Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. J. ir atsakovo V. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-221-431/2009 pagal ieškovo A J. J. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Termesta“ ir V. S. dėl žalos atlyginimo. Trečiasis asmuo byloje uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovas A. J. J. patikslintu ieškiniu galutinai suformuluotais reikalavimais prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento žalos atlyginimo sutartį, sudarytą 2003 m. sausio 16 d. tarp ieškovo ir atsakovo V. S. , priteisti iš atsakovų UAB „Termesta“ ir V. S. solidariai 200 000 Lt neturtinės žalos ir 57 000 Lt turtinės žalos atlyginimui bei bylinėjimosi išlaidas.

Sprendime nurodyta, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 straipsnio 3 dalį dėl nusikalstamos veikos, kadangi vairuodamas automobilį jis pažeidė KET, dėl ko 2001 m. lapkričio 9 d. įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata. Nuosprendžiu ieškovui pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš UAB „Termesta“ 2008 m. sausio 28 d. pažymos nustatyta, kad V. S. autoįvykio metu nebuvo UAB „Termesta“ darbuotojas. 2001 m. rugsėjo 30 d. panaudos sutartis Nr. 53 pagrindžia aplinkybę, kad automobilis Lancia Dedra buvo perduotas V. S. laikinam naudojimuisi neatlygintinai. V. S. autoįvykio momentu buvo teisėtas panaudos gavėjas, valdantis automobilį panaudos teise. UAB „Termesta“ autoįvykio metu nebuvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, todėl neturi pareigos atsakyti dėl žalos atlyginimo, padaryto didesnio pavojaus šaltinio valdytojo V. S. veiksmais.

Teismo manymu, atsakovo V. S. argumentas, kad jis neturi būti atsakingas pagal dalį ieškinio sumos, kurią turėtų atlyginti draudimo bendrovė, apdraudusi autoįvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojo civilinę atsakomybę, yra nepagrįstas.

Teismas, siekdamas nustatyti neturtinės žalos dydį, įvertino ieškovo patirtus skausmus po autoįvykio, dvasinį sukrėtimą ir nuolatinį nepatogumą dėl patirtų sužalojimų pasekmių, dėl kurių ieškovui apribota galimybė savarankiškai judėti už namų ribų, atitinkamai leisti savo laiką, bendrauti su artimaisiais ir pažįstamais, todėl ieškovas priverstas iš dalies būti priklausomas nuo aplinkinių pagalbos. Atsakovo V. S. nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo. Ieškovui iš atsakovo priteistina 40 000 Lt neturtinė žala. Teismas ieškovui iš atsakovo priteisė tik 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų, sumokėtų pagal 2008 m. sausio 2 d. kvitą, nes atstovavimo sutartis su advokatu sudaryta 2008 m. sausio 7 d., o ieškinys teismui pateiktas 2008 m. sausio 8 d. Ieškovas A. J. J. apeliaciniu skundu prašo pakeisti teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai. Skunde rašoma:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl ginčijamos žalos atlyginimo sutarties

