- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-27
- Bylos Nr.
- 2A-605-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05909-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Transtira“, UAB „Autoverslas“
- Ieškovas
- T. M.
- Kategorijos
- 32.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Transtira“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovams UAB „Transtira“ ir UAB „Autoverslas“ dėl neteisėtai laikomų daiktų grąžinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“, Vokietijos įmonė „Fair Trade“ GmbH, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas T. M. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą UAB „Transtira“ nedelsiant grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančius daiktus, neteisėtai laikomus UAB „Transtira‘ patalpose; priteisti iš atsakovų UAB „Transtira“ ir UAB „Autoverslas“ solidariai ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kas jis yra daiktų, neteisėtai laikomų atsakovo, savininkas, jo nuosavybės teisė į šiuos daiktus neginčijama. Dėl ginčo objektu tapusių daiktų pervežimo iš Kanados į Vilnių ieškovas susitarė su Kanados įmone „Empire Housing Moving Co“, kuri už sutartą užmokestį įsipareigojo atgabenti daiktus į Vilniaus terminalą. Ieškovo teigimu, siuntėjas – Kanados įmonė, jam nurodė, kad jis papildomai turės sumokėti tik už paskirties vietos terminalo (Vilnius) muitinės formalumus, muitinės tarpininkui, paskirties vietos terminalo importo mokesčius (jeigu jie taikomi) ir parsivežti daiktus iš paskirties vietos terminalo iki namų savo lėšomis. Pasak ieškovo, jis visiškai apmokėjo siuntėjo pateiktą sąskaitą už daiktų siuntimą iki Vilniaus terminalo. Tam, kad galėtų įvykdyti savo prievolę, siuntėjas, be ieškovo sutikimo ir jam nieko nežinant, savo iniciatyva ir atsakomybe sudarė dvišalę sutartį su vežėju Kanados įmone „Oddyssey Trading Co“ dėl jūrinio pervežimo, o ši pervežimui vykdyti pasitelkė Vokietijos įmonę „Fair Trade“ GmbH, kuri sudarė ieškovui nežinomą susitarimą su atsakovu UAB „Transtira“. Siuntėjo Kanados įmonės „Empire Housing Moving Co“ susitarimuose su trečiaisiais asmenimis ieškovas nedalyvavo, apie juos nebuvo informuotas, nežino jų turinio, todėl negali būti ir nėra atsakingas dėl nurodytų asmenų sudarytų susitarimų sąlygų vykdymo. Atgabenus ieškovo daiktus į Lietuvą, jam 2012 m. liepos mėnesio pabaigoje telefonu paskambino atsakovo UAB „Transtira“ darbuotojas ir pranešė, kad įmonė turi jo daiktus, tačiau, prieš jų atidavimą, pareikalavo sumokėti už neva suteiktas paslaugas pagal pateiktą išankstinio apmokėjimo sąskaitą, nors ieškovas su šia įmone nesusijęs jokiais sutartiniais santykiais ir niekada nepirko jokių paslaugų. Kai ieškovas atsisakė sumokėti atsakovui UAB „Transtira“ reikalaujamus be teisėto pagrindo mokesčius, šis atsisakė grąžinti ieškovo nuosavybe esančius daiktus, įvėlė ieškovą į kelis mėnesius trunkančius beprasmius ginčus, be to, grasina išauginsiąs skolą už daiktų saugojimą. Nors atsakovas UAB „Transtira“ teigia, kad ieškovas privalo sumokėti jam kažkokius mokesčius, tačiau, ieškovui kategoriškai su tuo nesutinkant, nesikreipia dėl skolos priteisimo į teismą, o be pagrindo laiko ieškovo daiktus, kurie jam labai reikalingi, nes tai asmeniniai ieškovo ir jo mažamečio sūnaus daiktai, taip pat ieškovo darbo įrankiai. Dėl akivaizdžiai neteisėtų atsakovo UAB „Transtira” veiksmų be pagrindo laikant sulaikytus ieškovo asmeninius daiktus, pažeidžiama ieškovo nuosavybės teisė, todėl jis reiškia ieškinį dėl daiktų išreikalavimo iš atsakovo neteisėto valdymo. Ieškovo vertinimu, galima tikroji