Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-11-08 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-441-497/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-04-23Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-11-08Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-11-08
Bylos Nr.
1A-441-497/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-53272-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Audrius Cininas (pirm.), Jurgita Mačionytė, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis
P. G.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-441-497/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53272-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6.; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino, teisėjų Jurgitos Mačionytės ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Agnei Strunkytei, Erikai Jasmontaitei,dalyvaujant prokurorei Vaidai Matuzonienei,nuteistajam P. G.,nuteistojo gynėjai advokatei Redai Matuliūkštei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir paskirta bausmė – 60 MGL (2 256,60 Eur) dydžio bauda; į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas ir paskirta galutinė bausmė – 58 MGL (2 184,28 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 68 straipsniu, jam uždrausta 2 metus naudotis specialiai teise – teise vairuoti transporto priemones; vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas jam priklausantis automobilis „Alfa Romeo“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. P. G. nuteistas už tai, kad, būdamas neblaivus, vairavo kelių transporto priemonę, kai jo, kaip vairuojančio asmens, kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės etilo alkoholio, o būtent: jis 2017 m. spalio 14 d. apie 01.35 val. Elektrėnuose, Draugystės gatvėje, ties pastatu Nr. 20, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jam priklausantį automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,19 promilės etilo alkoholio. Tokiais savo veiksmais P. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

II. Apeliacinės instancijos teismo atliktas dalinis įrodymų tyrimas

2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė atlikti dalinį įrodymų tyrimą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Liudytoja R. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad 2017 m. spalio mėnesį dirbo Elektrėnų policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniąja tyrėja. Ji 2017 m. spalio 14 d. su kolega važiavo Elektrėnuose Draugystės gatve ir pamatė nuo Elektrėnų paplūdimio atvažiuojantį automobilį. Kadangi Elektrėnų paplūdimyje dažnai renkasi jaunimas, vartoja alkoholį, pareigūnai, nors jų pamaina ir ėjo į pabaigą, nusprendė patikrinti tą automobilį. Jie įsukinėjo į šalutinį kelią ir matė, kaip užgeso atvažiuojančio automobilio šviesos ir automobilis pasuko į dešinėje esančią aikštelę. Automobilis buvo tamsios spalvos. Pareigūnai po kelių sekundžių taip pat atvažiavo į tą aikštelę, joje stovėjo automobilis, šviesos buvo užgesintos. Vairuotojo vietoje sėdėjo P. G., šalia sėdėjo mergina. Paklausti pareigūnų, ką veikia, jie nurodė, kad vartoja alkoholį, neigė, kad vairavo, sakė, jog šildosi automobilyje. Pareigūnai paprašė, kad jie išliptų iš automobilio, apžiūrėjo automobilį. Spynelėje raktelių nebuvo. Ant galinės automobilio sėdynės mėtėsi skardinės nuo alaus, galbūt nuo sidro. Liudytojos kolega, parodė, kad nuo galinės sėdynės paėmė automobilio raktelius. Pareigūnai paklausė, kodėl rakteliai ten mėtosi, tačiau liudytoja neatsiminė, ką atsakė vairuotojas. Liudytojo kolega patikrino automobilio dangtį, jis buvo šiltas, ratai buvo šlapi, nes tuo metu buvo lietingas oras. Kadangi liudytojos ir jos kolegos pamaina ėjo į pabaigą, jie dirbo iki 2 val., atvyko kiti patruliai ir baigė suforminti įvykį. Neblaivumas buvo patikrintas komisariate. Liudytoja su kolega neblaivumo tikrinime nedalyvavo. Į aikštelę įvažiavimas yra tik vienas. Negalėjo būti taip, kad būtų stovėjęs kitas automobilis, ar kad toliau nuvažiuotų. Kolega liko prie automobilio, o liudytoja sėdo į automobilį ir dar nuvažiavo iki paplūdimio pasižiūrėti, ar nėra kitų automobilių, bet pro pareigūnus niekas nepravažiavo, kitų automobilių nebuvo nei aikštelėje, nei paplūdimyje, nes buvo vėlus metas. Liudytoja patvirtino, kad jos 2017 m. spalio 14 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 8), pagarsintame teismo posėdyje, nurodyta informacija yra teisinga.

