- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- I-6001-629/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02798-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Telšių rajono apylinkės teismui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės ir Telšių rajono apylinkės teismo 32 817 Lt neišmokėto teisėjo darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn.
Pareiškėjas nurodė, kad dirbo teisėju Telšių rajono apylinkės teisme. Pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 str. 1 d. bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) bei kituose įstatymuose, mokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Paaiškino, kad ši priemoka galėjo būti mokama tik neviršijant įstatymo teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Kadangi teismui skiriamuose asignavimuose tokios priemokos mokėjimui lėšų įstatymu nebuvo skiriama, lėšų vos pakakdavo atlyginimams sumokėti, todėl tokios priemokos visiems teisėjams nebuvo mokamos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. tiek, kiek juo ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 str. 1 d. nuostatai, kad „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tame pačiame nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios teisinės situacijos, kad teisėjui, vykdančiam funkcijas, nurodytas BPK, CPK bei kituose įstatymuose, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama, todėl pagal Konstituciją, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems BPK, CPK bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis.
Pareiškėjo teigimu, Telšių rajono apylinkės teisme, vykdydamas BPK numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, 2009 metais sausio–gruodžio mėn. poilsio ir švenčių dienomis jis dirbo 16 dienų (128 val.), 2010 metais sausio–gruodžio mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo 15 dienų (120 val.), 2011 metais sausio–spalio mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo 14 dienų (112 val.), tačiau už visą darbą Telšių rajono apylinkės teisme jam atlyginta nebuvo, nes nebuvo mokama Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. numatyta pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka, nebuvo kompensuotas dirbtas laikas suteikiant kitą laisvą nuo darbo dieną ar pridedant dirbtą laiką prie mokamų atostogų. Pasak pareiškėjo, nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. poilsio ir švenčių dienomis jis dirbo 45 dienas (360 val.) ir nesumokėtas darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 16 408,50 Lt. Ši suma dauginama iš 2, nes už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokama ne mažiau dviejų darbuotojo darbo užmokesčių (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 str.), todėl pareiškėjui priteistina 32 817 Lt. Pažymėjo, kad atsakovų veiksmai buvo ir yra tęstinio pobūdžio, todėl skundo padavimo teismui termino nepraleido.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą (t. I, b. l. 11–13).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių rajono apylinkės teismas atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (t. I, b. l. 15).
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. I, b. l. 198; t. II, b. l. 26, 27).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui – buvusiam Telšių rajono apylinkės teismo teisėjui –R. Ž. neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis 2009–2011 m.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas R. Ž. Telšių rajono apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7, o nuo 2011 m. lapkričio 29 d. atleistas iš teisėjo pareigų 2011 m. lapkričio 28 d. dekretu Nr. 1K-881 (t. I, b. l. 6, 7).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2009–2011 m. poilsio ir švenčių dienomis budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jam nebuvo kompensuota (t. I, b. l. 4–5, 59–147, t. II, b. l. 5–6).
Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 str. nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas BPK, CPK bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 d. nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems BPK, CPK bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis. Pažymėtina, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 str. 1 d. nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą.
Taigi Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant DK nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn., tuo tarpu atsakovė Lietuvos valstybė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Pažymėtina, kad, nors Lietuvos Respublikos teismų įstatymas bei Teisėjų atlyginimų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų, susijusių su ieškinio senaties terminu reikalavimams dėl teisėjo atlyginimo nesumokėtos dalies pareikšti, nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 2 p. šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 3 str. 1 d. teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 str. teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, taip pat statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius reglamentuojantys specialieji įstatymai nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas (pvz., LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-638/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
DK 27 str. 5 d. nurodyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir CPK nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013).
Pažymėtina, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (vienkartinių priemokų). Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 str. 1 d. vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas išmokama metų pabaigoje, taigi darytina išvada, kad apie tai, jog pareiškėjui nesumokėta vienkartinė išmoka už tam tikrus metus pareiškėjas turėjo sužinoti kitų metų sausio 1 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 19 d. (t. I, b. l. 8), taigi darytina išvada, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio dalies už budėjimus nuo 2009 m. pareikšti yra praleidęs DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atvejus spręstina tik dėl neišmokėto teisėjo darbo užmokesčio už darbą švenčių ir poilsio dienomis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. kompensavimo.
Pagal CK 1.131 str. 2 d. nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo (t. I, b. l. 3) pastaruoju pareiškėjas iš esmės siekia, kad ieškinio senaties terminas jo reikalavimui nebūtų taikomas, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl daroma išvada, kad atnaujinti senaties termino nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad kompensavimą už darbą pagal grafiką šventinėmis dienomis reglamentuoja DK 194 str. 2 d., t. y. už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas DK 186 str. 2 d., tuo tarpu skaičiuojant kompensaciją už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis turi būti vadovaujamasi DK 155 str. 3 d. ir 193 str. nuostatomis. DK 155 str., reglamentuojančio budėjimo teisinius santykius, 3 d. yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Apmokėjimą už viršvalandinį darbą reglamentuoja DK 193 str., pagal kurį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų pažymų, grafikų bei žiniaraščių (t. I, b. l. 4–5, 59–147, t. II, b. l. 5–6), pareiškėjas R. Ž. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal grafiką po 8 valandas budėjo tokiomis poilsio dienomis: 2010 m. – sausio 16, 17 d., vasario 21 d., kovo 27, 28 d., birželio 5 d., rugsėjo 11, 12 d., spalio 23, 24 d., gruodžio 4, 5 d., 2011 m. – sausio 15, 16 d., vasario 26, 27 d., balandžio 9, 10 d., gegužės 21, 22 d., rugpjūčio 6, 7 d., rugsėjo 17, 18 d., spalio 29, 30 d. Per šį laikotarpį pareiškėjas budėjo namuose ir šventinių dienų metu – 2010 m. gegužės 1, 2 d. ir birželio 6 d. Pažymėtina, kad budint pagal grafiką poilsio iš švenčių dienomis darbo laiko trukmė nebuvo viršyta (t. II, b. l. 5–6). Taigi teismas daro išvadą, kad už budėjimo pagal grafiką poilsio dienas pareiškėjui turi būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis, o budėjimus švenčių dienomis, vadovaujantis DK 194 str. 2 d., išmokėtinas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Atkreiptinas dėmesys, jog visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal DK 155 str. 2 d. prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio ir švenčių dieną prilyginamas 4 darbo valandoms.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis Telšių rajono apylinkės teismo pateiktais pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydžiais (t. II, b. l. 5–6), už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 4 404,04 Lt (vidutinis dienos valandinis darbo užmokestis x 4 val.). Tuo tarpu už budėjimus pagal grafiką švenčių dienomis pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta 1 037,36 Lt (vidutinis dienos valandinis darbo užmokestis x 2 x 4 val.). Taigi pareiškėjui iš viso priklauso 5 441,40 Lt (1 575,94 Eur) kompensacija.
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, be kita ko, konstatavo, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjui neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio dienomis (1 575,94 Eur) priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Telšių rajono apylinkės teismo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir pareiškėjui R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priteistina 1 575,94 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Ž. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą poilsio ir švenčių dienomis 1 575,94 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus ir devyniasdešimt keturis euro centus).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.