priežastis, dėl kurios atsakovas UAB „Transtira“ neteisėtai suvaržė ieškovo nuosavybės teisę į jam priklausančius daiktus, yra ta, jog atsakovo partneriai taip tikisi kompensuoti nuostolius dėl siuntėjo - Kanados įmonės „Empire Housing Moving Co“, galimo neatsiskaitymo su vežėju –Kanados įmone „Oddyssey Trading Co“, kuri pasamdė Vokietijos įmonę „Fair Trade” GmbH, o ši sudarė tam tikrus susitarimus su atsakovu UAB „Transtira“. Nurodytų įmonių tarpusavio santykiai niekaip nėra susiję su ieškovu, ieškovas nebuvo jų susitarimų dalyvis, todėl dėl atsiskaitymų už ieškovo daiktų gabenimą atsakovas ir jo partneriai turėtų kreiptis į tą asmenį, su kuriuo juos sieja sutartiniai santykiai, t. y. Kanados įmonę „Empire Housing Moving Co“.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transtira“ su ieškovo reikalavimu nesutiko. Nurodė, kad ginčo objektu esantys daiktai laikomi atsakovo turint teisėtą pagrindą, t. y. vežėjo Vokietijos įmonės „Fair Trade“ GmbH nurodymą neperduoti gavėjui daiktų, kol jis nesumokės priklausančių sumokėti mokesčių. Ginčo daiktų pervežimą pagal ieškovo užsakymą organizavo Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“. Pervežimo pasiūlyme nurodyta, kad THC (už aptarnavimo darbus terminale) paskirties vietoje moka gavėjas. Pasak atsakovo, tai reiškia, kad, kroviniui atvykus į paskirties vietą, t. y. Vilnių, visus mokesčius turi sumokėti ieškovas T. M.. Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“ daiktams gabenti pasamdė jūrų vežėją „Oddyssey Trading Co“, kurio agentas Europoje yra Vokietijos Įmonė „Fair Trade“ GmbH. Ši įmonė įgaliojo atsakovą UAB „Transtira“ surinkti Lietuvoje reikiamus jūrų pervežimo mokesčius, tarp jų – visus reikalingus mokesčius pagal konosamentą Nr. 6453-2- E-61676 dėl ieškovo T. M. daiktų pervežimo; šių mokesčių bendra suma – 508,36 EUR. Be to, Vokietijos įmonė „Fair Trade“ GmbH nurodė atsakovui sulaikyti gavėjo, t. y. ieškovo, krovinį kol jis nesumokės paskirties vietos mokesčių ir saugojimo išlaidų. Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“, su kuria ieškovas susitarė dėl jo daiktų pervežimo iš Kanados į Vilnių, 2012 m. spalio 8 d. elektoniniame laiške ieškovui aiškiai nurodė, kad jūrų vežėjo apskaičiuoti mokesčiai ir kiti vietos mokesčiai turi būti sumokėti gavėjo iki krovinio perdavimo. Atsakovo vertinimu, daiktų grąžinimo klausimą ieškovas turėtų spręsti su krovinio vežėjais, t. y. Kanados įmonėmis „Empire Housing Moving Co“, „Oddyssey Trading Co“ ir Vokietijos įmone „Fair Trade“ GmbH.
Atsakovas UAB „Autoverslas“ nurodė, kad pagal suformuluotą ieškinio reikalavimą jis nėra tinkamas atsakovas, nes neturi daiktų, kuriuos reikalauja grąžinti ieškovas. Ginčo daiktai yra perduoti UAB „Transtira“.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“ ir Vokietijos įmonė „Fair Trade“ GmbH atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino –įpareigojo atsakovą UAB „Transtira“ grąžinti ieškovui T. M. jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, atgabentus į Vilnių pagal konosamentą Nr. 6453-2-E-61676; priteisė iš atsakovo UAB „Transtira“ ieškovo T. M. naudai 386 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB „Transtira“ 130 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą; atmetė ieškovo T. M. reikalavimą atsakovui UAB „Autoverslas“ dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; leido skubiai vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas UAB „Transtira“ įpareigotas grąžinti ieškovui T. M. jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, atgabentus į Vilnių pagal konosamentą Nr. 6453-2-E-61676.
