Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-556/2009

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-12-04
Bylos Nr.: 3K-3-556/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Juozas Šerkšnas (pirm.), Gražina Davidonienė (pran.), Vincas Verseckas
Pareiškėjas: V. B.
Ieškovas: Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
Atsakovas: Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. B., J. B., V. K., A. Č., S. Č., G. C.
Trečiasis asmuo: valstybės įmonei Registrų centrui, A. V., A. V. P.

Kategorijos

124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-556/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.2; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. B., J. B., V. K., A. Č., S. Č., G. C., tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, A. V., A. V. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, peržiūrėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, gynusio viešąjį interesą, ieškinį dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų ir sprendimų pagrindu sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu pripažino negaliojančiais: Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“; Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. birželio 15 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. B.“; Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.“; Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. B.“; J. B. ir V. K. 2000 m. balandžio 27 d. sutartį, kuria J. B. pardavė atsakovui V. K. 1680 kv. m ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini); V. B. ir Z. P., G. B. 2001 m. kovo 2 d. sudarytą sutartį, kuria V. B. perleido lygiomis dalimis Z. P. ir G. B. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą; V. B. ir A. Č., G. C. 2002 m. kovo 4 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. B. pardavė A. Č. ir G. C. 0,1696 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą šioje byloje, nes, jo manymu, paaiškėjo naujos bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti jam žinomos bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2008 m. birželio 11 d. jis iš Lietuvos Valstybės archyvo gavo naujus įrodymus, patvirtinusius jo tėvo A. B. nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini):

1) 1940 m. sausio 13 d. Vilniaus apskrities Ipotekos įstaigos rašytą ir Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro P. R. patvirtintą banko pareiškimą, patvirtinusį, kad A. B. visiškai atsiskaitė su banku;

2) Ipotekos įstaigos vedėjo 1940 m. kovo 12 d. raštą pateikti dokumentus, kad bankas veikia įstatymų nustatyta tvarka;

3) išrašus iš Notaro knygos, patvirtinusius, kad pareiškėjo tėvas įgijo ne činšo teisę, o nekilnojamąjį turtą;

4) 1939 m. balandžio 24 d. A. K. adresuotą raštą apie teisę parduoti nekilnojamąjį turtą;

5) Vilniaus apskrities teismo 1938 m. balandžio 12 d. pažymą, išduotą F. K.;

6) Vilniaus apskrities Ipotekos įstaigos teisėjo 1940 m. gegužės 31 d. nutarimą;

