- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2S-577-430/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „FOLIS“
- Atsakovas
- A. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „FOLIS“ (toliau – UAB „FOLIS“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „FOLIS“ ieškinį atsakovams A. M. ir A. M. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „FOLIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovų A. M. ir A. M.. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7827-599/2019 ieškovės UAB „FOLIS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė ir padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nors ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas areštuotas, tačiau nepateikė duomenų, kokiu teisiniu pagrindu šis turtas areštuotas, dėl to teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad atsakovai nevykdo prievolių ir kitiems kreditoriams.
2. Pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovų atžvilgiu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 4 d. iškelta ši vienintelė civilinė byla, dėl to abejotina, jog atsakovai, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, savo veiksmais gali siekti kliudyti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymui. Vien aplinkybė, kad atsakovai neįvykdė prievolės ieškovei nesuponuoja išvados, kad prievolė nebus įvykdyta iki galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir neįrodo galimo atsakovų nesąžiningumo. Jokių kitų įrodymų apie atsakovų nesąžiningumą, byloje nėra.
3. Teismas taip pat akcentavo, kad vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra tikėtinų duomenų apie atsakovų nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovai ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju ieškovė ne tik nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti egzistuojant grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, tačiau nurodė tik deklaratyvaus pobūdžio teiginius, iš kurių teismas negali spręsti, kad tokia grėsmė egzistuoja. Dėl to teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Ieškovė UAB „FOLIS“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7827-599/2019, prašydama panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės UAB „FOLIS“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
5. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme numatytos sąlygos atsakovų atžvilgiu taikyti apeliantės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad skundžiamoje nutartyje nenurodoma, kad ieškinys nėra pagrįstas, dėl to apeliantės ieškinys laikomas pagrįstu ir egzistuoja pirmoji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
6. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neegzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apeliantės įsitikinimu, ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga egzistuoja, o tai patvirtina: 1) Nekilnojamojo turto registro išrašas, iš kurio matyti, jog atsakovų turto atžvilgiu jau yra pritaikytas turto areštas; 2) atsakovų vengimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus; 3) didelė ieškinio suma.
7. Apeliantė akcentuoja, kad nors apeliantė nepateikė duomenų, detalizuojančių atsakovams priklausančio turto arešto pagrindą, tačiau vien aplinkybė, kad nebuvo pateikti duomenys, atskleidžiantys turto arešto pagrindą, nepaneigia išvados, kad turto areštas pritaikytas vykdomojo dokumento pagrindu, kas rodo, jog atsakovai yra neįvykdę ir kitų prievolių. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.
8. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tos aplinkybės, jog atsakovai šiuo metu yra neįvykdę prievolės savaime dar nesuponuoja, jog prievolė nebus įvykdyta iki galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ilgai pradelstas prievolės įvykdymo terminas rodo, jog atsakovai geruoju nevykdo savo įsipareigojimų ir elgiasi nesąžiningai. Apeliantės įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina būsimo sprendimo neįvykdymo riziką.
9. Apeliantės įsitikinimu, iškeltų civilinių bylų skaičius negali paneigti, jog atsakovai savo veiksmais gali siekti kliudyti galimai palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantės reikalaujama suma atitinka beveik pusę atsakovams nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertės, laikytina didelė, todėl šiuo atveju svarbus ne atsakovų iškeltų civilinių bylų skaičius, o pareikštų reikalavimų dydis. Dėl to tokie argumentai negali būti vertinti kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kaip tai nurodė pirmosios instancijos teismas.
10. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamu atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones nebus pažeista šalių interesų pusiausvyra, o priešingai – bus užtikrintas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
13. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7827-599/2019, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „FOLIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovų A. M. ir A. M., prašydama priteisti iš atsakovų solidariai 7 394 Eur skolos, 357,95 Eur palūkanų ir 266,18 Eur delspinigių. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė prašymą taikyti atsakovų atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį 8 018,13 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas ir/ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, kurių suma ar vertė 8 018,13 Eur, uždraudžiant areštuotu nekilnojamuoju ir kilnojamuoju turtu disponuoti, o pinigines lėšas naudoti, valdyti ir disponuoti jomis.
16. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones - teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).
17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas tokio vertinimo neatliko, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė dėl antrosios būtinosios sąlygos nebuvimo – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos (grėsmės) nebuvimo ir nenustačius atsakovų nesąžiningumo.
18. Pasisakant dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos, t. y. grėsmės būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba jo neįvykdymo pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas sprendžiamas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu ar yra kitų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą konstatuoti, jog yra grėsmė būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1526-302/2018).
19. Atkreiptinas dėmesys, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui (kreditoriui) galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, o pagal naujausią bei aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, jau nebesiremia tik didelės ieškinio sumos kaip galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui kriterijumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1728-516/2018). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui būtini ir kiti pagrindai, t. y. asmens elgesys sąžiningumo aspektu. Nesant duomenų apie tokią grėsmę ar skolininko nesąžiningumą, nesudaro pagrindo varžyti asmens teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 2-667-407/2016).
20. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui pakankamai įrodymų, jog byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad priimto sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar taptų negalimas. Ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovų nesąžiningumą ir ketinimus slėpti ar perleisti turtą tretiesiems asmenims arba kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį. Kaip patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, atsakovų atžvilgiu nėra nagrinėjama daugiau civilinių bylų, o faktas, kad atsakovai galimai neatsiskaito su ieškove pagal paskolos sutartį yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovė neįrodė, jog abu atsakovai yra finansiškai nepajėgūs padengti ieškovės reikalavimą, kad neturi pakankamai turto ir pajamų. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, kad atsakovai turi nekilnojamojo turto, kurio vertė ženkliai viršija reikalavimų sumas.
21. Nors apeliantė pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, kad nuo 2018 m. kovo 16 d. atsakovo nekilnojamojo turto dalis areštuota, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismui, jog iš Nekilnojamojo turto registro išraše esančių duomenų nėra aiškus arešto įregistravimo teisinis pagrindas. Nurodyta, kad įregistravimo pagrindas ne teismo sprendimas, o 2018 m. kovo 16 d. turto arešto aktų registro pranešimas, kuriame apribotos disponavimo ir naudojimo teisės, areštuota 1/34 dalis žemės sklypo, 1/21 dalis sodo pastato, 1/2 dalis pagalbinio pastato. Taigi, iš viešojo registro duomenų negalima spręsti, kad turto areštas susijęs su kreditorinių reikalavimų nevykdymu.
22. Dėl nurodytų aplinkybių laikoma, kad nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų (t. y. grėsmės, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas bei nepagrindus atsakovo nesąžiningumo), nebuvo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
23. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirasis skundas atmetamas.
24. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta kelio ieškovei pasikeitus aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7827-599/2019 palikti nepakeistą.