Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Embrakus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4307-392/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aimasta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Embrakus“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Embrakus“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Aimasta“ dėl baudų priteisimo bei nuostolių atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešieškinio reikalavimams užtikrinti pagrįstumo ir teisėtumo.

2. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aimasta“ pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Embrakus“ 67 015,62 Eur skolos, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovei iš dalies atsiskaičius, ieškovė sumažino ieškinio sumą iki 48 815 Eur.

3. Atsakovė UAB „Embrakus“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 25 547,67 Eur baudų ir 47 137,76 Eur nuostolių atlyginimą.

4. Priešieškiniui užtikrinti atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 72 685,43 Eur vertės UAB „Aimasta“ turtą ir lėšas. Atsakovė nurodė, kad priešieškinio suma yra didelė, duomenų apie ieškovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą atsakovė neturi, priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „Embrakus“ prašymą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog galimai pati atsakovė yra skolinga ieškovei už atliktus darbus sumą, kuri gali siekti iki 48 815 Eur. Ši suma gali būti įskaityta į priešieškinio reikalavimus, jei šie pasirodytų visiškai ar bent iš dalies pagrįsti, todėl, teismo vertinimu, ieškovės turto areštas nėra tikslingas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) UAB „Embrakus“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – UAB „Embrakus“ prašymą tenkinti. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

7.1. Atsakovės reikalavimai ieškovei grindžiami objektyviais duomenimis: ieškovės ir atsakovės sudarytomis statybos rangos sutartimis, atsakovės ieškovei išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, atsakovės ieškovei siųstomis pretenzijomis, šalių susirašinėjimu elektroniniu paštu bei kitais įrodymais, kurie bent jau preliminariai leidžia teigti, kad atsakovės reikalavimas yra pagrįstas, o priešieškinis tenkintinas, todėl turi būti tenkinamas ir reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovės pažeistos teisės bus apgintos tik pritaikius šias priemones. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

7.2. Atsakovės priešieškinio 72 685,43 Eur dydžio suma vertintina, kaip objektyviai didelė ieškovei, kurios tiksli finansinė padėtis atsakovei nėra žinoma. Vien jau dėl to būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Preziumuotina, kad teismui patenkinus atsakovės priešieškinį, rizika, jog atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas dėl ganėtinai didelės turtinio reikalavimo sumos, yra didelė. Teismų praktikoje nurodyta, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu daugeliu atvejų įrodyti yra sudėtinga arba netgi neįmanoma, todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui suteikta teisė remtis ir didelės ieškinio sumos kriterijumi. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką būtent atsakovui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tenka pareiga pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl teismo sprendimo neįvykdymo.

7.3. Šiuo metu atsakovės reiškiamas turtinis reikalavimas net 28 423,26 Eur didesnis už ieškovės atsakovei reiškiamus reikalavimus, o 28 423,26 Eur dydžio reikalavimas ieškovei, kurios tikslios finansinės padėties atsakovė nežino, yra didelis, galintis apsunkinti galimai atsakovei palankaus sprendimo įvykdymą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Siekiant bet iš dalies išlaikyti ieškovės turtinę padėtį status quo, užkirsti kelią piktnaudžiavimui savo padėtimi bei vengimui sumokėti atsakovei baudas ir atlyginti nuostolius, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas ir racionalus. Be to, šalims reiškiant priešpriešinius reikalavimus, kurie gali būti įskaityti, yra neteisinga vienos šalies atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o kitos – netaikyti. Tokiu atveju teismas turėtų panaikinti ir atsakovei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartimi pritaikytas priemones, kurių mastas buvo sumažintas 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi.

8. Ieškovė (atsakovė pagal priešieškinį) UAB „Aimasta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Skolą pagal pateiktą ieškinį atsakovė pripažįsta ir jos neginčija, tačiau, siekdama nemokėti susidariusio įsiskolinimo už atliktus statybos rangos darbus, po ieškinio pateikimo pradėjo skaičiuoti įvairias baudas ir reikalauti atlyginti neva patirtus nuostolius, kurių anksčiau nereikalavo ir įsiskolinimą žadėjo padengti. Dėl šios priežasties atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama priteisti 72 685,43 Eur. Teismas pagrįstai pripažino, kad jeigu bus patenkintas ir ieškinys, ir priešieškinis, tai bus galima atlikti priešpriešinį skolų įskaitymą. Be to, kai prašoma atlyginti nuostolius ir kartu netesybas, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Tokiu atveju teismas galėtų iš ieškovės priteisti tik 47 137,76 Eur sumą, jeigu atsakovė įrodytų, kad tokius nuostolius patyrė dėl ieškovės kaltės, o atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą gautųsi, jog ieškovė skolinga atsakovei tik 2 874,30 Eur.

