- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-48-557-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- V. B.
- Nukentėjusysis
- M. I.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-48-557/2014
Teisėja L. Paulauskaitė Teisminio proceso Nr. 1-60-1-00407-2010-2
2014 m. kovo 24 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžio (su Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartimi padarytu rašymo apsirikimo ištaisymu), kuriuo V. B. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas BK 75 str. 1 d. pagrindu atidėtas vieneriems metams, BK 75 str. 3 d. pagrindu įpareigojant nuteistąjį V. B. per šešis mėnesius atlyginti nukentėjusiajai M. I. padarytą turtinę žalą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir paskirto įpareigojimo vykdymo terminų pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str. pagrindu uždrausta nuteistajam V. B. vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis teise vairuoti motorines kelių transporto priemones.
Nuosprendžiu nukentėjusiosios M. I. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jai iš nuteistojo V. B. 50 000 Lt neturinei žalai bei 3030 Lt turtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinys atmestas. Areštas nuteistojo V. B. turtui paliktas iki žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. B. nuteistas už tai, kad 2010-12-06 apie 17.51 val., vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 37, 133 punktų reikalavimus, važiuodamas Vytauto g. kelio ženklo Nr. 542 ,,Riboto greičio zona“ galiojimo zonoje nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, viršijo leistiną 40 km/h greitį, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ties Valančiaus g. laiku nesulėtino greičio, o pėsčiajam įžengus į perėją laiku nesiėmė intensyviai stabdyti vairuojamo automobilio tam, kad praleistų į pėsčiųjų perėją įžengusį pėsčiąjį L. S., ir nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, esančioje Vytauto g. ties bažnyčia, jis automobiliu kliudė ir partrenkė pėsčiąjį L. S., kuris autotraumos pasekoje dėl patirtų sužalojimų – dešinio plaučio plyšimo sąlygoto vidinio kraujavimo mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas. Atkreipia dėmesį į tai, kad savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės nepripažino ir nurodė, kad 2010-12-06 apie 17.45 val. vairavo jam priklausantį automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neviršydamas 40 km/h greičio, nuo Klaipėdos pusės važiavo link Šventosios. Lauke buvo tamsu, gatvėje degė kas kelintas žibintas, kelio danga buvo slidi. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties bažnyčia, nepastebėjo jokio į perėją įžengusio ar link perėjos artėjančio žmogaus. Iki perėjos likus apie 6 m pastebėjo staiga nuo šaligatvio į perėją išbėgantį žmogų. Staigiai paspaudė stabdžio pedalą, pasuko automobilio vairą į kairę pusę, automobilis pradėjo slysti, atsitrenkė į kairėje gatvės pusėje esantį automobilį, sustojo. Išlipęs iš automobilio pamatė, kad pėsčiasis guli skiriamojoje juostoje. Netrukus atvyko greitosios medicinos pagalbos specialistai, kurie nugabeno pėsčiąjį į ligoninę. Kuria dalimi, kurioje pėsčiųjų perėjos vietoje jo automobilis kliudė pėsčiąjį, nematė. Yra tikras, kad jokios techninės galimybės sustabdyti automobilio prieš perėją neturėjo, kadangi atstumas nuo automobilio iki pėsčiojo perėjoje buvo likęs pernelyg mažas. Mano, kad eismo įvykis kilo dėl to, kad pėsčiasis, būdamas neatidus ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, įbėgo į važiuojamąją dalį už pėsčiųjų perėjos, neįvertinęs atstumo tarp savęs ir automobilio bei neįvertinęs kelio dangos. Jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, kadangi artėjant prie perėjos pėsčiasis išbėgo ne perėjoje, o gatvė buvo apledėjusi (tai užfiksuota eismo įvykio apžiūros protokole: eismo įvykio vietoje kelio danga - asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu, ir neapšviesta).
Šioje byloje 2011-12-21 buvo atlikta eismo įvykio ekspertizė Nr. 11-1655(11), tačiau ekspertas negalėjo tiksliai nustatyti jo automobilio važiavimo greičio prieš pat pėsčiojo partrenkimą ir partrenkimo metu, taip pat nėra galimybės nustatyti, kokiu greičiu L. S. įveikė atstumus, todėl nebuvo paneigta tikimybė, kad pavojingą situaciją savo veiksmais sudarė pėsčiasis, neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, neįsitikinęs, kad eiti per perėją bus saugu, ir įžengęs į pėsčiųjų perėją prieš arti esantį ir sustoti nebegalintį automobilį. Ekspertas negalėjo pateikti konkrečios išvados, o tik nurodė tikėtinus įvykio variantus, vienas iš kurių yra tas, kad dėl autoįvykio galėjo būti kaltas pats nukentėjusysis. Tokiu būdu, atsižvelgiant į baudžiamosios teisės principą, kad visos abejonės traktuojamos kaltinamojo naudai, esant vien tokiai eksperto išvadai jis privalėjo būti išteisintas. Šiuo atveju teismas privalėjo atsižvelgti ir į nekaltumo prezumpcijos principą, kuris reikalauja, kad kaltinamojo kaltę įrodytų kaltintojas, o ne teismas. Vadovaujantis nurodytais principais šioje byloje jo kaltė nėra įrodyta, nors tokia pareiga teko prokurorui.
Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esanti autotechninė ekspertizė (kuri nenustatė jo kaltės dėl autoįvykio ir pateikė tikėtiną išvadą, kad įvykis galėjo kilti ir dėl nukentėjusiojo veiksmų) buvo atlikta remiantis neteisingais duomenimis. Ekspertui buvo pavesta visus skaičiavimus atlikti atsižvelgiant į buvusią įvykio metu situaciją (buvo nurodyta „duotoje situacijoje“), t. y. atsižvelgiant į įvykio vietos apžiūros metu nustatytas aplinkybes. Teisminio nagrinėjimo metu buvo kategoriškai nustatyta (tai patvirtino visi teisme apklausti pareigūnai), kad įvykio metu kelio danga buvo asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu. Tai aprašyta apžiūros protokole, t. y. BPK nustatyta tvarka atliktame tyrimo veiksme. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių ekspertas tyrimo metu už pagrindą ėmė visai kitos kelio dangos duomenis, t. y. šlapią kelio dangą ir supluktu sniegu padengtą kelio dangą. Būtent tokios dangos parametrai yra įrašyti skaičiavimo formulėse. Apklausiamas teisme ekspertas į klausimą, kodėl neatsižvelgė į protokole nurodytas kelio dangos sąlygas, iš esmės konkretaus paaiškinimo nepateikė nurodydamas, kad rėmėsi liudytojų parodymais. Nors toje pačioje apklausoje teisme prieštaraudamas pats sau vėliau nurodė, kad darant ekspertizę negalima remtis liudytojų parodymais, o būtina atsižvelgti į dokumentus. Bandydamas paaiškinti aukščiau nurodytą situaciją, ekspertas nurodė, kad, jo manymu, supluktu sniegu padengta danga yra tokia pati, kaip ir asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu. Šiuo atveju ekspertas yra akivaizdžiai neteisus ir taip teigdamas bando ištaisyti savo darbo „broką“, kadangi bet kuris labiau patyręs vairuotojas puikiai žino, kad ratų sukibimas ant aukščiau nurodytų kelio dangų yra skirtingas ir, priklausomai nuo to, ekspertizės išvados būtų visiškai kitokios, t. y. žymiai palankesnės jam. Todėl byloje buvo būtina atlikti papildomą autotechninę ekspertizę. Prašo ją paskirti.
Žemesnės instancijos teismas
Jo parodymus apie staiga į gatvę išbėgusį pėsčiąjį ir apledėjusią kelio dangą patvirtino praktiškai visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, tačiau teismas šių liudytojų nuosprendyje net nepaminėjo. Mano, kad šioje byloje teismas buvo šališkas, kadangi buvo remtasi tik teismui naudingais parodymais, nebuvo paminėti ir analizuoti kitų liudytojų parodymai, kurie visiškai patvirtino jo parodymus. Šiuo atveju teismas grubiai pažeidė BPK reikalavimus, numatančius, kad teismas nuosprendyje gali remtis tik įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teismo akivaizdoje. Teismas padarė priešingai, liudytojų parodymų, duotų teisme ir naudingų jam, net nepaminėjo, o rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors tų pačių liudytojų parodymai teisme buvo žymiai konkretesni ir jam naudingi. Teismas, neišnagrinėjęs esminių bylos aplinkybių bei sąmoningai apie jas nutylėdamas, buvo šališkas. Teismas byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai, subjektyviai. Bylos nagrinėjimo pradžioje įtariant, kad teismas bus šališkas, buvo pareikštas nušalinimas teisėjai L. Paulauskaitei, kadangi buvo pagrįstų įtarimų, jog teisėja gali būti suinteresuota bylos baigtimi, t. y. teisėja buvo pažįstama su L. S., kadangi L. S. buvo Palangos bažnyčios klebonas. Be to, L. S. gyveno Palangoje, jo sesuo nukentėjusioji M. I. taip pat yra iš Palangos. Teisėja L. Paulauskaitė bendraudavo su kunigu L. S. bei nukentėjusiąja, kartu lankydavosi bažnyčioje ir pan. Teisėja, išnagrinėjusi pareikštą nušalinimą, nusprendė nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Mano, kad šiuo atveju teismas turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir bylą perduoti nagrinėti kitam teismui, tačiau to nepadarė ir tuo sukėlė tik daugiau abejonių dėl savo šališkumo. Mano, kad Palangos miesto apylinkės teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, kadangi rėmėsi tik kaltinimui naudingais parodymais (nebuvo paminėti ir analizuoti kitų liudytojų parodymai), buvo šališkas ir neabejotinai pažeidė nekaltumo, proceso teisingumo (sąžiningumo) principus. Nekaltumo prezumpcijos principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 str. 2 d., BPK 44 str. 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo tik pagal įstatyme nustatytas taisykles ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, t. y. apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas prieš tai atlikus daug įvairių procesinių veiksmų. Nekaltumo prezumpcija reikalauja vengti formuluočių apie įrodytą įtariamojo ar kaltinamojo kaltę. Be to, visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visų baudžiamojo proceso principų. Teismas taip pat pažeidė proceso teisingumo (sąžiningumo) principą. Šis principas įtvirtintas Konstitucijos 31 str. 2 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Šis principas įtvirtina tai, kad procesas turi būti teisingas, turi būti garantuota teisė į gynybą, teismo procesas turi vykti laikantis šalių lygybės principo, turi būti užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. numatytos teisės. Apelianto nuomone, nagrinėjant šią bylą buvo pažeistos ir suvaržytos jo, kaip proceso dalyvio, teisės bei buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie turėjo įtakos teisingo bei nešališko sprendimo priėmimui.
