Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-436-238-2014;

Teisėjas: Kęstutis Lukošiūnas Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00077-2013-2;

2014 m. birželio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nuteistajam G. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nuteistojo P. A. gynėjai advokatei Nijolei Raulušaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. ir nuteistojo P. A. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

P. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose..

Tuo pačiu nuosprendžiu iš G. V. ir P. A. solidariai priteista 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti S. Z..

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 15 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su P. A., panaudojo prieš nepilnametę S. Z. fizinį smurtą: P. A. sudavus S. Z. ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis, kojomis į galvą, rankas, kaklą, nugarą, peiliu pjausčius nugarą, sudavęs nukentėjusiajai vieną smūgį koja į kairį šoną, pagrobė svetimą turtą – S. Z. 689 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG P700“ ir pinigus – 740 Lt, tuo padarė nukentėjusiajai S. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kairės akies abiejuose vokuose, kairio smilkinio srityje, dešiniame skruoste, kairio momens srityje, kairiame žaste, kairio peties sąnario nugariniame paviršiuje, kakle, paviršinės pjautinės žaizdelės juosmens dešinėje pusėje ir bendrą 1429 Lt turtinę žalą.

P. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 15 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su G. V., panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę S. Z.: smaugdamas rankinės dirželiu, suduodamas jai ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvą, rankas, kaklą, nugarą, pjaustydamas peiliu nugarą, G. V. sudavus S. Z. ne mažiau vieną smūgį koja į kairį šoną, pagrobė svetimą turtą – S. Z. 689 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG P700“, ir pinigus – 740 Lt, tuo padarė nukentėjusiajai S. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinių kraujosruvų kairės akies abiejuose vokuose, kairio smilkinio srityje, dešiniame skruoste, kairio momens srityje, kairiame žaste, kairio peties sąnario nugariniame paviršiuje, kakle, paviršinės pjautinės žaizdelės juosmens dešinėje pusėje ir bendrą 1429 Lt turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo P. A. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas ir neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir G. V. bei P. A. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, tinkamai paskyrė jiems bausmes. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes G. V. padarytą nusikalstamą veiką apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį, nes jis, veikdamas bendrininkų grupėje su P. A., panaudodami prieš nepilnametę S. Z. peilį ir fizinį smurtą, ją apiplėšė.

