Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-07-05 · Administracinė byla Nr. A-662-2283-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-02-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-07-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-05
Bylos Nr.
A-662-2283-12
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00346-2011-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr. A662-2283/2012Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00346-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą teikti antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja S. S. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Šiaulių tarnyba) 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. SP-2941-(7.2148) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) priimti sprendimą teikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Paaiškino, jog Klaipėdos tarnybai 2011 m. rugpjūčio 8 d. padavė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-481-163/2011, kurioje ji skundžia Klaipėdos tarnybos 2010 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-111-11, kuriuo jai nesuteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-461-637/2010 dėl jos iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos. Teigė, jog Klaipėdos tarnyba nepagrįstai jos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo nenagrinėjo ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. persiuntė nagrinėti Šiaulių tarnybai. Nurodė, jog Šiaulių tarnyba Sprendimu atsisakė teikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjos manymu, Klaipėdos ir Šiaulių tarnybos, pažeisdamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, vilkino jos prašymo nagrinėjimą, užkirsdamos jai galimybę paduoti kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-461-637/2010, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, nekontroliuodama tarnybų, pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, teisę turėti tinkamą ir kvalifikuotą teisinę pagalbą teisme.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 8 d. padavė Klaipėdos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-481-163/2011, kurioje skundė Klaipėdos tarnybos 2011 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-163-11. Pažymėjo, jog Klaipėdos tarnybos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtinto Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. V-160 nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo nušalino Klaipėdos tarnybą ir prašymą persiuntė Šiaulių tarnybai. Pabrėžė, jog, priešingu atveju, Klaipėdos tarnyba būtų turėjusi nagrinėti antrinės teisinės pagalbos suteikimo klausimą byloje, kurios baigtimi yra suinteresuota. Tvirtino, jog teisėtai ir pagrįstai nusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo teisės aktų nustatyta tvarka ir negali būti įpareigota priimti sprendimą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi nepriėmė pareiškėjos kasacinio skundo civilinėje byloje dėl iškeldinimo, konstatuodamas, jog pareiškėja kasacinį skundą grindė ne teisiniais, bet faktiniais argumentais, o tai nėra kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas. Paaiškino, kad dėl to Klaipėdos tarnyba 2011 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (1.31.)TPD-77-11 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai dėl neperspektyvumo. Pažymėjo, kad pareiškėja 2011 m. birželio 28 d. Klaipėdos tarnybai padavė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl pakartotinio kasacinio skundo parengimo. Klaipėdos tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2011 m. birželio 28 d. prašymą, nustatė, jog pareiškėja naujų aplinkybių ar faktų dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo nenurodė ir naujų įrodymų ar argumentų nepateikė, todėl 2011 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, jog pareiškėja, siekdama apskųsti šį sprendimą Klaipėdos tarnybai, 2011 m. rugpjūčio 8 d. padavė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kurį Klaipėdos tarnyba 2011 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (1.7)-SR-3050 persiuntė Šiaulių tarnybai. Teigė, jog esant nurodytoms aplinkybėms teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai administracinėje byloje dėl Klaipėdos tarnybos 2011 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-111-11 panaikinimo yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas pareiškėjai šioje byloje yra neperspektyvus. Pažymėjo, kad, išnagrinėjusi pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Šiaulių tarnyba priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai administracinėje byloje Nr. I-481-163/2011 dėl Klaipėdos tarnybos 2011 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-111-11 panaikinimo. Atsakovo teigimu, Klaipėdos tarnyba pagrįstai nusišalino nuo pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo nagrinėjimo, nes būtų turėjusi vertinti savo pačios priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnį valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos, savarankiškai priimančios sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip įtakoti tarnybų priimamų sprendimų. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėja, nuolat inicijuodama teisminius procesus, nepagrįstai įtraukdama į bylas Teisingumo ministeriją bei kitas valstybės institucijas ir fizinius asmenis, keldama nepagrįstus reikalavimus, elgiasi nesąžiningai, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, t. y. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir netenkino pareiškėjos prašymo dėl turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo.

Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 punktus, 11 straipsnio 1 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nustatė, kad pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Klaipėdos tarnybą, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą prieš pačią Klaipėdos tarnybą. Darė išvadą, kad atsakovas, spręsdamas antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo klausimą, būtų turėjęs nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl tai galėjo neabejotinai sukelti Klaipėdos tarnybos interesų konfliktą ir galėjo būti neužtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjos prašymo nagrinėjimas. Konstatavo, kad tai yra kliūtis tiek sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tiek atsisakymui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl darė išvadą, kad prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekiant išvengti bet kokių dviprasmybių dėl sprendimo pagrįstumo, tokiu atveju turi būti sprendžiamas kitos tarnybos, taip nenusišalinant nuo tarnyboms pavesto uždavinio įgyvendinimo – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Įstatymą.

Nurodė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, nustatė, kad Klaipėdos tarnyba, siekdama išvengti galimo interesų konfliktų, laikėsi Aprašo 6.2 punkte numatytos tvarkos. Atkreipė dėmesį, jog ir pati pareiškėja teigė, kad Klaipėdos tarnybos direktorius jos atžvilgiu yra nešališkas bei 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo prašė Klaipėdos tarnybos direktorių nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo. Darė išvadą, kad pareiškėjos prašymo nagrinėjimo perdavimas kitai tarnybai atitiko ne tik teisės aktų nustatytą tvarką, bet ir pačios pareiškėjos interesus. Konstatavo, kad Klaipėdos tarnyba, perdavusi pareiškėjos prašymą Šiaulių tarnybai, paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principo, veikė operatyviai, teisės aktų nustatyta tvarka. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2807/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2271/2011, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-703/2010, kuriose pažymėta, jog tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1390/2010, kuriuose pažymėta, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756–1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575–2848/11 yra akcentavęs, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai, turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Nurodė, kad byloje aktualios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir 2 punkto nuostatos, kuriomis grindžiamas ginčijamas Šiaulių tarnybos sprendimas, ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus.

Nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-461-637/2010 patenkintas ieškovo Klaipėdos miesto savivaldybės ieškinys ir nuspręsta iškeldinti iš gyvenamosios patalpos atsakovę S. S., o 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi nepatenkintas S. S. prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-546-253/2011 S. S. atskirasis skundas netenkintas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis palikta nepakeista. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi S. S. kasacinį skundą atsisakė priimti konstatavęs, jog pareiškėja kasacinį skundą grindė ne teisiniais, bet faktiniais argumentais, o tai nėra kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas. Atkreipė dėmesį, kad visose teisminėse instancijose nagrinėjant civilinę bylą pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kuri buvo suteikta jai Klaipėdos tarnybos 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-398-10. Nustatė, kad teisinės pagalbos teikimas nutrauktas Klaipėdos tarnybos 2011 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-77-11. Pareiškėja 2011 m. birželio 28 d. Klaipėdos tarnybai padavė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl pakartotinio kasacinio skundo parengimo. Klaipėdos tarnyba, išnagrinėjusi minėtą prašymą, nustatė, jog pareiškėja naujų aplinkybių ar faktų nenurodė ir naujų įrodymų ar argumentų nepateikė, todėl 2011 m. liepos 1 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo. Siekdama apskųsti šį sprendimą, pareiškėja Klaipėdos tarnybai 2011 m. rugpjūčio 8 d. padavė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nuo kurio nagrinėjimo Klaipėdos tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. V-160 nušalinti visi Klaipėdos tarnybos valstybės tarnautojai ir nusišalino direktorius, o prašymas perduotas nagrinėti Šiaulių tarnybai. Šiaulių tarnyba pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymą gavo 2011 m. rugpjūčio 17 d., o ginčijamą sprendimą priėmė 2011 m. rugpjūčio 18 d. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjos skundo argumentą, jog tarnybos vilkino jos prašymo nagrinėjimą, nes pareiškėjos prašymas išnagrinėtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu.