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra rašytinės ieškovo ir Kanados įmonės „Empire Housing Moving“ sutarties, kuri aiškiai patvirtintų, kokie teisiniai santykiai sieja ieškovą, Kanados įmonę „Empire Housing Moving Co“, Vokietijos įmonę „Fair Trade“ GmbH ir UAB „Transtira“; kiek, už kokias paslaugas ir kam turėtų sumokėti ieškovas, atsiimdamas daiktus paskirties vietoje. Šalių ginčo teisinio kvalifikavimo klausimą teismas sprendė analizuodamas byloje esančių įrodymų, tarp jų ir netiesioginių, visumą. Teismo vertinimu, dėl ieškovo daiktų pervežimo buvo sudaryta mišraus vežimo sutartis, kurią skirtingų rūšių transportu vykdė keli vežėjai. Nors UAB „Transtira“ santykiuose su krovinio gavėju, t. y. ieškovu, veikė Vokietijos įmonės „Fair Trade“ GmbH interesais, tačiau savo vardu, todėl taip pat tapo ginčo santykių dalyviu. Išvadą, kad UAB „Transtira“ santykiuose su ieškovu veikia savarankiškai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina UAB „Transtira“ ir Vokietijos įmonės „Fair Trade“ GmbH sudaryta Tarpininkavimo sutartis, kurios 3.1 punkto a ir b papunkčių nuostatose įtvirtinta, kad UAB „Transtira“, vykdydama veiklą ir teikdama tarpininkavimo paslaugas, santykiuose su trečiaisiais asmenimis veikia kaip nepriklausomas rangovas įgaliotojo interesais.
Teismas sutiko su atsakovo UAB „Transtira“ pozicija, kad jis ieškovo daiktus valdo teisėtai – ginčo daiktai perduoti UAB „Transtira“ pagal 2012 m. birželio 15 d. nesvarstytiną konosamentą Nr. 6453-2-E-61676, kaip krovinio paskirties vietos atstovui. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl sulaikymo teisės, kurią įgyvendina UAB „Transtira“, įgyvendinimo teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad daikto sulaikymas yra vienas savigynos būdų, todėl turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį, nepažeisti protingumo principo, nevaržyti skolininko teisių labiau, nei reikia tikslui pasiekti.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šalių ginčas vyksta nuo 2012 metų, atsakovui UAB „Transtira“ išsyk tapo žinoma, kad ieškovas nepripažįsta savo prievolės mokėti reikalaujamą sumą. Tokiu atveju, teismo vertinimu, protingumo principas reikalauja ginčą spręsti teismine tvarka. Nei nagrinėjamoje byloje, nei atskiroje civilinėje byloje nei vienas iš ginčo teisinių santykių dalyvių nepareiškė reikalavimo spręsti ginčą dėl ieškovo prievolės sumokėti už daiktų pervežimą papildomą sumą. Iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo elektroniniu būdu matyti, kad ieškovo prievolės mokėti papildomus mokesčius apimtis yra neaiški: atsakovas UAB „Transtira“ reikalauja, kad ieškovas sumokėtų 508,36 EUR; Kanados įmonė „Empire Housing Moving Co“ 2012 m. lapkričio 26 elektroniniame laiške ieškovui nurodė sumokėti 200 EUR, o 2012 m. gruodžio 21 d. elektroniniame laiške – kad, susisiekus su agentu Vilniuje, jam pasiūlyta 400 EUR, todėl ieškovas turėtų sumokėti likusius 250 EUR. Iš ieškovo reikalaujama 508,36 EUR suma nėra didelė, be to, nenustatyta aplinkybių, kurios keltų abejonių atsakovo finansinėmis galimybėmis sumokėti bet kurią iš nurodytų sumų, jeigu ji būtų priteista. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju naudojimasis daiktų sulaikymo teise daugiau nei pusantrų metų neproporcingas siekiamam tikslui, be to, nėra pagrindo daryti išvadą, kad, nesinaudojant sulaikymo teise, nėra galimybių apginti teisę gauti papildomus mokesčius už ieškovo daiktų pervežimą. Teisė išsiieškoti iš ieškovo papildomus mokesčius, susijusius su ginčo daiktų pervežimu, gali būti įgyvendinta kreipiantis su ieškiniu į teismą.
