- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-26
- Bylos Nr.
- I-5188-484/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03077-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. K. padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. Šiuo laikotarpiu pablogėjo sveikata, miego kokybė, tapo irzlus, nervingas, patyrė kančias, fizinį ir dvasinį diskomfortą. Anot pareiškėjo, šios aplinkybės kilo dėl to, kad Lukiškių TI-K administracija nesilaikė teisės aktų reikalavimų, užtikrinančių tinkamas kalinimo sąlygas. Detalizavo, kad kameros buvo ankštos, 7-8 kv. m. ploto kameroje, kurioje dažniausiai buvo laikoma po du asmenis, atskaičius baldų užimamą plotą jam teko 2-2,5 kv. m. kameros ploto. Dėl to buvo suvaržytas jo judėjimas kameroje, jis negalėjo vaikščioti, sportuoti, buvo priverstas gulėti arba sėdėti, jautė fizinį diskomfortą, kuris pasireiškė rankų ir sąnarių skausmu, energijos trūkumu.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K antrojo korpuso kameroje buvo laikomas pakankamai ilgą laiko tarpą. Ši kamera vėdinama natūraliu būdu per langą, tačiau toks vėdinimo būdas buvo nepakankamas, nes kameros langą pilnai trukdė atidaryti grotos. Be to, anot pareiškėjo, kameroje buvo rūkoma, atliekami gamtiniai reikalai, dėl to tvyrojo blogas kvapas. Akcentavo, kad dėl oro trūkumo atsiranda sveikatos problemų. Kalint Lukiškių TI-K pirmojo korpuso kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir esant reikalui išsikviesti budintį pareigūną. Mygtukai buvo neįrengti, todėl teko ilgai belsti į metalines kameros duris. Kamerose sanitariniai mazgai atskirti tik 1,20 – 1,60 m aukščio ir 1 m pločio sienele. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo, juo naudotis tekdavo stebint kitiems kameroje esantiems asmenims ir pareigūnams pro kameros duryse įrengtą langelį. Užuolaida, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio gyvenamojo ploto, pareiškėjo tvirtinimu, neužtikrino privatumo, nes buvo įrengta per arti klozeto. Taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta galimybė išskalbtus drabužius džiovinti kameroje. Išskalbtus rūbus džiovindavo ant iš savo paties drabužių pasidarytų virvių. Dėl džiūstančių drabužių kamerose padidėdavo drėgmė, kilo rizika susirgti tuberkulioze.
Tvirtina, kad aukščiau paminėti pažeidimai buvo nuolatinio pobūdžio ir ilgalaikiai, jie nebuvo šalinami.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 7-14). Paaiškina, kad turimais duomenimis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d., kuomet išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), III skirsnio 14.1 p. reikalavimais, langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Pažymėjo, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Be to, kasdien kameras aplanko Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai, budintis prižiūrėtojas nuolat apžiūri priežiūros posto kameras. Pažymėjo, kad neretai suimtieji ir nuteistieji gadina šią signalizaciją. Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 1,5 metro aukščio sienele. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Išskalbti drabužiai suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pabrėžė, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant jo suėmimą laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. Lukiškių TI-K.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Suėmimo vykdymo ir (ar) laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo 3,6 kv. m. minimali kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo-izoliatoriaus kameroje, norma, įtvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigos kameroje, yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas taip pat išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).
Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d. (iš viso 35 paras) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 111 (plotas 7,45 kv. m.), 340 (plotas 8,17 kv. m.), 151 (plotas 7,48 kv. m.) ir 155 (plotas 7,94 kv. m.). Remiantis atsakovo atstovo nurodytu kamerų plotu ir asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatytas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas: pareiškėjui teko nuo 3,97 iki 8,17 kv. m. kameros ploto. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K duomenimis, sanitarinis mazgas kamerose užima 0,56 kv. m., taigi net atskaičiavus minėtą plotą iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto, EŽTT įvardijamas 3 kv. m. minimalus ploto standartas taip pat buvo išlaikytas. Be to, kaip nurodė Lukiškių TI-K atsiliepime, pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, lankyti biblioteką, sportuoti, todėl nebuvo visą parą kameroje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K būtų skundęsis dėl ploto trūkumo, kad tariamas ploto trūkumas turėjo įtakos jo sveikatos būklei (b. l. 17, 35-42). Taigi, apibendrinus, darytina išvada, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo teisių nepažeidė.