8.2. Nesutiktina, kad ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, priešieškinio suma yra didelė. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuomonės, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei būtų vertinama kaip didelė, ar ne, vien ši aplinkybė negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik esant duomenų apie ieškovės nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad ieškovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Atsakovė neįrodinėjo ieškovės nesąžiningumo bei nepateikė jokių duomenų, kad UAB „Aimasta“ ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Taigi, atsakovė nepateikė įrodymų dėl objektyvios grėsmės egzistavimo, todėl skundas turi būti atmestas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešieškinio reikalavimams užtikrinti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

11. Apeliantės UAB „Embrakus“ įsitikinimu, kadangi jos reikalavimas yra preliminariai pagrįstas, o priešieškinis tenkintinas, turi būti tenkinamas ir reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, atsižvelgiant į tai, kad priešieškinio suma ieškovei, kurios finansinės padėties atsakovė nežino, laikytina didele, preziumuotina, jog yra didelė rizika, kad atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įgyvendinimas bus neįmanomas, todėl, siekiant bet iš dalies išlaikyti ieškovės turtinę padėtį status quo, užkirsti kelią piktnaudžiauti savo padėtimi bei vengti sumokėti atsakovei baudas ir atlyginti nuostolius, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, apeliantės nuomone, būtinas ir racionalus.

12. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su UAB „Embrakus“ pozicija, visų pirma, atkreipia apeliantės dėmesį, kad pagal CPK 144 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik esant dviejų sąlygų visumai: pirma, reikalavimas, kurio įvykdymui užtikrinti prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, turi būti preliminariai pagrįstas, antra, turi egzistuoti grėsmė, kad nepritaikius šių priemonių, palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinosios apsaugos priemonės netaikomos.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nekonstatavo, kad atsakovės priešieškinio reikalavimai yra preliminariai nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl šios sąlygos nepasisako, tačiau pažymi, kad vien tik preliminarus priešieškinio pagrįstumas, priešingai nei savo skunde interpretuoja apeliantė, savaime nesudaro pakankamo pagrindo tenkinti prašymui taikyti areštą ieškovės (UAB „Aimasta“) turtui. Kaip jau minėta, ieškovė pagal priešieškinį (UAB „Embrakus“) turi taip pat įrodyti bent tikėtiną grėsmę, jog netaikius jos prašomų priemonių, jai galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar taps apskritai neįmanomu.

14. Skirtingai nei savo atskirajame skunde dėsto apeliantė, pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, vien tik didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai. Aktualioje teismų praktikoje pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018). Taigi, naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1462-516/2018; 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; kt.).

15. Nagrinėjamoje byloje atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį), prašydama taikyti UAB „Aimasta“ turto ir lėšų areštą, nenurodė jokių argumentų ir nepateikė absoliučiai jokių duomenų, leidžiančių teismui spręsti apie galimą ieškovės nesąžiningumą, t. y. siekį išvengti jai galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl sutiktina su ieškovės UAB „Aimasta“ atsiliepime išdėstyta pozicija, kad UAB „Embrakus“ nepateikus įrodymų dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, t. y. neįrodžius antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, jos atskirasis skundas negali būti tenkintas.

16. Kadangi vien tik ieškinio (šiuo atveju priešieškinio) suma negali būti savaiminiu pagrindu antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai konstatuoti, apeliacinės instancijos teismas dėl priešieškinio sumos ir ieškovės turtinės padėties plačiau nepasisako, papildomai atkreipdamas apeliantės dėmesį į tai, kad būtent asmuo, kuris siekia arešto priešingos šalies turtui taikymo, turi įrodyti abi CPK 144 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, t. y. ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, o įrodinėjimo pareiga atsakovui pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra didelė, perkeliama tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės teismo jau yra pritaikytos ir atsakovas siekia jų panaikinimo, kaip ir yra išaiškinta pačios apeliantės cituojamose teismų nutartyse, tačiau minėtose nutartyse teismų nustatyta atsakovo pareiga pagrįsti, jog ieškinio suma jam nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl teismo sprendimo neįvykdymo tuo atveju, kai jis siekia arešto panaikinimo, negali būti aiškinama ir suprantama, kaip panaikinanti paties ieškovo pareigą, pastarajam prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įrodinėti abi CPK 144 straipsnyje nurodytas šio instituto taikymo sąlygas.

17. Galiausiai, apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovės reikalavimams pagal ieškinį užtikrinti šioje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat nesudaro besąlyginio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės priešieškiniui užtikrinti. Kaip jau minėta, CPK nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurias privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo, todėl pripažintina, kad, jeigu ieškovė pagrindė abi CPK 144 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jos reikalavimui užtikrinti buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o atsakovei šių sąlygų neįrodžius, jos prašomas areštas ieškovės turtui nebuvo pritaikytas, lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas.

18. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.