- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-16
- Bylos Nr.
- e2A-26-198/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32622-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pran.), Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, E. D., Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių, Verkių regioninių parkų direkcijai
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Zinos Mickevičiūtės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, E. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1756-466/2017 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, E. D., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje - Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje – A. V. dėl statybos leidimo panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau ir – Inspekcija) ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos statytojui E. D. išduotą 2015-10-08 leidimą statyti naują statinį Nr. (duomenys neskelbtini); įpareigoti atsakovą E. D. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statybos, kuriai buvo išduotas leidimas statyti naują statinį, atliktos žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), padarinius – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, teismo sprendime nustatyti, kad per teismo nustatytą terminą savo lėšomis nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas leidimas statyti naują statinį Nr. (duomenys neskelbtini), padarinių, šiuos padarinius turi teisę pašalinti Inspekcija atsakovo E. D. lėšomis.
2. Nurodė, kad 2015-10-08 Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris suteikė teisę atsakovui E. D. pagal projektuotojo parengtą statinio projektą žemės sklype statyti naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą statinį bei griauti pagalbinio ūkio paskirties ir gyvenamosios paskirties nesudėtingus statinius bei kitus inžinerinius nesudėtingus statinius. Ginčijamu statybos leidimu yra leista statyti naują statinį valstybiniame parke, 11,44 m. atstumu nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus.
3. Be to, žemės sklypas patenka į apsauginių teritorijų miestų, miestelių kaimų ar jų dalių grupę, sugriežtinto vizualinio reguliavimo tvarkymo zoną. Šioje tvarkymo zonoje turi būti išlaikomas esamas vizualinis gyvenviečių pobūdis, nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas, nesodinami želdiniai, galintys užstoti ar trukdantys apžvelgti saugomus objektus ir kompleksus, ypač saugomas natūralus reljefo raiškumas ir pobūdis. Ginčijamu statybos leidimu leista statyti naują gyvenamąjį namą, kurio užstatymo plotas 256 kv. m., tūris - 2059 kub. m., o esamo ir leisto griauti gyvenamosios paskirties statinio tūris buvo 129 kub. m., griautino gyvenamojo namo plotas 38,33 kv. m. o naujai leisto statyti - plotas 397,57 kv. m.
4. Statybos leidimas yra išduotas neteisėtai, todėl jis turi būti panaikintas. Panaikinus statybą leidžiantį dokumentą, turi būti pašalinti ir statybos padariniai remiantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatomis.
Atsiliepimas
5. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.
6. Nurodė, kad statybos leidimas yra išduotas teisėtai ir pagrįstai, esant galiojantiems Parkų direkcijos suderinimams ir išduotiems 2015-06-15 Specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams Nr. 41-14, taip pat galiojant atitinkamiems Vilniaus miesto valdybos 1998-10-22 sprendimu Nr. 1950V patvirtinto Sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniams. Leidžiamas atstumas buvo išlaikytas, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo neišduoti ginčijamo statybos leidimo. Be to, ginčo pastatas buvo projektuojamas buvusių statinių vietose. Pagal statinio projektą detaliajame plane nustatyti parametrai neviršijami. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 12 dalį už statinio projekto sprendimų atitiktį nustatytiems reikalavimams teisės aktų nustatyta tvarka atsako statinio projektą pasirašę asmenys.
7. Atsakovas E. D. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.
8. Nurodė, kad ieškovė rėmėsi nebeaktualiomis Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis, nes pagal nuo 2017-07-18 galiojančią minėto įstatymo redakciją statyba pagal ginčijamą statybos leidimą yra galima. Ginčo detalusis planas buvo parengtas pagal Pavilnių regioniniam parkui būdingus pastatų tūrius, formas ir sodybos planinę struktūrą. Statinio projektas buvo parengtas remiantis privalomojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais.
9. Teigė, kad teismas turėtų spręsti dėl kito, nei nurodė ieškovė statybos, pripažintos neteisėta, padarinių šalinimo būdo, t. y. leisti atsakovui įteisinti statybą – per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gauti naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį.
10. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepime nurodė, jog yra netinkama atsakovė, nes jai nėra reiškiami jokie reikalavimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino. Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015-10-08 išduotą E. D. leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovą E. D. per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statybos, atliktos pagal statybos projektą (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), padarinius – nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovui E. D. per teismo nustatytą terminą savo lėšomis nepašalinus statybos, atliktos žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), kuriai buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį, padarinių, leido Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti naują statinį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), atsakovo E. D. lėšomis. Priteisė iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos ir E. D. lygiomis dalimis 865,15 Eur (po 288,38 Eur iš kiekvieno atsakovo) bylinėjimosi išlaidų Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos naudai. Priteisė iš atsakovo E. D. 48,40 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos naudai. Priteisė iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos ir E. D. lygiomis dalimis 17,69 Eur (po 5,89 Eur iš kiekvieno atsakovo) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
12. Teismas nesutiko su atsakovų argumentu, kad statybos leidimas buvo išduotas pagal teisėtai nustatytus specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kurie neprieštarauja Vilniaus miesto valdybos 1998-10-22 sprendimu Nr. 1950V patvirtinto Sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniams.