Bylos nagrinėjimo metu jo gynėjas prašė skirti papildomą autoįvykio ekspertizę, kadangi ikiteisminio tyrimo metu atliktoje ekspertizėje ekspertas pritaikė ne įvykio metu buvusios kelio dangos, o visai kitus parametrus, negalėjo nustatyti jo automobilio važiavimo greičio prieš pat pėsčiojo partrenkimą ir partrenkimo metu, taip pat nebuvo galimybės nustatyti, kokiu greičiu L. S. įveikė atstumus, tačiau prašymas nebuvo tenkinamas motyvuojant tuo, kad jau yra atlikta ekspertizė, o skiriant papildomą būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, nors dėl to buvo akivaizdžiai pažeistos jo teisės į gynybą. Siekiant nustatyti byloje tiesą, buvo būtina skirti papildomą autotechninę ekspertizę. Tik gavus ekspertų išvadą dėl aukščiau nurodytų abejonių, perskaičiavus medžiagą pagal aptirpusio ledo kelio dangos parametrus būtų galima atsakyti, ar dėl autoįvykio yra kaltas tik jis, ar yra nukentėjusiojo kaltė. Neištyrus šių aplinkybių yra pažeista jo teisė į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą. BPK 208 str. reglamentuoja, kad byloje ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Teisminio nagrinėjimo metu jis prašė paskirti papildomą autotechninę ekspertizę byloje ir nustatyti objektyvią tiesą dėl eismo įvykio aplinkybių (mechanizmo), tačiau jo prašymas buvo atmestas. BPK 209 str. 2 d. nurodyta, kad teisėjas nusprendęs, jog būtina skirti ekspertizę, priima nutartį skirti ekspertizę, o nusprendęs, jog ekspertizės skirti nebūtina, - nutartį atsisakyti skirti ekspertizę. Šiuo atveju teismas privalėjo priimti nutartį - atsisakyti skirti ekspertizę, tačiau jo prašymas buvo atmestas motyvuojant tuo, kad teismas pilnai ištyrė bylos duomenis. Tuo pačiu teismas akivaizdžiai pažeidė konstitucinius baudžiamojo proceso principus. Teismas, neturėdamas būtinų autoįvykiams tirti specialiųjų žinių, nežinodamas tikslios tokių autoįvykių tyrimo metodikos (naudojamų formulių ir pan.), pats priskyrė sau ekspertų sugebėjimus ir už juos atliko tariamai objektyvų tyrimą bei atliko tam tikrus skaičiavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Atmesdamas jo prašymą dėl ekspertizės teismas pažeidė rungimosi principą (BPK 7 str.). Šalims procese turi būti sudaromos vienodos galimybės teikti įrodymus, išsakyti argumentus, ginčyti priešingos šalies įrodymus bei argumentus, pasisakyti visais byloje svarstomais klausimais ir pan. Rungimosi principas yra neatsiejamai susijęs su teisės į gynybą principu. Teisės į gynybą neužtikrinimas reiškia ir kitų principų pažeidimą. Įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą - visuma teisių, kuriomis naudodamasis jis siekia paneigti jam pareikštą įtarimą (kaltinimą) arba sušvelninti savo atsakomybę. Mano, kad jo teisė į tinkamą gynybą, kaip ir aukščiau minėtas rungimosi principas, buvo pažeisti.
Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, byla nėra tinkamai ir iki galo ištirta. Nuosprendyje nepašalintos byloje esančios abejonės. Visos abejonės turėjo būti traktuojamos jo naudai, tačiau tai nepadaryta. Tokiu būdu teismas tinkamai neišanalizavęs ir nepalyginęs tarpusavyje visų duomenų, nesusiejęs jų į vieningą loginę visumą, nenurodęs iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais ir atmetė kitus įrodymus, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančios medžiagos, kartais net iš esmės iškreipdamas jų turinį, padarė neteisingas išvadas bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 str. 5 d. nuostatos suponuoja reikalavimus teismui bylos duomenų tyrimo ir vertinimo procese. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia kruopštų ir nuoseklų visų teisiškai reikšmingų bylos faktų nustatymą. Nešališkumo reikalavimas - pirmiausia teismo objektyvi pozicija tiriant visas bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus. Abu šie reikalavimai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, nes šališkas bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog teismas bylos aplinkybes tiria arba vertina selektyviai, t. y. vienoms aplinkybėms (kaltinančioms arba teisinančioms) suteikia prioritetą kitų atžvilgiu. Tai gali pasireikšti teismo pozicija, kai nesigilinant, be aiškaus pagrindo ar remiantis teisiškai nepriimtinais argumentais atmetamos ar pripažįstamos nereikšmingomis aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas ar gynyba byloje (kasacinė byla Nr. 2K-14/2009). Teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai išnagrinėtas visų surinktų įrodymų visetas bei būtų išsiaiškintos, nustatytos visos svarbios bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybės. Esant abejonių, bet nepavykus jų pašalinti, išnaudojus visas galimybes, jos turėjo būti aiškinamos nuteistojo naudai (kasacinė byla Nr. 2K-61/2007). Teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 str. 5 d.) pažeidimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstami esminiais ir yra pagrindas panaikinti tokį teismo nuosprendį, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti tiesą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą (kasacinė byla Nr. 2K-P-221/2008). Įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, mano, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir privalo būti panaikintas, kadangi teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, buvo šališkas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
V. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. už tai, kad vairuodamas automobilį „Mitsubishi Pajero“, pažeidė Kelių eismo taisyklių 37, 133 punktų reikalavimus, važiuodamas kelio ženklo Nr. 542 ,,Riboto greičio zona“ galiojimo zonoje nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, viršijo leistiną 40 km/h greitį, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad kiekvienu metu galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laiku nesulėtino greičio, o pėsčiajam įžengus į perėją laiku nesiėmė intensyviai stabdyti vairuojamo automobilio tam, kad praleistų į pėsčiųjų perėją įžengusį pėsčiąjį L. S., ir nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje automobiliu kliudė bei partrenkė pėsčiąjį L. S., kuris autotraumos pasekoje dėl patirtų sužalojimų mirė.
V. B. su jo nuteisimu kategoriškai nesutinka, neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, anot jo, pėsčiojo L. S. veiksmai – išbėgo į pėsčiųjų perėją/į važiuojamąją kelio dalį už pėsčiųjų perėjos, neįvertinęs atstumo tarp savęs ir jo automobilio bei neįvertinęs kelio dangos – buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Jis sustabdyti automobilio, vairuojamo neviršijant 40 km/h greičio, prieš pėsčiųjų perėją ir išvengti pėsčiojo partrenkimo neturėjo jokios techninės galimybės, kadangi pėsčiasis L. S. į pėsčiųjų perėją/į važiuojamąją kelio dalį už pėsčiųjų perėjos išbėgo jam iki pėsčiųjų perėjos likus vos apie 6 m, t. y. likus per mažam atstumui nuo jo automobilio iki pėsčiųjų perėjos. Apelianto nuomone, šioje byloje jo kaltė nebuvo įrodyta, o šališkas teismas skundžiamą nuosprendį primė iki galo neištyręs visų esminių bylos aplinkybių, nepašalinęs abejonių ir prieštaravimų, remdamasis tik kaltinimui naudingais parodymais ir nenurodydamas jokių įtikinamų motyvų, kodėl atmeta jam naudingus liudytojų parodymus, tokiu būdu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, jo teisė į gynybą bei teisingą ir nešališką teismą, proceso teisingumo (sąžiningumo) principai, rungimosi principas, nekaltumo prezumpcija.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu ginčija savo kaltės klausimą bei nurodo teismo, jo nuomone, padarytus procesinius pažeidimus nagrinėjant bylą ir vertinant įrodymus, kurie, nuteistojo nuomone, sutrukdė teisingai išnagrinėti jo bylą. Nuteistasis jo atžvilgiu priimto nuosprendžio dalyje dėl jam skirtos bausmės, skirto įpareigojimo, baudžiamojo poveikio priemonės, nukentėjusiajai priteisto civilinio ieškinio bei kitų procesinių prievartos priemonių taikymo jo atžvilgiu neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 str. 3 d. ir neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, bylą patikrina tiek, kiek to apeliaciniame skunde prašo nuteistasis V. B..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas motyvuotai atsakyti į nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jo kaltės klausimu, atliko įrodymų tyrimą, tuo tikslu šioje byloje buvo paskirta nauja eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertui V. P., taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertizę atlikęs ekspertas bei papildomai kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorę ir šio ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėją dėl informacijos suteikimo.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistojo V. B. kaltės klausimu, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistasis V. B. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 5 d.
