Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2016-11-16 · Civilinė byla Nr. 2-2110-619/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-16Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-13Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-16
Bylos Nr.
2-2110-619/2016
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00394-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
Nordea Bank AB, N. P.
Ieškovas
UAB „Birštono mineraliniai vandenys“, Ko
Kategorijos
  • 2.5.1.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2110-619/2016Proceso Nr. 2-55-3-00394-2015-9Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.1; 3.2.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 16 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė,sekretoriaujant V. Kamašinienei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. K. D.,atsakovo Nordea Bank AB atstovei adv. Ž. S.,atstovo N. P. atstovui adv. G. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko ieškinį atsakovui Nordea bank AB, N. P., trečiajam asmeniui BUAB „MV Traiding‘ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio 2008 m. vasario 27 d. Laidavimo sutartį Nr. LOS 08/02/30 (toliau tekste – Laidavimo sutartis), sudarytą tarp atsakovų N. P. ir Nordea Bank AB Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu N. P. 2006-09-20 ir 2007-09-17 d. sudarė paskolų sutartis, pagal kurias atsakovui suteikė: pagal 1 paskolos sutartį 1085 967,33 Eur paskolą už 5 proc. dydžio palūkanas, sutarties termino pabaiga - 2004-09-20 d., atsakovas grąžino tik 189 195,19 Eur; pagal 2 paskolos sutartį – 14 481 Eur paskolą su 5 proc. palūkanomis, sutarties termino pabaiga 2014-09-17 d. Kreipimosi į teismą dienai atsakovas liko skolingas 1 297 182,40 Eur paskolos, palūkanų ir delspinigių. 2015-11-06 d. ieškovui buvo išduotas teismo įsakymas dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo iš N. P.. Paskolos sutarčių 3.5 punktuose yra numatyta, kad „Paskolos gavėjas be išankstinio raštiško Paskolos davėjo sutikimo negali: savo turtu laiduoti ar bet kokiu kitokiu būdu užtikrinti trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą; prisiimti ar leisti egzistuoti bet kokiems Paskolos gavėjo turto įkeitimams, apribojimams ar panašaus pobūdžio apsunkinimams; prisiimti naujų ar didinti esamus finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims; perduoti įsipareigojimo pagal šią sutartį tretiesiems asmenims; savo turtu padengti bet kokias trečiųjų asmenų prievoles; bet kokiu būdu, įskaitant, bet neapsiribojant – atliekant turto perleidimą, dovanojimą ar skaidymą, mažinti savo turto masę ar suvaržyti išieškojimo galimybes. Atsakovas paskolos negrąžinimą laiku motyvavo tuo, kad jis neturi galimybių įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl atsakovo Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus taikytų ribojimų 280 375,34 Eur arešto mąsto jo turtui. Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas N. P., pažeisdamas Paskolos sutarčių 3.5 punktą, 2008-02-27 su banku sudarė Laidavimo sutartį Nr. LOS 08/02/30, kuria laidavo už trečiojo asmens UAB „MV Traiding“ (šiuo metu bankrutavusi) 2008-02-27 Banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/02/18. Įmonei neįvykdžius įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bankas pradėjo išieškojimą atsakovo N. P. atžvilgiu, buvo suvaržytas jo turtas 280 375,34 Eur mąsto areštu, kitas atsakovo turimas turtas taip pat yra suvaržytas įkeitimu, hipoteka ir areštu. Taigi, įvertinus ieškovo interesus pažeidžiančią Laidavimo sutartį, atsakovo turtas, į kurį ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą Paskolos sutarčių pagrindu, buvo sumažintas, o atsakovo turto neabejotinai nepakanka ieškovo reikalavimams patenkinti. Ieškovo teigimu, Laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia ir pažeidžiančia jo kaip kreditoriaus interesus, nes bylos aplinkybių kontekste egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos pripažinti sandorį negaliojančiu. Ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, sutartimi pažeistos ieškovo teisės, atsakovas pažeidė Paskolos sutarčių 3.5 punktų sąlygas, laidavo už nuostolingai veikiančią bendrovę, kuri neturi jokio turto, negalės įvykdyti įsipareigojimų ir taip sumažino savo turto masę, o turimo atsakovo turto nepakanka jo įsipareigojimams įvykdyti. Nesudarius minėtos sutarties, ieškovas būtų turėjęs teisę išieškoti iš atsakovo turto, kuris šiuo metu yra areštuotas banko naudai. Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie Laidavimo sutarties sudarymą ieškovas sužinojo tik 2014-10-23, gavęs N. P. raštą, kuriame jis nurodo, kad negalės vykdyti prievolės dėl sutarytos laidavimo sutarties. Sutarties sudarymas šalims nebuvo privalomas, nes šalys neturėjo teisinės pareigos. Šalys sudarydamos sandorį buvo nesąžiningos, atsakovas N. P. žinojo apie Paskolos sutarčių draudimus be ieškovo raštiško sutikimo nesudaryti sandorio, nesikreipė dėl sutikimo gavimo, neinformavo apie Laidavimo sutarties sudarymo faktą. Ieškovas nebūtų davęs sutikimo sudaryti Laidavimo sandorį, nes bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, įmonė 2007 m. duomenimis veikė nuostolingai, neturėjo ilgalaikio turto, bendrovės turtas buvo tik 9950 Lt vertės trumpalaikis turtas, todėl kredito suma beveik 100 kartų viršijo visą bendrovės turtą. Bankas, sudarydamas Laidavimo sutartį, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, o paskolų sudarymo faktas jam buvo žinomas, nes ieškovas dalį paskolų sutarties pagrindu vykdytų pavedimų vykdė naudodamasis atsakovui priklausančia banke esančia sąskaita, viso pervedė 630 000 Eur. Taigi, bankas neabejotinai turėjo pasidomėti atsakovo finansine padėtimi, kreditoriais, ir toks elgesys neabejotinai reiškia banko nesąžiningumą bylos aplinkybių kontekste. Todėl abi sutarties šalys laikytinos nesąžiningomis.