Nurodė Civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1, 2 dalis, 340 straipsnio 3 dalį, pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis įsiteisėjo 2011 m. kovo 9 d. Klaipėdos apygardos teismui išnagrinėjus ir nepatenkinus pareiškėjos atskirojo skundo. Nustatė, kad pareiškėja į Klaipėdos tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą kasaciniam skundui parengti kreipėsi tik 2011 m. birželio 28 d., t. y. praleidusi Civilinio proceso kodekso 345 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Be to, ji siekė, kad būtų parengtas pakartotinis kasacinis skundas, o tai neleidžiama pagal Civilinio proceso kodekso 340 straipsnio 3 dalį. Pabrėžė, kad kasacija civiliniame procese nėra trečioji instancija po pirmosios ir apeliacinės instancijų, o yra išimtinė teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo kontrolės forma, galima tik esant vienam iš Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau vieną kartą 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi nepriėmęs kasacinio skundo konstatavo, jog S. S. skunde neformuluoja teisės normų aiškinimo ir taikymo problemų, o kasacinis skundas grindžiamas ne teisiniais, bet faktiniais argumentais. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja įprastine civilinio proceso tvarka nebegali inicijuoti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka. Darė išvadą, jog Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktų požiūriu S. S. keliami reikalavimai dėl Klaipėdos tarnybos 2011 m. liepos 1 d. sprendimo, kuriuo jai nesuteikta antrinė teisinė pagalba pakartotiniam kasacinio skundo parengimui, pagrįstai ir teisingai Šiaulių tarnybos ginčijamu Sprendimu pripažinti akivaizdžiai nepagrįstais ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Pažymėjo ir tai, kad Klaipėdos tarnybos 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-398-10 pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba visose teismų instancijose nagrinėjant civilinę bylą. Darė išvadą, jog pareiškėjos teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą jau buvo realizuota, todėl vėlesni jos ginčai su valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančiomis institucijomis yra atitraukti nuo pradinio reikalavimo ginti pažeistą teisę. Pripažino pagrįstu Šiaulių tarnybos argumentą, jog antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjai nagrinėjamu atveju neatitiktų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų, įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje, šio straipsnio 2 punkte nurodyto valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principo.

Pažymėjo, kad prieš teismo posėdį buvo gautas pareiškėjos prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą arba sustabdyti bylą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta byla Nr. I-621-609/2011, kurioje pareiškėja skundžia Šiaulių tarnybos 2011 m. spalio 25 d. sprendimą atsisakyti suteikti jai teisinę pagalbą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-⁴³⁸-1150/2010 ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnyje, atidėti bylos nagrinėjimą arba teisinių pagrindų, numatytų ABTĮ 98 straipsnyje, bylą sustabdyti iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I-621-609/2011. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nei pareiškėjos, nei jos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nėra pripažintas būtinu, pareiškėjai, jos atstovui ir kitoms proceso šalims apie posėdžio vietą ir laiką yra pranešta šaukimais.

Kadangi teismas pareiškėjos skundo netenkino, darė išvadą, jog ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą.

III.

Pareiškėja S. S. apeliaciniu skundu (b. l. 178) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Pabrėžia, kad savo teisėmis naudojasi sąžiningai. Teigia, kad teismas šiurkščiai pažeidė jos teisę būti atstovaujamai advokato. Nurodo, jog buvo pažeista jos teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai jos neišnagrinėjo. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas šališko, neteisėtos sudėties teismo.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 183-184) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad apeliantė nenurodė, kokiomis aplinkybėmis grindžia savo teiginius, nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, nenurodė, kodėl jų negali pateikti, jei tokie įrodymai ar dokumentai yra. Atkreipė dėmesį, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 5 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl teismo nušalinimo. Nebuvo nustatytas nei faktinis, nei teisinis pagrindas perduoti bylą kitam administraciniam teismui. Pažymėjo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė pagrindų, numatytų ABTĮ 70 straipsnyje, ar kitų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl teismo šališkumo ar neteisėtos sudėties. Teigia, kad pareiškėja klaidingai suvokia garantuojamą teisę į antrinę teisinę pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-08-18 sprendimo Nr. SP–2941–(7.2148), kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, bei įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl Šiaulių tarnybos 2011-08-18 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nustato Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija). Atsakovas Šiaulių tarnyba atsisakymą teikti pareiškėjai S. S. antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą grindžia minėto įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kuriuose reglamentuota, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Vadinasi, atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs.

Šiaulių tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymą, atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą konstatavusi, kad Klaipėdos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai S. S. priimdama 2011 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (1.31)–TPB–111–11 ir atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, akivaizdu, kad atstovavimas pareiškėjai S. S. administracinėje byloje Nr. I–481-163/2011 yra neperspektyvus ir antrinės teisinės pagalbos teikimas neteiktinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentuota, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822–1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–1390/2010).

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintinais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–1681/2012).

