Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš T. N. nukentėjusiajai J. G. priteisti 22 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 14 d. apie 21:30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis sudavė savo sugyventinei S. G. mažiausiai šešis smūgius į veidą, rankas, pilvą, tuo jai padarė poodines kraujosruvas kairėje akiduobėje ir kairiame skruoste, odos nubrozdinimus smakre ir kairėje alkūnėje, poodines kraujosruvas abiejose plaštakose, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, pilvo sumušimą su taukinės plyšimu, kraujosruvą pilvinėje aortoje, dėl to, įvykus ūmiam nukraujavimui į pilvo ertmę, pasireiškus trauminiam šokui, S. G. 2011 m. kovo 14 d., 21:58 įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu T. N. tyčia nužudė šeimos narę S. G..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo skundą tenkinti, prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. T. N. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Sprendžiant iš skundo turinio, apeliantas mano, jog S. G. galimai mirė ne nuo jo veiksmais padarytų sužalojimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme T. N. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir parodė, kad įvykio dieną su T. N., A. A. S. ir S. G. vartojo alkoholį, po to, jis su S. G. nuėjo į kitą kambarį, vėliau kilusio tarpusavio konflikto metu jis sudavė S. G. į veido sritį, tempė už plaukų, už pažastų, dešinės rankos kumščiu vieną kartą stipriai sudavė nukentėjusiajai į pilvą (2 t., 13, 16, 132 b. l.). Apelianto teiginys, jog byloje nepakanka įrodymų, kad jis sudavė nukentėjusiajai į pilvą, yra nepagrįstas, nes jį paneigia jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis patvirtino pirmosios instancijos teisme, bei kiti byloje surinkti įrodymai. Iš teismo medicinos Specialisto išvados Nr. M266/11(02) matyti, kad S. G. mirė nuo pilvo sumušimo su taukinės plyšimu, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę bei trauminiu šoku; taukinės plyšimas ir kraujosruva pilvinėje aortoje galėjo gautis suduodant kumščiu, spiriant koja; šie sužalojimai padaryti dviejų valandų laikotarpyje prieš S. G. mirtį (1 t. 29-33 b. l.). Liudytojai T. N. ir A. A. S. parodė, kad įvykio dieną kartu su T. N. ir jo sugyventine S. G. A. A. S. bute vartojo alkoholį; vėliau T. N. nuvedė T. N. ir S. G. į kitą kambarį, girdėjo kaip jie barasi, vėliau išgirdo stiprų trenksmą, lyg kas griūtų ant grindų, nuėjęs į tą kambarį pamatė ant grindų gulinčią S. G.. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visetą, pagrįstai konstatavo, kad S. G. mirė nuo T. N. veiksmais padarytų sužalojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde apeliantas taip pat iš dalies pripažįsta savo kaltę, nurodo, kad nukentėjusiajai sudavė alkūne kai dar gulėjo lovoje, nemanė, kad tai gali sukelti tokias pasekmes, taip pat teigia, kad savo kaltę supranta. Byloje nustatyta, kad T. N. su S. G. bendrai gyveno daugiau kaip 10 metų, todėl teismas pagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. N. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, individualizuodamas skiriamą bausmę, atsižvelgė į tai, kad T. N. padarė labai sunkų nusikaltimą, kurio pasekmės yra negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apygardos teismas taip pat išsamiai įvertino T. N. asmenybę ir atsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, ankščiau neteistas, priklausomybės ligų ir psichikos sveikatos centruose neregistruotas, registruotas darbo biržoje, kaip ieškantis darbo. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą (BK 59 str. 1 d. 2 p.). T. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Papildomai atsižvelgti į apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis charakterizuojamas teigiamai, gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nėra pagrindo, kadangi apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, šias aplinkybes įvertino. Kitos skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad jis su S. G. kartu gyveno daugiau kaip 10 metų, ankščiau nėra sunkiai sužalojęs nukentėjusiosios, barniai kildavo dėl to, kad pastaroji buvo priklausoma nuo alkoholio, įvykio dieną nukentėjusioji taip pat buvo apsvaigusi nuo alkoholio, elgėsi iššaukiančiai, griuvinėjo ir toks elgesys jam sukėlė pykčio protrūkius, kad turtinę ir neturtinę žalą atlygins, nesudaro pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo jam paskirtą bausmę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. N. parodė, kad jis su S. G. gulėjo lovoje, jis liepė jai keltis, nes norėjo eiti namo, bet pastaroji nesikėlė, savo veiksmais jis mėgino priverti ją atsikelti (2 t. 13, 16-20 b. l.), šiuos parodymus T. N. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 2, 132 b. l.). Apelianto nurodyti argumentai, kad nukentėjusioji elgėsi išsaukiančiai, griuvinėjo ir toks elgesys jam sukėlė pykčio protrūkius, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą T. N. paskyrė mažesnę už įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį bausmę. t. y. laisvės atėmimą dešimčiai metų. T. N. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas. Paskirti apeliantui švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. N. apeliacinį skundą atmesti.