Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. G. ir D. G. (D. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. G., V. G. (V. G.) ir D. G. (D. G.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Vilniaus rajono 4 notarų biuras, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, J. G. (J. G.), A. G. (A. G.), ir pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys - V. G., D. G., Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, J. G., N. S. ir Vilniaus miesto 4 notarų biuras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, suinteresuotas asmuo A. G. – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjų S. G. ir D. G. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, išklausiusi į teismo posėdį atvykusių asmenų kalbų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimas dalyje keistinas dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų taikymo (CPK 329 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, suinteresuoto asmens (pareiškėjo civilinėje byloje Nr.2-152-494/2008) A. G. pareiškimą tenkino visiškai ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog A. G. po jo motinos N. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė ¾ dalis jos palikimo faktiškai jį valdydamas. Pareiškėjai S. G. ir D. G. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdami, kad teismas neteisingai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, jų sąsajumą, todėl nepagrįstai patenkino A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Apeliantai tvirtina, kad A. G. nepateikė jokių objektyvių duomenų ir byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis galima būtų teigti, jog A. G. po savo motinos mirties priėmė jos palikimą faktiniu valdymu. Teisėjų kolegija tokius apeliantų argumentus iš esmės laiko pagrįstais.

CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte konstatuota, kad, ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu. Jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Bylos duomenys tvirtina, jog A. G. aplinkybę, kad po motinos mirties pradėjo faktiškai valdyti mirusiosios turtą, įrodinėjo savo paaiškinimais (kad gyveno ginčo bute, mokėjo mokesčius už butą, kabelinę televiziją, po motinos mirties paėmė jos patalynę, televizorių), liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais – LR SAM Valstybinio patologinio centro 2008 m. vasario 4 d. pažyma, kad mirusiąją N. G. (duomenys neskelbtini) atsiėmė ir už suteiktas ritualines paslaugas sumokėjo sūnus A. G. (b.l. 165, t. 1), sutartimi dėl kabelinės televizijos paslaugų teikimo (b.l. 10, t. 2), banko pažyma, kad A. G. mokėjo įmokas už suteiktas kabelinės televizijos paslaugas (b.l. 29, t. 2). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, padarė išvadą, jog A. G. įrodė, kad jis po savo motinos mirties priėmė jos palikimą kaip pirmos eilės įpėdinis faktiniu valdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia teismo išvada padaryta netinkamai įvertinus minėtus įrodymus, nepakankamai įvertinus kitus byloje esančius įrodymus ir neatsižvelgus į faktines aplinkybes. Todėl sprendimas šioje dalyje negali būti teisėtas ir pagrįstas.

Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas savo žinioje. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri, moka mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir sudaryti palikimo apyrašą arba kai įpėdinis kreipiasi į teismą, kad šis paskirtų palikimo administratorių. Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą, paėmęs konkretų kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą: jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis) ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006, kat. 34.5; 34.6 (S)).

Nagrinėjamu atveju A. G. nurodyta aplinkybė, kad jis po motinos mirties iki 2004 metų lapkričio mėnesio gyveno ginčo bute, byloje iš esmės nebuvo paneigta ar nuginčyta, tačiau ji automatiškai nesuponuoja išvados, jog A. G. po savo motinos mirties, gyvendamas ginčo bute, paveldėjo motinos palikimą faktiniu valdymu, nes jis ir iki motinos mirties tėvų leidimu čia gyveno. Byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad A. G. po savo motinos mirties pradėjo palikimą naudoti, juo disponuoti, prižiūrėti, mokėti mokesčius. Iš byloje esančios atsiskaitymo knygelės matyti, kad komunaliniai mokesčiai buvo mokami N. G. vardu, kabelinės televizijos sutartis yra be datos, be parašų. Iš banko pažymos matyti, kad mokesčiai už kabelinę televiziją buvo mokami tik iki 2000 m. rugsėjo 7 d. (motina mirė (duomenys neskelbtini)) Liudytojos N. Š. parodymai, kad po motinos mirties A. G. tvarkė daržą, nebuvo patvirtinti kitų liudytojų parodymais, todėl vertintini kritiškai, nes ši liudytoja tuo metu buvo A. G. sugyventinė. Pats A. G. nurodė, kad ginčo bute gyveno iki 2004 metų lapkričio mėnesio, t.y. iki tada, kol jo iš ginčo buto neišvarė sesuo N. S.. Ši faktinė aplinkybė akivaizdžiai rodo, kad A. G. nelaikė savęs šio turto savininku, nesielgė kaip paveldimo turto savininkas, turintis teisę į palikimą. A. G. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad po motinos mirties namuose šeimininkas buvo tėvas (N. G.), kuris po motinos mirties atidavė jam ir televizorių, ir kitus daiktus, priklausiusius abiems tėvams. Taigi šios aplinkybės, remiantis tikimybių pusiausvyros principu bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais (CK 1.5 str., CPK 185 str.), leidžia daryti išvadą, kad nors A. G. po savo motinos mirties ir liko gyventi tėvų bute, pasiėmė iš jo kai kuriuos namų apyvokos daiktus, tačiau palikimo faktiniu valdymu nepriėmė, nes turto nevaldė ir nesirūpino juo kaip savo, t.y. nesielgė kaip savininkas, nes laikė ir pripažino, kad vieninteliu turto savininku po motinos mirties yra jo tėvas (CK 5.51 str. 1 d.). Pats N. G. taip pat buvo įsitikinęs, jog po sutuoktinės N. G. mirties jis tapo vieninteliu jo vardu registruoto buto savininku (b.l. 20, t.1), kurį savo valia testamentu paliko anūkams – pareiškėjams V. G. ir D. G. (b.l. 15, t.1). Dėl to pirmosios instancijos teismas išvadą, jog A. G. įrodė, kad jis po savo motinos mirties priėmė jos palikimą faktiniu valdymu, padarė, neturėdamas tam pakankamų ir neginčytinų įrodymų. Tuo tarpu teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d.). Dėl to teismo sprendimas keistinas ir A. G. reikalavimas dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo atmestinas (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).

