Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-04 · Administracinė byla Nr. I1-682-426/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-04Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-04
Bylos Nr.
I1-682-426/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02261-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Rūta Miliuvienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-682-426/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02261-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytino proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, po reorganizacijos atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai) 4 000 (keturis tūkstančius eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–6).

Pareiškėjas teigia, kad nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. birželio 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 275 ir 280 netinkamomis sąlygomis, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Duryse įrengti stebėjimo langeliai, per kuriuos pareigūnai stebėdavo. Tualetas nuo kameros bendro ploto buvo atitvertas 1,5 m. aukščio sienele, o užuolaidos neužtikrindavo privatumo. Tualete nebuvo durų. Teigia, kad atliekant gamtinius reikalus, patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Pasak pareiškėjo, taip buvo ribojamas jo privatumas. Be to, kamerose neįrengta ventiliacija.

Nurodo ir tai, kad kamerose buvo laikomi dviese, nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, nepagrįstai į kameros plotą įskaitomi baldai bei sanitarinių įrenginių užimama vieta.

Teigia, kad kameroje Nr. 275 ant lubų ir sienų veisėsi pelėsis, buvo tarakonų.

Pažymi, kad valstybė turėjo užtikrinti tinkamas laikymo sąlygas. Dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė žalą.

Atsiliepimas

Be to, pareiškėjas nesutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija dėl žalos atlyginimo (b. l. 70).

Lietuvos valstybės atstovas atsiliepime į skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–18).

Atsiliepime nurodo, kad, skirstant asmenis į kameras, laikosi teisės aktų reikalavimų. Kameros remontuojamos pagal poreikį ir gavus finansavimą iš valstybės biudžeto. Pabrėžia, kad kameros įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), III skyriuje nustatytų tardymo izoliatorių kamerų įrengimą.

Pabrėžia, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąją kameros plotą. Pabrėžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto reikalavimo pažeidimo yra nepagrįsti.

Nurodo, kad kameras taip pat turi tvarkyti ir jose laikomi asmenys, tam išduodamos būtinos priemonės. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Minėta bendrovė atlikdavo vabzdžių bei graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus.

Nurodo, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, kad sanitarinio mazgo atskyrimas sienele atitinka teisės aktų reikalavimus. Taisyklių 14.2 punkte ir buvo nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pabrėžia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas apie 0,56 kv. m. Nurodo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas prašymų ar skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų administracijai neteikė.

Vilniaus PN vertinimu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas.

Pareiškėjui procesiniai dokumentai įteikti bei apie teismo posėdį pranešta skelbiant viešo paskelbimo būdu (b. l. 98–99, 100).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 6 d. iki 2017 m. birželio 25 d.

Remiantis Vilniaus PN duomenimis, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. birželio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K (b. l. 13, 21–22). Šių duomenų teisingumo jis neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis ir, vertindamas, kad jo skunde nurodyti metai – 2017 m., laikytini rašymo apsirikimu, remdamasis Vilniaus PN pateiktais duomenimis, ginčo laikotarpiu laiko 2018 m. vasario 9 d.–2018 m. birželio 25 d.

Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 132 paras.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto reikalavimus, jis patyrė nepatogumus dėl per mažo kameros ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, kurių 11-1 punkto 1 papunktyje nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi, tik sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes nėra jokio pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą. Pažymėtina, kad netgi atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui tenkanti teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjui teko daugiau 3 kv. m kameros ploto. Taigi ginčo laikotarpiu Vilniaus PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl ploto pažeidimo yra nepagrįsti. Tai atitinka ir aktualią LVAT formuojamą praktiką (žr., 2019 m. balandžio 24 d. nutartį A-2169-525/2019).

Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jis buvo stebimas ir dėl to patyrė diskomfortą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Lukiškių TI-K pateikė duomenis iš kurių matyti, kad pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose buvo įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 60–61).

Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo privatumas buvo pažeistas naudojantis sanitariniu mazgu, yra pagrįsti. Nustatyta, kad pareiškėjas iš viso 132 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K, iš jų 3 paras vienas, kai kamerose buvo įrengtos užuolaidos. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo argumentų nepaneigė.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose veisėsi pelėsis, buvo tarakonų.

Vilniaus PN pateikė paslaugų teikimo sutartį (b. l. 62–64, 65). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad minėta paslaugų sutartis vykdoma. Taigi, Lukiškių TI-K vykdė kenkėjų kontrolės bei naikinimo darbus. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Minėta, kad pareiškėjui teko pareiga individualizuoti pažeidimo aplinkybes.

Be to, jis nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos. Šie argumentai yra abstraktūs.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka minėtos higienos normos 17 punkto reikalavimus. Teismui pareiškėjas neindividualizavo šio pažeidimo, jokių duomenų, kad kreipėsi į administraciją dėl negalėjimo išsivėdinti patalpos, nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Vilniaus PN sudarė galimybę kameras vėdinti per langus ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose veisėsi pelėsis.

Šie skundo argumentai yra abstraktūs, remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, tokių pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 23–59). Taip pat ir pažeidimų dėl netinkamo šildymo nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad ginčui aktualūs ir vertintini tik tiek patikrinimo aktai, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tam tikrose kamerose, kuriose jis patikrinimo metu buvo laikomas. Nurodyti pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs, teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN patiktais duomenimis, todėl laikytini nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 132 paras (iš jų 3 paras laikomas vienas) buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Akcentuotina, kad priteistinos žalos dydžiui nustatyti reikšminga ta aplinkybė, kai pareiškėjas 3 paras buvo kamerose vienas, taigi, ir pažeidimo intensyvumas mažesnis.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad 132 paras jis buvo laikomas su kitais asmenimis, neatskyrus sanitarinio mazgo įrenginio atskira kabina, o 3 paras – vienas (kamerose įrengtos užuolaidos), o tai šiuo laikotarpiu, teismo vertinimu, sąlygojo mažesnį pažeidimo intensyvumą, todėl pareiškėjui teisinga satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą laikytina 330 Eur suma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 330 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė