- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-03
- Bylos Nr.
- 2S-505-194/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02642-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Badaugienė
- Atsakovas
- S. G.
- Ieškovas
- S. Ž.
- Advokatai
- Gintarė Girdzijauskienė, Henrikas Oseckis
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja J. Badaugienė Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02642-2013-2
Teisėja Vida Žostautienė Procesinio sprendimo kategorija 122.3; 122.4
NUTARTIS
2013 m. birželio 3 d.
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės S. G. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3658-291/2013 pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovei S. G. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas S. Ž. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydamas nustatyti bendravimo su sūnumi T. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), ir dalyvavimo jį auklėjant pagal nurodytą tvarką (5-6 b.l.); priteisti ieškovui S. Ž. visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės S. G.; taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad jis su atsakove S. G. kartu gyveno nuo 2008 m. vasaros iki 2011 m. birželio mėnesio. Santuoka sudaryta nebuvo, (duomenys neskelbtini) gimė sūnus T. Ž.. Ieškovas paaiškino, jog jo ir atsakovės santykiai pablogėjo mirus jo tėvui, o dėl nepriimto atsakovės gyvenimo būdo jų tarpusavio santykiai nutrūko. Ieškovas nurodė, kad šiuo metu atsakovė jam neleidžia bendrauti su sūnumi ir atsisako susitarti dėl bendravimo tvarkos (1-7).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013-04-12 nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (8, 9 b.l.). Teismas nutarė nustatyti laikiną, ieškovo S. Ž., bendravimo su T. Ž. tvarką: nustatyti, kad ieškovas S. Ž. turi teisę pasiimti sūnų T. Ž. metų neporinių savaičių penktadieniais nuo 18 val. iš jo gyvenamosios vietos ir privalo jį parvežti į namus, pas vaiko motiną iki tos pačios savaitės sekmadienio 20 val. Vaikas turi būti pasiimamas tarp 18 val. ir 19 val.; nustatyti, kad ieškovas S. Ž. turi teisę nevaržomai bendrauti su sūnumi T. Ž. visomis ryšio priemonėmis (mobiliuoju tel., internetu ir kt.). Teismas padarė išvadą, jog siekiant užtikrinti vaiko emocinį saugumą, jo būtiniausių dvasinių poreikių tenkinimą, šių laikinų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti, kad vaiko poreikiai ir interesai nuolat bendrauti su abiem tėvais būtų užtikrinti ir patenkinti visos bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, kuris atskirais atvejais gali užtrukti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, nepranešus atsakovei, teismui nėra žinoma tikroji atsakovės pozicija dėl ketinimų vaiko atžvilgiu, susijusių su vaiko bendravimo tvarkos nustatymu, todėl teismas ieškinio priėmimo stadijoje vertina tik ieškovo nurodytas aplinkybes bei mažamečio vaiko interesus. Atsakovei tokiu atveju suteikiama teisė būti išklausytai vėliau teismo procese (LR CPK 148 str., 151 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovės S. G. atstovė advokatė Gintarė Girdzijauskienė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-12 nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui arba pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-12 nutartį ir ieškovui S. Ž., nustatyti tokią bendravimo su nepilnamečiu sūnumi T. Ž. tvarką: ieškovas S. Ž., bendrauja su nepilnamečiu sūnumi vieną kartą per savaitę darbo dienomis atsakovės S. G. namuose nuo 17.00 val. iki 19.00 val., atsakovę prieš parą informuojant sms žinute, skambučiu, el. laišku apie susitikimo datą ir laiką; per Kalėdas, Naujus metus bei nepilnamečio sūnaus T. Ž., gimtadienio dieną ieškovas S. Ž. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi po dvi valandas atsakovės S. G. namuose, atsakovę prieš parą informuojant sms žinute, skambučiu, el. laišku apie susitikimo datą ir laiką.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė advokatė mano, kad ginčijama teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, priimta išsamiai neišnagrinėjus visas esmines aplinkybes, susijusių su mažamečio T. Ž. interesų užtikrinimu pažeidžiant nacionalinės teisės aktus (LR CK, LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str.) bei tarptautinės teisės nuostatas (Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija) bei nukrypstant nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Atsakovės advokatė teigia, jog teismas ginčijama nutartimi pažeidė LR CK 3.178 str. nuostatas, Vaiko teisių konvencijos 3 str. nuostatas. Advokatė pabrėžė, jog teismas neatkreipė dėmesio, jog vaikas yra vos dviejų metų amžiaus, todėl tokio amžiaus vaikas yra per mažas tam, kad būtų pakeista jo įprastinė nakvynės vieta- tai sudarytų prielaidas sūnaus emocinei bei psichologinei įtampai bei tolimesniam vystimuisi. Atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovas su mažamečiu T. paskutinį kartą matėsi prieš pusantrų metų. Pažymėjo, kad atsakovė nesiekia ieškovui kliudyti ar iš vis uždrausti bendrauti su sūnumi (107-114 b.l.).
Atsiliepimu į atskirtąjį skundą ieškovo S. Ž. atstovas advokatas Henrikas Oseckis, mano, jog atskirasis skundas nepagrįstas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013-04-12 nutartis teisėta ir pagrįsta. Ieškovo atstovo nuomone, vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, jei tik jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Atstovas pažymėjo, kad ieškovas gyvena kitame mieste nei sūnus su atsakove ir tam, kad būtų užtikrintos vaiko teisės, tėvo teisės ir pareigos, tėvas galėtų prisidėti prie vaiko auklėjimo, būtinas visavertis bendravimas, ne tik po kelias valandas pasimatyti su sūnumi, kaip siūlo atsakovė atskirajame skunde. Atstovo advokato manymu, keista yra tai, kad atsakovė nesutinka, kad tėvas bendrautų su sūnumi ryšio priemonėmis, todėl advokato manymu, tai akivaizdžiai parodo, kad atsakovė veikia ne vaiko interesais. Ieškovo atstovas advokatas pabrėžė, kad atsakovės siūloma tvarka - tai nėra bendravimo su vaiku tvarka, tai tik pasimatymai, todėl to nepakanka, kad ir tėvas galėtų auklėti sūnų, juo rūpintis (144-149 b.l.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Pagal CK 3.65 straipsnį, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys numatytos ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau nei vienoje paminėtoje teisės normoje kaip laikinosios apsaugos priemonė nėra įvardintas laikinosios bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime tvarkos nustatymas.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo galutinio sprendimo priėmimo. Taigi, CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio nustatytų priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Išimtiniais atvejais byloje teismas vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių šeimos teisės principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvų bendravimas su vaikais ir dalyvavimas juos auklėjant turi atitikti minėtose teisės normose įtvirtintus principus. Pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šią asmeninio pobūdžio tėvų teisę ir pareigą galima įgyvendinti tada, kai kitas iš tėvų nekliudo bendrauti, bendravimas yra tiesioginis ir nuolatinis, vykdomas atsižvelgiant į vaiko interesus. Šia nuostata siekiama antrajam iš tėvų sudaryti sąlygas įgyvendinti savo teisę ir vykdyti pareigą bendrauti su vaiku ir auklėti jį, taip pat vaikui įgyvendinti savo teisę žinoti savo tėvus ir bendrauti su abiem tėvais vienodai.
Visiškai negalima sutikti su ieškovu, jog atsakovė arba vaiko motina draudžia jam bendrauti su vaiku. Vaiko motinai išvykus į užsienį, atsakovas prižiūrėjo vaiką ir su juo bendravo. Kad nuvykus su antstoliu, neįspėjus iš anksto, vaikas būti paimtas ir vyktų tik su tėvu, yra suprantamas motinos poelgis siekiant netrikdyti mažamečio vaiko, kuris su tėvu realiai negyveno pusantrų metų laiko ir realiai jo nepažįsta.( Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas). Tačiau vaiko motina sutinka, kad tėvas matytųsi su vaiku jai esant. Tai rodo, jog atsakovė visiškai nedaro trukdžių tėvo bendravimui, tik siekia protingų ir adekvačių vaiko amžiui bendravimo priemonių.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo nuomone, jog nepritaikius jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, yra pažeidžiamos tėvo teisės maksimaliai bendrauti su vaiku.
Konstatuotina, kadangi laikinoji apsaugos priemonė yra visuomet susijusi su tam tikrų teisių suvaržymais, tačiau toks suvaržymas yra pateisinamas, jeigu jis padeda garantuoti dar svarbesnių teisių, tokių kaip vaiko psichinė ir fizinė sveikata, jo gerovė, apsaugą. Nagrinėjamu atveju šalių vaikas yra mažametis, jam šiuo metu yra dveji metukai. Apeliantė atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovas paskutinį kartą su vaiku bendravo prieš pusantrų metų, todėl itin svarbu atkreipti dėmesį į tėvo ir mažamečio vaiko bendravimą, į vaiko galimą elgesį, jo emocijas su tėvu, kurio realiai vaikas nepažįsta, neprisimena.