7) Vilniaus vaivadijos tarybos 1939 m. balandžio 8 d. leidimą A. B. įsigyti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, šie įrodymai patvirtino aplinkybę, kad Ipotekos knygoje esantis įrašas, kad jo tėvas pirko činšo teisę, darytas ne 1939 m. liepos 8 d., o po 1940 metų; išrašas iš notarų akto knygos yra nuosavybės teises patvirtinantis įrašas. Vėliausias įrašas, darytas iki 1940 metų, yra 1939 m. notaro P. R. notarinių veiksmų registracijos knygoje esantys 1939 m. gegužės 19 d. įrašai Nr. 913, 914, kuriuo pažymėta, jog A. K., veikdamas F. K. vardu, pardavė nuosavybėn B. A. 5654,70 kv. m ploto žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini), ir šis įrašas nepaneigtas. Lietuvių kalba 1939 m. gegužės 19 d. data pagal tą patį Nr. 913 padarytas įrašas apie tai, kad A. B. pirko činšo teisę į turtą pagal pirkimo–pardavimo aktą, surašytą Vilniaus notaro, yra suklastotas, nes jis, pirma, negalėjo būti atliktas lietuvių kalba, antra, notaras jo nesurašė, nes negalėjo surašyti tuo pačiu laiku dviejų aktų su prieštaringu turiniu; be to, nenurodyta įrašo atlikimo data ir asmens, padariusio įrašą, pavardė. Pareiškėjo tėvas pasirašė tik po originaliu notaro aktu apie nuosavybės teisės įgijimą į nekilnojamąjį turtą. Savininko, kuriam A. B. privalėjo mokėti činšo mokestį, visuose dokumentuose nenurodyta, jo nenurodė ir prokuratūra ieškinyje. Nei suklastotas dokumentas, nei 1939 m. balandžio 25 d. notarinis aktas, kuris yra tik pardavimo pasižadėjimo sutartis, o ne pirkimo–pardavimo aktas, negalėjo būti įrodymai, kad pareiškėjo tėvas pirko činšo teisę į turtą iš F. K. Pareiškėjas prašė teismo atnaujinti procesą byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, gynusio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. B., J. B., V. K., A. Č., S. Č., G. C. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, A. V., A. V. P., ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje. Teismas nurodė, kad naujai paaiškėję faktai (aplinkybės) ar įrodymai turi turėti esminę reikšmę bylai, neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui. Teismas nurodė, kad 1940 m. sausio 13 d. Vilniaus apskrities Ipotekos įstaigos rašytame ir Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro patvirtintame banko pareiškime nebuvo duomenų apie ginčo turto įsigijimą nuosavybės teisėmis; pateiktuose išrašuose iš Notaro knygos taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjo tėvas įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), šiuose įrašuose iš viso nebuvo jokios informacijos, kokias teises į turtą turėjo pareiškėjo tėvas. 1939 m. balandžio 24 d. Bank Polski pranešimas A. K. apie teisę parduoti nekilnojamąjį turtą taip pat nepatvirtino jokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvo teisėmis į ginčo objektu esantį nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apskrities Ipotekos įstaigos teisėjo 1940 m. gegužės 31 d. nutarime neužfiksuota duomenų, kad A. B. nekilnojamąjį turtą valdė nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas ir nurodė, jog naujai paaiškėjusi aplinkybė buvo ta, kad buvo surasta Vilniaus apskrities teismo 1938 m. balandžio 12 d. pažyma, išduota F. K., tačiau teismui tokio įrodymo nepateikė ir nenurodė, kokios svarbios aplinkybės užfiksuotos šioje pažymoje. Vilniaus vaivadijos tarybos 1939 m. balandžio 8 d. leidimu pareiškėjo tėvui buvo suteikta teisė įsigyti nekilnojamąjį turtą F. K., tačiau nebuvo duomenų, kad tokią teisę jis įgyvendino. Teismas nurodė, kad pateikti išrašai iš Vilniaus apskrities teismo notaro įrašo, atlikto notaro veiksmų atlikimo knygoje 1932 m. vasario 9 d., ir iš notaro prie Vilniaus apskrities teismo Hipotekos skyriaus patvirtinto akto, įtraukto į 1935 metų rejestrą numeriu 1693, nepaneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių, kad F. K. 1939 m. balandžio 25 d. ginčo nekilnojamąjį turtą valdė činšo teise. 