Panevėžio apygardos teismo nutartis

2017-03-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-61-185/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-06
Bylos Nr.
1A-61-185/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-5187-2015-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas, Donatas Jatužis
Nuteistasis
A. S.
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-61-185/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-5187-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant:prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,nuteistajam A. S.,jo gynėjui advokatui M. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-11-25 nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam paskirta vienų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., prie 2014-08-05 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. S. paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir A. S. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Priteista iš A. S. D. G. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. Z. 54 Eur turtinei ir 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei liginių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 27,95 Eur turtinei žalai atlyginti bei valstybei 28,32 Eur proceso išlaidų ir 277,92 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 14 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), V. Z. priklausančio namo kieme, t. y. viešoje vietoje, veikdamas bendrininkų grupe kartu su kitais dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė kumščiu vieną kartą D. G. į ranką, taip išmušdamas jai iš rankos prožektorių, po to sudavė penkis kartus kumščiu nukentėjusiajai į galvą, vieną kartą į krūtinę, taip padarė nukentėjusiajai D. G. kraujosruvą krūtinėje, kaktos ir smilkinio dešinės pusės sumušimus, kiti du tyrimo metu nenustatyti asmenys sudavė smūgį pagaliu nukentėjusiajam V. Z. į kairiąją ranką, pagaliu išdaužė V. Z. namų lauko durų stiklą (40 eurų vertės) bei per išdaužtą durų langą sudavė mediniu pagaliu ne mažiau kaip tris smūgius V. Z. į kairę ranką, taip sukėlė V. Z. fizinį skausmą, bei sudaužė ant V. Z. rankos buvusį rankinį laikrodį (10 eurų vertės), tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios D. G. sveikatą, nukentėjusiajam V. Z. sukėlė fizinį skausmą ir padarė jam 50 eurų turtinę žalą bei pažeidė viešąją tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, pateiktus byloje civilinius ieškinius atmesti. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes jis jokio nusikaltimo nepadarė. Teismas nurodė, jog tiki ir remiasi nukentėjusiųjų parodymais, tačiau mano, jog taip teismas parodė savo šališkumą ir išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu. Tikint vien tik nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų parodymais ne tik paneigiama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamojo proceso kodekso paskirtis ir sudaroma galimybė lengvai nuteisti nekaltą asmenį, tačiau pažeidžiamas ir rungimosi principas (BPK 7 str.), o nukentėjusiųjų parodymams suteikiama didesnė įrodomoji reikšmė vien dėl jų statuso. Nors nukentėjusiųjų parodymai proceso metu ir buvo panašūs, mano, kad teismas juos privalėjo vertinti visų bylos įrodymų kontekste, nesuteikdamas jiems prioritetinės įrodomosios reikšmės. Pažymi, kad nukentėjusioji D. G. su pareiškimu į policiją kreipėsi tik kitą dieną, o pirmosios apklausos metu ji nurodė tik tai, kad jis (apeliantas) ją sužalojo bei įvardijo suduotų smūgių skaičių. Daugiau jokių smulkesnių įvykio aplinkybių D. G. policijos pareigūnui nenurodė. Detaliai įvykio aplinkybes ji nurodė tik tolimesnių apklausų metu, kas rodo, jog ji per laiko tarpą tarp apklausų šias aplinkybes galimai sugalvodavo. Todėl nukentėjusiosios vėlesni parodymai papildo prieš tai duotus