Atsakovas Nordea Bank AB su ieškiniu nesutiko, prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovui ir atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t.y. 5792 Eur sumos, pusę jos priteisiant Nordea Bank AB naudai. Nurodė, kad šiuo atveju neegzistuoja net trys actio Pauliana tenkinimo sąlygos tam, kad ginčo laidavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, t.y. sandorio sudarymo metu kreditorius neturėjo reikalavimo teisės skolininkui, skolininkas nebuvo nemokus, bankas buvo sąžiningas sudarydamas ginčijamą sandorį. Pažymėjo, kad atsakovo N. P. ir BMV sudarytose paskolos sutartyse buvo numatyti šie paskolų grąžinimo terminai, t.y. 2014-09-20 – pagal 2006-09-20 d. paskolos sutartį ir 2014-09-14 pagal 2007-09-17 d. paskolos sutartį, t.y. Laidavimo sutarties sudarymo metu – 2008-02-27 atsakovas neturėjo pareigos grąžinti paskolas, ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą atsirado tik po šešerių su puse metų, ieškovo pretenzija atsakovui buvo pateikta tik 2014-10-02. Nurodė, kad Laidavimo sutarties sudarymo momentu, nei šiuo metu atsakovas nebuvo nemokus, Laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti trečiojo asmens UAB „MV Trading“ tinkamą prievolių įvykdymą, sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma, kad pagrindinis skolininkas neįvykdys savo prievolių. Laidavimo sutarties 3.7 p. N. P. pareiškė ir garantavo bankui, kad jis turi teisę sudaryti ir vykdyti šią sutartį ir sutarties sudarymas nepažeidžia ir nepažeis inter alia jokios sutarties, kurios šalimi jis yra. Todėl esant tokiam garantavimui bankas negalėjo net įtarti, kad egzistuoja tam tikri susitarimai, kuriuos Laidavimo sutartis gali pažeisti, bankas negalėjo žinoti, kokia apimtimi įvykdytos ar neįvykdytos paskolos sutartys. Bankas nėra ieškovo ir atsakovo paskolos sutarčių šalimi, todėl jose priimti įsipareigojimai negali turėti įtakos banko teisėms ir pareigoms, draudimai yra išskirtinai tik N. P. atžvilgiu, tik jam kyla atsakomybė už sutarties nuostatų pažeidimą. Atsakovo tvirtinimu, N. P. yra 70 proc. BMV akcijų savininkas ir valdybos pirmininkas, todėl galioja prezumpcija, kad laidavimo sutarties sudarymas atitiko BMV interesus. Ieškovas nėra pareiškęs jokių pretenzijų N. P. kaip akcininkui ar valdymo organo nariui dėl laidavimo sutarties sudarymo, bendrovei padarytos žalos atlyginimo, kas reiškia, kad jo veiksmus sudarant laidavimo sutartį BMV laiko teisėtais. Papildomai pažymėjo, kad laidavimo sutartimi buvo užtikrinamas prievolių tarp Nordea ir UAB „MV Trading“ 2008-02-27 sudarytą banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/02/18 tinkamas įvykdymas, savo ruožtu N. P. Overdrafto sutarties galiojimo metu buvo susijęs su skolininku, už kurį buvo laiduota, t.y. UAB „MV Trading“ akcininke nuo 2007-11-25 iki 2009-07-10 buvo UAB „Mevasta“, kurios valdybos pirmininku nuo 2003-06-27 iki 2009-02-27, taip pat šios įmonės akcininku buvo N. P.. UAB „MV Trading“ akcininku nuo 2009-04-14 tapo N. P.. Ekonomine prasme tai reiškia, kad laidavimas buvo naudingas su laiduotoju susijusiai bendrovei, kadangi ji gavo kreditą, todėl N. P. turėjo įvertinti, kokią įtaką laidavimo sutarties sudarymas turės kitai bendrovei. Atsakovo nuomone, ieškovas ieškinį pareiškė piktnaudžiaudamas teise, šiuo atveju yra siekiama N. P. išvengti prievolių vykdymo pagal priteistą skolą pagal laidavimo sutartį. Prašė byloje taikyti ieškinio senaties terminą, motyvuodamas tuo, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo/turėjo sužinoti 2012-08-23 gavęs antstolio pranešimą apie atsakovo N. P. akcijų areštą užtikrinant banko interesus skolos byloje.