Apeliaciniame skunde nuteistojo P. A. gynėja advokatė Nijolė Raulušaitienė teigia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų apie peilio panaudojimą ir jo buvimą pas P. A., todėl visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą ši aplinkybė (peilio panaudojimas) buvo neginčytinai įrodyta. Nukentėjusioji S. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodama parodymus teisme analogiškai nurodė, kad P. A. turėjo sulankstomą peilį, kurį išsitraukė iš kišenės, o jai gulint nugriautai ant sofos ir nuo nugaros apačios nusislinkus darbužiams, jis dar patraukė megztinį ir įpjovė jai į nugarą. Kaip jau buvo minėta, specialisto išvadoje konstatuota, kad paviršinė pjautinė žaizdelė S. Z. juosmens dešinėje pusėje padaryta aštriu pjaunančiu daiktu, galimai nurodytu laiku ir aplinkybėmis (1 t., b. l. 17), šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas L. U.. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti šiais nukentėjusiosios parodymais apie peilio panaudojimą, kuriuos patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, kadangi jie yra nuoseklūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes, o apeliantės nurodoma versija, kad peilis panaudotas nebuvo, laikytina nuteistojo gynybine pozicija. Tai, kad kaip nurodo apeliantė, liudytojai P. A., S. S., R. P. negalėjo nurodyti jokių aplinkybių apie peilį, aiškino peilio nematę, nei patvirtina, nei paneigia peilio panaudojimo fakto, taip pat nustačius, kad liudytojai galimai siekia padėti savo draugams kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, galėjo tikslingai šį faktą nutylėti.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, pasisakydamas dėl bausmės, nurodė, jog atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje ir būnant apsvaigus nuo alkoholio, tačiau bendrininkavimo nei vienas kaltinamųjų nepripažįsta, visus veiksmus prieš nukentėjusią nurodo atlikęs tik P. A.. Šis argumentas nepagrįstas ir atmestinas, nes šią aplinkybę (veikus bendrininkų grupėje) paneigia logiški ir nuoseklūs nukentėjusiosios S. Z. parodymai, kuriais ji patvirtino, kad G. V. stovėjo priešais ją, o kai P. A. jai liepė atsiprašyti, tai G. V. jai įspyrė. Pinigai buvo piniginėje rankinėje, kitame kambaryje, ją atnešė G. V. ir liepė pačiai išimti piniginę ir paduoti. Ji pinigus išėmė ir padavė G. V., o jis perdavė P. A.. Nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad prieš ją ne tik buvo vartojamas fizinis smurtas, vieno iš asmenų grasinama peiliu, tačiau po fizinio smurto panaudojimo iš jos buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas bei pinigai. Nuteistasis G. V. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jai sudavė tyčia, tačiau taip pat matė kito kartu buvusio asmens P. A. neteisėtus veiksmus – tiek fizinio smurto panaudojimą, tiek ir turto pagrobimą, bendrininko veiksmams neprieštaravo, jiems pritarė ir neteisėtų veiksmų nesustabdė. Šie duomenys rodo, jog nuteistasis G. V. ne tik atliko veiksmus, sudarančius objektyviąją plėšimo sudėties pusę – vartojo fizinį smurtą, užvaldė svetimus daiktus, bet ir suvokė, kad jo bei kito asmens daroma veika neteisėta, pavojinga, suvokė, kad tokiu būdu vykdomas asmens plėšimas ir savo konkliudentiniais veiksmais išreiškė pritarimą tokiems veiksmas, t. y. dalyvavo bendroje nusikalstamoje veikoje. G. V. su P. A. veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams), bei realizavo plėšimo sudėties objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija pažymi, jog sumanymas pagrobti svetimą turtą nebūtinai turi būti iš anksto susiformavęs ir aptartas bendrininkų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį kaip plėšimas ir tada, kai sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu. Kaip aptarta anksčiau, šioje byloje nukentėjusiosios parodymais nustatyta, jog smurtas prieš nukentėjusiąją pradėtas vartoti be jokios aiškios priežasties, nurodant, kad nukentėjusioji yra kalta dėl P. A. ir jo draugės išsiskyrimo, smurtauta prieš turto užvaldymą. Po panaudoto fizinio smurto iš nukentėjusiosios buvo pagrobti pinigai, atimtas mobiliojo ryšio telefonas, ir nors vėliau jis buvo grąžintas, tai nepanaikina nusikalstamos veikos padarymo fakto.

Byloje surinktų ir teismo ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji G. V. ir P. A., bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą, peilį, apiplėšė nukentėjusiąją S. Z.. Nuteistieji veikė vieninga tyčia turėdami bendrą tikslą apiplėšti nukentėjusiąją, todėl jų veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, pasisakydamas dėl bausmės, nurodė, jog atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio, tačiau visi bute buvę asmenys paaiškino, kad P. A. įvykio metu buvo blaivus, alkoholio nevartojo, tik nukentėjusioji aiškino, esą P. A. buvo išgėręs, tačiau nenurodė, iš kokių aplinkybių ir požymių ji sprendė, kad P. A. buvo neblaivus. Taip pat mano, kad byloje turi būti pripažinta P. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. visiškas turtinės žalos atlyginimas (BK 59 str. l d. 3 p). Nesutinka su teismo vertinimu, kad P. A. charakterizuojamas tik neigiamai, toks vertinimas padarytas dėl anksčiau P. A. padarytų nusikaltimų, už kuriuos jis jau yra atlikęs bausmę, tačiau neatsižvelgta į tai, kad pastaruoju metu P. A. dirbo, užsiėmė individualia veikla, todėl prašoma švelninti P. A. paskirtą bausmę.

Apsvaigimas nuo alkoholio yra tiek faktinė bylos aplinkybė, tiek atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Šiuo atveju faktinė bylos aplinkybė tiesiogiai susijusi su baudžiamojo įstatymo taikymu: nustačius, jog veikos padarymo metu kaltininkas buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konstatuojama atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turinti įtakos bausmės skyrimui (BK 61 straipsnis).