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Suklaidinimas gali būti išreiškiamas aktyviais veiksmais, sandorio svarbių aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti tik sau naudingą sandorį. Apgaule pripažįstami tik tokie suinteresuotos šalies veiksmai, kurie turi lemiamos įtakos kitos šalies valiai susiformuoti. Nagrinėjant reikalavimą dėl apgaule sudaryto sandorio, turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius, nesąžiningus veiksmus, dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kurio norėjo ir siekė, taip pat tiriamas ir vertinamas paties ieškovo elgesys iki sandorio sudarymo, jo sudarymo metu bei po sutarties sudarymo. Taigi pagal nurodytą materialiosios teisės normą sandorio pripažinimas negaliojančiu galimas tik tada, jeigu atsakovo konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Apgaulė gali pasireikšti tik tyčia ir tam, kad būtų pripažintas sandoris negaliojančiu kaip sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti tyčinius veiksmus, kurie gali pasireikšti tiek tylėjimu, tiek aktyviais veiksmais. Tokias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nebuvo įrodytos, o tuo pačiu nebuvo ir nustatytos aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia taikant CK 1.91 straipsnyje numatytą sandorių negaliojimo pagrindą. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo sprendime, ieškovas apskritai nenurodė, kokiais kitos ginčijamos sutarties šalies, t. y. atsakovo V. S. arba kitų asmenų tyčiniais veiksmais (neveikimu) pasireiškė apgaulė, kurios įtakoje ieškovas būtų suklaidintas dėl ginčijamo sandorio esminių elementų. Ieškovas taip pat neįrodė, kad jo fizinė ir/ar psichinė būsena sutarties sudarymo momentu buvo tokia, kad jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Vien tik ieškovo nuoroda į tai, kad ginčijamos sutarties sudarymo laikotarpiu kitas asmuo (ieškovo brolis) bandė inicijuoti procesą dėl ieškovo pripažinimo neveiksniu, savaime neįrodo faktinės ieškovo fizinės ar psichinės būsenos, dėl kurios jis negalėtų suvokti aplinkos ar negalėtų valdyti savo veiksmų, o tuo labiau neįrodo kitos ginčijamos sutarties šalies tyčinės veikos siekiant apgaulės būdu paskatinti ieškovą pasirašyti šią sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš bylos medžiagos nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovas įrodė, kad ginčijamas sandoris buvęs sudarytas dėl apgaulės ir todėl gali būti pripažintas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai išanalizuoti ir įvertinti byloje šalių pateikti įrodymai nustatant, ar ginčijama sutartis iš tiesų buvo sudaryta dėl apgaulės. Pažymėtina, kad CK 6.252 straipsnio 1 dalyje yra numatytas draudimas apriboti ar panaikinti civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, gyvybės atėmimą ar neturtinę žalą, taip pat draudimas susitarti dėl civilinės atsakomybės netaikymo ar apribojimo už nuostolius, padarytus dėl skolininko tyčios ar didelio neatsargumo. Taigi laikytina negaliojančia ginčijamos sutarties sąlyga dėl J. R. (byloje - ieškovo A. J. J.) įsipareigojimo nereikšti ateityje jokių pretenzijų dėl žalos, atsiradusios sužalojus sveikatą autoįvykio metu, padarinių. Sandorio dalies (atskiros sandorio sąlygos) negaliojimas nedaro negaliojančiu viso sandorio (CK 1.96 str. nuostata). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši negaliojanti sutarties sąlyga negali sukelti teisinių pasekmių, nes įstatyme įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės ir neužkerta kelio ją įgyvendinti kreipiantis teisminės gynybos (CK 1.137 str. 6 d., CPK 5 str. 2 d.).

Dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojo

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti žalos atlyginimą solidariai iš atsakovo V. S. , kuris ieškovo sveikatos sužalojimo autoavarijoje metu valdė didesnio pavojaus šaltinį - automobilį „Lancia Dedra“, ir iš šio automobilio savininko atsakovo UAB „Termesta“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žalos ieškovui padarymo metu automobilį „Lancia Dedra“ panaudos sutarties pagrindu valdė atsakovas V. S. , todėl jis ir turi atsakyti už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą. Automobilio savininkas UAB „Termesta“ žalos atsiradimo ieškovui momentu automobilį panaudos sutarties pagrindu buvo perdavęs valdyti kitam asmeniui – atsakovui V. S. . Teisėtu automobilio valdytoju buvo autoįvykio metu jį vairavęs šio daikto panaudos gavėjas V. S. , todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas UAB „Termesta“ negali atsakyti pagal ieškovo ieškinį ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus šiam atsakovui. Nors ieškovo apeliaciniame skunde išreikštas prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai patenkinti ieškinį, bet šiame skunde apskritai nekvestionuojamos teisinės išvados toje skundžiamo sprendimo dalyje, kur išdėstyti teismo argumentai atmesti ieškinį atsakovo UAB „Termesta“ atžvilgiu. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo plačiau analizuoti skundžiamo sprendimo dalies dėl atsakovo UAB „Termesta“, su kuria sutinka aukščiau nurodytais motyvais.