Atsiliepimas

Atsakovas N. P. procesiniuose dokumentuose ieškinio pagrįstumą prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad paskolos sutarčių pagrindu yra grąžinęs ieškovui 1 297 182,40 Eur, todėl ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, sutiko, kad buvo suvaržytas jo turtas ir ieškovo galimybė išsiieškoti, atsakovas sąžiningai tikėjosi grąžinti skolą, jis buvo informuojamas, kad UAB „MV Trading“ finansinė būklė yra gera, juo labiau, kad bankas patikino, kad laidavimas yra iš esmės tik formalumas, būtina sąlyga overdrafto sutarties pasirašymui pagal vidines banko procedūras. Atsakovui buvo žinomos paskolos sutarčių 3.5 punkto sąlygos, tačiau jis tikėjosi, kad ir toliau tinkamai vykdys prievoles ieškovui ir neigiamų pasekmių nekils. Mano, kad bankas tinkamai ir visapusiškai nepasidomėjo atsakovo galimybėmis vykdyti įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į banko reikalavimą ją sudaryti, reikalavimas buvo perteklinis ir sąlygotas banko. Tvirtina, kad bankas buvo nesąžininga šalis, nes sudarydamas Laidavimo sutartį, turėjo pareigą ir galimybę pasidomėti N. P. mokumu ir įsipareigojimais kitiems kreditoriams, o pats N. P. kaip kreditorius ir jo įsipareigojimai ieškovui buvo žinomi, todėl sudarydamas Laidavimo sutartį bankas žinojo, kad yra pažeidžiami kreditoriaus interesai. Pamačiusi Nordea sąskaitomis atliktus pavedimus 630 000 Eur sumai su mokėjimo paskirtimi „paskola pagal sutartį“, Nordea neabejotinai turėjo pareikalauti duomenų apie šiuos sandorius ir sužinoti paskolos sutarčių sąlygas, įskaitant ir 3.5 punkto sąlygą. Vėliau atsakovas laikėsi pozicijos, kad skola yra grąžinta.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo BUAB „MV Traiding“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2012-06-27 d. įmonei iškelta bankroto byla, teismo 2013-02-01 d. nutartimi patvirtintas Nordea Bank Finland Plc 3 022 583,99 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Įmonei neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, bankas, vadovaudamasis sutarties nuostatomis, turi teisę BUAB „MV Trading“ pateiktas prievolių užtikrinimo priemones realizuoti savo nuožiūra ir vykdyti išieškojimą iš laiduotojo N. P.. Tvirtina, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų, neįrodytas trečiojo asmens – banko nesąžiningumas, todėl CK 6.66 str. nėra taikomas. Reikalavimų pagrįstumo įmonė negali įvertinti, nes jai nėra perduoti visi aktualūs bendrovės dokumentai.