Teismui nekonstatavus pažeidimo, susijusio su minimalaus ploto normos užtikrinimu, laikytini nepagrįstais ir atmestini pareiškėjo skundo argumentai dėl miego sutrikimų, judėjimo apribojimo, kuriuos jis sieja su laikymu perpildytose kamerose.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja ir su tuo, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų: jose trūko oro, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino jo privatumo.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 (toliau - HN 134:2015) nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 17, 39 p.).
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Atsiliepime į skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka HN 134:2015 17 punkto nuostatas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugsėjo 20 d. pranešimas dėl A. K. skundo Nr. 24-6242 (b. l. 19) patvirtina, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai, kuriuose remiantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktu įrengtos grotos. Kamerose dirbtinė šviesa yra ne mažesnės kaip 200 lx. Kameros vėdinamos per langus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame pranešime pateiktus duomenis. Teismui nėra pagrindo netikėti šiuo pranešimu.
Duomenų apie oro srautų neatitikimą higienos normoms byloje nėra. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras tyrimų dėl higienos normų, susijusių su oro srautais, laikymusi Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu ar artimu jam laikotarpiu neatliko. Dėl praėjusio nemažo laiko tarpo nėra galimybės nustatyti, kokios sąlygos kamerose buvo pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Pareiškėjas dėl oro trūkumo į Lukiškių TI-K administraciją ar už visuomenės sveikatos apsaugą atsakingas institucijas nesikreipė. Be to, pats pareiškėjas skunde pripažįsta, jog rūkė kameroje, o dėl nepakankamo vėdinimo dūmai sunkiai išsisklaidydavo, kas turėjo neigiamą poveikį jo sveikatai. Tai reiškia, kad pats pareiškėjas iš esmės prisidėjo prie savo kalinimo sąlygų bloginimo. Byloje esantys medicininiai duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad laikymo Lukiškių TI-K sąlygos turėjo įtakos jo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, susijusių su užtikrinimu kamerose tinkamo vėdinimo nėra.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais.
HN 134:2015 3 punktas nustato, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas apie 1,20-1,60 m aukščio sienele, tačiau šių teiginių įrodymais nepagrindė. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8x0,7 m. Patalpoje įrengtas klozetas ir praustuvas. Nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 19-20).
Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).
Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kuriais remiantis nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos užuolaidos sanitariniam mazgui atskirti nuo bendros gyvenamosios patalpos (b. l. 12). Pareiškėjas neneigia, kad užuolaida, uždengianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, buvo visose kamerose, tačiau mano, kad ji yra nepakankama jo privatumui užtikrinti, nes įrengta per arti nuo klozeto. Pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato atstumų, kurių laikantis turi būti įrengta užuolaidai sanitariniame mazge. Pareiškėjo teiginiai, kad užuolaida pakabinta per arti, yra subjektyvaus pobūdžio. Teismo nuomone, toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai privatumui užtikrinti pakabinamos užuolaidos, nelaikytinas pareiškėjo laikymo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, ir nepagrindžia, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).
Pareiškėjas reiškia nusiskundimus ir dėl to, kad kamerose nebuvo sudaryta galimybė džiovinti drabužių.
Tiek Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. rugsėjo 20 d. pranešime dėl A. K. skundo Nr. 24-6242, tiek atsiliepime į skundą teigiama, kad Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami iš skalbyklos tą pačią dieną sausi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių minėtame pranešime pateiktus duomenis, skunde nenurodė aplinkybių, dėl kurių nustatyta drabužių skalbimo tvarka jis nesinaudojo ar negalėjo pasinaudoti. Taigi, ir šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K pirmojo korpuso kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, inter alia aliarminis iškvietimas. Atsakovo atstovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad Lukiškių TI-K pirmojo korpuso kameroje, kurioje jis buvo laikomas, nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, tačiau tai dar nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas konstatuoja, kad nagrinėtu atveju Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala. Dėl šių priežasčių pareiškėjas neįgijo teisės į neturtinės žalos atlyginimą, jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.