Dėl transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko prievolės išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, kaip turtinės ir/arba neturtinės žalos atlyginimą

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Žala ieškovo sveikatai buvo padaryta dėl atsakovo V. S. padaryto neatsargaus nusikaltimo, todėl ieškovas bet kuriuo atveju turi teisę reikalauti iš kaltojo arba už šio veiksmus atsakyti turinčio kito asmens atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Bendroji CK 6.263 straipsnio 3 dalies taisyklė įtvirtina nuostatą, kad įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šią įstatymo normą konkretizuoja CK 6.254 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurios pagrindu atsiranda draudiko pareiga atlyginti draudėjo padarytą žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui.

Kai civilinė atsakomybė yra apdrausta, nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka), taip pat tais atvejais, kai draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda arba kai jis teisėtai atsisako ją išmokėti (pvz., dėl draudimo sutarties sąlygų nesilaikymo ar jų pažeidimo). Taigi nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi du asmenys – žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusio asmens pareiga atlyginti padarytą žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį ir nukentėjusįjį sieja deliktinė prievolė. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai, pavyzdžiui, visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Draudiko pareiga atlyginti žalą kyla kitu pagrindu – iš draudimo sutarties. Tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Būtent draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, 6.1018 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2005). Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas. Jo pareiga atlyginti žalą gali būti ribojama tiek konkrečiu žalos dydžiu, tiek ir žalos rūšimi. Tai reiškia, kad draudiko pareiga atlyginti ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą gali atsirasti tik tada, kai tokia jo pareiga numatyta įstatyme ar draudimo sutartyje.

2001 m. lapkričio 9 d. autoįvykio metu automobilio „Lancia Dedra“, kuriuo buvo sužalotas ieškovas, savininko (teisėto valdytojo) civilinė atsakomybė buvo apdrausta ADB „Preventa“ VCA Pulo sausumos transporto priemonių (valdytojų) savanoriško civilinės atsakomybės Lietuvoje draudimo taisyklių Nr. 001P pagrindu pagal 2001 m. vasario 20 d. civilinės atsakomybės draudimo polisą VCAP Nr. 057249 (t. 1, b. l. 73, t. 2, b. l. 13-17). Kaip pažymima trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą, transporto priemonės „Lancia Dedra“ savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės savanoriško draudimo sutartis buvo sudaryta, kuomet privalomasis šios rūšies draudimas įstatymu dar nebuvo reguliuojamas. 2001 m. birželio 14 d. priimto Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 44 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nustatyta tvarka. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. Nr. IX-380) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad transporto priemonių savininkai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo momentu yra įregistravę transporto priemones, privalo sudaryti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis nuo 2002 m. sausio 1 d., bet ne vėliau kaip iki 2002 m. kovo 31 d. To paties straipsnio 2 dalyje buvo reglamentuota, kad transporto priemonių savininkai, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo sudarę transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės savanoriškąsias draudimo sutartis, privalo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą sudaryti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus. Ieškovo sveikata buvo sužalota 2001 m. lapkričio 9 d. autoįvykyje, t. y. dar iki tos datos, nuo kurios savanoriškąsias draudimo sutartis sudarę draudikai ir draudėjai (transporto priemonių savininkai bei valdytojai) turėjo tas sutartis sudaryti (perdaryti) pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu, žalos atlyginimas nukentėjusiajam asmeniui (šiuo atveju – ieškovui) išmokant atitinkamą draudimo atlyginimą (draudimo išmoką), galėjo būti atliekamas vadovaujantis VCA Pulo sausumos transporto priemonių (teisėtų valdytojų) savanoriško civilinės atsakomybės Lietuvoje draudimo taisyklių (toliau – Taisyklių) Nr. 001P nuostatomis (t. 2, b. l. 13-17), nes šių taisyklių pagrindu ir jose numatytomis sąlygomis buvo sudaryta automobilio „Lancia Dedra“ savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimo sutartis (Taisyklių 1.1 p.). Taisyklių 1.6 ir 3.1 punktuose draudiminiu įvykiu apibūdintas eismo įvykis (autoįvykis), kurio metu, dalyvaujant važiuojančiai apdraustai transporto priemonei, buvo sugadintos transporto priemonės, kelio statiniai ar kitas turtas, buvo sužeisti ar žuvo žmonės, ir kurio pasėkoje tretieji asmenys pareiškia draudėjui pretenzijas dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal Taisyklių pagrindu sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudiminė apsauga teikiama nuo atsakomybės už žalą, padarytą trečiųjų (fizinių ir juridinių) asmenų sveikatai ir turtui eismo įvykio metu (Taisyklių 1.2, 1.5, 1.6 nuostatos). Kadangi atsakovas V. S. valdė UAB „Termesta“ priklausančią transporto priemonę panaudos sutarties pagrindu, jis laikytinas teisėtu transporto priemonės valdytoju (Taisyklių 1.4 p.). Byloje analizuojamo autoįvykio metu ir jo pasėkoje buvo padaryta žala ieškovo sveikatai. Pagal UAB „Termesta“ ir ADB „Preventa“ civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudiko atsakomybės apimtis už žalą asmeniui ribojama 5000 Lt suma (t. 1, b. l. 64). Ši suma atitinka Taisyklių 5.1.2 punkte numatytą minimalią draudimo sumą žalos asmeniui atveju. Taisyklių 12.3.5 punkte nurodyta, kad dėl autoįvykio metu padarytos žalos trečiųjų asmenų sveikatai (gyvybei) atlyginama: išlaidos vaistams, protezavimo išlaidos, išlaidos invalido vežimėliui, mirties atveju – būtinos laidojimo išlaidos. Taigi iš Taisyklių turinio yra aišku, kad pagal šią savanoriško civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudikas įpareigotas dėl pakenkimo asmens sveikatai atlyginti tik turtinę žalą, be to, ši pareiga ribojama tiek konkrečiu turtinės žalos dydžiu, tiek ir turtinės žalos rūšimi.

