- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-23
- Bylos Nr.
- e2A-121-640/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03924-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Eglė Surgailienė, Margarita Stambrauskaitė
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto atsakovo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ELVATA BALTIC“ ieškinį atsakovui A. K. (A. K.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ELVATA BALTIC“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. K., prašydama priteisti jai iš atsakovo 19 034,95 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. UAB „ELVATA BALTIC“ vadovu buvo paskirtas atsakovas, Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą ir nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Bankrovinga“, kuri nustatė, jog atsakovas įmonei padarė žalą, kadangi atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, juo labiau, kad su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius, o ne įmonės administracija, tokiu būdu atsakovas yra laikomas ne tik, kad laiku, tačiau apskritai neįvykdęs šios pareigos. Nurodė, kad pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės turtas nuo 2017 m. sausio 1 d. kasmet mažėjo – nuo 129 033 Eur (2016 m. gruodžio 31 d.) iki 20 784 Eur (2021 m. liepos 31 d.), nuo 2016 m. gruodžio 31 d. bendrovės mokėtinas sumas ir įsipareigojimus sudarė per vienus metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai, kurių dydis nuo 2016 m. sausio 1 d. viršydavo pusę įmonės turimo turto arba visą įmonės turimą turtą, pardavimo pajamos nuo 2017 m. sausio 1 d. mažėjo – 2016 m. įmonės pardavimo pajamos sudarė 319 367 Eur, o 2019 m. – tik 667 Eur, per likusį laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonė neturėjo pardavimo pajamų, nuo 2017 m. sausio 1 d. įmonė dirbo nuostolingai, įmonėje dirbo tik trys darbuotojai, iš kurių vienas buvo atleistas 2017 m. kovo 23 d., o įmonės direktorius – atsakovas ir projektų vadovas 2019 m. balandžio 1 d. išbraukti iš Sodros apdraustųjų asmenų sąrašo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus iniciatyva. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. patvirtino BUAB „ELVATA BALTIC“ kreditorinius reikalavimus, tame tarpe ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreditorinį reikalavimą – 19 034,95 Eur. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės „Prievolės, delspinigiai“ sudaro 19 034,95 Eur. Įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI prasidėjo nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. praleisto mokėjimo termino ir nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis sudarė 19 034,95 Eur. Įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI pradėjo didėti nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio, įmonė nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo nemoki, todėl atsakovas jau nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir dėl to įmonės skola VMI išaugo iki 19 034,95 Eur ir ši suma turi būti priteisiama iš atsakovo, kadangi kilo dėl jo neteisėtų veiksmų, kurie byloje įrodyti, kaip ir priežastinis ryšys su kilusia žala, atsakovo kaltė yra preziumuojama, jam kaip įmonės vadovui yra taikomi žymiai aukštesni atsakomybės ir elgesio standartai. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nutarimais administracinio nusižengimo bylose Nr. A6.-2171-859/2018 ir Nr. A6.-2498-1122/2021 konstatavo, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, savo neteisėtais veiksmais pažeidė kreditorės VMI interesus, atsakovas kaltę dėl laiku neskelbto bankroto pripažino, teismas atsakovą pripažino kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam baudas.
3. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas nurodė, kad įmonės nemokumas galėjo pasireikšti ne anksčiau kaip praėjus 3 mėnesiams po finansinės prievolės atsiradimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis), todėl įmonė 2016 m. rugsėjo 15 d. nebuvo nemoki, dar gi iki 2019 m. gruodžio 19 d. ieškovė sumokėjo kreditoriui 3 173,13 Eur, t. y. vykdydama savo mokestines prievoles, todėl tikėtina iki šio momento nebuvo nemoki, kadangi civilinėje byloje nepateikta duomenų apie ieškovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį. Pažymėjo, jog administracinio nusižengimo byloje nebuvo sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jos atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas ir aplinkybė, kad buvęs įmonės direktorius administracine tvarka nubaustas už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos nevykdymą, savaime nelemia civilinės atsakomybės taikymo. Teigė, jog svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Sieti žalą, padarytą pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo vien su kreditinių reikalavimų sumine išraiška negalima, paprastai tokioje situacijoje žala skaičiuojama nuo buvusių nemokumo momentu (kai egzistavo prielaidos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) kreditinių reikalavimų ir bankroto metu užfiksuotų padidėjusių reikalavimų skirtumo. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Taigi, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį, turi būti vertinama įmonės skolų suma, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Tik nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo). Atsakovo vertinimu, ieškovė ieškinį grindžia tik faktais, kad įmonei iškelta bankroto byla, kurioje kreditorių patvirtintų reikalavimų suma sudaro 19 034,95 Eur, ir kad įmonės vadovas nuo 2010 m. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, tuo tarpu su ieškiniu pateikti duomenys, atsakovo teigimu, patvirtina, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą jos turto, perimto bankroto administratoriaus, vertė 2021 m. liepos 31 d. sudarė 20 784 Eur, todėl ši suma yra pakankama kompensuoti kreditoriaus nuostolius ir todėl priteisti iš atsakovo papildomą žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 12 d. sprendimu ieškovės BUAB „ELVATA BALTIC“ ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovei BUAB „ELVATA BALTIC“ iš atsakovo A. K. 19 034,95 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (19 034,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 804,65 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad įmonės skola mokesčių administratoriui – VMI prasidėjo nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. praleisto mokėjimo termino, įmonė buvo nemoki nuo 2015 m. pabaigos, todėl atsakovas, susipažinęs su 2015 m. finansine atskaitomybe, turėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl įmonės nemokumo momentas siejamas su įmonės gebėjimu atsiskaityti su kreditoriais bei turto ir įsipareigojimu santykiu, o ne su jos gebėjimu atlikti tam tikrus mokėjimus. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės turtas nuo 2017 m. sausio 1 d. kasmet mažėjo – nuo 129 033 Eur (2016 m. gruodžio 31 d.) iki 20 784 Eur (2021 m. liepos 31 d.), įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai nuo 2016 m. sausio 1 d. viršydavo pusę įmonės turimo turto arba visą įmonės turimą turtą, pardavimo pajamos nuo 2017 m. sausio 1 d. mažėjo – 2016 m. įmonės pardavimo pajamos sudarė 319 367 Eur, o 2019 m. – tik 667 Eur, per likusį laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonė neturėjo pardavimo pajamų, nuo 2017 m. sausio 1 d. įmonė dirbo nuostolingai, iš įmonės darbuotojai pagrinde atleisti 2015–2016 m., galiausiai įmonėje dirbo tik trys darbuotojai, iš kurių vienas buvo atleistas 2017 m. kovo 23 d., o įmonės direktorius – atsakovas ir projektų vadovas 2019 m. balandžio 1 d. išbraukti iš Sodros apdraustųjų asmenų sąrašo VSDFV Vilniaus skyriaus iniciatyva. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonės vadovas – atsakovas, įmonei turint finansinių problemų, esant nemokiai, turėjo pareigą inicijuoti įmonės nemokumo procesą (JANĮ 5 straipsnio 1 punktas, 6 straipsnio 2 punktas). Tačiau duomenų, kad atsakovas, vykdydamas jam įstatymo nustatytą pareigą, savalaikiai būtų inicijavęs nemokumo procesą, ar pats asmeniškai iš viso jį būtų inicijavęs, byloje nėra. Priešingai, įmonės nemokumo procesą 2021 m. liepos 26 d. inicijavo įmonės kreditorė VMI. Taigi, daroma išvada, kad buvusio įmonės vadovo – atsakovo neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nagrinėjamu atveju pasireiškė neveikimu – atsakovas, turėdamas įstatyme numatytą pareigą, laiku (ir apskritai) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Už neveikimą atsakovas 2018 m. rugpjūčio 29 d. ir 2021 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimais pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, kaltę pripažino ir jam buvo paskirtos piniginės nuobaudos.