Bylą pagal pareiškėjo skundą dėl šio Šiaulių tarnybos sprendimo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai vertino atstovavimo šios bylos procese pagrįstumą ir perspektyvumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ginčo santykių teisiniu reglamentavimu bei byloje esančių įrodymų visuma, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Nustatyta, jog S. S. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2011 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I–481–163/2011. Nurodė, jog būtina parengti visus reikiamus dokumentus ir šioje byloje ją atstovauti Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bei poreikiui esant apeliacinėje instancijoje. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turinį, daro išvadą, kad Šiaulių tarnyba šiuo atveju turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jos nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų konstatuoti, jog yra pažeistos S. S. teisės ir įstatymų saugomi interesai bei ar ji turi teisę kreiptis gynybos į teismą ir ginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus teismine tvarka (ar Klaipėdos tarnybos atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą vertintinas kaip teisės aktais nustatytos atitinkamos subjektinės teisės pažeidimas). Tuo tarpu Šiaulių tarnyba sprendime vertina aplinkybes, kurios yra reikšmingos atliekant Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. (1.31)–TPB–111–11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę. Taigi atstovavimo perspektyvumas šioje byloje iš esmės tapatinamas su atstovavimo neperspektyvumu, kuriuo grindžiamas anksčiau minėtas Klaipėdos tarnybos sprendimas. Atsakovas ginčijamame sprendime netgi pabrėžia, kad Klaipėdos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai S. S. priimdama 2011 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (1.31)–TPB–111–11 ... >. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių tarnybos sprendime iš esmės atkartojami nurodyto Klaipėdos tarnybos sprendimo motyvai, juos kažkiek papildant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsnio nuostatomis. Kito juridinio pagrindo, t. y. kaip pasireiškė pareiškėjos reikalavimų akivaizdus nepagrįstumas, Šiaulių tarnyba ginčijamame sprendime apskritai neaptaria. Dėl šių aplinkybių Šiaulių tarnybos priimtas sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Dėl Klaipėdos tarnybos įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pareiškėja prašo įpareigoti Klaipėdos tarnybą išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl jos prašymo. Tai reiškia, jog atsakovas, kurio 2011 m. liepos 1 d. sprendimas Nr. (1.31)–TPB–111–11 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ apskųstas teismui, turėtų spręsti klausimą dėl antrinės pagalbos suteikimo byloje, kurioje ginčijamas ankstesnis Klaipėdos tarnybos sprendimas. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas išvengti interesų konflikto, Klaipėdos tarnybos direktorius 2011-08-11 įsakymu Nr. V–160 nušalino visus tarnybos valstybės tarnautojus nuo S. S. 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymo nagrinėjimo ir sprendimo projekto rengimo bei perdavė šį pareiškėjos prašymą nagrinėti Šiaulių tarnybai.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (2005 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X–78 redakcija) 18 straipsnio 3 dalį, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šią tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008-06-12 įsakymu Nr. 1R–241 patvirtintas Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas. Šio aprašo 6.2 punkte nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą perduoda Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, – kai pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos, Palangos miesto, Rietavo, Plungės rajono, Kretingos rajono ir Skuodo rajono savivaldybėse. Bylos duomenimis, pareiškėjos Klaipėdos tarnybai 2011 m. rugpjūčio 8 d. pateiktas prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. I–481–163/2011 buvo persiųstas nagrinėti Šiaulių tarnybai, kuri išnagrinėjusi prašymą ir priėmė ginčijamą sprendimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos tarnybos veiksmai perduodant S. S. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėti Šiaulių tarnybai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, yra konstatavęs, jog tai, kad teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–703/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–2271/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–2807/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Klaipėdos tarnyba, perdavusi pareiškėjos prašymą Šiaulių tarnybai, paisė teisėkūros subjektų nustatytų taisyklių bei gero administravimo principo, veikė operatyviai (pareiškėjos 2011-08-08 prašymas Šiaulių tarnybai išsiųstas 2011-08-11), teisės aktų nustatyta tvarka.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, teismo sprendimas dalyje nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria pareiškėjos S. S. skundo reikalavimas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-08-18 sprendimo Nr. SP–2941–(7.2148) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo atmestas, panaikinti. Pareiškėjos S. S. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011-08-18 sprendimą Nr. SP–2941–(7.2148) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ ir įpareigoti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjos S. S. 2011 m. rugpjūčio 8 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. I–481–163/2011 išnagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė