- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-13
- Bylos Nr.
- I-1028-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03673-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.5.1Kiti su civiline atsakomybe susiję klausimai
- 55.1Teismo sprendimas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto, be to, trūkdavo vietos judėti. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, jų buvo dvi. Taip pat, kamerose stalas buvo per trumpas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą kalinimo poveikį, todėl sudaromos galimybės naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, įrengta kabelinė televizija bei yra galimybė naudotis socialine reabilitacija. Lukiškių TI-K nurodo, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dvejomis kėdėmis, tuo tarpu, kamerose, kuriose yra daugiau, nei 4 lovos, įrengtas stalas ir 2 suolai. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinka stalo dydį. Lukiškių TI-K kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Visose gyvenamosiose kamerose yra lentynos su sekcijomis maistui laikyti ir spintelės (1 spintelė dviem asmenims).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. ir dėl to kilusios 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje J. K. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 7–8) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas, be to, jam buvo suvaržytos galimybės normaliai judėti.
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam dėl kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo ploto buvo apsunkintos galimybės judėti, teismas pažymi, kad laisvės atėmimo bausmė yra neišvengiamai susijusi su didesniais ar mažesniais judėjimo laisvės apribojimais. Tuo pačiu pažymėtina, kad kalintys asmenys turi teisę dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, turi teisę naudotis dvasininkų paslaugomis ar internetine prieiga. Be to, suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą mankštos kambaryje, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal grafiką, sudarytą vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1-212. Taigi, kaip matyti, pareiškėjui numatyta pakankamai galimybių nebūti vien kameros patalpose, bei turėti kiek įmanoma geresnę judėjimo laisvę. Todėl pareiškėjo argumentai, kad dėl kamerų apstatymo jis negalėjo pakankamai judėti, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose nebuvo įrengtos taburetės kiekvienam asmeniui, jų buvo dvi. Taip pat, kamerose stalas buvo per trumpas, nebuvo įrengtos spintelės maistui ir higienos reikmenims susidėti.
Lukiškių TI-K kameros yra įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Taisyklėse nurodyta, kad kamerose turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Normos) numato, kad tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose privalo būti 1 vnt. spintelės ne daugiau kaip 2 asmenims (Normos 9.3 papunktis), 1 stalas (Normos 9.4 papunktis) suolas arba kėdė, arba taburetė 1 sėdima vieta vienam asmeniui (Normos 9.5 papunktis).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta (b. l. 24–25), kad gyvenamosiose kamerose yra stalas (matmenys kamerose iki 4 lovų – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus), kamerose iki 4 lovų yra kėdutės (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), kamerose kur daugiau nei 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį. Visose gyvenamosiose kamerose yra lentyna (1 vnt.), spintelės (1 spintelė dviem asmenims) ir viršutinių drabužių pakabos.
Teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Taisyklių ir Normų reikalavimus, o būtent, kiekvienoje kameroje yra po 1 spintelę dviem asmenims maistui ir higienos reikmenims susidėti. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nekonkretizavo, kokiose kamerose ir kokiais laikotarpiais jis neturėjo spintelės nurodytiems reikmenims susidėti. Lukiškių TI-K pateikė objektyvius įrodymus apie kamerų įrengimą baldais, todėl pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais ir atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat teigia, kad nebuvo įrengta pakankamai taburečių, jų buvo dvi. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 121 ir Nr. 166 kartu su kitu asmeniu, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. kovo 12 d. laikytas kamerose Nr. 105, Nr. 191 kartu su kitu asmeniu, laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 19 d. laikytas kameroje Nr. 107 su kitu asmeniu (tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo vienas), o nuo 2018 m. kovo 17 d. iki 2018 m. balandžio 25 d. laikytas kameroje Nr. 253 iš viso esant 4-9 asmenimis. Konstatuotina, kad pareiškėjui būnant dviese su kitu asmeniu, kamerų įrengimas dviem taburetėmis, kiekvienam žmogui po taburetę, atitinka teisės aktų reikalavimus. Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kuriuo laikotarpiu ir kokioje kameroje jis neturėjo sėdimosios vietos, taigi atsakovės atstovui Lukiškių TI-K kiltų neproporcinga pareiga paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius. Lukiškių TI-K pateikus objektyvius įrodymus, kad kamerose, kuriose daugiau nei 4 lovos yra įrengti suolai, kurie atitinka stalo dydį, taigi ir kameroje Nr. 253, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo sėdimą vietą, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad kamerose buvo per mažas stalas, pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokio dydžio stalas turi būti įrengiamas. Tuo tarpu, Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad kamerose iki 4 lovų stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad stalai kamerose buvo per maži, taigi pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikusi tam tikrus neteisėtus veiksmus.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.