parodymus, tačiau nedaro jų patikimesniais, priešingai – kelia dėl jų abejonių. Teigia, jog natūralu, kad nukentėję asmenys, išsikvietę policijos pagalbą, atvykusiems policijos pareigūnams papasakotų įvykio aplinkybes ir nurodytų atpažintus kaltininkus. Tačiau šiuo atveju nukentėjusieji meluoja, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams jie sakė, jog jis (nuteistasis) D. G. sumušė, ką patvirtina policijos pareigūnės I. P. parodymai, iš kurių matyti, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų jai nieko nesakė apie tai, jog jis sumušė D. G.. Teisme atlikus I. P. ir nukentėjusiojo V. Z. akistatą, policijos pareigūnė kategoriškai teigė, jog V. Z. meluoja, kad neva D. G. jai sakė, jog juos sumušė A. S.. Policijos pareigūnė nurodė, jog žino, kur gyvena A. S., todėl būtų nuvažiavusi pas jį į namus ir jį sulaikiusi, juolab kad pareigūnai buvo jį sutikę vykdami į įvykį. Kad niekas jiems nesakė, jog jis sumušė D. G., parodė ir kitas pareigūnas R. Č.. Akivaizdu, kad jeigu nukentėjusieji būtų matę ir pažinę jį įvykio metu, tai jie be jokios abejonės būtų papasakoję apie jį policijos pareigūnams, tačiau, kaip matyti iš policijos pareigūnų parodymų, apie jį nukentėjusieji netgi neužsiminė, o tai rodo, jog nukentėjusieji meluoja, kad jį matė įvykio metu. Apylinkės teismas nurodė, kad byloje yra nustatytas prieštaravimas tarp nukentėjusiųjų D. G., V. Z. ir I. P. nurodytų aplinkybių, tačiau analogiškas prieštaravimas yra ir tarp nukentėjusiųjų bei policijos pareigūno R. Č. parodymų. Nesutinka su teismo išvada, kad policijai apie įvykį pranešė ir su atvykusiais policijos pareigūnais daugiausia bendravo Š. Z.. Policijos pareigūnai nurodė, jog bendravo su visais nukentėjusiaisiais, be to, ir nukentėjusieji D. G. ir V. Z. tvirtino, jog jie bendravo su policijos pareigūnais ir papasakojo jiems įvykio aplinkybes. Teismas tik darė prielaidą pažymėdamas, jog pareigūnai galėjo nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių ir neišgirsti, nes daugiausia dėmesio skyrė neblaivaus Š. Z. iššaukiančiam elgesiui. Mano, kad policijos pareigūnai negalėjo neišgirsti nukentėjusiųjų nurodytų aplinkybių, kad juos sumušė konkretus asmuo, t. y. jis, kurį pareigūnai buvo sutikę važiuodami į įvykio vietą. Be to, šiuos teismo teiginius paneigia abiejų policijos pareigūnų parodymai. Pažymi, kad teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl ko policijos pareigūnai galėtų meluoti duodami parodymus ar būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai turėtų būti laikomi patikimiausiais. Nors į įvykio vietą atvykus pareigūnams nebuvo iš karto pradėtas ikiteisminis tyrimas ir pareigūnai neatliko oficialių ikiteisminio tyrimo veiksmų ar apklausų, tačiau jie su nukentėjusiaisiais kalbėjo apie įvykio aplinkybes ir jiems uždavė atitinkamus klausimus. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad policijos pareigūnai savo darbą būtų atlikę aplaidžiai ar neatlikę savo tarnybinių pareigų. Be to, pareigūnai tam ir buvo išsiųsti į įvykio vietą, kad išsiaiškintų įvykio aplinkybes, todėl teismo išvados, kad pareigūnai galėjo neišgirsti nukentėjusiųjų nurodomų aplinkybių, yra tik prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Apeliantas, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, mano, kad byloje yra aplinkybių, dėl kurių nukentėjusieji turėjo pagrindą jį apkalbėti. Nurodo, kad 2014-08-05 nuosprendžiu jis buvo nuteistas už V. K., kuris yra buvęs G. G. sugyventinis, nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi akivaizdu, jog D. G., žinodama, kad jis už tai buvo teistas, apie jį susidarė smurtautojo įvaizdį, todėl neatmetama galimybė, jog po nagrinėjamo įvykio D. G. svarstė, kas galėjo ją ir V. Z. užpulti, ir nutarė, kad tai galėjo padaryti būtent jis. Tai matyti ir iš V. Z. parodymų, kad paklaustas, ar