos alternatyvos – kredito litais ar eurais paėmimas), pasirinko rizikingiausią priemonę.Įvertinusi pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovo investavimo procese patirtų nuostolių (investicijų į GILD fondo vienetus praradimo). Nesant bent vienos iš civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, atsakovės civilinė atsakomybė negalima, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys ir jam iš atsakovės priteista 55 825,95 Eur suma žalos atlyginimo, naikinamas ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo ieškinys atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos teismui priėmus naują sprendimą, turi būti pakeistas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Atsakovė nebuvo pateikusi bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl jos nėra priteisiamos iš ieškovo (CPK 93, 98 straipsniai).Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 1 054 Eur žyminį mokestį. Kadangi ieškovo ieškinys visa apimtimi atmestas, konstatavus, kad nėra vienos iš civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, atsakovei iš ieškovo priteistina visa atsakovės sumokėto žyminio mokesčio suma, t. y. 1 054 Eur.Apeliantei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti išlaidų patyrimo faktą bei dydį, šios atsakovės bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovo K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui (juridinio asmens kodas 112021238) iš ieškovo K. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 054 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt keturis eurus) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.