1939 m. balandžio 25 d. įrašo apie tos pačios dienos Notarinio akto sudarymą nuorašas taip pat nepaneigė akto turinio, patvirtinusio, kad 1939 m. balandžio 25 d. F. K. turėjo amžinojo činšo teisę, kurią pasižadėjo parduoti pareiškėjo tėvui, į turtą F. K. Teismo teigimu, 1939 m. balandžio 25 d. notarinis aktas (reg. Nr. 721/39) dėl pardavimo–pasižadėjimo sutarties, surašytos Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro, negalėjo būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi aplinkybė, nes bylą nagrinėję teismai šį notarinį aktą tyrė ir vertino, konstatavo, kad jis patvirtino F. K. ketinimą ateityje parduoti pareiškėjo tėvui činšo teisę į atitinkamą žemės sklypą. Pasak teismo, išrašas iš Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro veiksmų atlikimo knygos apie 1939 m. gegužės 19 d. atliktą notarinį aktą (reg. Nr. 913, 914) taip pat nelaikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, nes bylą nagrinėję teismai šį rašytinį įrodymą tyrė ir, įvertinę visas aplinkybes, sprendė, kad, nesant 1939 m. gegužės 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, patvirtinusios ginčo turto pardavimą nuosavybės teise, notarinio registro įrašas apie atitinkamo notarinio veiksmo atlikimą (šiuo atveju – pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimą) nebuvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo tėvas minėtą žemės sklypą įsigijo būtent nuosavybės, o ne činšo teise. Teismas pažymėjo, kad tiek 1939 m. balandžio 25 d., tiek 1939 m. gegužės 19 d. notarinio registro įraše atskirai dėl žemės nepasisakoma. Nors pareiškėjas teigė, kad įrašas, kuriame nurodyta, jog jo tėvas pirko činšo teisę į turtą iš F. K. už 10 000 zlotų pagal pirkimo–pardavimo aktą, surašytą Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro 1939 m. gegužės 19 d. (rej. 913, eil. Nr. 19), atkeltas iš Ipotekos knygos Nr. 4216 yra suklastotas, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių tai pagrindusių įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikti nauji dokumentai nepaneigė įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ir nesudarė pagrindo suabejoti teismų sprendimo bei nutarčių teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas konstatavo, kad nebuvo CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, 2007 m. balandžio 17 d. sprendime darydamas išvadą, kad žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvas įsigijo, turėjo bei valdė ne nuosavybės, bet činšo teise, iš esmės rėmėsi 1939 m. balandžio 25 d. notariniu aktu, 1939 m. gegužės 19 d. padarytu įrašu notarinių veiksmų registre ir įrašu, padarytu remiantis Vilniaus Ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimu. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad Ipotekos knygoje esantis 1939 m. liepos 8 d. įrašas, jog A. B. pirko činšo teisę, buvo darytas po 1940 metų, todėl, remiantis teisės aktais, toks įrašas jokių teisinių padarinių nesukėlė, t. y. negalėjo paneigti, kad pirkimo–pardavimo sutartimi turtas buvo įgytas nuosavybės teise. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo Vilniaus Ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimo, apie jį rašoma tik sovietinių laikų dokumente, kuris negalėjo būti įrašytas Lenkijos įstaigų, tvarkiusių 1939 metais Vilniaus krašte žemės reikalus, dokumentuose – Vilniaus m. Lietuvos Tarybos g. 8 nekilnojamojo turto ipotekos knygos įrašo nuoraše. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas ieškinį grindė Lietuvos archyvų departamento Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimais (1996 m. vasario 2 d. pažymėjimu, kuriuo Vilniaus miesto valdybai buvo pateiktos Vilniaus miesto Lietuvos Tarybos g. 8 nekilnojamojo turto ipotekos knygoje esančių ipotekinių įrašų kopijos); ipotekos knygos įrašai, kaip įrodymai nuosavybės teisėms paneigti, buvo pateikti į bylą ir teismai juos vertino. Kolegija padarė išvadą, kad byloje buvo duomenų, jog ipotekiniai įrašai buvo padaryti Vilniaus miesto Lietuvos Tarybos g. 8 nekilnojamojo turto ipotekos knygoje, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių aplinkybių, susijusių su negalimumu remtis šioje knygoje esančiais įrašais, jų neginčijo ir neįrodinėjo, todėl kolegija pripažino, jog ši aplinkybė pareiškėjui buvo žinoma nagrinėjant bylą iš esmės ir iki teismui priimant sprendimą, todėl šalys galėjo ir turėjo pateikti visus savo argumentus dėl bylos įrodymų. Kolegijos teigimu, vien pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Ipotekos knygoje esantis 1939 m. liepos 8 d. įrašas buvo padarytas tokia pat rašysena, kuria surašytas naujai pateiktas įrodymas (Vilniaus apskrities ipotekos įstaigos teisėjo 1940 m. gegužės 31 d. nutarimas), negalėjo būti laikoma nauja paaiškėjusia aplinkybe, nes teiginį apie dokumento klastojimo faktą pareiškėjas grindė tik loginiais pamąstymais ir dokumentų palyginimais. Kolegija pažymėjo, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog pagal Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamą turtą“ 1 punktą po 1940 metų daryti įrašai neturėjo jokių teisinių padarinių, įrodinėjant turėtas nuosavybės teises į turtą, tačiau pats teismui