tikrai vienas užpuolusių asmenų buvo A. S., jis nurodė „kas gi daugiau“. Tai tik dar kartą patvirtina, jog tokią išvadą nukentėjusieji padarė, nes žinojo jį kaip smurtautoją. Pažymi, kad jis dažnai bendrauja su M. M., kuris gyvena netoli nukentėjusiųjų, todėl jie galėjo jį matyti anksčiau pas M. M., todėl ir tai, kad kaltininkai, kaip nurodė nukentėjusieji, atėjo iš tos pusės (nuo D. K. namų), galėjo nukentėjusiesiems sudaryti pagrindą manyti, jog vienas iš užpuolikų buvo jis. Atkreipia dėmesį į tai, kad įvykio metu nukentėjusieji gyveno kartu, todėl neabejotina, jog apie įvykį jie kalbėjosi ir aptarinėjo jo detales bei spėjamus kaltininkus. Pažymi, jog apie tai, kad jis užpuolė D. G., nėra nurodyta ir byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose. Tai, kad nukentėjusiosios prašė atsiimti pareiškimą, ką patvirtino girdėjęs ir V. K., dar nereiškia, jog padarė nusikaltimą ir siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad D. G. prašė atsiimti parodymus, nes jie yra melagingi ir būtent dėl jos melagingų parodymų jam grėsė atsakomybė. Pažymi, kad jis nuo pat tyrimo pradžios davė teisingus parodymus apie tai, ką veikė ir su kuo buvo įvykio naktį. Jo parodymus patvirtino liudytojai J. B. ir M. M., tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad jų parodymai yra prieštaringi. Teismo teiginiai, kad J. B. ir M. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų duodami parodymai vertinami kritiškai, tik dar kartą rodo subjektyvų teismo nusistatymą tiek jo, tiek jo parodymus patvirtinusių liudytojų atžvilgiu. Nurodo, kad jeigu jis iš tiesų būtų sumušęs nukentėjusiuosius, tuomet būtų nepaaiškinamas jo elgesys iškart po įvykio ramiai gatve žingsniuoti namo. Priešingai, jo toks elgesys patvirtina jo parodymus, kad jis įvykio naktį, apsvaigęs nuo alkoholio, užmigo M. M. automobilyje, ką patvirtino ir M. M., o pabudęs ėjo namo, sutikęs ramiai bendravo su policijos pareigūnais, o tai patvirtina, kad jis apie įvykį nieko nežinojo ir su juo niekaip nėra susijęs. Nurodo, kad teismas visiškai neanalizavo ir nekreipė dėmesio į kitus byloje esančius duomenis, o būtent į tai, jog apie įvykį policijos pareigūnams pranešė Š. Z., kuris nurodė, kad jį sumušė trys pažįstami asmenys, tačiau kodėl taip buvo nurodęs Š. Z., ar iš tiesų tuos tris asmenis jis pažinojo, jei taip, kas jie tokie buvo, teismas nesiaiškino. Teismas taip pat nekreipė dėmesio į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu, posėdžių pertraukose, D. G. nevengė su juo bendrauti, jam būnant svečiuose pas V. K., ji buvo atėjusi, jie kartu vartojo alkoholį. Mano, kad to nebūtų buvę, jeigu jis būtų ją sumušęs, D. G. būtų vengusi su juo bendrauti ir bijojusi jo, tačiau ji pati patvirtino, kad tuo metu jo nebijojo, kodėl nebijojo, paaiškinti negalėjo. Būdama su juo D. G. aiškiai pasakė, jog nežino, kas ją iš tiesų užpuolė, bet spėja, jog tai buvo jis arba „B.“. Šiuos D. G. žodžius jis (apeliantas) bandė užfiksuoti telefonu darydamas garso įrašą, bet sugedo telefonas ir įrašo pateikti negalėjo. Po pertraukos D. G. pripažino, jog sakė, kad nežino, ar jis ją užpuolė, tačiau sugalvojo ir teismui pateikė versiją, jog jai taip sakyti buvo liepęs jis, o ji jo bijojo. Tokie nukentėjusiosios paaiškinimai prieštarauja jos pačios pirmiau aptartiems veiksmams, kur jie kartu leido laiką pas V. K. nukentėjusiajai jo nebijant. Teismas nekreipė dėmesio į D. G. paaiškinimus, jog V. Z. ją nuolat mušdavo, todėl gydytojų užfiksuoti sužalojimai ar dalis jų galėjo būti padaryti paties V. Z.. Taigi apibendrindamas daro išvadą, kad nagrinėjant šią bylą buvo pažeistas nekaltumo principas, nebuvo išsklaidytos byloje esančios abejonės, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas iš esmės nukentėjusiųjų prieštaringų ir logiškai nepaaiškinamų parodymų pagrindu.