7. Nagrinėjamu atveju bankroto byloje patvirtinta VMI kreditorių reikalavimų suma lygi 19 034,95 Eur, kuri vertinama kaip įmonės vadovo (atsakovo) padaryta žala. Žala bankrutuojančiai įmonei atsirado dėl to, kad atsakovui laiku neinicijavus nemokumo proceso, atsirado jos skola VMI. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, žala susidarė po to, kai įmonė jau buvo nemoki. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala įmonei (ir tuo pačiu jos kreditoriams) atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – neveikimo, konstatavo, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos egzistuoja ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys. Kadangi atsakovo kaltė preziumuojama ir atsakovas nepaneigė kaltės prezumpcijos, teismas sprendė, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovo (buvusio įmonės vadovo) civilinei atsakomybei taikyti (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
8. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas perdavė nemokumo administratoriui tokios vertės turtą, kurį, kaip nurodo, sudaro 11 750 Eur debitoriniai reikalavimai, 5 786 Eur atsargos ir 3 153 Eur piniginės lėšos. Šalys sutiko, kad 11 750,19 Eur dydžio reikalavimą sudaro Rusijos ir Baltarusijos įmonių skolos, mokėjimo terminai dar 2016 m. buvo pradelsti. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų savalaikiai bandęs tokias skolas išieškoti, todėl yra pagrindas teigti, kad išieškoti šias lėšas bankroto metu iš Rusijos, Baltarusijos įmonių nebuvo ir nėra jokių galimybių. Nors atsakovas nurodė, kad bankroto administratorius nepateikė informacijos apie tai, kad jis jau bent bandė išieškoti šias lėšas iš skolininkų Rusijoje ir Baltarusijoje, tačiau teismas pažymėjo, kad tiek dėl aukščiau nurodyto paties atsakovo neveikimo savalaikiai, taipogi esant įtemptiems valstybių tarpusavio santykiams, skolos išieškojimas šiose valstybėse esamu metu Lietuvos įmonėms yra itin apsunkintas arba iš viso neįmanomas. Atsakovas neperdavė bankroto administratoriui 5 786 Eur vertės atsargų ir 3 153 Eur piniginių lėšų grynaisiais, nors teigė priešingai, tačiau nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti, todėl teismas laikė, kad atsakovas šio turto neperdavė bankroto administratoriui, todėl nebuvo galimybės ieškovei kompensuoti kreditorės nuostolius. Kartu pastebėjo, kad nors atsakovo atstovas advokatas teismo posėdžio metu teigė, kad kreditorinis reikalavimas nėra galiojantis ir vykdytinas dėl 5 metų mokestinės prievolės termino pasibaigimo, tačiau šiuo atveju kreditorinio reikalavimo galiojimą ir vykdytinumą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartis, įsiteisėjusi 2022 m. sausio 19 d. Taigi, įvertinęs visa tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos nustatytos, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos priteisimo tenkino, t. y. ieškovei iš atsakovo priteisė 19 034,95 Eur žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „ELVATA BALTIC” ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės BUAB „ELVATA BALTIC” apeliantui A. K. išlaidas, susijusias apeliacinio skundo nagrinėjimu.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
10.1. Nurodė, jog Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 107 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pažymėjo, kad civilinėje byloje pateikti duomenys patvirtina, jog kreditorinio reikalavimo išieškojimas buvo nutrauktas 2021 m. lapkričio 24 d., antstolei Jurgitai Bareikienei priėmus patvarkymą dėl vykdomosios bylos grąžinimo. Taigi, byloje yra duomenų leidžiančių spręsti, jog antstolės vykdomoji byla dėl kreditorinio reikalavimo išieškojimo buvo nutraukta ir apelianto vykdomieji sprendimai buvo grąžinti kreditorei. Nutraukus vykdymo veiksmus dėl kreditorinio reikalavimo išieškojimo ir esant įstatyme įtvirtintam tiesioginiam draudimui pakartotinai inicijuoti priverstinį jos išreikalavimą pasibaigus išieškojimo senaties terminui, yra pagrindas spręsti, kad kreditorinis reikalavimas tapo nevykdytinas. Pasibaigus mokestinės prievolės išieškojimo senaties terminui, kreditorės teisė į žalos atlyginimą pasibaigė.
10.2. Civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, nesiėmė jokių veiksmų, kad ieškovės finansinis ir materialus turtas būtų buvęs panaudotas kreditorinio reikalavimo patenkinimui, visiškai ar bent iš dalies. Iš dublike ir ieškovės 2023 m. rugpjūčio 29 d. prašymo dėl papildomų dokumentų pateikimo žinoma, kad ieškovės kreditoriniai reikalavimai tretiesiems asmenims sudarė net 17 507,85 Eur. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė bent jau ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama įgyvendinti savo turtines teises. Priešingai, ieškovė patvirtino, kad ji sąmoningai net nebandė nurodytų lėšų atgauti iš ieškovės skolininkų, kadangi, bankroto administratoriaus teigimu, tai nesukurtų jokio teigiamo rezultato.
