- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-01-06
- Bylos Nr.
- eI2-3691-931/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05947-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Fausta Vitkienė, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- B. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal pareiškėjo B. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. M. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226735, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d. ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d. ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 24S153280 panaikino pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi Nr.(duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2026 m. sausio 3 d., tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir/ar negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje bei su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis, t. y. vadovaujantis.
Pareiškėjas paaiškina, kad jis ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atvykęs pas darbdavį, nebuvo įdarbintas, nes pareiškėjas neatitiko įmonės viduje nustatytų reikalavimų.
Negavęs darbo Lietuvoje, pareiškėjas rado darbą kitoje Europos Sąjungos valstybėje ir dirba iki šiol.
Kadangi pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), todėl neprieštaravo dėl 2024 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 24S153280, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr.(duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu Migracijos departamentas priėmė 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226735 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis neįpareigoja, o tik suteikia teisę uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Praktikoje draudimas atvykti dažniausiai nustatomas nuo 1 iki 3 metų, tačiau šiuo atveju nebuvo jokių aplinkybių leidžiančių taikyti minėtą teisės normą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus.
Pareiškėjas skunde remiasi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau - ir Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 11, 14¹ punktų nuostatomis.
Pabrėžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas ar sutrumpinamas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis arba išbraukiami duomenys apie užsienietį iš sąrašo, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Kriterijų vertinimo tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. Migracijos departamentas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LVAT) 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2392-492/2020).
Be to, Kriterijų vertinimo tvarka ir joje įtvirtintas Kriterijų sąrašas ir jų vertinimo tvarka priimant sprendimą sutrumpinti draudimo atvykti laikotarpį negali būti aiškinami taip, kad šis teisės aktas įtvirtina baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus/nepalankus sprendimas. Toks Kriterijų vertinimo tvarkos aiškinimas būtų nesuderinamas su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau - ir Direktyva) tikslais. Pagal Direktyvą draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, taigi kiekvieną kartą turi būti įvertinama užsieniečio individuali padėtis. Draudimas atvykti gali būti panaikintas ar sustabdytas ir dėl priežasčių, kurios nėra nurodytos Direktyvos 11 straipsnyje, t. y. ir dėl kitų priežasčių kaip nurodoma šiame straipsnyje. Toks Direktyvos 11 straipsnio aiškinimas pabrėžiamas ESTT praktikoje (ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. prieš Belgische Staat).
Pareiškėjas nuo 2024 m. balandžio mėnesio gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), turi minėtos valstybės leidimą laikinai gyventi, moka mokesčius. Šios aplinkybės apibūdina pareiškėjo individualią padėtį, todėl jos turi būti vertinamos, nors ir nėra nurodytos Kriterijų vertinimo tvarkoje, numatančioje pavyzdinius kriterijus, kuriems esant gali būti priimamas užsieniečiui palankus sprendimas.
Nagrinėjamu atveju neaišku kokiu pagrindu Migracijos departamentas nusprendė į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. spalio 8 d. iki 2027 m. spalio 7 d.
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau - sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei Šengeno informacinei sistemai (toliau - C. SIS) tvarką.
Į sąrašą duomenys įrašomi Įstatymo 133 straipsnio 8 dalyje nurodytų subjektų priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (Taisyklių 5 p.), o Sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo C. SIS teikia Departamentas (Taisyklių 4 p.).
Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini Šengeno informacinei sistemai jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau - SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau - SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
Manytina, kad šiuo atveju buvo pažeistos Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies nuostatos, kurios skelbia, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Migracijos departamentas, uždrausdamas pareiškėjui atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją, yra perteklinis ir yra neproporcingas, nemotyvuotas (pažeidžiantis išsamumo, įstatymo viršenybės, gero administravimo ir kitus viešojo administravimo principus) ir nepagrįstas. Šis sprendimas užkerta kelią pareiškėjui susitikti su šeimos nariais, draugais, bičiuliais ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse, taip pat šiose valstybėse dirbti ir užsiimti bet kokia ūkine-komercine veikla, prieštarauja laisvo asmenų judėjimo teisei, taip pat laisvei pasirinkti profesiją ir teisei dirbti.
Pagal Taisyklių 28.1. papunktį, duomenys apie užsienietį, kuriam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, gali būti išbraukiami iš sąrašo arba sutrumpintas draudimo šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusios įstaigos sprendimu, jeigu sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priėmusiai įstaigai pateikus motyvuotą užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo ar sutrumpinti draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką laiką.
Remdamasis SIS II reglamento 24 arba 25 straipsniu pareiškėjas teigia, kad yra visi pagrindai išbraukti pareiškėjo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba bent sutrumpinti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 1 metų.