Šalių atstovai išsamiai išdėstė savo argumentus ir baigiamosiose kalbose.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nustatyti faktiniai bylos duomenys, teisiniai argumentai ir išvados dėl šalių pareikštų reikalavimų ir atsikirtimų

Bylą nagrinėjant teisme būtina įvertinti, ar ginčijama 2008-02-27 d. Laidavimo sutartimi Nr. LOS 08/02/30 (t.2, b.l. 114-117) nebuvo pažeisti ieškovo kaip kreditoriaus interesai, o jei taip – ar egzistuoja kitos actio Pauliana tenkinimo sąlygos, kurių visumos nustatymas būtų pagrindas ieškinio tenkinimui.

Bylos duomenimis, ieškovas 2006-09-20 Paskolos sutartimi suteikė atsakovui N. P. 3 750 000 Lt paskolą su 5 proc. metinėmis palūkanomis 8 metų laikotarpiui, t.y. iki 2014-09-20 d., kuri gali būti grąžinta ir nesuėjus paskolos sutarties grąžinimo terminui. 2007-09-17 Paskolos sutartimi ieškovas suteikė atsakovui 50 000 Lt paskolą su 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis iki 2014-09-17, kuri gali būti grąžinta ir nesuėjus paskolos grąžinimo terminui (t.1, b.l. 14-36)..

Minėtose sutartyse yra reikšminga šalių kilusiam ginčui 3.5 punkto sąlyga, pagal kurią paskolos gavėjas įsipareigojo be išankstinio raštiško paskolos davėjo sutikimo neatlikti šių veiksmų: savo turtu laiduoti ar bet kokiu kitu būdu užtikrinti trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą; prisiimti ar leisti egzistuoti bet kokiems paskolos gavėjo turto įkeitimams, apribojimams ar panašaus pobūdžio apsunkinimams; prisiimti naujų ar didinti esamus finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims; perduoti įsipareigojimą pagal šią sutartį tretiesiems asmenims; savo turtu padengti bet kokias trečiųjų asmenų prievoles; bet kokiu būdu, įskaitant, bet neapsiribojant - atliekant turto perleidimą, dovanojimą ar skaidymą, mažinti savo turto masę ar suvaržyti išieškojimo galimybes.

2014-10-02 pretenzija ieškovas pareikalavo vykdyti įsipareigojimus pagal sutartį ir grąžinti 4 352 737,44 Lt. Antstolio 2016-06-14 Raginimu atsakovas yra raginamas grąžinti 1 385 359,60 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas (t. 3, b.l. 199).

2014-10-23 atsakyme dėl pretenzijos atsakovas N. P. nurodė, kad beveik visas jo turimas nekilnojamas turtas ir vertybiniai popieriai yra areštuoti ir įkeisti, taip pat Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-5443-104/2012 ieškovo Nordea bank Finland Plc (kreditorius pagal 2008-02-27 laidavimo sutartį Nr. lOS 08/02/30, kuria laidavo už įmonės UAB „MV Trading“ 2008-02-27 banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 08/02/18, laidavimo suma 935 000 Lt) yra pritaikytas areštas 968 080 Lt sumai nekilnojamam turtui ir akcijoms. Nurodė, kad dėl pritaikyto turto arešto jis neturi galimybės patenkinti kreditorinio reikalavimo nustatytu terminu.

Nustatyta, kad atsakovas N. P. valdo 23005 vnt. (įsigijimo data 2005-04-08), V. L. 3275 vnt., R. Š. – 3275 vnt., R. S. 3275 vnt. UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ akcijų.

UAB „MV Trading“ 8544 vnt. akcijų priklauso N. P., 16585 vnt. E. G. (t.1, b.l. 209).