10.3. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad ieškovės teisė į atsiskaitymą kaimyninėse valstybėse galėjo būti įgyvendinta ir geranoriškai, tačiau tokia galimybe patenkinti kreditorinį reikalavimą ar jo dalį ieškovės turtu net nebuvo pasistengta pasinaudoti. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad dalis ieškovės skolininkų yra Lietuvoje registruoti ir šiuo metu veiklą vykdantys juridiniai asmenys, iš kurių išreikalauti ar bent jau pabandyti ne teismo tvarka išreikalauti skolą, nesudarytų esminių sunkumų ar pareikalautų reikšmingų išteklių. Atitinkamai, kreditorinis reikalavimas galėjo būti iš dalies patenkintas, įgyvendinus ieškovės teises, tačiau tai nebuvo padaryta dėl nuo pačios ieškovės, atstovaujamos nemokumo administratoriaus, priklausančių priežasčių.
10.4. Iš ieškovės nemokumo administratoriaus 2021 m. liepos 31 d. ataskaitos žinoma, kad ieškovės atsargų vertė sudarė 5 786 Eur, tačiau dublike ieškovė nurodė, kad šis ar kitas turtas jai nebuvo perduotas. Pažymėjo, kad toks teiginys neatitinka tikrovės. Nurodė, kad vykdydama veiklą, ieškovė gamino ir platino įvairius pramoninius įrenginius. Vieni iš tokių įrenginių buvo dujiniai kondensaciniai katilai ir su jais susiję daiktai. Nutraukus veiklą, ieškovė valdė šias prekių atsargas, kurių vertė sudarė 5 786 Eur: a) dujinis kondensacinis katilas FGB-K-32/8 ir b) stalas Napoli. Priešingai nei teigia ieškovė, šis turtas buvo perduotas nemokumo administratoriui ir net buvo ieškovės realizuojamas, ką patvirtina civilinėje bylose surinkti duomenys. Atitinkamai, šio turto realizavimo verte nemokumo procese galėjo būti iš dalies patenkintas kreditorinis reikalavimas.
Atsiliepimas
11. Ieškovė BUAB „ELVATA BALTIC” pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
12.1. Pažymėjo, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas nebuvo suėjęs nei bankroto bylos iškėlimo dieną, nei 2021 m. lapkričio 24 d., kuomet antstolė perdavė vykdomąją bylą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nurodė, kad MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikoma, kad visų juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai yra suėję. Teismui priėmus pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo, jeigu dėl juridinio asmens buvo išduoti vykdomieji dokumentai nurašyti lėšas iš juridinio asmens sąskaitos, išieškojimas sustabdomas. Akivaizdu, jog šiuo atveju, sutinkamai su MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūko. Be to, VMI reikalavimą patvirtino bankroto bylą nagrinėjantis teismas ir šis reikalavimas nėra ginčijamas.
12.2. Apeliaciniame skunde apeliantas neginčija nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, kurias nustatė pirmos instancijos teismas. Atsakovas, būdamas įmonės vadovas, nevykdydamas mokestinės prievolės, pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas. Jo veiksmai pažeidė ne tik CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai, bet ir imperatyviąsias mokesčių įstatymų normas. Dėl šių priežasčių pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovo bendrovei padarytą žalą.
12.3. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, jog vadovo civilinę atsakomybę galėtų mažinti abejotinos skolininkų skolos, kurios jau buvo pradelstos 2011–2016 metais. Pirmos instancijos teismas taip pat nustatė, jog atsakovas, kaip bendrovės vadovas, apskritai net negrąžino bendrovei turto – negrąžino 3153 Eur grynųjų pinigų likučio, priklausančio ieškovei, neperdavė ir 5 786 Eur vertės atsargų, kas apskritai yra savarankiškas reikalavimas. Buvęs bendrovės vadovas užvaldė bendrovei priklausiusį turtą ir jo bendrovei negrąžino, kas taip pat apsunkina bankroto proceso eigą ir pažeidžia aukštesnės eilės kreditorių interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų
15. Nustatyta, kad UAB „ELVATA BALTIC“ vadovu nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2021 m. rugsėjo 17 d. buvo atsakovas A. K. 2021 m. liepos 26 d. ieškovės kreditorė VMI kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „ELVATA BALTIC“ iškėlimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-2651-967/2021), Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi minėtoje civilinėje byloje UAB „ELVATA BALTIC“ iškėlė bankroto bylą ir jos nemokumo administratore paskyrė UAB „Bankrovinga“, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 7 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „ELVATA BALTIC“ kreditorių sąrašas bei kreditorių finansiniai reikalavimai – pirmos eilės kreditoriaus VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinis reikalavimas 253,05 Eur, antros eilės kreditoriaus VMI kreditorinis reikalavimas 19 034,95 Eur, bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma – 19 288 Eur, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2171-859/2018 atsakovą A. K. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 700 Eur dydžio baudą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2498-1122/2021 atsakovą pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam administracinę nuobaudą – 2 000 Eur dydžio baudą.