Be to, mano, kad jam yra paskirta aiškiai per griežta bausmė. Teismas jam parinko pačią griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė atitinkantį šios bausmės rūšies vidurkį, nors pažymėjo, jog veika liekamųjų reiškinių nukentėjusiesiems nesukėlė, stresas buvo trumpalaikis, o patirta žala nėra didelė. Taip pat nesutinka su bausmių subendrinimu, nes mano, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę turėjo būti jau atlikęs. Teigia, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu jam buvo paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, ir jis kaip atlikęs bausmę iš probuojamųjų asmenų registro buvo išregistruotas 2016-08-25, t. y. iki nuosprendžio priėmimo. Be to, mano, kad apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, jog inkriminuojama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, jos metu liekamųjų padarinių nukentėjusiesiems nekilo, o jis yra jauno amžiaus, dirba, galėjo taikyti BK 75 str. ir jam paskirtos bausmės vykdymą atidėti, tačiau skyrė realią ir labai griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Atsiliepimas

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė D. S.-Makšimienė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. S. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad skundo argumentai dėl teismo šališkumo nepagrįsti. Nukentėjusieji nuo pat pradžių tvirtino, kad juos sumušė A. S., todėl nebuvo pagrindo jų parodymais netikėti. Nuteistajam A. S. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nes jis nepadarė išvadų po to, kai buvo nuteistas 2014-08-05 nuosprendžiu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., neįvertino to, kad už šias veikas teismas jam buvo skyręs laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės, teigia, kad jokio nusikaltimo nepadarė, nagrinėjant bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, neišsklaidytos byloje esančios abejonės, teismas buvo šališkas, nes parodė išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu nuosprendyje nurodydamas, jog tiki nukentėjusiųjų parodymais, ir taip kartu suteikė nukentėjusiųjų parodymams didesnę įrodomąją reikšmę vien tik dėl jų statuso, be to, teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės vien tik nukentėjusiųjų prieštaringais ir logiškai nepaaiškinamais parodymais, nevertindamas jų kitų bylos duomenų kontekste.

BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo padaryti. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013). Taip pat pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. Šios nuostatos reglamentuoja, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Kartu tai reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-228/2014).

Atsakydama į apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylos įrodymų vertinimo ir nekaltumo prezumpcijos principo, kolegija, priešingai apelianto tvirtinimui, pažymi, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne prielaidomis, spėjimais, o išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgusi į visą baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, todėl vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas vertino visus bylos įrodymus tiek atskirai, tiek kaip visumą, lygino juos tarpusavyje, pasisakė dėl jų patikimumo ir pakankamumo bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, pateikė motyvuotas išvadas, kodėl tiki ir remiasi nukentėjusiųjų D. G. bei V. Z. nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir kodėl nesivadovauja bei atmeta nuteistojo ir jo draugų J. B. ir M. M. parodymus, bei padarė teisingas ir bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl A. S. kaltės ir jo padarytos veikos juridinio vertinimo, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį ir atsispindi apeliantui pateiktame kaltinime. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 str. reikalavimų.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su teismo šališkumu ir išankstiniu nusistatymu nuteistojo atžvilgiu, kolegija pažymi, kad apeliantas neteisingai interpretuoja teismo nešališkumo sampratą. Šiuo klausimu jau yra pasisakęs Lietuvos A. T. (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-246/2014), t. y. kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012). Nagrinėjamu atveju apeliantas kaltinimą teismui dėl šališkumo grindžia teismo nuosprendyje pateiktų argumentų kritika. Tačiau jau minėta, įrodymų vertinimas yra teismo diskrecija. Todėl pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo įžvelgti niekaip neduoda pagrindo tas faktas, kad šis teisėjas, BPK numatyta tvarka ištyręs įrodymus, skundžiamame nuosprendyje pateikė šių įrodymų savo vertinimą, kuris šiuo atveju atitinka BPK 20 str. reikalavimus.