Kaip jau minėta, transporto priemonės savininko UAB „Termesta“ (o šiuo konkrečiu atveju – teisėto transporto priemonės valdytojo V. S. ) civilinės atsakomybės draudimo sutartis buvo sudaryta, taip pat eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas ieškovas, įvyko dar iki to laikotarpio, per kurį, vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, savanoriškas draudimo sutartis sudarę draudikai ir draudėjai (transporto priemonių savininkai bei valdytojai) turėjo tas sutartis sudaryti (perdaryti) pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal ieškovo reiškiamas draudėjui (atsakingam už žalą asmeniui) pretenzijas dėl žalos atlyginimo draudikas turėtų pareigą atlyginti ieškovui neturtinę žalą tik tuo atveju, jeigu prievolė atlyginti neturtinę žalą būtų apdrausta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, t. y. tik tuo atveju, jei prievolė atlyginti neturtinę žalą būtų draudimo objektas pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Analizuojamu atveju Taisyklių pagrindu sudaryta civilinės atsakomybės savanoriško draudimo sutartimi draudiko pareigos atlyginti draudėjo (transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo) veiksmais padarytą žalą apimtis ribojama 5000 Lt dydžio turtinės žalos (kurią gali sudaryti Taisyklėse numatytų rūšių išlaidos) atlyginimu, bet neapima neturtinės žalos atlyginimo (Taisyklių 13.1 p.). Turtinės žalos, viršijančios draudimo sutartyje numatytą ribą, taip pat neturtinės žalos atlyginimo pareiga pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir vadovaujantis CK 6.251 straipsnyje įtvirtintu visiško žalos atlyginimo principu, atsiranda tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, t. y. atsakovui V. S. . Remiantis išdėstytais argumentais atmetami atsakovo V. S. apeliacinio skundo motyvai, kad šiame teisminiame ginče reikėtų vadovautis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu ir teigti, jog aptariamoje civilinės atsakomybės draudimo sutartyje draudiko pareiga apima ne tik turtinės, bet neturtinės žalos atlyginimo atvejus, ribojant šios pareigos apimtį 5000 Lt suma.

