- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-20
- Bylos Nr.
- 2S-269-661/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-33106-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Kreditorius
- UAB „4finance“
- Skolininkas
- A. J.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą skolininkui A. J. dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „4finance“ Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš skolininko 1000 Lt dydžio skolą, 1058,34 Lt sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4finance“ pareiškimą skolininkui A. J. dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas, nurodė, jog kreditorius prašo priteisti iš skolininko 1000 Lt dydžio skolą, 1058,34 Lt sutartinių palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, skolininkas (vartotojas) yra fizinis asmuo, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatavo, kad prašomos priteisti tokio dydžio palūkanos laikytinos aiškiai per didelėmis (CK 1.5 straipsnis) ir kreditoriaus papildomas reikalavimas dėl sutartinių palūkanų priteisimo yra aiškiai nepagrįstas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorius UAB „4finance“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtinta, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tai reiškia, jog teismas neturi teisės pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje vertinti sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo. Šis klausimas galės būti sprendžiamas skolininkui CPK 439 d. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Be to, pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina tik parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus, todėl sprendžiant teismo įsakymo priėmimo klausimą, nepagrįstai buvo vertinamas kreditoriaus reikalaujamų priteisti palūkanų dydis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „4finance“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko A. J. 1000 Lt dydžio skolą, 1058,34 Lt sutartines palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo įsakymo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pripažino kreditoriaus reikalavimą priteisti 1058,34 Lt palūkanų akivaizdžiai prieštaraujančiu įstatymo imperatyviosioms normoms. Apeliantas tokią teismo išvadą laiko nepagrįsta ir ją skundžia atskiruoju skundu.
Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį viena iš priežasčių, kada teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytina aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Tai, kad pagal CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punktą išdavęs teismo įsakymą teismas informuoja skolininką, jog nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Apeliantas savo atskirajame skunde tvirtina, kad šalys būtent dėl tokių palūkanų susitarė sutartyje, sutarties sąlygos yra aiškios, skolininkas buvo išsamiai apie tai informuotas prieš sudarant sutartį, todėl prašomos priteisti palūkanos negali būti laikomos nepagrįstomis. Tokia apelianto pozicija vertintina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nustatant netesybų (delspinigių) normą šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai didelę netesybų (delspinigių) normą, todėl siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).
Vertinant konkrečias faktines aplinkybes, jog skolininkui buvo suteikta 1 000 Lt paskola, o už truputį daugiau nei septynių mėnesių laikotarpį priskaičiuotos 1058,34 Lt dydžio palūkanos, kurios net viršija pačios paskolos sumą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia palūkanų norma yra neproporcingai didelė ir neteisinga bei pažeidžianti skolininko, kaip vartotojo, teises bei teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo LR Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos, kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga, savaime nereiškia, kad kreditoriaus nustatyta skolininkui 114,37 % dydžio metinė palūkanų normą buvo sąžininga jo atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokiai palūkanų normai, siekiant nustatyti ir įvertinti, ar apelianto reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra pagrįstas, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia skolininko, kaip vartotojo, ir apeliantės interesų pusiausvyros, būtina atlikti išsamų teisminį tyrimą ir šio apelianto reikalavimo pagrįstumo klausimą išspręsti pagal ginčo teisenos taisykles.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog kreditoriaus reikalavimas priteisti 1058,34 Lt palūkanų akivaizdžiai prieštarauja įstatymo imperatyviosioms normoms, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.