Ginčijama 2008-02-27 d. Laidavimo sutartimi N. P. laidavo už UAB „MV Trading“, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Pagal laidavimo sutarties 1 p. laiduotojas atsako ta pačia apimtimi kaip ir Kredito gavėjas už kredito grąžinimą, tačiau už ne didesnę jo dalį nei 935 000 Lt, palūkanų, įsipareigojimo nevykdymo palūkanų, papildomų palūkanų sumokėjimą, kitų kredito gavėjo mokėjimo įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą ir nuostolių atlyginimą. Sutarties 3.7 punktu laiduotojas pareiškė ir garantavo bankui, kad jis turi teisę sudaryti ir vykdyti sutartį ir šios sutarties sudarymas ir vykdymas nepažeidžia ir nepažeis jokio norminio akto ar teismo sprendimo, jokios sutarties, kurios šalimi yra laiduotojas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana tenkinimo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-25/2012).

Pirmoji Actio Pauliana sąlyga - kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą N. P., kylančią iš 2006-09-20 ir 2007-09-17 sudarytų Paskolų sutarčių, ieškinio pareiškimo dienai atsakovas N. P. nebuvo grąžinęs 1 385 359,59 Eur, atsakovai nurodyto fakto nepaneigė, šiuo metu įsiteisėjęs teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo yra pateiktas vykdymui (t. 3, 198-199) (CPK 187 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie yra sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje, E. N. v. I. D., R. D., Nr. 3K-3-575/2004). Byloje nėra ginčo, kad Laidavimo sandoris buvo sudarytas po Paskolų sutarčių sudarymo, todėl darytina išvada, kad kreditorius turėjo teisę pagal šią Actio Pauliana sąlygą kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

Antroji Actio Pauliana sąlyga - ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad turtinės padėties sunkinimas, naujų įsipareigojimų prisiėmimas, turto perleidimas ir neatsiskaitymas su tiekėjais yra pakankamas pagrindas spręsti dėl atsakovų nesąžiningumo ir vengimo atsakyti už įmonės prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, reikia atsižvelgti į individualias tokio sandorio sudarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovas N. P., sudarydamas ginčo laidavimo sutartį, sumažino jam nuosavybės teise priklausančio turto bendrą masę, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą įsipareigojimų pagal minėtą laidavimo sutartį dydžiu, t.y. 280 375,34 Eur suma. Remiantis bylos įrodymais, atsakovo N. P. laisvo nuo suvaržymų turto vertė nebuvo pakankama ieškovo kreditorinių įsipareigojimų įvykdymui (t. 1, b.l. 48-172), todėl teismas daro išvadą, kad ginčijama Laidavimo sutartis pažeidė ieškovo teises.

Trečioji Actio Pauliana sąlyga - nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti pažeidus jo teises. Ieškovas nurodė, kad apie atsakovų sudarytą Laidavimo sutartį sužinojo tik 2014-10-23 gavęs iš atsakovo raštą, kuriuo jis informavo ieškovą, kad negalės įvykdyti savo įsipareigojimų pagal paskolų sutartis dėl sudarytos laidavimo sutarties bei jos pagrindu Vilniaus apygardos teisme iškeltą civilinę bylą bei teismo areštuotą turtą 968 080 Lt sumai.

Atsakovas bankas byloje prašo taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad ieškovas apie ginčo laidavimo sutartį sužinojo 2012-08-27 d., gavęs antstolio I. G. pranešimą Nr. 378201208232365/12-9, kuriame informuojama, kad antstolio kontoroje yra vykdomas Vilniaus apygardos teismo vykdomasis dokumentas dėl N. P. arešto ir kad vykdant nutartį yra areštuotos N. P. priklausančios ieškovo akcijos Nordea Bank naudai. Jo vertinimu, pranešimo įteikimas ieškovui vienareikšmiškai patvirtina, kad apie pačią pagrindinę bylą ieškovui realiai tapo žinoma jau nuo 2012-08-28 d., kai buvo įteiktas pranešimas apie N. P. akcijų areštą. Akivaizdu, kad ieškovas domėjosi/turėjo pasidomėti kodėl taikomas areštas, galėjo gauti informaciją apie pagrindinę bylos esmę ir įstoti į bylą dėl pažeistų teisių gynimo. To neatlikus, ieškovas laikė, kad laidavimo sutartis jo interesų nepažeidė. Ieškinį pareikšdamas tik 2015 m. siekė nesąžiningų tikslų – padėti akcininkui ir valdybos pirmininkui išvengti atsakomybės pagal laidavimo sutartį.