Pagal BK 281 str. 5 d. atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, būtina nustatyti pavojingą veiką (konstatuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimą), padarinius (eismo įvykį ir žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga.
Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pėsčiojo L. S. mirtis buvo 2010-12-06 įvykusio eismo įvykio padarinys. Tai patvirtina specialisto išvada Nr. M 690/10(03) (t. 1, b. l. 98-100), kurioje konstatuota, jog L. S. mirė dėl autotraumos pasekoje patirtų vidaus organų sužalojimų (dešinio plaučio plyšimo) sąlygoto vidinio kraujavimo - nežiūrint taikytų intensyvių medicininių priemonių, ši patirta sunkaus sveikatos sutrikdymo masto trauma baigėsi mirtimi.
Nuteistasis V. B. kategoriškai nesutinka, kad jis, vairuodamas automobilį, padarė kokius tai Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas būtų tiesioginė padarinių – eismo įvykio ir L. S. mirties – kilimo sąlyga. Jis teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 103-110) parodė, jog važiavo Vytauto g. Buvo žiemos metas. Dieną buvo atšilę, o vakarop šalo. Važiavo normaliu greičiu – 50 km/h. Važiuodamas pro kino teatrą, prieš pėsčiųjų perėjas stabdė. Pamatė išbėgantį žmogų, apsirengusį juodai. Jis buvo gana arti. Staigiai stabdė, suko į kairę pusę, kad išvengtų susidūrimo, bet žmogus jo nepastebėjo ir judėjo toliau į priekį. Žmogus jo nepamatė, neatsisuko į jo pusę. Slysdamas pajuto, kad žmogus atsitrenkė į automobilį. Atvažiavusiai policijai jis pasakė, kad išėjusį kunigą matė prieš perėją. Prie pėsčiųjų perėjos buvo pėdos. Jo manymu, kunigas buvo už pėsčiųjų perėjos, išbėgo staigiai ir judėjo į priekį į jį neatsisukęs. Jis jį matė kaip šešėlį už pėsčiųjų perėjos. Savo kaltės nepripažįsta. Ką galėjo, tikrai padarė. Nė vienas vairuotojas nesugebėtų sustabdyti automobilio per 12 m ir sustoti. Jo kaltės dėl autoįvykio nėra, jis greičio neviršijo. Autoįvykį sukėlė gyvenimiška situacija, žmogus išbėgo. Kelio danga buvo slidi, žmogus išbėgo ir nepamatė, kad jo automobilis jau šalia. Jis važiavo 50 km/h greičiu, nes buvo slidu. Greitis buvo nedidelis - 40-60 km/h. Mano, kad esant tokioms kelio sąlygoms važiavo tinkamai. Pradėjo stabdyti, kai buvo nuokalnė. Nuo kino teatro nuokalnėje jautėsi slidumas, tada pastabdė iki Basanavičiaus g. Stabdė dėl įsitikinimo, dėl slidžios kelio dangos. Jis matė, kad pėsčiųjų perėjoje nieko nebuvo, stabdė dėl kelio dangos. Kai pamatė kunigą, pradėjo stabdyti ir metė vairą į kairę pusę. Negali pasakyti, už kelių metrų priekyje pamatė L. S.. Ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad 5-6 m atstumu. Tada galimai geriau visą situaciją įsivaizdavo. Panašiai ir dabar sako, tai buvo apie 4 m. Tiksliai negali pasakyti, tai nebuvo didelis atstumas. Negali pasakyti, kodėl tik tame tarpe automobilio stabdžių lemputės užsidegė. Kadangi nesimato stabdžių atleidimo, tikriausiai taip ir buvo, kaip parodyta įraše, kad visus tuos 38 m užsidegė stabdžių lempos.
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. taip pat teigia, kad ne jo, o pėsčiojo L. S. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai – įbėgo į važiuojamąją kelio dalį už pėsčiųjų perėjos, neįvertinęs atstumo tarp savęs ir jo automobilio bei neįvertinęs kelio dangos – buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. Nuteistojo teigimu, jis važiavo neviršydamas 40 km/h greičio. Lauke buvo tamsu, kelio danga buvo slidi. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties bažnyčia, nepastebėjo jokio į perėją įžengusio ar link perėjos artėjančio žmogaus. Iki perėjos likus apie 6 m pastebėjo staiga nuo šaligatvio į perėją išbėgantį žmogų. Staigiai paspaudė stabdžio pedalą, pasuko automobilio vairą į kairę pusę, automobilis pradėjo slysti, atsitrenkė į kairėje gatvės pusėje esantį automobilį, sustojo. Išlipęs iš automobilio pamatė, kad pėsčiasis guli skiriamojoje juostoje. Yra tikras, kad jokios techninės galimybės sustabdyti automobilio prieš perėją neturėjo, kadangi atstumas nuo automobilio iki pėsčiojo perėjoje buvo likęs pernelyg mažas. Jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, kadangi artėjant prie perėjos pėsčiasis išbėgo ne perėjoje, o gatvė buvo apledėjusi.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į nuteistojo V. B. parodymų bei jo apeliaciniame skunde dėstomų eismo įvykio aplinkybių nenuoseklumą ir kitimą. Jis teisiamojo posėdžio metu teigė prieš pat eismo įvykį važiavęs apie 50 km/h greičiu, ne didesniu kaip 40-60 km/h greičiu, tuo tarpu apeliaciniame skunde teigia važiavęs neviršydamas 40 km/h greičio. Nuteistasis nėra nuoseklus ir dėl to, kurioje vietoje pėsčiasis L. S. kirto važiuojamąją kelio dalį, t. y. pėsčiųjų perėjoje ar už jos, o taip pat dėl to, kokiu atstumu iki pėsčiųjų perėjos jis pastebėjo pėsčiąjį. Nuteistasis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo abi pėsčiojo L. S. įžengimo į važiuojamąją kelio dalį vietas – pėsčiųjų perėjoje bei už pėsčiųjų perėjos. Atstumą, kada pastebėjo pėsčiąjį, jis įvardija taip pat įvairiai – 4 m, 5-6 m, 6 m, 12 m, teisiamojo posėdžio metu neneigė, kad jo automobilio stabdžių lempos, kaip matyti vaizdo įraše, galėjo degti ir visus 38 m. Aptartos aplinkybės – automobilio greitis prieš pat eismo įvykį, pėsčiojo pastebėjimo bei jo partrenkimo vieta – nagrinėjamu atveju yra esminės ir turi labai didelę reikšmę sprendžiant nuteistojo V. B. kaltės klausimą, todėl toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas, kitimas ir bandymas kuo palankiau sau pateikti įvykio aplinkybes leidžia abejoti jo parodymais ir tokius parodymus laikyti siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bandyti sušvelninti savo atsakomybę.
Nuteistojo V. B. parodymus bei apeliacinio skundo argumentus, kad jis prieš pat eismo įvykį važiavo neviršydamas leistino greičio, kad pėsčiąjį pastebėjo likus vos keliems metrams iki pėsčiųjų perėjos, kad pėsčiasis L. S. į važiuojamąją kelio dalį išbėgo staiga ir už pėsčiųjų perėjos bei kad pėsčiojo L. S. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, iš dalies paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-21 ekspertizės aktas Nr. 11-1655(11) bei visiškai paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės aktas Nr. 11K-204(13), eksperto V. P. paaiškinimai, liudytojų parodymai.
Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-21 ekspertizės akte Nr. 11-1655(11) (t. 1, b. l. 88-95) konstatuota, jog: 1. Šio eismo įvykio tikėtinas mechanizmas buvo toks. Automobilis „Mitsubishi Pajero“, vairuojamas V. B., važiuodamas Vytauto g. link sankryžos su Valančiaus g. važiavo apie 60 km/h greičiu ir, artėjant link pėsčiųjų perėjos ties M. V. g., buvo stabdomas. Automobiliui važiuojamosios dalies dešine puse priartėjus prie minėtos pėsčiųjų perėjos, į ją iš dešinės automobilio judėjimo krypties atžvilgiu įžengė pėsčiasis L. S.. Automobilio vairuotojas V. B. staiga pasuko automobilį į kairę ir šis, įvažiavęs į pėsčiųjų perėją, priekinės dalies dešine puse (ties priekiniu dešiniuoju žibintu) partrenkė iš dešinės į kairę automobilio judėjimo krypties atžvilgiu einantį L. S., kuris pėsčiųjų perėja spėjo nueiti, tikėtina, nuo 2,55 iki 3,1 m. Nuo smūgio automobilio priekine dalimi pėsčiasis buvo nublokštas į priekį apie 10 m atstumu ten, kur važiuojamoje dalyje po eismo įvykio užfiksuota kraujo dėmė, o automobilis „Mitsubishi Pajero“, toliau judėdamas į priekį ir į kairę, stabdomas įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur priekine dalimi susidūrė su šioje eismo juostoje buvusio automobilio „Renault Laguna“ priekine dalimi ir sustojo taip, kaip užfiksuota eismo įvykio vietos schemoje. 2. Nėra duomenų nustatyti automobilio „Mitsubishi Pajero“ važiavimo greičiui prieš pat pėsčiojo partrenkimą ir partrenkimo metu. 3. Tikėtina, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose ar prie pat jos, 2,55-3,1 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. 4. <...> 5. Važiuodamas maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu, vairuotojas V. B. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo L. S. partrenkimo, jei nurodytą 2 m atstumą pėsčiasis įveikė ne didesniu kaip 3,8 km/h greičiu, kas ekspertinėje praktikoje atitinka vyrų virš 70 metų amžiaus greito ėjimo tempą. 6. Važiuodamas maksimaliu leistinu 40 km/h greičiu, vairuotojas V. B. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo L. S. partrenkimo, jei nurodytą apie 3 m (tyrimu nustatytas apie 3,1 m) atstumą pėsčiasis įveikė ne didesniu kaip 5,9 km/h greičiu, kas ekspertinėje praktikoje atitinka vyrų virš 70 metų amžiaus ramaus bėgimo tempą. 7. Tikėtina, kad tuo atveju, jei nutartyje nurodytą apie 2 m atstumą pėsčiasis L. S. ėjo ne didesniu kaip 3,8 km/h greičiu arba nustatytą 2,55 m atstumą ėjo nedidesniu kaip 4,9 km/h greičiu, arba nustatytą apie 3,1 m atstumą ėjo nedidesniu kaip 5,9 km/h greičiu, tai pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad vairuotojas V. B., prieš eismo įvykį važiavęs didesniu už leistiną greičiu, laiku nesumažino važiavimo greičio iki leistino, o pėsčiajam įžengus į perėją laiku nesiėmė intensyviai stabdyti vairuojamo automobilio tam, kad praleistų į pėsčiųjų perėją įžengusį pėsčiąjį L. S., tuo sukėlė jam pavojų ir grėsmę eismo saugumui. Jei minėtus atstumus L. S. įveikė didesniu greičiu nei nustatyti, tai tuo atveju pavojingą situaciją savo veiksmais sudarė pėsčiasis, neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės, neįsitikinęs, kad eiti per perėją bus saugu ir įžengęs į pėsčiųjų perėją prieš arti esantį ir sustoti nebegalintį automobilį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus (ekspertas negalėjo nustatyti jo automobilio važiavimo greičio prieš pat pėsčiojo partrenkimą ir partrenkimo metu; negalėjo pateikti konkrečios išvados, o tik nurodė tikėtinus įvykio variantus, vienas iš kurių yra tas, kad dėl autoįvykio galėjo būti kaltas pats nukentėjusysis; ekspertizė atlikta remiantis neteisingais duomenimis apie kelio dangą), taip pat į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstytus argumentus (t. 5, b. l. 17), kuriais grindžiamas nesutikimas su eismo įvykio ekspertizės išvada, į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausus ekspertizę atlikusį ekspertą V. L. (t. 4, b. l. 88-100) nepavyko pašalinti kai kurių abejonių dėl eismo įvykio ekspertizės akto Nr. 11-1655(11) išvadų, iš dalies tenkindamas nuteistojo V. B. apeliacinio skundo prašymą dėl įrodymų tyrimo, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paskyrė naują (nuteistasis prašė skirti papildomą) eismo įvykio ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą, pavedė ekspertizę atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertui V. P.. Nauja eismo įvykio ekspertize buvo siekiama pašalinti visus byloje kilusius neaiškumus, abejones ir prieštaravimus, tuo pačiu užtikrinant nuteistojo teisę į tinkamą gynybą, rungimosi principą, siekiant paneigti jam pareikštus kaltinimus ar sušvelninti jo atsakomybę, bei siekiant, kad visos bylai svarbios aplinkybės būtų nustatytos objektyviai ir proceso dalyviams nekiltų jokių abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo galutiniame procesiniame sprendime nuteistojo V. B. kaltės klausimu daromų išvadų objektyvumo ir pagrįstumo.
Tuo pačiu atkreiptinas apelianto dėmesys, jog apylinkės teismas, atsisakydamas tenkinti jo ir jo gynėjo prašymą dėl papildomos ekspertizės skyrimo, neprivalėjo, kaip teigia apeliantas, priimti rašytinės nutarties, kadangi BKP 209 str. 2 d. nuostatos taikomos ikiteisminio tyrimo teisėjams, o bylą nagrinėjant teisme taikomos BPK 286 str. nuostatos, kurios nenumato teismui pareigos atsisakant skirti ekspertizę priimti rašytinę nutartį. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 4, b. l. 115) matyti, kad teisėja gynybos prašymą dėl papildomos autotechninės ekspertizės skyrimo išsprendė protokoline nutartimi, teisėja nutarė šio prašymo netenkinti. Nuteistojo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad proceso dalyviams buvo paskelbti prašymo skirti papildomą autotechninę ekspertizę netenkinimo motyvai.
Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės akte Nr. 11K-204(13) (t. 5, b. l. 19-40) konstatuota, jog: 1. Šis eismo įvykis įvyko prieš pat eismo įvykį automobiliu „Mitsubishi Pajero“ Vytauto g. važiuojant nuo apie 51,8 km/h iki apie 68,6 km/h greičiu. Automobilio vairuotojas V. B., važiuodamas dešine gatvės puse ir artėdamas prie už sankryžos su Vasario 16-osios g. esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, tikėtina, pastebėjo perėja ties Valančiaus g. važiuojamąją dalį ketinantį kirsti pėsčiąjį (automobiliui esant apytiksliai 42,9÷45,7 m atstumu neprivažiavus pastarosios perėjos ženklinimo linijų) ir stabdė vairuojamą transporto priemonę (automobilio galinėje dalyje esantys stabdžių signaliniai žibintai įsižiebė automobiliui apytiksliai 34 m atstumu neprivažiavus pastarosios perėjos ženklinimo linijų). Užstabdytas automobilis judėdamas dešine kelio puse priartėjo prie ties Valančiaus g. buvusios pėsčiųjų perėjos ir prieš pat šią perėją buvo nusukinėjamas į kairę, perėjoje partrenkė pėsčiąjį, po ko visiškai išvažiavęs į kairiąją važiuojamosios dalies pusę atsitrenkė į priešinga kryptimi važiavusį ir sustojusį automobilį „Renault Laguna“ bei sustojo. Partrenkimo metu pėsčiasis L. S. buvo apytiksliai 3,2 m atstumu nuo dešiniojo gatvės krašto. Partrenkimo metu automobilio „Mitsubishi Pajero“ pirminis smūgis pėsčiajam L. S. teko priekine dalimi ties dešiniuoju kampu, automobiliui judant apytiksliai nuo apie 27,7 km/h iki apie 44,2 km/h greičiu <...>. 2.1. Pėsčiojo L. S. partrenkimo metu stabdymo režime judėjusio automobilio „Mitsubishi Pajero“ greitis buvo apytiksliai nuo 27,7 km/h iki 44,2 km/h. 2.2. Vaizdo įrašo 579 kadre, kurio sekundžių laiko atributas 18,091 sek, automobilio galinėje dalyje įsižiebia stabdymo signaliniai žibintai, o šiuo momentu automobilis galine dalimi apytiksliai yra ties filmuotoje medžiagoje matomos antrosios pėsčiųjų perėjos ženklinimo tolimuoju kraštu, tai yra apytiksliai 34 m atstumu neprivažiavęs tolumoje matomos trečiosios pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų. Gatvės atkarpoje nuo filmuotoje medžiagoje matomos pirmosios pėsčiųjų perėjos iki matomos antrosios pėsčiųjų perėjos automobilis juda važiuodamas nuo apie 51,8 km/h iki apie 68,6 km/h greičiu. 3.1. Filmuotoje medžiagoje „18:51:16“ laiko atributą turi 570÷573 kadrai. 570 kadre automobilis apytiksliai 62 m atstumu neprivažiavęs trečiosios matomos perėjos ženklinimo linijos, o 573 kadre - apytiksliai 46 m atstumu neprivažiavęs trečiosios matomos perėjos ženklinimo linijos. 3.2. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojas V. B., važiuodamas eismo įvykio vietoje didžiausiu leistinu 40 km/h greičiu ir stabdymui reaguodamas vietoje, kurioje reagavo eismo įvykio metu, turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą automobilį nuo apie 2 m iki apie 4,8 m atstumu neprivažiuodamas filmuotoje medžiagoje matomos trečiosios pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų ir turėjo techninę galimybę išvengti šia perėja važiuojamąją dalį kirtusio pėsčiojo L. S. partrenkimo. 4.1. Automobilis „Mitsubishi Pajero“ pėsčiąjį L. S. partrenkė filmuotoje medžiagoje matomoje tolimiausioje nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, pastarajam esant apytiksliai 3,2 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (gatvės bortelio). 4.2. <...> 6.1. Techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (pagrindine eismo įvykio kilimo sąlyga) buvo automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojo V. B. veiksmai - esant iki 40 km/h ribotam važiavimo greičiui važiuodamas nuo apie 51,8 km/h iki apie 68,6 km/h greičiu, dėl greičio viršijimo neteko galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį neprivažiuojant nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir partrenkė važiuojamąją dalį perėja kertantį L. S.. 6.2. Techniniu požiūriu automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojas V. B. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, važiavimo greitį privalėjo pasirinkti atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, važiuoti neviršydamas leistino eismo įvykio vietoje 40 km/h greičio, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo sustoti ir praleisti ja per važiuojamąją dalį einantį pėsčiąjį. Techniniu požiūriu pėsčiasis L. S. privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti tik pėsčiųjų perėja neperžengiant jos ribų, į važiuojamąją dalį įžengti tik įsitikinus, kad eiti yra saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. 6.3. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Mitsubishi Pajero“ vairuotojo V. B. veiksmai - važiavo nuo apie 51,8 km/h iki apie 68,6 km/h greičiu, viršydamas didžiausią lestiną 40 km/h greitį eismo įvykio vietoje - techniniu požiūriu buvo nepriimtini, nesaugūs ir kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams <...>.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 5, b. l. 70-71) ekspertas V. P. savo išvadą patvirtino, paaiškino, jog šioje konkrečioje situacijoje stabdant, kaip buvo stabdoma įvykio metu, važiuojant 40 km/h greičiu automobilis būtų sustojęs neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos. Įvykio vietoje, esant mažiausiam lėtėjimui, buvo reikalingas 41 m atstumas, kad automobilis sustotų, o vairuotojas buvo toliau, už 42 m, ir galėjo sustoti. Liko atstumas nuo 41 m iki 42,9 m, išeina, kad automobilis 2 m atstume galėjo sustoti iki perėjos. Vaizdo medžiagoje yra nufilmuotos padėtys, kuriose yra automobilis. Yra kadrai ir paimtos kraštinės reikšmės, už kurių toliau jau nutolti, išeiti nebegalima. Šiuo atveju greitis negalėjo būti mažesnis kaip 51,8 km/h ir negalėjo būti didesnis kaip 68,6 km/h. Visi skaičiavimai yra tarp tų skaičių, kurie yra pateikti, ir nuo jų į vieną ar kitą pusę nutolti nebegalima. Vaizdo įrašo laikas buvo skaičiuojamas pagal įvykio vietos schemoje pateiktus atstumus. Yra trys perėjos, tarp kurių juda automobilis, yra išmatuoti atstumai, o greitis - tai automobilio nuvažiuotas atstumas per tam tikrą laiką. Tam, kad būtų galima suskaičiuoti greitį, reikalingas laikas. Vaizdo medžiagoje laikas buvo skaičiuojamas tarp kadruose matomų vietų. Buvo įvertintos galimos vaizdo įrašo paklaidos. Su medžiaga jis susipažino ir jokios dokumentuotos informacijos apie tai, kad įrašas kelia kažkokias problemas, medžiagoje neaptiko. Jis tyrė vaizdo įrašą ir jo pagrindu pateikė išvadą. Aiškintis kameros patikimumą yra ne jo kompetencijos dalykas. Greitis apskaičiuotas remiantis įvykio vietos schemoje esančiais atstumais, vaizdo medžiagoje matoma automobilio padėtimi, orientuojantis orientyrais, kurie pateikti schemoje. Jis tyrė tik faktiškai vaizde fiksuotus duomenis, kurie realiai specialių kitokios srities žinių nereikalauja. Aiškinosi automobilio padėtį vizualiai pagal vaizde matomą situaciją. Orientyrai gatvėje subraižyti, yra perėjos. Situacija dėkinga tuo, kad automobilio padėtis su kelyje esančiais orientyrais tam tikrais momentais sutapo. Vaizdo medžiagoje fiksuoti duomenys konkretūs, su laikais, su vietos padėtimi, ir visą tai, ką matė, įvertino, apskaičiavo ir pateikė išvadas. Ekspertizė apskaičiuota pagal vaizdo medžiagoje esantį laiką. Nustatytas laikas, vertinta paklaida, apskaičiuotas greitis. Kadangi automobilis buvo stabdomas įvykio vietoje ir nuvažiavo atstumą iki tos vietos, kur susidūrė su priešingoje eismo juostoje buvusiu automobiliu, tas laikas susijęs su lėtėjimo pagreičiu ir automobilio judėjimu, atsižvelgiant į nuvažiuotą atstumą ir laiką, kurį tas automobilis judėjo iki tos vietos, kur susidūrė su priešingoje eismo juostoje buvusiu automobiliu. V. B. pats atsitrenkė į kitą automobilį. Tą mato vaizdo medžiagoje ir priima, kad atsitrenkiant į automobilį „Renault Laguna“, pagal tuos sugadinimus, kurie yra ant abiejų automobilių, susidūrimo metu greitis buvo nuo 10 km/h iki 20 km/h. Atsižvelgiant į tą lėtėjimą, nuo tokio greičio automobilis yra atitraukiamas atbuline eiga iki vietos, kur įvyko pėsčiojo patrenkimas. Buvo apskaičiuotos galimos lėtėjimo pagreičio reikšmės. Jos gautos ribose nuo 1,96 m/s² iki 4,5 m/s². Tyrimu nustatytos reikšmės yra būdingos labai slidžiai kelio dangai. Kuomet automobiliai yra stabdomi esant slidžiai dangai, ledui, sniegui ar suplūktam sniegui, paprastai jie neturi reikšmių, kurios būtų tikslios konkrečiu skaičiumi. 4,5 m/s² galėtų būti lėtėjimas šlapiu su nešvarumais asfaltu ar apneštu žemėmis keliu, o 1,96 m/s² - lėtėjimas ledu padengtu keliu. Ledu padengtas kelias apima aptirpusį, šlapią ledą. 1,9 m/s² lėtėjimas yra pačios prasčiausios sąlygos. Sunkiausia yra išvengti susidūrimo, kuomet kelias yra slidus. Tyrimas dėl galimybės sustabdyti automobilį buvo atliekamas tik esant slidžiausiai kelio dangai. Jis ėmė nepalankiausią atvejį vairuotojui, slidžiausią kelio dangą. Nepalankiausias atvejis - kuomet yra pačios sudėtingiausios sąlygos sustabdyti automobilį ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Peržiūrėjus vaizdo medžiagą matosi, kad vairuotojas, kuris vairavo automobilį, stabdė dar iki pėsčiajam įžengiant į važiuojamąją dalį ir reagavo į tą situaciją, suprato, kad pėsčiasis įžengs į pėsčiųjų perėją, dar jam nesant pėsčiųjų perėjoje. Pirmuoju tyrimo atveju buvo tiriama situacija kritiniu tašku priimant pėsčiojo įžengimą į važiuojamąją dalį nuo šaligatvio, dėl to atsiranda skirtumas tarp pirmosios ir antrosios išvadų. Faktiškai vairuotojas reagavo anksčiau, nei kad yra priimta pirmojo tyrimo metu. Atlikdamas tyrimą laikė, kad stabdymas, kuris buvo pradėtas anksčiau, iki įžengiant į važiuojamąją dalį pėsčiajam, buvo vykdomas dėl pėsčiojo. Šešėlis vairuotojui reaguojant yra matomas dar ant šaligatvio. Vaizdo medžiagoje jis matė vieną stabdymą. Vaizdo medžiagoje žmogaus judėjimas sudėtingai įžiūrimas, matosi tik šešėlis. Su tokiu kadru ir tokiu laiku rado tris kadrus, pagal vaizdo medžiagą išsiaiškino automobilio padėtį bei pateikė visame tame laike buvusią automobilio padėtį. Judantis šešėlis matosi ant šaligatvio, matosi ten, kur yra sniegas palei važiuojamąją dalį, kažkokį šešėlį galima įžiūrėti ir važiuojamojoje dalyje. Išanalizavęs situaciją ir susiejęs su įvykio vieta pasakė, kur tais momentais, esant tam kadro laikui, randasi automobilis.
Kaip minėta, nauja eismo įvykio ekspertizė buvo skirta tam, jog pašalintų buvusius prieštaravimus, abejones ir neaiškumus. Ekspertizės atlikimui ekspertui buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga. Atliekant tyrimą buvo naudojamos standartinės tyrimo procedūros (neakredituoti įteisinti metodai) LTEC-STPA-R-83, LTEC-STPA-R-252. Ekspertizę atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus eismo įvykio ir transporto trasologijos ekspertas, transporto inžinierius V. P., turintis 22 metų ekspertinio darbo stažą. Todėl abejoti šios ekspertizės išvadų teisingumu, eksperto naudotomis metodikomis ir kompetencija teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Ekspertas V. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 5, b. l. 70-71) taip pat nurodė, jog šiai dienai (t. y. jau po ekspertizės atlikimo) tokius tyrimus atlikti rekomenduojama kartu su vaizdo ekspertais, nes tais atvejais, jeigu tyrime reikalinga vaizdų eksperto kompetencija, tai tyrimas daromos su vaizdo ekspertais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. B. gynėjui iškėlus klausimą, ar vaizdo įrašas, kuriuo remiantis buvo atliktas tyrimas, yra absoliučiai tikras ir teisingas, be jokių paklaidų, padarytas sertifikuota, kalibruota, abejonių nekeliančia įranga, o taip pat ar ekspertas, atlikdamas ekspertinį tyrimą, neviršijo savo kompetencijos ribų, kadangi skaičiuojant pagal vaizdus turėjo dalyvauti ir šios srities specialistas, be to, gynėjui ir jo ginamajam V. B. prašant skirti kompleksinę ekspertizę autotechnikui ir vaizdų ekspertui, apeliacinės instancijos teismas kreipėsi (t. 5, b. l. 73) į Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorę, prašydamas paaiškinti, ar ekspertas V. P., eismo įvykio ekspertizės atlikimo metu tirdamas vaizdo įrašą ir surašydamas 2013-11-15 ekspertizės aktą, laikėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro nustatytos ekspertizių atlikimo tvarkos. Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės 2014-01-17 rašte Nr. S-69 (t. 5, b. l. 79) nurodyta, jog ekspertas V. P., formuluodamas išvadas ekspertizės akte Nr. 11K-204(13) pagrįstai ir neperžengdamas savo kompetencijos ribų rėmėsi vaizdo įraše fiksuota informacija. Vaizdo įrašas šiuo atveju buvo kaip objektyvių duomenų šaltinis, o ne kaip tyrimo objektas. Atliekant eismo įvykių tyrimus ekspertinėje praktikoje yra naudojama įvairi informacija, fiksuota vaizdo stebėjimo kameromis, fotoaparatais, mobiliaisiais telefonais ir pan. Ši informacija yra naudojama tuo atveju, kai nekyla abejonių jos objektyvumu. Nagrinėjamu atveju tokios abejonės iki 2014-01-13 teismo posėdžio nebuvo keltos. Ekspertas teisingai pažymėjo, kad jis negali atsakyti į klausimus dėl paties vaizdo įrašo (jo autentiškumo ir pan.). Pastarųjų klausimų sprendimui yra reikalingos kitos srities – vaizdo ekspertizių eksperto specialiosios žinios. Kaip matyti iš šio teismui pateikto atsakymo, ekspertas V. P. eismo įvykio ekspertizės atlikimo metu tirdamas vaizdo įrašą ir surašydamas 2013-11-15 ekspertizės aktą laikėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro nustatytos ekspertizių atlikimo tvarkos, jis turėjo teisę Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paskirtą naują eismo įvykio ekspertizę atlikti vienasmeniškai.