Atsižvelgdamas į tai, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovo mokėtinų mokesčių pagrįstumo ir dydžio, asmeniniai atsakovo daiktai sulaikyti daugiau nei pusantrų metų, teismas sprendė, kad šiuo atveju, vadovaujantis protingumo ir proporcingumo principais, yra pagrindas priimtą teismo sprendimą leisti vykdyti skubiai.
Teismas pažymėjo kad, nagrinėjant šią civilinę bylą, teismo posėdžiuose ieškovui atstovavo jo artimas giminaitis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl sprendė, kad pagal ieškovo pateiktus dokumentus nėra pagrindo priteisti jo nurodytų 1 500 Lt išlaidų už teisinę pagalbą. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos patirtos dėl atsakovo UAB „Autoverslas“ neteisėtų veiksmų, todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo UAB „Autoverslasa“ bylinėjimosi išlaidas atmestė kaip teisiškai nepagrįstą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Transtira“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 dienos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas teisme pareiškė vindikacinį ieškinį. Būtent pareikštas reikalavimas apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovas byloje neįrodė dviejų sąlygų, reikalingų išsireikalauti daiktus iš svetimo neteisėto valdymo – neįrodė, kad daiktų valdymo teisę prarado be savo valios ir kad jo daiktus atsakovas UAB „Transtira“ valdo neteisėtai, todėl šių daiktų išreikalauti iš atsakovo negali. Kadangi ieškovas reiškė ieškinį, prašydamas įpareigoti UAB „Transtira“ grąžinti ieškovui priklausančius daiktus, neteisėtai laikomus UAB „Transtira“ sandėlyje, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir konstatavęs, kad daiktus atsakovas UAB „Transtira“ valdo teisėtai, neturėjo teisinio pagrindo daryti išvados, kad ginčas kilo dėl sulaikymo teisės įgyvendinimo ir jo teisėtumo.
2) Visa pirmosios instancijos teismo argumentacija įrodo, kad, iki atsiimant krovinį, T. M. privalėjo apmokėti pateiktą sąskaitą sąskaitą - faktūrą dėl 508,36 EUR papildomų mokesčių, o ją apmokėjęs atsiimti krovinį. UAB „Transtira“ vykdo „Fair Trade” GmbH instrukcijas ir, T. M. nevykdant konosamente nurodytos gavėjo prievolės ir nesumokėjus jūrų vežėjui „Fair Trade“ GmbH nurodytų mokesčių, neturėjo teisės atiduoti krovinio T. M.. Šiuo atveju UAB „Transtira“ nesinaudojo sulaikymo teise, o, veikdama pagal bendradarbiavimo sutartį su jūrų vežėju „Fair Trade“ GmbH, atstovauja jį surinkdama atitinkamus mokesčius.
3) Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas šalis stato į nelygiavertę padėtį – T. M., kuris nori atsiimti krovinį neapmokėjęs už papildomas paslaugas, krovinį atiduoda, o UAB „Transtira“, kuri veikiai teisėtai, įpareigoja gražinti krovinį, nekreipiant dėmesio į konosamento nuostatas, instrukcijas ir dėl negautų pinigų kreiptis į teismą.