Ieškinio senaties terminas Actio Pauliana ieškiniui pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kad kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie sudaryto sandorio faktą bei aplinkybes, kad sandoris pažeidžia jo interesus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra ieškovo įmonės akcininkas, nustatytas faktas, kad ieškovas 2012-08-23 antstolio Pranešimu Nr. 37 8 2012 08 23 2365/12-9 (t.3, b.l. 72) buvo informuotas apie N. P. akcijų areštą civilinėje byloje Nr. 2-1767-104/2015. Ta aplinkybė, kad atsakovo turtui taikomas areštas šiuo atveju nepatvirtina fakto, kad jam tapo žinoma apie Laidavimo sutarties sudarymo faktą. Pažymėtina ir tai, kad minėtoje civilinėje byloje atsakovas N. P. teikė teismui ieškinį dėl Laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis (t. 2, b.l. 159). Teismas akcentuoja ir tai, kad pats Laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo CK 6.66 str. 1 d. prasme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jeigu, skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriaus reikalavimams patenkinti arba mokumas nekinta, tai lemia išvadą, kad nėra actio Pauliana taikyti būtinų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Teismo vertinimu, tik gavęs atsakovo N. P. pranešimą 2014-10-23 d. dėl negalėjimo savalaikiai grąžinti skolą, ieškovas suprato, kad atsakovas negalės vykdyti įsipareigojimų pagal paskolų sutartis dėl sudarytos Laidavimo sutarties. Nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas iki 2014-10-23 galėjo žinoti apie Laidavimo sutarties sudarymą, teismas daro išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Ketvirtoji Actio Pauliana sąlyga - skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Ieškovo atstovo tvirtinimu, atsakovas N. P. nebuvo sudaręs jokios sutarties su banku, kuria būtų įsipareigojęs laiduoti už UAB „MV Trading“, o banko ir trečiojo asmens pasirašyta 2008-02-27 sąskaitos kreditavimo sutartis neįpareigojo atsakovo sudaryti ginčo Laidavimo sutartį, nes laidavimas buvo numatytas kaip kredito suteikimo sąlyga, o ne atsakovo įpareigojimas laidavimą pasirašyti. Tvirtina, jog nebuvo sutartinių šalių teisinių santykių tęstinumo.

Atsakovo N. P. tvirtinimu, Laidavimo sutarties sudarymas nebuvo privalomas, bet perteklinis ir sąlygotas paties banko (t.2, b.l. 86).

Atsakovo – banko pozicija byloje yra ta, kad prievolė sudaryti laidavimo sutartį N. P. buvo numatyta tiek pirminėje overdrafto sutartyje, tiek 2008 m. sudarytoje overdrafto sutartyje, ji kilo iš sutarties ir Laidavimo sutarties sudarymas atsakovui buvo privalomas. Be to, nei N. P. laidavimo apimtys buvę 2006 m. sausį ir 2008 m. vasarį išliko nepakitusios.

Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje, V. B. v. G. B., E. B., Nr. 3K-3-425/2002). Skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 str. prasme aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės.

Iš ginčo Laidavimo sutarties nustatyta, kad atsakovas N. P. laidavo už UAB „MV Trading“, prievolė už kurią laiduojama – 2008-02-27 d. Banko sąskaitos kredito sutartis Nr. OS 08/02/18 su visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais. Remiantis 2008/02/27 Banko sąskaitos kredito sutartimi (kredito gavėjas – UAB „MV Trading“). Overdrafto paskirtis – UAB „Mevasta“ banko suteikto kredito pagal 2006-01-25 banko sąskaitos kredito sutartį Nr. OS 06/01/06 bei jos vėlesnius pakeitimus ir papildymus, refinansavimui, o po to Kredito gavėjo apyvartinėms lėšoms papildyti ir pagrindinėms įmonės reikmėms patenkinti. Pagal sutarties 2 str. išankstinė sąlygos – sutartyje nustatytais terminais ir tvarka pateikti bankui prievolių įvykdymo užtikrinimo prievoles (3 p.). Remiantis 9.5 punktu, kredito gavėjas privalėjo užtikrinti, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo sandoriai būtų sudaryti ir galiotų sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais; jeigu kredito gavėjas ar tretysis asmuo, turintis sudaryti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių sandorį, atsisakys jį sudaryti bankui priimtinomis sąlygomis, bus laikoma, kad kredito gavėjas neįvykdė savo įsipareigojimų dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimo (9.5.2.). Taigi, minėta sutartis nustatė sąlygą, pagal kurią paskola suteikiama gavus laidavimą. Pagal 1 priedą prie minėtos sutarties, laiduotoju yra nurodytas atsakovas N. P. (t. 2, b.l. 89-117).