pateikė vertinti 1940 m. gegužės 31 d. nutarimą, t. y. būtent po 1939 metų priimtą dokumentą, ir juo siekė paneigti Ipotekos įrašo teisingumą. Kolegijos teigimu, pareiškėjas nepateikė esminę ir neabejotiną teisinę reikšmę bylai turinčių aplinkybių, kurios būtų buvęs pagrindas spręsti apie teismų sprendimų ir nutarčių neteisėtumą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti procesą šioje civilinėje byloje. Jis kasaciniame skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neteisingai įvertino įrodymus, netinkamai taikė Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, nepagrįstai kaip nuosavybės teisę patvirtinantį įrodymą nepripažino minėto nutarimo 1 punkte nurodytus išrašus iš hipotekos ir notarų aktų knygų bei kitus piliečių išsaugotus dokumentus, išduotus 1920-1939 metais Lenkijos įstaigų, tvarkiusių šiose Lietuvos vietovėse žemės ir turto reikalus, taip pat nurodytų dokumentų pagrindu valstybinių archyvų piliečiams išduotus pažymėjimus ir agrarinės reformos tarnyboms pateiktus šių dokumentų nuorašus bei išrašus. Be to, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, 13 punkte nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro veiksmų registracijos 1939 m. knygoje esantys 1939 m. gegužės 19 d. įrašai Nr. 913, 914 nebuvo paneigti; iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. pažymėjimo Nr. 36-B matyti, kad Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro veiksmų registracijos 1939 m. knygoje buvo 1939 m. gegužės 19 d. įrašai Nr. 913, 914, kuriuose pažymėta, jog A. K., veikdamas F. K. vardu, pardavė nuosavybėn kasatoriaus tėvui 5654,70 kv. m ploto žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini); tai yra vėliausias įrašas, darytas iki 1940 metų. Kasatoriaus pateikti nauji įrodymai patvirtino aplinkybę, kad Ipotekos knygoje esantis įrašas, jog jo tėvas pirko činšo teisę, darytas po 1940 metų, nes šis įrašas buvo padarytas tokia pat rašysena, kuria buvo surašytas Vilniaus apskrities ipotekos įstaigos teisėjo 1940 m. gegužės 31 d. nutarimas, t. y. šis įrašas buvo ne 1939 m. liepos 8 d., o padarytas po 1940 metų. Vilniaus Ipotekos skyriaus 1939 m. liepos 8 d. nutarimas nebeišlikęs, po 1940 metų surašytas dokumentas ir jame darytas įrašas, kad A. B. pirko činšo teisę, prieštarauja įrašui, padarytam 1939 metais; po 1940 metų darytas įrašas jokių teisinių padarinių nesukuria, juo negali būti paneigtas notaro padarytas įrašas, kad pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kasatoriaus tėvas įgijo nuosavybės teisę. Juolab kad byloje, iškeltoje pagal prokuroro ieškinį, yra dokumentų, patvirtinančių kasatoriaus tėvo nuosavybės teises į žemę. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo nuosavybės teisių atkūrimo bylose, dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, vertinimo. Pagal teismų praktiką nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą. Kasatoriaus teigimu, teismai nukrypo nuo šios taisyklės, nes neteisingai įvertino jo pateiktus dokumentus, nepagrįstai prioritetą teikė papildomam, o ne pagrindiniam įrodymui, remdamiesi papildomą reikšmę turinčiu įrodymu ir atmesdami svarbesnę įrodomąją reikšmę turintį įrodymą, labiau tikėtinu pripažino faktą, kad kasatoriaus tėvas į ginčo turtą įgijo činšo, o ne nuosavybės teisę, nors svarbesnis įrodymas patvirtino jo tėvo turėtą nuosavybės teisę. Teismai taip pat pažeidė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, kasatoriaus teigimu, jis įrodė visas sąlygas, būtinas procesui atnaujinti pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į pareiškėjo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistas skundžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis. Jis nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui naujų archyvinių dokumentų, kurie įrodytų, jog pareiškėjo tėvas ginčo žemę įsigijo ne činšo, o nuosavybės teise. Žemės sklypo turėjimas ir naudojimas činšo teise nėra pagrindas atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Prašymą nagrinėję teismai teisingai vertino įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl naujai pateiktų dokumentų turinio; pareiškėjui nepateikus šalių 1939 m. gegužės 19 d. sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, teismai neturėjo pagrindo pripažinti, jog A. B. žemės sklypą įsigijo nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių, šis teismas faktų netiria (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl teisės klausimų, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės.

Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Konkrečioje byloje teisiškai reikšmingi faktai yra nustatomi tam ir tiek, kiek būtina sprendžiant konkretų šalių ginčą ir taikant šiam ginčui išspręsti reikalingas teisės normas.

CPK 177 straipsnio 1 dalyje įrodymai civilinėje byloje apibrėžti kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. Ne bet kokie faktiniai duomenys, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, gali būti įrodymai, o tik tokie, kurie atitinka įrodymų formai keliamus įstatymų reikalavimus: jie turi būti nustatyti įstatymų nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą, susijusį su įrodymų procesine forma. Šis įrodinėjimo ribojimas gali reikštis keliais būdais. Įrodinėjant tam tikras konkrečios civilinės bylos aplinkybes, būtina taikyti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Tokie atvejai nurodyti ir CPK, ir kitų įstatymų normose.

Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo taikant norminius aktus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ypatumai tokios kategorijos bylose kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006). Savininko nuosavybės teisė pripažintina buvus pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Dėl to nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto nuosavybės teisės subjektas to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu, o po to nustatoma, kokiems asmenims priklauso teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvusio turto savininko mirties atveju. Aplinkybė, kas buvo iki 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip neteisėtai nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos dalyje galiojusius teisės aktus. Būtent tokią teismų praktiką, nustatant nuosavybės teisės subjektus jų turėtų nuosavybės teisių praradimo momentu, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. L. D. G., bylos Nr. 3K-7-4/1999; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008; ir kt.).

Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punkte išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą Vilniaus mieste bei aplinkiniuose rajonuose: jais gali būti žemės perleidimo aktai ir sutartys, taip pat ištraukos iš kaimų žemės suskirstymo viensėdžiais projektų planų, teismo sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų bei kiti piliečių išsaugoti dokumentai, išduoti 1920-1939 metais Lenkijos įstaigų, tvarkiusių šiose Lietuvos vietovėse žemės ir turto tvarkymo reikalus, taip pat nurodytų dokumentų pagrindu valstybinių archyvų piliečiams išduoti pažymėjimai. Taigi, šioje teisės normoje yra nustatyti leistini įrodymai, kuriais gali būti patvirtintas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą turėjimas. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057, kuriuo patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, 13 punkte nurodyta, kad jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Kasatoriaus teigimu, teismai turėjo vadovautis vėliausiu įrašu, padarytu iki 1940 metų, t. y. nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro veiksmų registracijos 1939 m. knygoje esančiais 1939 m. gegužės 19 d. įrašais Nr. 913, 914, kurie nebuvo paneigti. Pasak kasatoriaus, iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1996 m. vasario 2 d. pažymėjimo Nr. 36-B matyti, kad Vilniaus miesto notarų archyviniame fonde, Vilniaus apygardos teismo Ipotekos skyriaus notaro veiksmų registracijos 1939 m. knygoje buvo 1939 m. gegužės 19 d. įrašai Nr. 913, 914, kuriuose pažymėta, jog A. K., veikdamas F. K. vardu, pardavė nuosavybėn kasatoriaus tėvui 5654,70 kv. m ploto žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti.