Dėl turtinės žalos ieškovui fakto, jos dydžio ir subjekto, turinčio tokios žalos atlyginimo pareigą

2003 m. sausio 16 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje žalos atlyginimo sutartyje fiksuojama, kad iki jos sudarymo ieškovui buvo atlyginta materialinė ir moralinė žala. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog atsakovas V. S. apmokėjo 1187,64 Lt už medikamentus ir 1000 Lt už maistą bei higienos priemones, pirktus tuo laikotarpiu, kada ieškovas buvo gydomas ligoninėje po jo sužalojimo autoįvykyje. Iš pateiktų sąskaitų faktūrų matyti, kad šie mokėjimai buvo atliekami 2001 m. lapkričio – 2002 m. sausio mėnesiais (t 1, b. l. 65-69). Ieškovo ieškinyje nurodoma, kad jis neneigia to fakto, jog jam buvo duota pasirašyti dėl to, jog gavo iš atsakovo V. S. 3000 Lt sumą. Atsakovo teigimu, ieškovas esą pripažino, jog 3000 Lt iš atsakovo gavęs neturtinės žalos atlyginimui. Ši atsakovo apeliaciniame skunde išsakyta aplinkybė nėra įrodyta. Ieškovo ieškinyje nurodoma, kad jis pasirašė dėl to, jog gavo 3000 Lt vaistams. Aplinkybės apie ieškovo pripažinimą fakto, jog 3000 Lt jis gavęs kaip neturtinės žalos atlyginimą, nekonstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teismo sprendime minimas baudžiamojoje byloje esantis ieškovo 2003 m. gruodžio 22 d. prašymas prokurorui, kuriame ieškovas nurodo ....“galiu tik pasakyti tiek, kad padedant pažįstamiems už gydymą kaltininkas V. S. atlygino tik dalinai, dabartiniu metu V. S. su manimi net nenori kalbėti“ (prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 10-1-0092-02 tomas 1, b. l. 40-43). Atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą ieškovas tvirtina, kad jam buvo duota pasirašyti dėl 3000 Lt vaistams, jis neneigia gavęs materialinę paramą, kurios reikėję vaistams. Analizuodamas 2003 m. sausio 16 d. žalos atlyginimo sutarties turinį pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad joje nenurodyta, kokios konkrečios išlaidos yra atlygintos, ar atlygintos tik realiai patirtos, ar ir numatomos patirti (būsimos) išlaidos, ar į atlygintų išlaidų sumą įskaitytos (neįskaitytos) atsakovo nurodytos jo apmokėtos vaistų ir kitų prekių įsigijimo ieškovo buvimo ligoninėje metu išlaidos (1187,64 Lt ir 1000 Lt), nenurodytos atlygintomis fiksuojamų žalos rūšių (turtinės ir neturtinės) dalys. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šios sutarties turinys įgalina konstatuoti tik faktą, jog ieškovas 2003 m. sausio 16 d. sutarties sudarymo metu gavo tam tikrą žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties sudarymo momentu ieškovas gavo iš atsakovo V. S. ne mažesnį kaip 3000 Lt sumos dydžio žalos atlyginimą, kuris, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, negali būti įvertinamas kaip žalos dėl sveikatos sužalojimo atlyginimas konkrečia vienkartine pinigų suma (žalos atlyginimo sutartyje jokia atlyginimo suma apskritai nenurodyta). Atsakovas neįrodė, kad be išlaidų vaistams ir kitoms prekėms apmokėti, t. y. be materialinio pobūdžio žalos atlyginimo, jis iki 2003 m. sausio 16 d. sutarties pasirašymo būtų ieškovui atlyginęs dar ir moralinę žalą, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad iki 2003 m. sausio 16 d. jo sumokėti ieškovui 3000 Lt turi būti įskaitomi ne į turtinės, bet į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovui atsiradusią žalą turi atlyginti draudimo bendrovė, kurioje buvo apdrausta autoįvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininko (teisėto valdytojo) civilinė atsakomybė. Kadangi pagal byloje pateiktą draudimo sutartį draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką dėl asmeniui padarytos žalos ribojama 5000 Lt suma, todėl, atsakovo V. S. teigimu, šioje dalyje ieškinys jo atžvilgiu turėjo būti atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad tokia atsakovo teisinė pozicija nepagrįsta. Civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla solidarioji atsakomybė atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Šioje byloje nukentėjęs fizinis asmuo - ieškovas ieškinį pareiškė eismo įvykio kaltininkui. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė dėl už žalą atsakingo asmens prievolės nukentėjusiam fiziniam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą, jeigu toks asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, aiškintina kaip nukentėjusio fizinio asmens teisė pasirinkti CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą (CK 6.6 str. 4 dalies nuostata). Ieškovas šiuo ieškiniu pasirinko, kad žalą atlygintų ją padaręs eismo įvykio kaltininkas V. S. kartu su padidinto pavojaus šaltinio savininku UAB „Termesta“ (pastarojo subjekto atžvilgiu – nepagrįstai), o ne dar kuris kitas asmuo, konkrečiai – atsakovo UAB „Termesta“ autotransporto priemonės draudikas. Ši ieškovo subjektinė teisė negali būti paneigta ar pakeista remiantis tuo pagrindu, kad už žalos padarymą atsakingas asmuo yra ar buvo apdraudęs automobilį transporto priemonių savininkų (valdytojų) civilinės atsakomybės draudimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2009). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad užtikrinant visiško žalos atlyginimo principą, nukentėjusio asmens pasirinkimo teisė reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo tiek tiesioginiam kaltininkui, tiek šio atsakomybę apdraudusiam draudikui neturi būti ribojama, kadangi tokiu atveju draudiko ir draudėjo tarpusavio atgręžtinio reikalavimo santykiai reguliuojami CK 6.9, 6.1015 straipsniuose išdėstytomis normomis.