Nepagrįstas ieškovo atstovo advokato argumentas, tai, kad ieškovė nesutinka, kad tėvas bendrautu su sūnumi ryšio priemonėmis, todėl, neva, tai akivaizdžiai parodo, kad atsakovė veikia ne vaiko interesais. Kaip jau buvo minėta aukščiau, šalių nepilnametis vaikas yra dviejų metukų, vaikas dar tik mokinasi kalbėti, todėl logiška, kad vaikas dar nemoka bendrauti ryšio priemonėmis ir internetu. Teismas taip pat nesutinka su ieškovo prašymu pasiimti mažametį vaiką neporinių savaičių penktadieniais nuo 18 val. iš jo gyvenamosios vietos ir jį parvežti į namus pas vaiko motiną iki tos pačios savaitės sekmadienio 20 val. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ilgalaikis (kelių parų) 2 metų vaiko išsiskyrimas su motina vaikui gali sukelti stresą, paskatinti nervingumą, irzlumą, miego sutrikimus, nes tėvas nežino šio vaiko dienos ritmo, nes su juo negyveno kartu pusantrų metų laiko. Pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas (tenkinus ieškovo prašymą) gali emociškai traumuoti mažametį šalių sūnų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas ar netaikymas nereiškia tarp šalių kilusio ginčo išnagrinėjimo iš esmės, nes jų paskirtis, kaip jau buvo minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju yra prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų apsauga, kol nebus teismo galutinai išspręsti šalims reikšmingi klausimai byloje. Beje, pažymėtina, jog pats ieškovo ieškinys yra „ Dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir bendravimo tvarkos nustatymo“(b.l.1-7). Taigi, ieškovo prašomos laikinos apsaugos priemonės reiškia iš esmės pusę ieškinio reikalavimų išsprendimą. Laikinų apsaugos priemonių paskirtis yra kita - galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas. LR CPK 145 str. 13p. šiuo atveju netaikytinas.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodytos apeliantės atstovės advokatės įrodymai apie ieškovą, ieškovo atžvilgiu konstatuotus teisės normų pažeidinėjimus administracinės teisenos tvarka, ikiteisminio tyrimo medžiaga ir kt., nepatvirtina, kad pakanka objektyvių duomenų apie realią grėsmę vaiko interesams, tačiau ieškovo prašoma intensyvi bendravimo su 2 metų vaiku tvarka yra ankstyva, nepriimtina be pereinamojo laikotarpio, per kurį vaikas apsiprastų bendrauti su tėvu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuo 2012-09-15 ieškovas yra įregistravęs santuoką su kita moterimi ( b.l. 12). Byloje yra nurodyti net keli ieškovo nuolatinės gyvenamosios vietos adresai, todėl neaišku, kur gyventų savaitgaliais tėvo apsiimtas mažametis 2 metų sūnus. Tėvas turi kelias darbovietes Vilniaus ir Kauno mieste. Dirba atsakingą darbą. Kas jo darbo metu prižiūrės mažametį - nesiaiškinta. Pateikti duomenys apie ieškovo motinos namą yra 2011 metų data, tai yra, - seni. Dar kartą pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus.
Pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones rėmėsi tik teisės aktais, tačiau neįvertino byloje esančių įrodymų, neišanalizavo jų, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad tokia nutartis nėra teisėta, todėl naikinama, kaip nepakankamai motyvuota ir nepagrįsta ir klausimas išsprendžiamas iš esmės.
Šalims taip pat išaiškintina, kad remiantis CK 3.156 straipsniu, tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl, visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, jo poreikiais ir interesais, nesant teismo procesiniu sprendimu nustatytos tvarkos, šalys privalo derinti tarpusavyje, vadovaudamosi CK 3.165 straipsnio 3 dalimi, o taip pat bendradarbiavimo ir prioritetinio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principais. Tėvas gali pareikšti naują prašymą dėl pereinamojo laikotarpio laikinų apsaugos priemonių nustatymo bet kurioje bylos stadijoje, per kurį 2 metų vaikas turėtų galimybę priprasti prie tėvo pastarajam atvykus ir bendraujant su vaiku kartu su motina, o ne išvežant mažametį savaitgaliui pas tėvą, kurio realiai nuo pusės metų vaikas nematė ir reikia pripažinti, jog nepažįsta. Ieškovo prašomas bendravimas internetu ar mobilių telefonu yra neadekvatus vaiko amžiui ir toks bendravimas dėl vaiko amžiaus šiuo metu yra nerealus ir negalimas. Dėl pasakyto, ieškovo prašomos laikinos apsaugos priemonės atmetamos.
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Ieškovo S. Ž. ( a.k. (duomenys neskelbtini) prašymą dėl ieškinyje nurodytų laikinų apsaugos priemonių taikymo – atmesti.