III. Apeliacinio skundo argumentai

4. Nuteistasis P. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje.

5. Nuteistasis nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes atmetė apelianto ir liudytojos Ž. D. parodymus, kaip nepagrįstus jokiais kitais įrodymais. Tačiau apelianto ir šios liudytojos parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Todėl teismas, atmesdamas jų parodymus, paneigė liudytojo bei kaltinamojo apklausos būtinumą. Be to, teismas nemotyvavo savo nuosprendžio, neatliko įrodymų analizės ir jų vertinimo.

6. Byloje nėra duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad P. G. vairavo transporto priemonę, nes tokios aplinkybės nepatvirtina nei vaizdo įrašas, nei liudytojo V. M. parodymai, kuriuos galėjo lemti blogas matomumas bei klaidingas aplinkos suvokimas tamsiu paros metu, ir kurie taip pat prieštarauja vaizdo įrašo garsui, kur girdėti aiški šio pareigūno abejonė, ar tikrai kaltinime nurodytu metu matė būtent nuteistojo vairuojamą automobilį.

7. Įvertinus visus įrodymus, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad apeliantas vairavo automobilį. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Todėl nepašalinus visų abejonių, P. G. turi būti išteisintas.

Atsiliepimas

8. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

9. Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, teigdamas, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jį vairavus automobilį. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi bylos medžiagą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą – pagrįstai pripažino P. G. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

11. Apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų nepakankamumo, apylinkės teismui sprendžiant dėl P. G. kaltės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, yra nepagrįsti. Sprendžiant P. G. atsakomybės klausimą, buvo vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais rašytiniais įrodymais, liudytojo V. M. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, vaizdo įrašu, įvykio metu darytu iš tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus. Nuosprendyje šie įrodymai išanalizuoti, įvertinti, aptarti jų sutapimai (kad liudytojo V. M. parodymus atitinka vaizdo įrašas), jais pagrįstos teismo išvados. Nuteistojo ir jo draugės liudytojos Ž. D. parodymų, nors ir nuoseklių bei tarpusavyje sutampančių, nepatvirtino jokie kiti byloje esantys įrodymai, priešingai, juos visuma kitų įrodymų, galiausiai patvirtinusių nuteistojo kaltę, paneigė. Be to, P. G. parodymai nesutapo su kitais bylos duomenimis, pavyzdžiui, jis teigė, kad gėrė balzamą, tačiau mašinoje tokio gėrimo ar tuščios jo taros nerasta; jis teigė, kad šildėsi automobilį, tačiau automobilio rakteliai pareigūnų rasti ant galinės automobilio sėdynės. Liudytojos Ž. D. ir nuteistojo parodymų sutapimas tarpusavyje gali būti paaiškinamas nuteistąjį ir šią liudytoją siejančiu draugystės ryšiu, dėl ko jų parodymai, jų nepatvirtinus kitiems bylos įrodymams, pagrįstai apylinkės teismo buvo atmesti. Jau minėta, kad įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir yra patikimi, todėl vien tai, kad nuteistojo ir jo draugės parodymai buvo nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys viso proceso metu, nereiškia, kad jais teismas turėjo ir grįsti išvadas. Teismas turi teisę, kartu ir pareigą, nesivadovauti, jo įsitikinimu, nepatikimais įrodymais, juos atmesti, ir ši teismo prerogatyva niekaip nepaneigia nei liudytojo, nei kaltinamojo apklausos instituto. Tad pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

12. Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje nuosekliai teigė, kad automobilio nevairavo, ir tokios aplinkybės nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kadangi byloje pakanka įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, jog P. G. 2017 m. spalio 14 d., būdamas neblaivus (kai jo kraujyje rasta 2,19 promilės etilo alkoholio), automobilį vairavo. Nors apeliantas savo skunde kategoriškai nesutinka, kad vaizdo įraše, užfiksuotame pareigūnų tarnybiniame automobilyje buvusiu vaizdo registratoriumi, matomos automobilio šviesos yra judančio automobilio, visgi ne tik vaizdo įraše matomos automobilio šviesos, bet ir užfiksuotas pareigūnų pokalbis patvirtina, kad jie pastebėjo važiuojantį automobilį, matė, kaip užgeso šviesos. Nors apeliantas skunde teigia, kad buvo apsunkintas pareigūnų matymas, teisėjų kolegija negali su tuo sutikti, nes tamsiu paros metu vienintelis judantis nuteistojo automobilis su įjungtais žibintais matėsi gerai net ir iš tolo. Be to, tikrasis realybėje esantis vaizdo ryškumas yra geresnis, nei techninėmis priemonėmis užfiksuotas vaizdo ryškumas. Tai, kad vaizdo įraše nėra matyti, kaip automobilis su įjungtais žibintais įvažiuoja į aikštelę, paaiškinama tuo, kad į aikštelę buvo įvažinėjama jau išjungus žibintus. Tačiau ne tik vaizdo įrašas patvirtina, kad nuteistojo automobilis judėjo, o ne stovėjo kaip teigia apeliantas. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo posėdyje liudytojais apklausti pareigūnai, kurie parodė, jog pastebėjo judantį automobilį, kuris išjungė žibintus, regėjimo lauke nebuvo jokių kitų automobilių, tik vienintelis nuteistojo automobilis, kurio iš akiračio jie nebuvo pametę, pareigūnė R. D., jos kolegai likus prie nuteistojo automobilio, sėdo į tarnybinį automobilį ir dar nuvažiavo iki paplūdimio patikrinti, ar nėra kitų automobilių, bet pro pareigūnus niekas nepravažiavo, kitų automobilių nebuvo nei aikštelėje, nei paplūdimyje, nes buvo vėlus metas. Kad į pagrindinį kelią iš šalutinio kelio, einančio nuo paplūdimio, neišvažiavo joks kitas automobilis, nematyti ir vaizdo įraše. Automobilio dangtis buvo šiltas, padangos šlapios. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad šildėsi automobilyje, tačiau automobilio rakteliai, reikalingi automobiliui užvesti tam, kad šiltų automobilio salonas, rasti ne užvedimo spynelėje, o ant galinės automobilio sėdynės. Todėl ši apelianto versija atmestina kaip nepagrįsta.

13. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad iš vaizdo įrašo girdėti aiški pareigūno V. M. abejonė, ar tikrai kaltinime nurodytu metu matė būtent nuteistojo vairuojamą automobilį. Tačiau iš vaizdo įrašo girdėti, kad apeliaciniame skunde nurodyti pareigūno klausimai P. G. ir jo draugei („Nevažiavot dabar niekur? O kas čia atvažiavo iš tenais? Tai dabar čia mašina nevažiavo nė viena?“) buvo užduoti neabejojančia intonacija, o vėliau girdimas pareigūno tekstas („Taigi jūs atvažiavote va dabar, va tenais“) rodo, kad pareigūnas visgi buvo užtikrintas, kad matė važiuojantį P. G. vairuojamą automobilį, be to, šiam pareigūnui iš karto kilo įtarimas, kad nuteistasis buvo neblaivus. Todėl priešingai, nei teigia apeliantas, pagrindo abejoti pareigūno V. M. parodymais, kad jis yra tikras, jog matė būtent nuteistojo vairuojamą judantį automobilį, nėra.

14. Apibendrindama vis tai, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad P. G. 2017 m. spalio 14 d. apie 01.35 val. Elektrėnuose, Draugystės gatvėje, ties pastatu Nr. 20, vairavo automobilį „Alfa Romeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,19 promilės etilo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje bylose esančius įrodymus, BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir priėmė teisingą bei pagrįstą nuosprendį, pripažindamas P. G. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo jomis abejoti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. G. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Audrius CininasTeisėjai Jurgita MačionytėVitalija Norkūnaitė