Ieškovas prašė atlyginti turtinę žalą, atsiradusią nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. Patirta žala jis įvardijo per 56 mėnesių laikotarpį susidariusias išlaidas vaistams ir maisto papildams (11 200 Lt), pagerintam maitinimui (5 600 Lt), kelionėms gydymo tikslais (500 Lt), masažams (1200 Lt), slaugymui ir priežiūrai (39 200 Lt). Taigi, ieškovo nurodytą turtinę žalą sudaro su sveikatos palaikymu, jos grąžinimu susijusios išlaidos (CK 6.283 str. 2 d.). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turėtos išlaidos laikomos tiesioginiais nuostoliais. Tiesioginių nuostolių atsiradimo, o šiuo konkrečiu atveju – realiai patirtų išlaidų faktą ir dydį privalo įrodyti juos patyręs ir jų atlyginimo reikalaujantis asmuo (CPK 178 str.). Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo, šios aplinkybės įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Įrodinėjimo pareiga įvykdoma ne tik nurodant teisiškai reikšmingus faktus, bet ir pateikiant juos patvirtinančius įrodymus. Teisme tiriami įrodymai įvertinant jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo prašomų atlyginti išlaidų fakto ir dydžio įrodytumas vertintinas pagal tai, ar pateikti duomenys, patvirtinantys tokių išlaidų reikalingumą, taip pat ar yra įrodymų dėl turėtų išlaidų realumo (dydžio). Ieškovas pateikė vaistų pirkimo 2005 – 2007 metais čekius už 1999,64 Lt sumą (t. 1, b. l. 169-174). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šie vaistai reikalingi ieškovo susirgimams, susijusiems su sužalojimais autoįvykio metu, gydyti. Nuoroda atsakovo V. S. apeliaciniame skunde dėl vaisto „Tanakan“ didelių pirkimo kiekių ir išsakyta abejonė, ar šis vaistas buvo skiriamas ir vartojamas vien tik ieškovo reikmėms, nepaneigia pirmosios instancijos išvados dėl 1999,64 Lt išlaidų vaistams atlyginimo pagrįstumo. Kita dalis ieškovo nurodytų išlaidų vaistams įsigyti nėra pagrįsta įrodymais. Ieškovo sudarytas jo naudotų ir naudojamų vaistų ir maisto papildų sąrašas bei maisto papildų kainininkas (t. 1, b. l. 27, 182) savaime nepatvirtina ieškovo nurodytų jų įsigijimo išlaidų fakto ir dydžio. Šių išlaidų taip pat nepatvirtina ir byloje esantis gydytojo A. G. patvirtinimas, kad dėl liekamųjų reiškinių po galvos traumos ieškovui patartina vartoti tam tikrų pavadinimų maisto papildus (t. 2, b. l. 24). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi gydytojos M. V. teisme teiktais paaiškinimais, kuri, be kita ko, parodė, kad maisto papildai ieškovui galėjo būti gydytojų rekomenduoti, bet sprendžiant iš įrašų ieškovo medicininiuose dokumentuose jie nebuvo paskirti vartoti (t. 2, b. l. 83).

Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų pagrindu taip pat nustatė, kad dėl ieškovo sveikatos sužalojimo autoįvykio metu jam būtini kūno masažai. Pagal pateiktus rašytinius įrodymus nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 12-23 d. ieškovas už masažus yra mokėjęs 117 Lt (t. 2, b. l. 32). Iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad masažai ieškovui buvo skiriami ir atliekami jam gydantis stacionarinėse reabilitacijos įstaigose, tačiau nėra duomenų, kad jose masažų procedūros buvo mokamos ir ieškovui reikėjo už jas mokėti. Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje įrodytos ne didesnės kaip 117 Lt dydžio ieškovo turėtos išlaidos masažų procedūroms apmokėti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu atmestas ieškovo reikalavimas dėl pagerinto maitinimo reikalingumo (kiek tai sietina su sveikatos sužalojimo autoįvykio metu pasekmėmis) ir su tuo susijusių išlaidų.

Ieškovas prašė priteisti 500 Lt kelionės taksi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iš socialinio draudimo biudžeto ieškovui nuo 2004 m. sausio 14 d. paskirta ir kas mėnesį mokama transporto išlaidų kompensacija, kuri iki ieškinio padavimo žymiai viršijo ieškinyje nurodytą transporto išlaidų sumą (t. 1, b. l. 175-180). Didesnio patirtų transporto išlaidų dydžio ieškovas neįrodė. Ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kad gaunamą transporto išlaidų kompensaciją jis panaudodavo kitoms reikmėms (maistui, vaistams pirkti, konsultacijoms socialiniais ar bylos vedimo klausimais) neduoda pagrindo reikalauti priteisti ieškinyje nurodytas papildomas transporto išlaidas kaip žalos atlyginimą.

Byloje yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimas nuo 2006 m. balandžio 27 d. rekomenduoti teikti ieškovui priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją (t. 1, b. l. 15). Tokia kompensacija ieškovui dabar paskirta iki 2011 m. balandžio 27 d. (t. 1, b. l. 181). Liudytojomis byloje apklaustos A. N. ir J. J. patvirtino, jog paprašytos ieškovo sutuoktinės jos kartais padėdavo prižiūrėti ieškovą, bet dėl piniginio atlygio nesitardavo ir iš esmės tokio atsisakydavo (t. 2, b. l. 84-85). Ieškovo apeliacinio skundo argumentais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada atmesti reikalavimą dėl priežiūros (slaugos) išlaidų atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas realiai patirtų išlaidų faktą ir dydį turėjo įrodyti leistinais įrodymais: sąskaitomis, prekių įsigijimo čekiais arba kvitais, atlygintinio paslaugų teikimo sutartimis, pakvitavimais, mokėjimo nurodymais ar kitais faktinius mokėjimus patvirtinančiais dokumentais. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas dalies vaistų ir maisto papildų, pagerinto maitinimo, kelionės išlaidų, masažų ir slaugymo (priežiūros) išlaidas, kurių būtinumas priežastiniu ryšiu būtų sietinas su sužalojimo autoįvykio metu sveikatai atsiradusiomis pasekmėmis. Remiantis išdėstytais argumentais skundžiamo sprendimo dalis dėl 2 116,64 Lt turtinės žalos atlyginimo ieškovui priteisimo iš atsakovo V. S. paliekama nepakeista.

Dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų

Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą (CK 6.250 str. 2 d., 6.283 str. 1 d.). Byloje nustatyta, kad už ieškovui padarytą neturtinę žalą yra atsakingas kaltas dėl ieškovo sužalojimo autoįvykio metu asmuo – atsakovas V. S. , kuriam tenka prievolė ją atlyginti (CK 6.263 str. 2 d.).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Ieškovas prašė priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2006; 2008 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2009 ir kt.).

Pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus; kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009 ir kt.). Teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovui padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jo sveikatos sužalojimų laipsnį ir pasekmes, į žalą padariusio asmens kaltę, į tai, kad žala buvo padaryta dėl neatsargumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino atsakovo – fizinio asmens V. S. turtinės padėties. Sutinkant su tuo, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo faktorius sužalojus sveikatą yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti nukentėjusių asmenų ir jų artimųjų dvasiniai išgyvenimai, o žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, šio kriterijaus taip pat negalima ignoruoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo turtinė padėtis taip pat yra privalomas neturtinės žalos nustatymo kriterijus, kurį teismas turi įvertinti (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas pateikė pažymas apie darbines pajamas, iš kurių matyti, kad 2006 – 2008 metais jo gaunamas darbo užmokestis buvo tik minimalios mėnesinės algos dydžio (t. 2, b. l. 125-126). Iš Valstybės įmonės Registrų centro ir valstybės įmonės „Regitra“ duomenų bazėse esančių duomenų matyti, kad atsakovo V. S. daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus ir transporto priemones nėra įregistruotos (t. 2, b. l. 127-128). Šios aplinkybės patvirtina atsakovo V. S. argumentus, kad jo turtinė padėtis nėra gera, kad priteistas 40 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas jam yra pernelyg sunki turtinė prievolė, neatitinkanti jo finansinių išgalių, ilgam laikotarpiui ir iš esmės sumenkinanti pragyvenimo galimybes, neužtikrinanti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko turtinių interesų pusiausvyros. Be to, jau minėta, kad kiekvienu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat turi vertinti visas konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Atsakovo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nustatant kuo teisingesnę piniginę satisfakciją, šioje byloje turėjo būti įvertintos tos aplinkybės, kad žalos autoįvykio metu atsiradimui turėjo įtakos ir neatsargus nukentėjusiojo - pėsčiojo važiuojamojoje gatvės dalyje elgesys, techniniu požiūriu buvęs priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu (specialisto išvada prijungtoje baudžiamojoje byloje – t. 1, b. l. 89-92), taip pat aplinkybė, kad nukentėjusysis eismo įvykio metu buvo neblaivus, o tai turi įtakos dėmesingumo, atidumo, atsargumo jausmo susilpnėjimui. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos dydis sumažintinas iki 15 000 Lt sumos. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatomas 15 000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), taip pat teismų praktiką analogiškose pagal tokias faktines aplinkybes bylose. Vadovaujantis išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas neturtinės žalos priteisimo dalyje atitinkamai pakeistinas.

Dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Taigi, įstatymas sieja galimybę šaliai atgauti tas advokato pagalbos išlaidas, kurios buvo sumokėtos už advokato dalyvavimą konkrečios bylos nagrinėjime, taip pat už procesinių dokumentų, kurie yra pateikti toje byloje, parengimą bei teisinio pobūdžio konsultacijas, susijusias su teisminio ginčo toje byloje iškėlimu ir išsprendimu. 2008 m. sausio 7 d. buvo sudaryta ieškovo teisinio atstovavimo sutartis (t. 1, b. l. 14), tą pačią dieną parengtas ir kitą dieną įteiktas teismui ieškinio pareiškimas, ši civilinė byla pagal ieškinio pareiškimą iškelta 2008 m. sausio 11 d. Esant tokiai faktinei situacijai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo prašymas priteisti 2000 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų pagal 2007 m. vasario 22 d. pinigų priėmimo kvitą netenkintinas, nes įvertinant pinigų mokėjimo momentą nėra pagrindo šių išlaidų priskirti prie išlaidų, susijusių su advokato dalyvavimu bylos nagrinėjime, taip pat su dokumentų rengimu ar konsultacijų teikimu šioje byloje. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl nepilnai priteistų advokato pagalbos išlaidų nesudaro pagrindo keisti skundžiamo teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Proporcingai patenkintai atsakovo apeliacinio skundo daliai, jam iš ieškovo priteisiama dalis turėtų žyminio mokesčio už šį skundą išlaidų (CPK 93 str. 1 ir 3 d. nuostatos).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. sprendimą. Sumažinti A. J. J. priteisiamą iš V. S. neturtinės žalos atlyginimą iki 15 000 Lt.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti V. S. iš A. J. J. 750 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.