Apygardos teismas 2014-01-29 raštu (t. 5, b. l. 88) taip pat kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėją prašydamas suteikti konsultaciją dėl tikslingumo skirti šioje byloje vaizdų ekspertizę, preliminariai įvertinant, ar tokia ekspertizė galėtų atsakyti į proceso dalyvių keliamus klausimus. Lietuvos teismo ekspertizės centro Skaitmeninės informacijos ekspertizių skyriaus vedėjo 2014-02-03 rašte Nr. S-141 (t. 5, b. l. 95) nurodyta, jog metrologinė patikra yra privaloma matavimo priemonėms, naudojamoms Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 15 str. nurodytose srityse, ir matavimo priemonėms, nurodytoms Teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąraše, kuris yra patvirtintas VMT direktoriaus 2012-07-11 įsakymu Nr. V-97. Remiantis nurodytais norminiais aktais, skaitmeninei stebėjimo sistemai, kuria buvo užfiksuotas vaizdo įrašas, metrologinė patikra nėra privaloma. Duomenų, dėl kurių vaizdo byla „2010-12-06“ negalėtų būti naudojama ekspertiniam tyrimui, nėra. Laiko atributai, matomi atskiruose vaizdo bylos „2010-12-06“ atvaizduose, yra generuojami pagal DVR (angl. Digital video recorder) esančius laiko nustatymus. Didelė tikimybė, kad DVR įrenginyje esantis laikmatis yra aparatinis (angl. liardware), integruotas į įrenginio sisteminę plokštę. Galimas metines laiko paklaidas nurodyti nėra galimybės, šiuo klausimu reikia kreiptis į įrenginio gamintojus (pagal vaizdo bylą ir peržiūros programą tikėtina, kad įrenginio gamintojas yra „DALLMEIER ELECTRONIC GMBH“). Eksperto nuomone, galimos metinės paklaidos nėra esminės ekspertizės akte atliktiems skaičiavimams. 2013-11-15 ekspertizės akte Nr. 11K-204(13) atliktuose skaičiavimuose yra atsižvelgta į galimas maksimalias laiko paklaidas. 2013-11-15 ekspertizės akto Nr. 11K-204(13) tiriamojoje dalyje yra nurodytos automobilio ir pėsčiojo apytikslės buvimo vietos atitinkamais laiko tarpais. Gauti papildomų duomenų vaizdo bylą apdorojus skaitmeniniais filtrais nėra galimybės.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su paminėta papildoma bylos medžiaga, išklausiusi proceso dalyvių pasisakymus ir argumentus dėl pareikšto prašymo, nutarė prašymo dėl papildomos kompleksinės eismo įvykio ir vaizdo ekspertizės skyrimo netenkinti. Kolegijos nuomone, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikti atsakymai iš esmės pašalino kilusias abejones dėl eismo įvykio ekspertizę atlikusio eksperto veiksmų teisėtumo vertinant byloje esantį vaizdo įrašą, o jokių duomenų, jog įrašas galėtų būti suklastotas ar kitu būdu sufalsifikuotas, byloje nėra. Dviejų byloje esančių ekspertizės aktų pakanka, kad būtų galima juos vertinti, lyginti su kitais bylos įrodymais bei priimti išvadas dėl galimumo jais remtis arba dėl nesirėmimo jais kaip įrodymais. Taigi tenkinti gynybos prašymą ir skirti papildomą kompleksinę eismo įvykio ir vaizdo ekspertizę šiuo atveju nebuvo pagrindo.
Vertinant tam tikrus skirtumus byloje esančiose eismo įvykio ekspertizių išvadose pastebėtina, kad ekspertinių tyrimų metu tyrimui reikšmingi duomenys (automobilio greitis, stabdymo intensyvumas, lėtėjimo pagreitis, sustabdymo kelias ir kt.) buvo skaičiuojami skirtingais būdais. Pirmosios ekspertizės metu ekspertas, be kita ko, rėmėsi 2010-12-21 papildomos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis apie automobilio maksimalų lėtėjimą prieš pat pėsčiųjų perėją, kur nurodyta, jog ant kelio dangos, nuvalytos, tačiau padengtos suplūktu sniegu, automobilis „Mitsubishi Pajero“, intensyviai stabdomas, išvysto iki 2,45 m/s² lėtėjimą. Skaičiavimus ekspertas atliko darydamas prielaidą, kad eismo įvykio metu buvo analogiškos kelio sąlygos, o taip pat remdamasis automobilio lėtėjimo ant šlapios asfalto dangos dydžiais. Pirmojo ekspertinio tyrimo metu nuteistojo V. B. kaltės klausimu buvo pateikta tik tikėtina išvada, tuo pačiu iki galo nebuvo paneigta pėsčiojo L. S. kaltė dėl kilusio eismo įvykio. Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo nuomone, jeigu ekspertinis tyrimas būtų buvęs atliktas remiantis dokumentuose užfiksuotais duomenimis apie 2010-12-06 įvykio metu buvusią kelio dangą – asfaltas, padengtas aptirpusiu ledu, o taip pat jam palankiais liudytojų parodymais, kad kelio danga įvykio metu buvo slidi, o ne šlapia ar padengta suplūktu sniegu, ekspertizės išvados būtų buvusios palankios jam.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 4, b. l. 39-102) matyti, jog įvykio vietoje buvę liudytojai negalėjo tiksliai pasakyti, kokia kelio danga buvo eismo įvykio metu, jie parodė: M. V. - kelio danga buvo pavandenėjęs sniegas, šlapias sniegas; V. S. - buvo šlapia sniego danga, ledo nebuvo; K. S. – danga drėgna, mano, kad slidi, ar buvo ledas, ar patižęs sniegas, negali prisiminti, danga nebuvo balta, kelio danga buvo tamsi; A. K. – ant gatvės sniego nebuvo, gatvė buvo nuvalyta, švari, nebuvo šlapia, sniego nebuvo, danga buvo plika; K. M. (K.) – šlapia danga, sniego nebuvo, gatvė blizgėjo, batai neslydo; D. R. – kelias drėgnas, sniego nebuvo; R. R. – slidoka, buvo košė, žvyras, smėlis su sniegu, ne ledas buvo, buvo aptirpęs sniegas, košė, snigo, slidoka, bet ne ledas; R. M. – šlapia buvo nuo sniego, buvo slidu, kelio danga buvo slidi; G. G. – nebuvo slidu, nelabai slidu; R. G. – šlapias asfaltas, nei sniego, nei ledo, kelio danga buvo juoda; F. M. – kelias buvo slidus, bet ne per daug, buvo slidoka, buvo pašalę, ant asfalto sniego nebuvo; J. A. R. – danga nuvalyta, švari, nebuvo slidu, ledo nebuvo; V. F. – kelio danga šlapia, ledo nebuvo, plona aptirpusio permatomo sniego košelė; K. V. – buvo pašalę, šlapia danga, slidoka nuo šlapumo. Kaip matyti, įvykio liudytojų parodymai apie įvykio metu buvusią kelio dangos būklę nėra vienareikšmiški, kiekvienas jų apie kelio dangos būklę pateikė savo versiją. Tuo tarpu kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 13-14) kelio dangos būklė nurodyta „aptirpęs ledas“. Teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai, kurie iš karto po eismo įvykio vyko į įvykio vietą ir pagal kurių užfiksuotus duomenis buvo surašytas kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kokia kelio danga buvo eismo įvykio metu. Policijos pareigūnas D. V. parodė, kad gatvės danga buvo apšalusi, slidoka. Dienos metu tada snigo, sniegas padengė kelią, jį suvažinėjo ir suplojo ant gatvės. Tada buvo permainingas oras – snigo, lijo. Sniegas nespėjo ištirpti. Tai nebuvo kelias kaip vasarą – sausas ir neslidus. Dėl jo ankstesnių parodymų, kad įvykio vietoje gatvės danga buvo drėgna, vietomis buvo aptirpusio sniego likučiai, plonas sluoksnis aptirpusio pavandenėjusio sniego, ledo nebuvo, praeiti neslidu paaiškino, kad ledo gal ir nebuvo. Nebuvo, kad neslidu. Nebuvo plikledis ar apledėjęs, bet buvo nešvarus. Policijos pareigūnas R. A. parodė, kad gatvės danga buvo slidi, plikšala, suvažinėtas sniegas. Buvo plikledis. Kelio danga buvo slidi. Buvo suvažinėtas sniegas ar plikšala. Buvo slidu.