4) Leisdamas byloje priimtą sprendimą vykdyti skubiai, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, nepagrindė, kaip delsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba, kad iš viso gali pasidaryti negalima įvykdyti sprendimo. Tų aplinkybių, kurias nurodė teismas, negalima laikyti ypatingomis, todėl manytina, kad teismas nepagrįstai leido sprendimą vykdyti skubiai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas T. M. prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Kaip ieškovui tapo žinoma tik vėliau, siuntėjas, veikdamas savo iniciatyva ir rizika, sudarė sutartis dėl paslaugų tiekimo siuntėjui su trečiaisiais asmenimis, kad galėtų įvykdyti savo prievolę ieškovui. Ieškovas nesudarė jokių su trečiaisiais asmenimis ir apie tokius susitarimus nebuvo tinkamai informuojamas. Kaip tapo žinoma kilus ginčui, siuntėjas savo nuožiūra ir atsakomybe sudarė sutartį su vežėju dėl jūrinio pervežimo, tačiau šiuose susitarimuose su trečiaisiais asmenimis ieškovas nedalyvavo, nebuvo jų šalimi, su juo nebuvo individualiai aptariamos jokios siuntėjo ir vežėjų sutarčių sąlygos, už kurias ieškovas nėra niekaip atsakingas.
2) Ieškovo ir atsakovų ginčui taikytina Lietuvos nacionalinė teisė. Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalis numato, kad vežėjui turi apmokėti ne gavėjas, o siuntėjas, be to, vežėjas gali sulaikyti siuntėjui nuosavybės teise priklausantį turtą. Tačiau ši įstatymo nuostata negali būti aiškinama taip, kad vežėjas gali sulaikyti ir parduoti ir kitiems asmenims (ne siuntėjui) priklausantį turtą, nes tai pažeistų imperatyvų nuosavybės neliečiamumo principą ir nuostatą, kad valstybė gina vartotojo interesus.
3) Atsakovo pateiktas „jūrinis važtaraštis“, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normų aspektu nėra sutartis tarp šalių, jis pats savaime nesukuria jokių prievolių ir nesuteikia jokių teisių. Nesant paslaugų sutarties, važtaraštis pats savaime negali sukurti jokių sutartinių santykių ir prievolių, dėl kurių pervežimo sutarties šalys arba vykdymo ir pervežimo paslaugos užsakymo šalys nebūtų susitarusios atitinkamose dvišalėse ar daugiašalėse sutartyse.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė, todėl pasisakys dėl apeliaciniame skunde nurodomų ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo pagrindų.
Apeliantas ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija remdamasis šiais pagrindiniais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimą kvalifikavo kitaip, nei jį kvalifikavo pats ieškovas, t.y. nepagrįstai neapsiribojo vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų nagrinėjimu; 2) teisiniai santykiai tarp šalių pirmosios instancijos teismo iš dalies buvo kvalifikuoti neteisingai (atsakovas nesinaudojo sulaikymo teise); 3) priėmus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalių teisinė padėtis tampa nelygiavertė.
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad, ieškovui pareiškus vindikacinį ieškinį, teismas turėjo apsiriboti šio ieškinio tenkinimo sąlygų nagrinėjimu, ir, nustatęs, kad atsakovas ieškovo daiktus valdo turėdamas teisėtą pagrindą, ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, asmuo ieškinyje turi nurodyti tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirinkti teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Bylos nagrinėjimo teisme ribas sudaro ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas, t.y. ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės. Ieškinio teisinio pagrindo – teisės normų, kurias teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus, ieškovas nurodyti neprivalo, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2013). Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek ieškovo ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, tiek atsakovų atsikirtimus, pagrįstai savarankiškai atliko šalių santykių teisinį kvalifikavimą, ir dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo sprendė pagal taikytinas teisės normas, reglamentuojančias tikruosius teisinius santykius tarp šalių, o ne pagal teisės normas, nurodytas ieškovo ieškinyje.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ir apeliantas to neginčija, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs iš vežimo teisinių santykių. Dėl ieškovo daiktų pervežimo buvo sudaryta mišraus vežimo sutartis, vykdyta kelių vežėjų. Ginčas kilo dėl papildomų mokesčių, susijusių su krovinio pristatymu iš Hamburgo į Vilnių. Dėl šios priežasties krovinys – ieškovui priklausantys daiktai, buvo sulaikyti atsakovo, vykdant vežėjo - Vokietijos įmonės „Fair Trade“ GmbH, nurodymus. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, krovinio sulaikymas yra vežėjo savigynos priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2013). Taigi, teisiniai santykiai tarp šalių pirmosios instancijos teismo buvo kvalifikuoti teisingai. Apelianto teiginys, kad jis nesinaudoja sulaikymo teise, o veikdamas pagal bendradarbiavimo sutartį su vežėju „Fair Trade“ GmbH atstovavo jį surinkdamas atitinkamus mokesčius, šios aplinkybės nepaneigia, kadangi pats atsakovas nurodo, jog krovinį sulaikė Fair Trade“ GmbH nurodymu, t.y. realizuodamas vežėjo sulaikymo teisę.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad pagal CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas daikto sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama, kai yra šių sąlygų visuma: kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; reikalavimo teisė yra vykdytina (yra suėjęs jos įvykdymo terminas); kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; kreditorius yra teisėtas skolininkui priklausančio daikto valdytojas. Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad teismas konstatavo esant nurodytas sąlygas, t.y. vykdytiną atsakovo reikalavimo teisę ieškovui (kurios apimtis, pasak pirmosios instancijos teismo, nėra iki galo aiški) ir teisėtą ieškovui priklausančių daiktų valdymą, tačiau ieškinį tenkino remdamasis proporcingumo principo pažeidimu. Kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetą, neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
CK 1.139 straipsnyje nustatyta, kad ginant savo civilines teises savigyną leidžiama naudoti tik CK nustatytais atvejais, be to, savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų; naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Taigi, daikto sulaikymas, kaip savigynos forma, turi būti naudojamas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui priklausančių daiktų sulaikymo teise atsakovas naudojosi siekdamas gauti iš ieškovo mokesčius už daiktų pervežimą, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovo pareigos mokėti nurodytus mokesčius ir jos apimties, atsakovas ne tik nesikreipė į teismą dėl nurodytų sumų iš ieškovo priteisimo, tačiau ir nepareiškė tokių reikalavimų nagrinėjamoje byloje. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo naudojimasis daiktų sulaikymo teise ilgą laiką, nereiškiant ieškovui reikalavimų dėl piniginių sumų, kurių sumokėjimui užtikrinti yra naudojamasi daiktų sulaikymo teise, priteisimo, yra neproporcinga priemonė, nepagrįstai suvaržanti ieškovo kaip ginčo daiktų savininko teises.
Teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu būtent atsakovo teisės buvo neproporcingai suvaržytos. Atsakovas pats pasirinko savo procesinę poziciją byloje, nereikšdamas ieškovui priešpriešinių reikalavimų dėl skolos priteisimo, ir dėl šios priežasties šis klausimas negalėjo būti teismo išspręstas nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo instancijos teismas, teismo sprendimo šioje byloje priėmimas niekaip neapriboja atsakovo teisių reikšti reikalavimus ieškovui savarankišku ieškiniu. Suma, dėl kurios sumokėjimo kilęs ginčas, nėra didelė, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad atsakovo teisės negali būti tinkamai apgintos jam nesinaudojant daiktų sulaikymo teise.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta pakankamai argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo skubaus vykdymo poreikį. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi konstatuotas pirmosios instancijos teismo sprendimo grąžinti sulaikytus daiktus ieškovui teisėtumas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos, ir būtent nuo šios dienos ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taptų vykdytinu jei nebūtų nukreiptas vykdyti skubiai, kolegija šį procesinį pažeidimą vertina kaip formalų, nesudarantį pagrindo naikinti atitinkamą ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 328 straipsnis).
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.