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatinėjamas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes galiojantis BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai (2005 m. lapkričio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-644/2005).

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą, nes apsisprendimas jau padarytas. Nusikaltimo motyvai būna jau susiformavę ir asmens apsvaigimo nustatymas šioje situacijoje negali būti pripažįstama kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir sunkinti asmens teisinę padėtį (2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2009).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. V. ir P. A. nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, todėl pripažino šią aplinkybę nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nukentėjusioji S. Z. parodė, kad nuteistieji gėrė brendį. Liudytoja A. P. parodė, kad P. A. ir P. A. su G. V. sėdėjo bendrajame kambaryje, išgėrinėjo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad G. V. ir P. A. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Nei nukentėjusioji, nei liudytojai teismo posėdžio metu nepatvirtino, kad nuteistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio, nebuvo patvirtintas ir tas faktas, nusikalstamą veiką jie padarė dėl alkoholio poveikio ar nusikaltimo padarymui įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio, liudytojai tik patvirtino nuteistojo alkoholio vartojimo faktą. Vien pati aplinkybė, kad nuteistieji prieš įvykį vartojo alkoholio, negali būti pakankama konstatuoti, jog alkoholio vartojimas turėjo lemiamos įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog alkoholio vartojimo faktas padarė lemiamą įtaką nuteistųjų veiksmams. Nenustačius, kad G. V. ir P. A. nusikaltimą padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, ši faktinė bylos aplinkybė iš nuosprendžio nustatomosios dalies šalintina, tuo pačiu iš nuosprendžio pašalinant nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepaisant nepagrįstai pripažintos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bausmė nuteistiesiems G. V. ir P. A. paskirta teisinga. Todėl ji nekeičiama.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino P. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. l d. 3 p), atsižvelgė į tai skirdamas bausmę, todėl prašymas dėl šios aplinkybės pripažinimo lengvinančia atsakomybę aplinkybe atmestinas.

Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Vienas iš bausmės paskirties tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistiesiems bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamųjų asmenybes, kitas aplinkybes.

Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes bei BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Teismas, skirdamas bausmę G. V. ir P. A., atsižvelgė į tai, kad jie yra nusikaltimų recidyvistai, kadangi būdami teisti už tyčinius nusikaltimus, teistumui neišnykus vėl padarė tyčinį nusikaltimą (BK 27 str.1 d.), todėl pagrįstai už tyčinio nusikaltimo padarymą skyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str. 1 d.), tokios bausmės paskyrimas teisingumo principui neprieštarauja. Aplinkybių, kurios sąlygotų švelnesnės bausmės skyrimą, byloje nebuvo nustatyta. G. V. ir P. A. darė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, veikė savanaudiškais tikslais, charakterizuojami neigiamai – linkę nesilaikyti įstatymų reikalavimų, sistemingai daro tyčines nusikalstamas veikas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad P. A. dirbo, užsiėmė individualia veikla, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nors skirtingai nei G. V., P. A. ir buvo pripažinta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad darant nusikalstamą veiką jis buvo pagrindinis vykdytojas, būtent jis nukentėjusiajai S. Z. sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis, kojomis į galvą, rankas, kaklą, nugarą, peiliu pjaustė nugarą, tuo padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl net ir atsižvelgus į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo nuteistajam P. A. skirti švelnesnę bausmę nei nuteistajam G. V..

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį. Esant šioms aplinkybėms, terminuoto laisvės atėmimo bausmė, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, nuteistiesiems skirta pagrįstai, nėra per griežta, taigi paskirtos bausmės dydis yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes apeliacinės teismas sprendžia, kad nepaisant to, jog Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu nuteistiesiems nepagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jie nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, bausmės nuteistiesiems yra paskirtos tinkamai, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Todėl nurodyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė šalintina iš nuosprendžio. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo G. V. ir nuteistojo P. A. gynėjos advokatės Nijolės Raulušaitienės apeliacinius skundus atmesti.

Iš nuosprendžio pašalinti nuteistųjų G. V. ir P. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).