Taip pat Lietuvos A. T. yra pasisakęs apie teismų šališkumo aspektus, kurie visai neatitinka apelianto samprotavimų, kuriais jis argumentuoja teismo, priėmusio jo atžvilgiu, šališkumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-16-489/2017). Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Įgyvendinant šio principo reikalavimus viena reikšmingiausių nešališko teismo nuostatų yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas būtų vienodai dėmesingas šalių procesinėms teisėms bei pareigoms ir objektyvus tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai, rodytų vienodą iniciatyvą realizuojant šalių teises šioms reiškiant pagrįstus prašymus ir teikiant įrodymus, taip pat vertindamas įrodymus priimant baigiamąjį teismo aktą (kasacinė nutartis Nr. 2K-422/2010).

Lietuvos teismų ir Europos Ž. T. Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-396/2014, 2K-548-699/2015, EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73–78) teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).

Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-195/2010). EŽTT praktikoje pažymima, kad vertinant nešališkumą objektyviąja prasme netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti svarbu. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98, par. 32).

Pažymėtina, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti vienos iš bylos šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą.

Nagrinėjamos bylos atveju, vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretų pirmosios instancijos teismo teisėjo asmeninį suinteresuotumą dėl bylos baigties. Iš pirmosios instancijos teismo teisėjo veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių, nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Bylą nagrinėjęs teisėjas buvo vienodai dėmesingas visoms proceso šalims, apelianto ir jo gynėjo prašymai buvo tenkinti, įrodymams pateikti skirtos pertraukos. Iš to darytina išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nė vienai iš proceso šalių nebuvo reiškiamas išankstinis nusistatymas, priešiškumas ar palankumas, teismas nebuvo suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Be to, pastebėtina, kad posėdžio metu ir pats nuteistasis ar jo gynėjas nepateikė jokių pastabų dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo, šį argumentą nuteistasis suformulavo tik apylinkės teismui priėmus jam nepalankų sprendimą, t. y. apeliaciniame skunde. Tačiau A. S. apeliaciniu skundu neprašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.), o tai leidžia pagrįstai teigti, jog pats apeliantas neįžvelgė teismo šališkumo. Šių aplinkybių visuma tik dar kartą patvirtina, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. Tačiau vien tai, kad teismas bylos įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nuteistasis teismo šališkumą objektyviąja prasme argumentuoja aplinkybe, kuri neatitinka nė vieno iš BPK 58 str. 1 ir 2 d. nurodytų nušalinimo pagrindų ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo, o iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teisėjas ne tik nurodė faktines bylos aplinkybes, bet ir išsamiai atskleidė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, turinį, pateikė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės ir jo padarytos veikos kvalifikavimo bei bausmės jam paskyrimo, taip pat nurodė išsamius argumentus dėl apeliantui iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, t. y. A. S. buvo kaltinamas tuo pačiu metu atlikęs neteisėtus veiksmus ir prieš Š. Z., kuriuos teismas pašalino kaip neįrodytus. Taigi pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo nešališkumo. Vien pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas, nenustačius konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, nesudaro pagrindo manyti, kad jį priėmęs teisėjas tokiu būdu išreiškė išankstinį priešiškumą prieš apeliantą, turėjo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės, t. y. buvo šališkas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pagal BPK nustatytas taisykles ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, jog A. S. 2015-09-14 apie 2.30 val. viešoje vietoje – Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), V. Z. priklausančio namo kieme, veikdamas bendrininkų grupe kartu su kitais dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. sudavė D. G. į ranką, taip išmušdamas iš jos prožektorių, po to sudavė penkis kartus kumščiu nukentėjusiajai į galvą ir vieną kartą į krūtinę, taip padarė jai sužalojimus, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, nenustatyti asmenys sudavė pagaliu V. Z. į kairiąją ranką, pagaliu išdaužė jo namų lauko durų stiklą bei per išdaužtą stiklą sudavė mediniu pagaliu ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam į kairę ranką, taip sukėlė jam fizinį skausmą, sudaužė ant rankos buvusį laikrodį, ir taip pažeidė viešąją tvarką.

Šios apeliantui inkriminuotos aplinkybės įrodytos nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiųjų D. G. ir V. Z. parodymais, taip pat liudytojo V. K. parodymais (pastarasis be to, kad parodė, jog D. G. jam sakė, kad A. S. su dar dviem draugais atėjęs į jų namų kiemą triukšmavo, ginčijosi su Š. Z. (nukentėjusiojo V. Z. sūnumi) ir šio konflikto metu ją sumušė, taip pat patvirtino ir tiesiogiai girdėjęs, kaip A. S. prašė D. G. atsiimti savo parodymus), teismo medicinos specialisto išvada apie D. G. padarytus sužalojimus, daiktų – nukentėjusiojo V. Z. laikrodžio apžiūros protokolu ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys nuosprendyje išsamiai atskleistas, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą viešosios tvarkos pažeidimą, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad paminėtų įrodymų kontekste teismas vertino ir argumentuotai atmetė nuteistojo A. S. versiją, kad jis jokiame įvykyje nedalyvavo, o nusikaltimo padarymo metu girtas miegojo M. M. namo, esančio už vieno namo nuo nukentėjusiųjų namų, kieme buvusiame automobilyje, ir ją patvirtinusių liudytojų J. B. bei M. M. parodymus, nurodydamas, kad analizuojant šių asmenų parodymus detaliau, jie yra prieštaringi, dėl to vertinami kritiškai, be to, J. B. ir M. M. yra suinteresuoti bylos baigtimi, ką rodo ne tik ta aplinkybė, jog jie yra nuteistojo draugai, bet ir tai, jog, pasak nukentėjusiųjų, jie buvo užpulti A. S. bei dviejų kitų jų neatpažintų asmenų, todėl J. B. ir M. M., nurodydami apie tai, kad visą vakarą bei dalį nakties buvo kartu su A. S., bei žinodami apie A. S. nusikalstamus veiksmus su kitais asmenimis, gali šias aplinkybes sąmoningai nutylėti. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė ir, kolegijos nuomone, tinkamai įvertino byloje nustatytus prieštaravimus tarp nukentėjusiųjų ir į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nurodytų aplinkybių (pareigūnai, priešingai nei D. G. ir V. Z., teigė, jog nukentėjusieji jiems nieko neminėjo apie tai, kad vienas iš juos užpuolusių asmenų buvo A. S., bei tvirtino įvykio vietoje nematę (nepastebėję) jokio išdaužto durų stiklo), konstatuodamas, jog šiuo atveju nėra pagrindo nesiremti nukentėjusiųjų parodymais apie įvykio aplinkybes, t. y. kad D. G. pašvietus prožektoriumi jie (nukentėjusieji) atpažino A. S., kuris kartu su kitais dviem jų neatpažintais asmenimis juos užpuolė, kėlė triukšmą ir juos sumušė, A. S. konkrečiai sudavė smūgius D. G., ir kad šio įvykio metu juos užpuolę asmenys su pagaliais išdaužė lauko durų lango stiklą, kadangi bylos tyrimo metu nustatyta, jog policijai apie įvykį pranešė Š. Z., kuris buvo girtas ir agresyvus. Todėl nukentėjusieji ir į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai daugiausia dėmesio skyrė neblaivaus Š. Z. iššaukiančiam elgesiui, jo pasipiktinimui dėl patirtų smurtinių veiksmų bei jo sutramdymui. Kaip parodė policijos pareigūnai, visi trys asmenys (nukentėjusieji ir Š. Z.) kažką tarpusavyje ginčijosi, vienas ant kito šaukė, pareiškėjas buvo girtas, jam nustatytas sunkus (2,86 promilės) girtumo laipsnis, negalima buvo suprasti, ką jie sakė, nesuprato, kas įvyko. Tuo metu pareigūnams vietoje išsiaiškinti įvykio aplinkybių nepavyko, jie apsiribojo išaiškinimu teisės kreiptis su pareiškimu į policiją, detalesnio įvykio tyrimo, jokių procesinių veiksmų neatliko, nukentėjusiųjų apie įvykio aplinkybes neapklausė, įvykio vietos neapžiūrėjo, tuo metu buvo nakties metas, todėl kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės apie įvykį galėjo būti neakcentuotos ir policijos pareigūnų neišgirstos, bei tikėtina, kad pareigūnai galėjo nepamatyti išdaužto stiklo ir šio fakto neužfiksuoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo pagrindo netikėti policijos pareigūnų nurodytomis įvykio aplinkybėmis, nes teismas nenustatė, jog policijos pareigūnai savo darbą būtų atlikę aplaidžiai ar neatlikę savo tarnybinių pareigų. Tačiau kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismui ir nebuvo pagrindo tokių aplinkybių nustatinėti, kadangi buvo sprendžiamas ne pareigūnų, o A. S. atsakomybės klausimas. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji D. G. su pareiškimu į policiją kreipėsi tik kitą dieną po įvykio, apelianto kaltės nepaneigia. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji su V. Z. ir jo sūnumi dar tą pačią dieną buvo nuvykę į policijos komisariatą parašyti pareiškimo dėl naktį vykusio įvykio, tačiau budintis pareigūnas ruošėsi išvažiuoti į įvykį, todėl pasiūlė jai pirma kreiptis į ligoninę, kad sužalojimus apžiūrėtų gydytojai, o tada atvykti į policijos komisariatą. Ji taip ir padarė, pirmiausia kreipėsi į ligoninę, kur ją apžiūrėjo gydytojas, bet kadangi buvo po 17 val., dėl ko ji pamanė, kad baigėsi pareigūno darbo laikas, į policiją su pareiškimu kreipėsi kitą dieną. Iš pareiškimo turinio matyti, kad jame nukentėjusioji iš karto nurodė asmenį – A. S., kuris naktį su dar dviem asmenimis buvo atėjęs į jų namo kiemą ir ją mušė, nuosekli D. G. buvo ir duodama parodymus teisme. Kolegija pažymi, jog apelianto kaltės taip pat nepaneigia ir ta aplinkybė, kad po įvykio nukentėjusioji D. G., tiek būdama svečiuose pas V. K., pas kurį atėjo ir A. S., M. M. bei J. B., tiek ir apylinkės teisme bendravo su apeliantu. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl galimo nukentėjusiųjų suinteresuotumo bylos baigtimi ir dėl to, kad D. G. nustatytus sužalojimus galėjo padaryti V. Z., nes jis ją mušdavo, grindžiami tik prielaidomis, o ne objektyviais bylos duomenimis, todėl atmetami.