Byloje esant tokiems prieštaringiems duomenims apie eismo įvykio metu buvusią kelio dangą, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-21 ekspertizės akte Nr. 11-1655(11) pateikiamų išvadų tikslumo, apeliacinės instancijos teismas nutarė skirti naują eismo įvykio ekspertizę. Antroji eismo įvykio ekspertizė buvo atlikta remiantis byloje esančiu vaizdo įrašu, jame užfiksuotais laiko atributais, automobilio padėtimi įraše užfiksuotų objektų atžvilgiu tam tikru momentu ir pan. Apklausiamas ekspertas V. P. pastebėjo, jog situacija šiuo atveju dėkinga tuo, kad tam tikrais laiko momentais nuteistojo V. B. vairuoto automobilio padėtis sutapo su vaizdo įraše užfiksuotais objektais, todėl turint laiką, nuvažiuotą atstumą, atsižvelgiant į tai, kokiu momentu buvo pradėta intensyviai stabdyti ir koks atstumas dar buvo nuvažiuotas stabdymo režimu iki susidūrimo su kitu automobiliu, buvo galima apskaičiuoti V. B. vairuoto automobilio greitį bei galimas nuteistojo V. B. vairuoto automobilio lėtėjimo pagreičio reikšmes. Ekspertas V. P. taip pat paaiškino, jog atliekant ekspertinį tyrimą tokiu metodu buvo nustatyta, kad lėtėjimo pagreičio reikšmės yra būdingos labai slidžiai kelio dangai. Taigi naujoji eismo įvykio ekspertizė patvirtino nuteistojo V. B. parodymus, kad kelio danga eismo įvykio metu buvo slidi, tačiau tuo pačiu naujasis ekspertinis tyrimas kategoriškai patvirtino, kad nuteistasis V. B. prieš pat eismo įvykį viršijo leistiną didžiausią greitį. Taigi objektyvūs bylos įrodymai - Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės aktas Nr. 11K-204(13), o taip pat eksperto V. P. paaiškinimai, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ar abejoti, patvirtina, jog būtent nuteistojo V. B. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai – viršijo didžiausią leistiną greitį, dėl ko jis neteko galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį neprivažiuojant nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir partrenkė važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėja kertantį L. S. – buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi. Kad nuteistojo V. B. vairuojamo automobilio greitis prieš pat eismo įvykį buvo didesnis negu leidžiama, o pėsčiasis L. S. važiuojamąją kelio dalį kirto pėsčiųjų perėjoje, patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai (t. 4, b. l. 39-102).
Nepagrįstas nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentas, neva jo parodymus apie staiga į gatvę išbėgusį pėsčiąjį patvirtino praktiškai visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai. Pastebėtina, jog liudytojai M. V., V. S., K. S., J. B., J. B. B., R. R., G. G., D. V., V. S., F. M., J. A. R., V. F., R. A., K. V., L. R. iš viso nematė pėsčiojo L. S. išėjimo/išbėgimo į važiuojamąją kelio dalį, todėl jie negalėjo teigti, kad pėsčiasis L. S. išbėgo į gatvę staiga. Teisiamojo posėdžio metu to jie ir nenurodė matę. Tik liudytojos R. M. bei K. M. (K.) parodė, kad pėsčiasis į gatvę įėjo už perėjos. Kita vertus, liudytoja R. M. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, kad juodai apsirengusį žmogų pamatė prieš perėją, suprato, kad jis norės pereiti gatvę, todėl ji sustojo. Su drauge kalbėjosi ir išgirdo smūgį. Matė, kaip pėsčiasis žengė prie perėjos, tada ji su drauge užsikalbėjo, įvykio nebematė, tik išgirdo garsą ir pamatė, kaip žmogus skriejo prieš langus. Neprisimena, kokioje vietoje pėsčiasis žengė į gatvę. Ji pamatė pėsčiąjį, kuris artėjo prie perėjos, manė, kad jis eis per perėją. Tuo metu buvo nusisukusi. Liudytoja K. M. (K.) taip pat nurodė negalinti pasakyti, kaip pėsčiasis perlipo sniego kalną, ji nematė, kaip jis įveikė sniego krūvą, nematė, kad jis eitų per sniego pusnis. Nurodė, jog įėjimas į gatvę buvo nukastas tik prie perėjos, kitose vietoje įėjimai į gatvę nebuvo nukasti. Liudytojai M. V., V. S., G. G., J. A. R. bei A. K. patvirtino, kad takas buvo nukastas nuo klebonijos iki perėjos, o kelio pakraščiuose buvo sukastos aukštos pusnys. Liudytojas M. V. parodė, jog po įvykio žiūrėjo visi kunigo pėdų, kokioje vietoje jis galėjo eiti, prie perėjos buvo įspaustos pėdos, sakė, kad būtent per perėją jis galėjo eiti. Liudytojas F. M. parodė, jog atkreipė dėmesį, kad yra pėdos sniege, bet tos pėdos iš gatvės ėjo į šaligatvį, o ne iš šaligatvio į gatvę. Nors liudytojas J. B. tiesiogiai įvykio nematė, parodė, jog nukentėjusysis atvežtas į ligoninę pasisakė, kad buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, ėjo per pėsčiųjų perėją ir buvo užkliudytas. Liudytoja A. K. parodė, kad matė, kaip pėsčiasis ruošėsi eiti per perėją, matė, kaip stovėjo prie perėjos ir dairėsi eiti. Liudytojai D. R. bei R. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino matę, kad pėsčiasis buvo patrenktas būtent pėsčiųjų perėjoje. Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo pagarsinti liudytojo M. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 175-176), kur jis nurodė, jog matė, kad kunigas įžengė į gatvę pėsčiųjų perėjoje ties nuvalyta sniego vieta, kitur ištisai palei šaligatvį sniegas buvo sustumtas į aukštoką krūvą.
Apeliantas teisingai pastebėjo, kad apylinkės teismas jam naudingų liudytojų parodymų skundžiamame nuosprendyje neaptarė ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta ir jais nesiremia. Ištaisydamas šį apylinkės teismo padarytą procesinį pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas motyvuoja, kodėl nėra pagrindo tikėti nuteistajam V. B. naudingais liudytojų R. M. bei K. M. (K.) parodymais, kad pėsčiasis L. S. į gatvę įėjo už perėjos. Visų pirma, pastebėtina, jog šios liudytojos nurodžiusios, kad pėsčiasis į gatvę įėjo už perėjos, vėliau aiškindamos įvykio aplinkybes nebebuvo tokios kategoriškos, liudytoja K. M. (K.) nurodė nemačiusi, kad pėsčiasis būtų ėjęs per sniego pusnis, o liudytoja R. M. nurodė mačiusi, kaip pėsčiasis artėjo prie perėjos, ir tada ji užsikalbėjo su drauge, tuo metu buvo nusisukusi. Kartu neįtikinama, kad senyvo amžiaus žmogus (eismo įvykio metu L. S. buvo 87 metų amžiaus), kunigas, eidamas į vakaro mišias su sutana, važiuojamąją kelio dalį būtų pasirinkęs kirsti ne eidamas nuvalytu taku ir per pėsčiųjų perėją, o per šalikelėje sukastas aukštas pusnis. Be to, nors Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-12-21 ekspertizės akte Nr. 11-1655(11) buvo nurodomos dvi galimos (tikėtinos) pėsčiojo L. S. įžengimo į važiuojamąją kelio dalį vietos - pėsčiųjų perėjos ribose ar prie pat jos, naujosios eismo įvykio ekspertizės metu ekspertui pavyko nustatyti (įtikinantys, bylos medžiaga pagrįsti ir nekeliantys abejonių argumentai išdėstyti ekspertizės akto 16-17 lapuose), kad pėsčiasis L. S. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Tuo būdu yra paneigtos bet kokios prielaidos, kad pėsčiasis L. S. į važiuojamąją kelio dalį įžengė už pėsčiųjų perėjos. Visuma aukščiau aptartų liudytojų parodymų, o taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės aktas Nr. 11K-204(13) patvirtina, kad pėsčiasis L. S. važiuojamąją kelio dalį kirto pėsčiųjų perėjoje, ir tuo pačiu paneigia liudytojų R. M. bei K. M. (K.) parodymus, kad pėsčiasis L. S. į gatvę įėjo už perėjos.
Apklausti liudytojai M. V., G. G., J. A. R., K. V., o taip pat nukentėjusioji M. I. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kunigas L. S. prie perėjos visada sustodavo, apsižvalgydavo į abi puses, nors jo eisena ir buvo greitesnė negu kitų tokio amžiaus vyrų, niekada nėra matę jo bėgančio per perėją, jis buvo labai atsargus. Tik liudytoja D. R. teisiamojo posėdžio nurodė, kad jai atrodė, jog nukentėjusysis lyg nepasižiūrėjęs įžengė į gatvę. Pastebėtina, jog apylinkės teismas ir dėl šių liudytojos D. R. duotų nuteistajam naudingų parodymų nieko nepasisakė. Teisėjų kolegija, vertindama šios liudytojos parodymus pažymi, jog, kaip matyti iš pačios liudytojos D. R. parodymų, ji išsakė tik savo subjektyvų įvykio aplinkybių vertinimą, ji įvykio metu sėdėjo automobilyje, nuo įvykio vietos, kaip pati parodė, buvo apie 8 metrų atstumu, todėl tokie jos parodymai negali būti vertinami kaip neginčijamai patvirtinantys, kad pėsčiasis L. S. į važiuojamąją kelio dalį įžengė staiga, neįsitikinęs saugumu. Taip pat aukščiau aptarti liudytojų parodymai, jog matė, kaip pėsčiasis L. S. priėjęs prie pėsčiųjų perėjos dairėsi į abi puses, jų parodymai apie tai, kad L. S., eidamas per gatvę, visada būdavo labai atidus ir atsargus, paneigia liudytojos D. R. subjektyvų vertiną, jog jai atrodė, kad nukentėjusysis į gatvę įžengė nepasižiūrėjęs. Pažymėtina, jog nuteistojo V. B. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas – didžiausio leistino greičio viršijimas bet kokiu atveju buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, kadangi, kaip nustatyta Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės aktu Nr. 11K-204(13), vairuotojas V. B., važiuodamas eismo įvykio vietoje didžiausiu leistinu 40 km/h greičiu ir stabdymui reaguodamas vietoje, kurioje reagavo eismo įvykio metu, turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamą automobilį nuo apie 2 m iki apie 4,8 m atstumu neprivažiuodamas filmuotoje medžiagoje matomos trečiosios pėsčiųjų perėjos ženklinimo linijų ir turėjo techninę galimybę išvengti šia perėja važiuojamąją dalį kirtusio pėsčiojo L. S. partrenkimo. Kad nuteistojo V. B. vairuoto automobilio greitis esamai situacijai buvo akivaizdžiai per didelis, konstatuota ne tik abiejuose ekspertizės aktuose, bet tai patvirtino ir kai kurie įvykio vietoje įvykio metu buvę liudytojai: liudytoja V. S. parodė, jog jai einant Vytauto g. į bažnyčią, pro ją pravažiavo džipas tokiu greičiu, kad negali pasakyti, pagalvojo, kad slidu ir gali būti avarija. Pralėkė taip, kad ji net pagalvojo, kokiu greičiu lekia; liudytojas R. R. parodė, jog jam pasirodė, kad automobilis važiavo per greitai; liudytojas K. V. parodė, kad mašinos greitis tikrai buvo didesnis negu 40 km/h. Jo draugas M. R. sakė: „džipukas parsineša dideliu greičiu“; liudytojas M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs dideliu greičiu, apie 80 km/h atvažiuojantį džipą. Tai pamatęs pasakė K. V.: „žiūrėk, kaip parsineša džipukas“, norėdamas jam parodyti, kaip greitai važiuoja džipas, nors prieš mišias per Vytauto g. prie bažnyčios visada vaikšto daug žmonių.
Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2013-11-15 ekspertizės aktas Nr. 11K-204(13) taip pat paneigė nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentus, kad artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, esančios ties bažnyčia, jis jokio pėsčiojo, artėjančio link perėjos, nematė, o pėsčiąjį L. S. neva pamatė likus per mažam, vos 6 m atstumui. Šiame ekspertizės akte konstatuota, jog tikėtina, kad vairuotojas V. B. pastebėjo perėja ties Valančiaus g. važiuojamąją dalį ketinantį kirsti pėsčiąjį automobiliui esant apytiksliai 42,9÷45,7 m atstumu neprivažiavus pastarosios perėjos ženklinimo linijų ir stabdė vairuojamą transporto priemonę (automobilio galinėje dalyje esantys stabdžių signaliniai žibintai įsižiebė automobiliui apytiksliai 34 m atstumu neprivažiavus pastarosios perėjos ženklinimo linijų). Ekspertas V. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat patvirtino, jog vairuotojas stabdė dar iki pėsčiajam įžengiant į važiuojamąją dalį ir reagavo į tą situaciją, suprato, kad pėsčiasis įžengs į pėsčiųjų perėją dar jam nesant pėsčiųjų perėjoje. Nurodė, jog šešėlis vairuotojui reaguojant yra matomas dar ant šaligatvio. Kartu pastebėtina, jog nors nuteistasis V. B. teisiamojo posėdžio metu bandė teigti, kad jis iki eismo įvykio stabdė du kartus, pirmą kartą neva siekdamas įsitikinti dėl slidžios kelio dangos, antrą kartą – pamatęs pėsčiajį, tačiau jis taip pat nesugebėjo paaiškinti, kodėl vaizdo įraše užfiksuotas tik vienas jo automobilio stabdžių lempų užsidegimas, neneigė, kad jo automobilio stabdžių lempos užsidegė ir degė visus matomus daugiau nei 30 m. Tai patvirtina, kad nuteistasis V. B. pėsčiąjį L. S. pastebėjo daug anksčiau, negu kad jis teigia, ir pradėjo stabdyti vairuojamą automobilį.
Remdamasi aukščiau aptartu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo V. B. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Aukščiau aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis V. B. prieš pat eismo įvykį iki pėsčiojo L. S. partrenkimo važiavo viršydamas didžiausią leistiną greitį. Greičio viršijimas, kaip teisingai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Nukentėjusysis, eidamas per pėsčiųjų perėją, hipotetiškai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai važiuos pagal taisykles, todėl nesitikėjo, jog nuteistojo vairuojamas automobilis artėja prie pėsčiųjų perėjos didesniu nei leistina greičiu. Nuteistasis, važiuodamas didesniu nei leistina greičiu, neturėjo galimybės saugiai sustabdyti automobilio prieš atsiradusią kliūtį. Greičio ribojimas yra susijęs su konkrečiomis eismo saugumo sąlygomis. Miesto eismo sąlygomis transporto priemonių greitis ribojamas dėl eismo intensyvumo, eismo dalyvių manevravimo saugumo bei atsiradusių kliūčių pavojaus. Nuteistasis V. B., atsižvelgiant į sudėtingas eismo sąlygas – buvo sutemę, kelio danga slidi (įvykio metu buvus tokias eismo sąlygas nurodo ir pats nuteistasis V. B.) – vairavo automobilį rizikingai, važiavo greičiu, kuris miesto sąlygomis kėlė didelį pavojų kitiems eismo dalyviams. Nuteistasis V. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 37, 133 punktų reikalavimus, ir tie pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu ir jo padariniais. Nuteistojo V. B. veiksmai pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 37, 133 punktų reikalavimus pagrįstai apylinkės teismo pripažinti būtina padarinių – eismo įvykio ir pėsčiojo L. S. mirties – kilimo sąlyga.
Kartu pastebėtina, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje buvo padarytas rašymo apsirikimas nurodant, kad „V. B. <...> pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 <...>“. Pažymėtina, jog Kelių eismo taisyklės yra patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, todėl apeliacinės instancijos teismas, nekeisdamas skundžiamo nuosprendžio esmės, šį rašymo apsirikimą ištaiso laikydamas nustatytu, kad „V. B. <...> pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 <...>“. Taip pat patikslinama nusikalstamos veikos padarymo vieta laikant nustatytu, kad eismo įvykis įvyko Palangoje esančioje Vytauto gatvėje (nuosprendžio nustatomojoje dalyje miesto pavadinimas yra praleistas). Pastebėtina, jog kaltinamajame akte nusikalstamos veikos padarymo vieta buvo nurodyta tiksliai, nuteistasis V. B. šią aplinkybę žinojo, todėl minimo rašymo apsirikimo ištaisymas jo padėties nesunkina. Šie apylinkės teismo padaryti apsirikimai ir netikslumai nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.
Nepagrįstai apeliantas teigia, kad apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo nešališkumo reikalavimas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį aspektus. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. BPK 58 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.
Nuteistasis V. B. ir jo gynėjas, vadovaudamiesi BPK 58 str. 1 d. 4 d., nušalinimą teisėjai L. Paulauskaitei ir visam Palangos miesto apylinkės teismui reiškė dviem aspektais: 1) žuvusysis L. S. bei nukentėjusioji M. I. yra nedidelio Palangos miesto bendruomenės nariai, teisėjai taip pat gyvena šiame mieste, žuvusysis visiems pakankamai gerai žinomas kunigas, visi buvo pažįstami, bendraudavo bažnyčioje, o priimant sprendimą bus jaučiamas visuomenės, žiniasklaidos spaudimas; 2) prieš skiriant teismo posėdį ir derinant datas nuteistajam buvo primygtinai siūloma sudaryti taikos sutartį su nukentėjusiąja ir jos atstovu, tokiu būdu iš anksto teisėja išsakė savo išankstinę nuomonę, kad bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Remiantis apeliaciniu skundu taip pat galima teigti, jog apeliantas teisėjos šališkumą įžvelgia ir per, jo manymu, tendencingą įrodymų vertinimą, todėl, apelianto nuomone, teisėja turėjo nusišalinti nuo šios bylos. Tačiau nukentėjusioji M. I. teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 30) paaiškino, jog ji su teisėja nėra kalbėjusi, tik yra ją mačiusi. Teisėja L. Paulauskaitė teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 30) taip pat paaiškino proceso dalyviams, jog prieš skiriant bylą, ją nagrinėjant nebuvo jokių susitikimų su nuteistojo advokatais bei pokalbių su jais. Teisėja motyvuota nutartimi (t. 4, b. l. 31-32) prašymo dėl nušalinimo netenkino ir nuo bylos nagrinėjimo nenusišalino, taip pat teisingai pažymėjo, kad BPK nereglamentuoja viso teismo nušalinimo. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nebuvo ir nėra nurodyta jokių realių faktų, kurie keltų pagrįstų abejonių bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teisėja vien dėl to, kad ji, žuvusysis ir nukentėjusioji - vieno miesto gyventojai, nagrinėdama bylą buvo šališka. Jokių objektyvių įrodymų dėl jų artimų santykių, bendravimo nėra, o nukentėjusioji tokias gynybos iškeltas prielaidas visiškai paneigė. Taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti deklataryvų teiginį, jog teisėja primygtinai siūlė nuteistajam susitaikyti su nukentėjusiąja ir jos atstovu. Pagal bylos medžiagą bei nuosprendžio turinį kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas bylą tyrė ir įrodymus vertino objektyviai. Apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl bylos nagrinėjimo metu teisėjos priimtų nuteistajam nepalankių procesinių sprendimų, įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teisėjos šališkumą. Tai, kad apylinkės teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai nuteistajam ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisėjos šališkumą parodantis faktas, nes teismo išvados nuteistojo V. B. kaltės klausimu yra motyvuotos ir pagrįstos įrodymais. Visi šie duomenys nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo konstatuoti nei kokio nors teisėjos asmeninio tendencingumo, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu.
Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas šioje byloje pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Byloje nėra duomenų, kad dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo V. B. būtų buvęs įvardijamas ir laikomas nuteistuoju. Jo kaltumas įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas teismo nuosprendžiu, todėl negalima sutikti, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas jo atžvilgiu.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms nuteistojo V. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Apeliantą išteisinti ar kitokiu būdu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.:
nutaria:
nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.