Aiškinant laidavimo sutarties turinį, aktualu pažymėti ir tai, kad laidavimo sutarties tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams, veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas yra patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti, ir taip siekti normalios tokio asmens, už kurį laiduojama, ūkinės veiklos. Nagrinėjamos bylos atveju už verslo subjektui – uždarajai akcinei bendrovei – suteikiamą kreditą laidavo įmonės akcininkas. Akivaizdu, kad tokia Laidavimo sutartimi buvo siekiama užtikrinti kredito davėją – banką, kad suteiktas kreditas bus grąžintas, o kredito gavėjo ir akcininko interesas – gauti kreditą verslo plėtrai ir iš įmonės veiklos gauti pelną, be kita ko, ir laiduojant už suteikiamą finansavimą bei prisiimant įsipareigojimus iš Laidavimo sutarties. Todėl nagrinėjamu atveju galima teigti, kad laiduotojas taip pat turėjo materialinį interesą.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, aukščiau nurodytos Laidavimo sutarties bei banko sąskaitos sutarties nuostatas, daro išvadą, kad ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymas atsakovui N. P. kilo overdrafto sutarties sudarymo pagrindu ir jos sudarymas buvo privalus siekiant užtikrinti tinkamą minėtos sutarties vykdymą.

Ieškovui reiškiant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, jog skolininkas ir tretieji asmenys, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje numatytais atvejais. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Nagrinėjamoje byloje sąlygų, leidžiančių taikyti CK 6.67 straipsnyje įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo principą nenustatyta, todėl ieškovui, remiantis CPK 178 straipsniu, tenka pareiga įrodyti, kad sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai buvo nesąžiningi ir šiuo sandoriu pažeidžiamos ieškovo teisės ir interesai.

Taikant CK 6.66 str. svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų balanso principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t.y. kreditoriams neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu.

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas N. P., žinodamas 2006-09-20 ir 2007-09-17 Paskolos sutarčių 3.5 p. sąlygą be paskolos davėjo išankstinio raštiško sutikimo nelaiduoti, negarantuoti už trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą, taip pat prisiimti naujų ar didinti esamus finansinius įsipareigojimus, sudarė Laidavimo sutartį, tokiu būdu jis buvo nesąžiningas ieškovo atžvilgiu.

Ieškovo tvirtinimu, bankas, įvertinus jo kaip finansinės institucijos paskirtį, buvo nesąžiningas, nes nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, neatitiko jam kaip finansinei institucijai keliamų apdairumo ir rūpestingumo standartų, jam prieinamomis priemonėmis nepasidomėjo atsakovo N. P. kreditoriais ir ar sudarius laidavimo sutartį nebus pažeidžiami jų interesai, o paskolų sudarymo faktas jam neabejotinai buvo žinomas.

Teismas šių ieškovo argumentų nepripažįsta pagrįstais ir įrodytais.

Sprendžiant dėl kitos sandorio šalies – Nordea Bank AB sąžiningumo turi būti vertinama, ar bankas išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovo turtine padėtimi ir įsipareigojimais ir kad neturėjo galimybės sužinoti apie sudarytą paskolos sutartį, apie kurią atsakovas banko neinformavo, nors turėjo tokią pareigą laidavimo sutarties 2.1.3 punkto pagrindu. Ta aplinkybė, kad atsakovas N. P. elgėsi nesąžiningai tiek ieškovo, tiek banko atžvilgiu, nėra pagrindas konstatuoti banko nesąžiningumo.

Pažymėtina ir tai, kad asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės mėn. 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-124/2011).

Lietuvos Bankas teismui pateikė išvadą į bylą ar Nordea Bank AB yra (turėjo būti) įdiegta klientų apskaitos sistema ir ar bankas, prieš sudarydamas laidavimo sutartį ir siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigas, t.y. išsiaiškinti kontrahento N. P. finansinę padėtį, galėjo ir turėjo pasinaudoti šia sistema (t. 2, b.l. 200-202), nurodė, kad „kadangi šioje civilinėje byloje paskolą fiziniam asmeniui suteikė uždarojo akcinė bendrovė, kuri nėra kredito įstaiga ir kuriai nekilo pareiga teikti duomenis apie suteiktą paskolą į PRDB, atsakovo prisiimti įsipareigojimai minėtam kreditoriui nebuvo ir negalėjo būti įtraukti į PRDB, dėl to skolininko turimi įsipareigojimai šio konkretaus kreditoriaus atžvilgiu negalėjo būti bankui žinomi analizuojant vien tik PRDB kaupiamus duomens“.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, sutinka su banko atstovės nurodytais motyvais, kad bankas negalėjo žinoti apie atsakovo N. P. sudarytas paskolos sutartis. Atsakovas laidavimo sutarties 3.7 punktu patvirtino bankui ir garantavo, kad jis turi teisę sudaryti ir vykdyti šią sutartį ir šios sutarties sudarymas nepažeidžia jokios sutarties, kurios šalimi yra laiduotojas. Jokių oficialių ir viešų duomenų apie atsakovo sudarytas kredito sutartis nebuvo, bankas prieš laidavimo sutarties sudarymą, t.y. 2008-02-14 pateikė užklausą PRDB sistemoje ir gavo atsakymą, tarp gautos informacijos nebuvo duomenų apie ieškovo ir atsakovo sudarytas paskolos sutartis (t.2, b.l. 160-164). Šiuo atveju sutiktina su banko pozicija byloje, kad naudodamas sistemą T24, kuriame galima rasti informaciją apie banko klientų sąskaitas banke, jis neturi pareigos peržiūrėti klientų atsiskaitomąsias sąskaitas ir per atliekamus jų pavedimus nustatinėti klientų turimų įsipareigojimų kitiems asmenims mąstą.

Esant išvardintoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas Nordea Bank AB išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti N. P. turtine padėtimi ir įsipareigojimais, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių banko nesąžiningą elgesį sudarant minėtą Laidavimo sutartį.

Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė ir actio Pauliana institutui taikymui būtino ypatumo - kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą, nes bankui nėra perleistas joks N. P. priklausantis turtas, šiuo konkrečiu atveju banko naudai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1767-104/2015 dėl skolos pagal Laidavimo sutartį išieškojimo yra tik pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu.

Remiantis aptarta kasacinio teismo praktika, nenustačius bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).

Ištyrus įrodymų visetą nustatyta, kad byloje nėra visų būtinų sąlygų, kurioms esant būtų galimas Actio Pauliana instituto taikymas, ieškinys laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu (CPK 178 str.), todėl atmestinas.

Atmetus ieškinį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas Nordea Bank AB pateikė byloje įrodymus (sąskaitos – faktūros bei apmokėjimo dokumentai), susijusius advokato pagalbos teikimu 24 781,68 Eur sumai (b.l.3, b.l. 62-71, 124-129, t. 4, b.l. 11-16, 74-82). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų Rekomendacijų maksimalius dydžius, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, byloje atsakovo parengtų procesinių dokumentų apimtį, kiekį, atstovavimo teismo procese laiką, atsakovo patirta išlaidų suma mažintina, atsakovui priteisiant iš ieškovo 14 000 Eur byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.).

Atsakovas pateikė prašymą paskirti ieškovui ir atsakovui N. P. pagal CPK 92 str. 2 d. 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusė šios sumos priteisiant bankui.

Pažymėtina, jog CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko” v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005).

Teismui byloje nenustačius akivaizdžių ieškovo ir atsakovo piktnaudžiavimo procesu požymių, prašymas dėl baudos paskyrimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str., 259 str., 263 - 270 str., 279 str. 1 d. ir 307 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

ieškovo ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Birštono Mineraliniai vandenys“ ir Ko, j.a. kodas 152833635 14 000 Eur išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu atsakovo Nordea Bank AB, j. a. kodas 303252632 naudai.

Teismo sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja A. Kalinauskienė