EŽTT ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, aukštesnės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van se Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją).

Atsižvelgusi į tai bei į pirmiau išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai ir išsamiai pasisakė dėl esminių apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis, apeliaciniame skunde kritikuodamas apylinkės teismo atliktą įrodymų tyrimą ir ginčydamas padarytas išvadas, faktines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus interpretuoja tik jam naudinga prasme, tačiau iš esmės jokių naujų, skundžiamame teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir jo kaltei nenurodo, tokių aplinkybių nėra ir baudžiamojoje byloje. Todėl pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams ir jų nebekartodama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido pirmosios instancijos teismui tinkamai išspręsti nuteistojo A. S. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. klausimą.

Taigi bylos aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistojo A. S. veiksmuose nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai, jo kaltė pagrįsta byloje esančiais, teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertintais bylos įrodymais ir kolegijai abejonių nekelia, todėl išteisinti nuteistąjį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo. Pripažinus, kad apeliantas skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas pagrįstai, nėra pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo prašymo atmesti byloje pateiktus civilinius ieškinius. Priteistų atlyginti civilinių ieškinių dydžių nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

Pažymėtina, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, o bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str., bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo A. S. asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, todėl pripažinti, kad apeliantui paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nėra pagrindo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas A. S. už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Skirdamas šią bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantas jau yra teistas už analogiško tyčinio nesunkaus (BK 284 str. 1 d.) bei tyčinio apysunkio (BK 138 str. 2 d. 8 p.) nusikaltimų padarymą (2014-08-05 nuosprendis), kad jam jau buvo skirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, tikint, jog jis padarys išvadas ir daugiau nebenusikals. Tačiau A. S. teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino ir bausmės vykdymo atidėjimo metu vėl nusikalto. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja apeliantą, rodo jo nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų moralės normų ir jų nepažeisti. Kolegijos vertinimu, atsižvelgęs į šias aplinkybes apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti apeliantui paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę.