16. Ieškovė BUAB „ELVATA BALTIC“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 19 034,95 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas įmonei padarė žalą, kadangi atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi įmonės kreditorius, tokiu būdu atsakovas visiškai neįvykdė šios pareigos. Pažymėjo, kad įmonės (ieškovės) skola kreditorei VMI pradėjo didėti nuo 2016 metų rugsėjo mėnesio, įmonė nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo nemoki, todėl atsakovas jau nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė ir dėl to įmonės skola VMI išaugo iki 19 034,95 Eur sumos, kuri turi būti priteisiama iš atsakovo.
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 12 d. sprendimu (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ieškovės ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovei BUAB „ELVATA BALTIC“ iš atsakovo A. K. 19 034,95 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (19 034,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. kovo 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 804,65 Eur bylinėjimosi išlaidas.
18. Atsakovas (apeliantas) A. K. nesutinka su skundžiamu sprendimu ir prašo jį panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodo, kad nutraukus vykdymo veiksmus dėl kreditorinio reikalavimo išieškojimo ir esant įstatyme įtvirtintam tiesioginiam draudimui pakartotinai inicijuoti priverstinį jos išreikalavimą pasibaigus išieškojimo senaties terminui, yra pagrindas spręsti, kad kreditorinis reikalavimas tapo nevykdytinas. Pasibaigus mokestinės prievolės išieškojimo senaties terminui, kreditorės teisė į žalos atlyginimą pasibaigė. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
19. Nustatyta, kad BUAB „ELVATA BALTIC“ bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-179-967/2024; teisminio proceso Nr. 2-55-3-00829-2021-9) Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Šia nutartimi teismas, be kita ko, patvirtino kreditorės VMI finansinį reikalavimą 19 034,95 Eur sumai. Nutartis, kuria patvirtintas kreditorės VMI finansinis reikalavimas nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo 2022 m. sausio 19 d.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis JANĮ 42 straipsniu kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 2 dalis). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, neabejotina, jog BUAB „ELVATA BALTIC“ bankroto byloje tiek nemokumo administratorius teikdamas nuomonę teismui dėl kreditorinio reikalavimo, tiek teismas priimdamas nutartį dėl kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patvirtinimo, sprendė dėl kreditorės VMI pareikšto finansinio reikalavimo 19 034,95 Eur sumai pagrįstumo. Teismas 2022 m. sausio 7 d. patvirtindamas nurodyto dydžio kreditorės VMI finansinį reikalavimą iš esmės pripažino, kad prašomas patvirtinti reikalavimas yra pagrįstas, tuo pačiu ir vykdytinas. Minėta, kad ši teismo nutartis, kuria patvirtintas VMI finansinis reikalavimas nebuvo ginčijama ir yra įsiteisėjusi, todėl šis klausimas dėl kreditorės VMI finansinio reikalavimo finansinio pagrįstumo, yra išspręstas įsiteisėjusia ir galiojančia teismo nutartimi. Atitinkamai, apelianto argumentai dėl VMI finansinio reikalavimo nepagrįstumo (nevykdytinumo) atmestini.
21. Kita vertus, net ir vertinant apelianto argumentus, kad pasibaigus mokestinės prievolės išieškojimo senaties terminui (5 metams), kreditorės VMI teisė į žalos atlyginimą pasibaigė, teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
22. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (šio straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
25. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės skola mokesčių administratoriui VMI pradėjo kauptis nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. UAB „ELVATA BALTIC“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 13 d. Nustatyta, kad antstolė Jurgita Bareikienė 2021 m. lapkričio 24 d. priėmė patvarkymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0018/18/01554 užbaigimo ir vykdomojo dokumento persiuntimo iškėlus bendrovei bankroto bylą.
26. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybės ir nurodytą teisinį reglamentavimą, šiuo atveju mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūko, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad mokestinės prievolės išieškojimo senaties terminas pasibaigė, ir, atitinkamai, pasibaigė kreditorės VMI teisė į žalos atlyginimą.
27. Apeliantas taip pat teigia, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, nesiėmė jokių veiksmų, jog ieškovės finansinis ir materialus turtas būtų panaudotas kreditorinio reikalavimo patenkinimui, visiškai ar bent iš dalies. Pažymėjo, kad ieškovės debitoriniai reikalavimai tretiesiems asmenims sudarė net 17 507,85 Eur, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama įgyvendinti savo turtines teises. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad ieškovės teisė į atsiskaitymą kaimyninėse valstybėse galėjo būti įgyvendinta ir geranoriškai, tačiau tokia galimybe patenkinti kreditorinį reikalavimą ar jo dalį ieškovės turtu net nebuvo pasistengta pasinaudoti. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad dalis ieškovės skolininkų yra Lietuvoje registruoti ir šiuo metu veiklą vykdantys juridiniai asmenys, iš kurių išreikalauti ar bent jau pabandyti ne teismo tvarka išreikalauti skolą, nesudarytų esminių sunkumų ar pareikalautų reikšmingų išteklių. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus vertina kritiškai.
28. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimams mažinti, nes šios lėšos yra pas trečiuosius asmenis ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Tai reiškia, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1597-381/2017). Taip pat svarbu ir tai, jog aplinkybė, kad debitoriai nėra bankrutavę ir vykdo veiklą, savaime nepatvirtina galimybių išieškoti debitorines skolas. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 1473 407/2015).
29. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad didžiąją ieškovės debitorinių reikalavimų dalį, t. y. 11 750,19 Eur dydžio reikalavimą sudaro Rusijos ir Baltarusijos įmonių skolos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šių skolų mokėjimo terminai buvo pradelsti dar 2016 m., be to, byloje nėra įrodymų, kad iki bankroto bylos iškėlimo pats atsakovas, kaip įmonės vadovas, būtų bandęs tokias skolas išieškoti, todėl tikėtina, kad šių skolų išieškojimas būtų beviltiškas. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šie ieškovės skolininkai yra Rusijoje ir Baltarusijoje, todėl esant įtemptiems valstybių tarpusavio santykiams, skolos išieškojimas šiose valstybėse esamu metu Lietuvos įmonėms yra itin apsunkintas arba iš viso neįmanomas.
30. Apelianto argumentai dėl kitų debitorinių skolų išieškojimo, kurių skolininkai yra Lietuvoje registruoti ir šiuo metu veiklą vykdantys juridiniai asmenys, taip pat laikytini deklaratyviais. Minėta, kad ta aplinkybė, jog debitoriai nėra bankrutavę ir vykdo veiklą, savaime nepatvirtina galimybių išieškoti debitorines skolas, skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 1473 407/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog minėtų debitorinių reikalavimų (jų dalies) išieškojimo ir susigrąžinimo galimybės ieškovei būtų realios.
31. Apeliantas taip pat nurodo, kad VMI kreditorinis reikalavimas galėjo iš dalies būti padengtas ieškovės atsargomis, kurių vertė sudarė 5 786 Eur. Nurodė, kad priešingai nei teigia ieškovė, šis turtas buvo perduotas nemokumo administratoriui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais, kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas perdavė nemokumo administratoriui 5 786 Eur vertės turtą (atsargas). Atsakovui nurodytų aplinkybių nepagrindus byloje leistinais įrodymais, laikytina, kad atsakovas šio turto neperdavė nemokumo administratoriui, todėl nebuvo galimybės ieškovei kompensuoti kreditorės VMI nuostolius.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus ir kitą byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos priteisimo iš buvusio vadovo tenkino, ieškovei iš atsakovo priteisiant 19 034,95 Eur žalos atlyginimą. Tai, kad apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės būtų vertinamos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas, priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
34. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
35. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestas, apeliantas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
36. Ieškovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo surašymą. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 338,80 Eur teisinių išlaidų. Aptarta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio 8.11 papunktyje nurodytos maksimalios sumos (koeficientas 1.3). Atsižvelgiant į tai, už atsiliepimą į atsakovo apeliacinio skundo parengimą ieškovei priteistina 338,80 Eur suma.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. K. (A. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „ELVATA BALTIC“, juridinio asmens kodas 302531458, 338,80 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.