Sprendžiant klausimą dėl nacionalizuoto turto buvusio savininko, byloje aktualus įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Minėta, kad įrodymų vertinimo procese teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismai šį įrodymą vertino vadovaudamiesi būtent minėtomis taisyklėmis ir konstatavo, kad buvo nustatyta, jog 1939 m. balandžio 25 d. F. K. nekilnojamąjį turtą valdė amžinojo činšo, bet ne nuosavybės teise. Teismai taip pat vertino kasatoriaus nurodytą įrašą ir pažymėjo, kad minėtame įraše atskirai dėl žemės pardavimo nebuvo pasisakyta, todėl padarė logišką išvadą, jog kasatoriaus tėvas iš F. K. pirko činšo teisę į turtą. Nagrinėjamoje byloje teismai tyrė ir vertino visus įrodymus, kuriuose užfiksuota informacija apie nuosavybės į žemę santykius iki nacionalizacijos, apie teisių apimtį į ginčo žemę bei šių teisių turėtojų keitimąsi ir neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad asmuo, valdęs žemę amžinojo činšo teise, būtų nuosavybės teise įgijęs šią žemę, kurią paskui būtų galėjęs perleisti kasatoriaus tėvui. Činšo teisės, kaip daiktinės teisės instituto, turinys bei skirtumas nuo nuosavybės teisės kasacinio teismo praktikoje yra atskleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. D. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-1201/2002; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-367/2009). Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą pagal CPK įtvirtintas taisykles, nenustatė jokių naujų aplinkybių, kurios patvirtintų žemės įsigijimo nuosavybės teise faktą ir paneigtų teismo sprendimais, dėl kurių buvo prašomą atnaujinti procesą, nustatytas aplinkybes, jog pareiškėjo tėvas žemę valdė činšo teise. Vien ta aplinkybė, kad teismai priėmė kasatoriui nepalankų teismo sprendimą, nereiškia, kad teismai tai padarė neįvertinę įrodymų ir nenurodę, kodėl vienus įrodymus pripažino priimtinais, kitus – ne. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertino visų byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.

Kiti kasatoriaus argumentai yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu ir jų turinio analize. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį yra suteikta teisė įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, tačiau nepažeidžiant įrodymų įvertinimo taisyklių. Kasacinis teismas iš naujo aplinkybių netiria ir nenustatinėja, o tik remiasi bylą nagrinėjusių žemesnių instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir peržiūri, ar nebuvo pažeistos teisės normos, jas aiškinant ir taikant. Tuo tarpu konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas ir nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto kasacijos pagrindo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl šio teismo kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstytų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių taikymo yra suformuota. Pabrėžtina, kad, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori , o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik atsižvelgiant į konkrečios bylos kontekstą. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės bylos aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios arba esmingai panašios.

Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos proceso atnaujinimo bei nuosavybės teisų atkūrimo bylose, nepagrįsti konkrečiais argumentais. Tai, kad kasaciniame skunde yra cituojama nemažai kasacinio teismo priimtose nutartyse suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tačiau nenurodomi konkretūs argumentai, kaip bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo šios teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, leidžia daryti išvadą, jog kasacinio nagrinėjimo dalykas šiuo aspektu nesuformuluotas. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia tam tikrus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 142,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus pareiškėjo V. B. kasacinio skundo, nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 142,10 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt du litus 10 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina DavidonienėJuozas ŠerkšnasVincas Verseckas