Motyvuodamas A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas tyčinis, baigtas, nesunkus nusikaltimas, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe bei būdamas recidyvistu, įvertino apelianto asmenybę apibūdinančius duomenis – teistas, yra baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, tačiau jau mėnuo kaip dirba. Be minėtų aplinkybių, nustatydamas A. S. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį, apylinkės teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai nežymūs, nesukėlė liekamųjų reiškinių. Esant šių aplinkybių visumai apylinkės teismas A. S. nustatė laisvės atėmimo bausmės dydį, mažesnį už sankcijoje numatytą jos vidurkį, t. y. paskyrė vienus metus laisvės atėmimo (vidurkis yra metai ir pusantro mėnesio). Tokios apeliantui paskirtos bausmės kolegija neturi pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga ir ją švelninti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, teismas turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, ar iš tiesų bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Kartu pažymėtina, kad BK 75 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl galimybės nuteistajam A. S. taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kolegija šiuo atveju visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pasiekti bausmės tikslus neskyrus apeliantui bausmę atlikti realiai nėra įmanoma. Tokia išvada grindžiama tuo, kad A. S. jau buvo nuteistas 2014-08-05 nuosprendžiu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, tačiau nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo, nepadarė išvadų, nepakeitė savo elgesio pozityvia linkme, neįrodė, kad gali pasitaisyti ir daugiau nebenusikalsti, ir bausmės vykdymo atidėjimo metu, praėjus vos pusei bausmės vykdymo atidėjimo termino, vėl padarė naują analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Šios aplinkybės apeliantą charakterizuoja neigiamai, kaip linkusį nusikalsti asmenį. Todėl atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija neturi jokio pagrindo manyti, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas dar kartą paskatins apeliantą elgtis teisingai ir nepažeidinėti visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Tai rodo, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiai ją atliekant. Šios išvados nepaneigia nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus ir dirba, o jo padaryta veika priskiriama tik prie nesunkių nusikaltimų.

Taigi kolegija, įvertinusi tiek nuteistojo asmenybę, tiek nagrinėjamoje byloje nustatyto nusikaltimo pavojingumą, jo įvykdymo aplinkybes bei apelianto vaidmenį atliekant jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, konstatuoja, jog A. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, priešingai, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka jo asmenybės ir padarytos veikos pavojingumą bei bausmės tikslus, numatytus BK 41 str. 2 d., todėl švelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, taikydamas BK 64 str. 1 ir 3 d. nuostatas, A. S. už naujai padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu 2014-08-05 nuosprendžiu paskirta bausme, prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos griežtesnės dvejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėdamas dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai subendrino už naują nusikalstamą veiką paskirtą bausmę su ankstesniu 2014-08-05 nuosprendžiu paskirta bausme, nes skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė jau buvo atlikta.

BK 64 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

Byloje nustatyta, kad A. S. naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2015-09-14, t. y. ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu (2014-08-05 nuosprendžiu bausmės vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams). Naujo nusikaltimo, kuris įvertintas apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu sukelia probuojamajam (nuteistajam) teisines pasekmes ir yra vienas iš probacijos vykdymo nutraukimo pagrindų (Probacijos įstatymo 31 str. 2 d. 4 p.). Toks asmuo pagal Probacijos įstatymo 31 str. nuostatas nėra laikomas atlikusiu bausmę suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui, o jo neatlikta pagal ankstesnįjį nuosprendį bausmė subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme už nusikalstamą veiką, padarytą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taikant BK 64 str. nuostatas.

Taigi apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatęs, kad A. S. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagrįstai jam paskirtą bausmę už naujai padarytą nusikalstamą veiką, vadovaudamasis BK 64 str. nuostatomis, subendrino su ankstesniu 2014-08-05 nuosprendžiu paskirta bausme. Bendrindamas keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes apylinkės teismas taikė apeliantui palankesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. dalinį (BK 64 str. 3 d.), ir prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos laisvės atėmimo bausmės – dvejų metų pridėjo tik dalį nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, šiuo atveju – šešis mėnesius, ir galutinę subendrintą bausmę apeliantui nustatė laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams. Tokia apeliantui paskirta bausmė taip pat negali būti vertinama kaip per griežta ir dėl to neteisinga.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai apeliantą pripažino kaltu pagal BK 284 str. 1 d., paskyrė jam tinkamą bausmę, kurią subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę. Sprendžiant nuteistojo A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Evaldas VanagasDonatas Jatužis