Pareiškėjas pabrėžia, kad draudimu atvykti užsieniečiams į Lietuvos Respubliką siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems bei nepatikimiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas pateikė teisingus duomenis, darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, tačiau pareiškėjas negalėjo įtakoti bendrovės, kad pastaroji jį aprūpintu darbu, juo labiau negalėjo įtakoti bendrovės sprendimo nutraukti darbo sutarties su pareiškėju. Taigi, pareiškėjas neturi būti baudžiamas už sprendimus, kuriuos priėmė ne jis, o kiti asmenys.
Pareiškėjo vertinimu, jo veiksmuose nėra teisės pažeidimo, nėra administracinio teisės pažeidimo įrodymų ir sprendimu iš esmės pažeidžiamas Įstatymą, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562 2006, nustatančio taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso Šengeno sienų kodeksas), Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento „Dėl 2009 m. liepos 13 d. Bendrijos vizų kodekso nustatymo“ (toliau - Vizų kodeksas) ir kt. reikalavimus.
Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir šio sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).
Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). Atsakovas apsiribojo vien formaliu sprendimo priėmimu, tačiau neatliko individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo ir kitas reikšmingas aplinkybes, skundžiamo Sprendimo visiškai nemotyvavo ir nepagrindė.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundžiamu Sprendimu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. ir 50 str. 1 d. 6 p. pagrindais. Taigi, pareiškėjo situacijoje yra taikomas Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo darbą Lietuvoje. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, - apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra.
Migracijos departamentas neturėjo duomenų, jog pareiškėjas turi išduotą (duomenys neskelbtini) leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie leidimą gyventi, inicijavo konsultacijas su (duomenys neskelbtini): jeigu nuspręs palikti galioti pareiškėjo leidimą gyventi, SIS perspėjimas bus atšauktas.
Motyvuojamoji dalis
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino, nėra duomenų, kad būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką), tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. asmeniui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Įstatymo 133 str. 7 ir 8 d. nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo SIS teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Taisyklių 15 p. duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 str. nustatytus pagrindus.
Pagal SIS reglamento 24 str. 1 d. a p., duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas - kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS reglamento 24 str. 2 d. c p., situacija, kuriai taikomas 1 d. a p. susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, nėra duomenų, jog būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.
LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226735 teisėtumo ir pagrįstumo.
Vadovaujantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas B. M. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.
2023 m. liepos 3 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini).
2024 m. sausio 3 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. sausio 3 d.
2024 m. vasario 28 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo Migracijos departamentą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y. kad užsienietis įmonėje nebuvo įdarbintas.
Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 24S153280, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2ir 5 punkto pagrindu, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė. Įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2024 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S226735, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas). Sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto, NAS taisyklių 15 punkto ir kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punkto pagrindu.
Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nevertino nei priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pradėti dirbti Bendrovėje, nei aplinkybės, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) išduotą leidimą laikinai gyventi.
Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesių pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).
Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiama Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui B. M. atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Reglamento 26 straipsnį perspėjimas dėl trečiosios šalies piliečio, kuris pagal Direktyvą 2004/38/EB ar Sąjungos arba Sąjungos bei jos valstybių narių ir trečiosios šalies susitarimą naudojasi teise laisvai judėti Sąjungoje, atžvilgiu turi atitikti taisykles, priimtas, įgyvendinant tą direktyvą ar susitarimą (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį sutapimo, atsiradusio dėl laikantis 24 straipsnio įvesto perspėjimo dėl trečiosios šalies piliečio, kuris naudojasi teise laisvai judėti Sąjungoje, atveju vykdančioji valstybė narė tuojau pat, pasikeisdama papildoma informacija, konsultuojasi su perspėjimą pateikusia valstybe nare, kad nedelsiant nuspręstų, kokių veiksmų reikia imtis. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad informacijos apie pareiškėjui (duomenys neskelbtini) išduotą leidimą laikinai gyventi neturėjo, todėl priimdama sprendimą įvesti perspėjimą su (duomenys neskelbtini) nesikonsultavo.
Dėl sprendimo dalies, kuria Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teisėjų kolegija pažymi, kad jis priimtas nustačius, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.
Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato, kad Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus užsieniečio atveju
Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas rėmėsi Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktu. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: 11.1. pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.2. esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; 11.3. tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: 11.3.1. jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; 11.3.2. užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi 2024 m. birželio 25 d. buvo panaikintas be kita ko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Teismas sutinka, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimo neskundė ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo įsiteisėjo. Tačiau nesutinka, kad šios aplinkybės neturi būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Tačiau iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.
Iš Migracijos departamento 2024 m. birželio 25 d. sprendimo matyti, kad atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir atvykęs į Lietuvos Respubliką darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesudarė, konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra reglamentuota Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino 2023 m. rugsėjo 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad Bendrovė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą. Tai, kad darbo sutartis atvykus į Lietuvos Respubliką nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenys. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas teikdamas 2023 m. liepos 3 d. prašymą neketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius su Bendrove, išdavusia tarpininkavimo raštą, darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmė be kita ko remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjui nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas.
Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis. Kitų įrodymą apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nepateikę.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. M. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226735.
Priteisti pareiškėjui B. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.