Pareiškėjų S. G., V. G. ir D. G. pareiškimą pirmosios instancijos teismas patenkino iš dalies ir nustatė du juridinę reikšmę turinčius faktus - kad N. G. po savo sutuoktinės N. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė ¼ dalį jos palikimo pagal įstatymą faktiniu valdymu ir kad V. G. bei D. G. po N. G. mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė testamentu paliktą jo turtą 5/8 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai S. G. ir D. G. su tokiu teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir prašo jį panaikinti. Apeliantai teigia, kad teismas pasisakė bei nusprendė ne dėl visų pareiškėjų S. G., V. G. ir D. G. pareiškimo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliantų argumentams iš dalies pritaria.

Kaip jau minėta, pareiškėjai (apeliantai) prašė nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus, vienas iš jų - kad N. G. anūkai V. G. ir D. G. bei sutuoktinis N. G. po N. G. mirties priėmė mirusiosios palikimą pagal įstatymą faktiniu valdymu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šį reikalavimą, jį tenkino iš dalies - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. G. po savo sutuoktinės N. G. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė ¼ dalį jos palikimo pagal įstatymą faktiniu valdymu. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, tvirtindami, jog teismas nepasisakė dėl jų prašymo dalies - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po N. G. mirties jos anūkai V. G. ir D. G. priėmė mirusiosios palikimą pagal įstatymą faktiniu valdymu. Tuo, apeliantų teigimu, teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį ir 5 dalies 1 punktą. Iš tikrųjų iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai neaptarė ir nenurodė motyvų, kodėl minimos pareiškėjų pareiškimo dalies netenkino, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kad ši pareiškimo dalis netenkinama. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, jog ir šioje dalyje pareiškėjų reikalavimas buvo išnagrinėtas bei CPK 270 straipsnio nuostatos iš esmės nepažeistos, tačiau šis prašymas nepagrįstai netenkintas.

Pagal CK 5.11 straipsnio 1 dalies 2 punktą vaikaičiai V. G. bei D. G. yra antros eilės paveldėtojai pagal įstatymą po jų senelės N. G. (palikėjos) mirties. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė (CK 5.11 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju po N. G. mirties pirmos eilės įpėdiniai – palikėjos vaikai J. G. (pareiškėjų V. G. bei D. G. tėvas), A. G. (suinteresuotas asmuo nagrinėjamoje byloje, neįrodęs palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto) ir N. S. - palikimo po N. G. mirties nepriėmė, todėl antros eilės įpėdiniams - vaikaičiams V. G. bei D. G. atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisė CK 5.11 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tokiu būdu mirusiosios sutuoktiniui (pareiškėjų seneliui) N. G. po N. G. mirties priėmus ¼ dalį jos palikimo (CK 5.13 str.), kitą mirusiosios turto dalį pagal įstatymą paveldėjo jos vaikaičiai V. G. bei D. G. Byloje neginčijamai nustatyta, kad vaikaičiai iki ir po senelės mirties gyveno ginčo name (duomenys neskelbtini) kartu su seneliu N. G. ir naudojosi šiuo turtu kaip savo. Pažymėtina, kad pareiškėjų seneliai N. G. ir N. G. buvo jų globėjais. Todėl yra ir buvo pirmosios instancijos teismui pakankamas pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą pilnai ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad N. G. anūkai V. G. ir D. G. bei sutuoktinis N. G. po N. G. mirties priėmė mirusiosios palikimą pagal įstatymą faktiniu valdymu. Dėl to teismo sprendimas šioje dalyje keistinas dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų taikymo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentais ir pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje netenkintas pareiškėjų reikalavimas ir kurioje patenkintas suinteresuoto asmens A. G. reikalavimas dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų pritaikymo (CPK 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.) ir pareiškėjų S. G., V. G. bei D. G. prašymą patenkina pilnai, o suinteresuoto asmens A. G. pareiškimo netenkina (CK 1.5 str., CPK 178, 185 str.).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.) – dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 str. 6 d.), tačiau iš suinteresuoto asmens A. G. priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 96 str.) - 32,83 Lt Lt už procesinių dokumentų įteikimą, panaikinant šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimu šios sumos priteisimą iš S. G., ir 440 Lt už antrinę teisinę pagalbą pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-06-30 pažymą Nr.(4.22.)-TPA-317-09.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 28 d. sprendimą pakeisti:

panaikinti spendimo dalį, kurioje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po jo motinos N. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė ¾ dalis jos palikimo faktiškai jį valdydamas, ir A. G. pareiškimo dėl šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti;

panaikinti spendimo dalį, kurioje netenkintas pareiškėjų V. G., D. G. ir jo įstatyminės atstovės S. G. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. G. ir D. G. po N. G. mirties priėmė jos palikimą nuo palikimo atsiradimo dienos, ir šioje dalyje pareiškėjų prašymą patenkinti - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir D. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po jų senelės N. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė ¾ dalis jos palikimo faktiškai jį valdydami nuo palikimo atsiradimo dienos;

panaikinti sprendimo dalį, kurioje iš S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) priteista 32,83 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei;

priteistą iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) bylinėjimosi išlaidų valstybei sumą padidinti nuo 32,83 Lt iki 65,66 Lt (šešiasdešimt penkių litų šešiasdešimt šešių ct) ir priteisti iš A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 440 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt Lt) už antrinę teisinę pagalbą.

Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.