13. Teismas vertino, kad pagal UAB „Gekama projektai“ topografinį planą ir geodezinę nuotrauką šlaito nuolydis iki ginčo statinio viršija 15 laipsnių. Šis nuolydis buvo ir statinio projektavimo metu, todėl įvertinus Saugomų teritorijų įstatymo (2015-07-02 – 2015-10-31 redakcijos) 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą turėjo būti išlaikytas 50 metrų atstumas iki statinio. Pažymėjo, kad įvertinus buvusios sodybos kadastro duomenis ginčo pastatas iš esmės suprojektuotas kitoje vietoje, nei buvę sodybos statiniai. Atsakovai nenurodė tokių aplinkybių, kad ginčo statinys buvo suprojektuotas taip, kad būtų atstatoma identiška buvusi sodyba ar, kad atsirado tokios aplinkybės, jog naujo statinio nebuvo galima suprojektuoti buvusių statinių vietoje, todėl, kompleksiškai vertinant ginčijamo statybos leidimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo (2015-09-01 – 2016-07-31 redakcija) 13 straipsnio ir nuo 2017-05-01 galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatas pripažintina, kad pagal jas valstybės saugomoje teritorijoje yra neleistina 397,57 m² bendrojo ploto ir 2 059 m³ tūrio statinio statyba.
14. Pasisakė, kad pagal nuo 2017-05-01 galiojančią Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio redakciją 50 metrų atstumas turi būti taikomas tik iki natūralių šlaitų su didesniu kaip 15 laipsnių nuolydžiu. Tačiau vertinant statybą leidžiančio dokumento teisėtumą taikomos jo išdavimo metu galiojusios normos, be to, iš esmės nebuvo ginčijama, kad šlaito nuolydis ginčo statinio šiaurės – rytų pusėje pagal ieškovės pateiktus duomenis yra 23-25 laipsniai. Atsakovo E. D. atstovo ir projektuotojo išsakytos prielaidos, kad buvę sodybos savininkai galėjo suformuoti dirbtinį šlaitą neparemtos jokiais įrodymais.
15. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatomis teismas atmetė atsakovų argumentą, kad ginčo statinys pastatytas nepažeidžiant detaliojo plano sprendinių, nes jie prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo ir Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento nuostatoms. Pavilnių regioninio parko apsaugos reglamentas iki šiol nėra patvirtintas, dėl ko išduodant specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija privalėjo vadovautis galiojančiu Vyriausybės 2004-08-19 nutarimu Nr. 996 patvirtinto „Saugomų teritorijų tipiniu apsaugos reglamentu“ ir jo 27.2 punkte išdėstytomis nuostatomis, jog geologiniuose, geomorfologiniuose, hidrografiniuose kraštovaizdžio draustiniuose bei vizualinės ir buferinės apsaugos zonose nekeičiamas užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas aukštingumas. Direkcija minėtų reikalavimų nesilaikė, dėl ko pripažintina, kad yra pagrindas jai taikyti civilinę atsakomybę, t. y. laikyti ją tinkama atsakove, dėl kurios veiksmų neteisėtai išdavus specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus toliau nepagrįstai buvo derinamas statybos projektas.
16. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalies 1 ir 3 punktus statybos ar rekonstravimo projektų sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka pagal kompetenciją tikrina savivaldybės administracijos ir saugomų teritorijų direkcijos. Tikrinant pateiktus projekto dokumentus atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo besąlygiškai vadovautis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos išduotomis sąlygomis ir turėjo įvertinti pažeidimus, prieštaraujančius teisės aktams, o juos nustačiusi negalėjo išduoti E. D. leidimo statyti naują statinį saugomoje teritorijoje.
17. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė praleido ieškininės senaties terminą bei nepripažintina jog yra pagrindo atmesti ieškovės reikalavimus dėl procedūrinio termino pažeidimo įvertinus ieškovės, veikiančios kaip viešąjį interesą ginančios institucijos veiklos pobūdį.
18. Teismas pasisakė, kad atsakovas E. D., jo atstovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė prašymo leisti perstatyti ginčo statinį taip, kad jis neprieštarautų Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, dėl ko pripažintina, jog atsakovas laikosi pozicijos, kad yra galimas esamo ginčo statinio įteisinimas, o statinio pertvarkymas pagal buvusios sodybos statinių parametrus, labai tikėtina, neatitiktų E. D. lūkesčių. Teismui pripažinus, kad ginčo statinys pastatytas be teisėto pagrindo padidinant leistiną plotą, tūrį bei pažeidžiant atstumą iki šlaitų, dėl ko buvo pažeistos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, nėra kitos galimybės, kaip tik taikyti statinio, pastatyto pagal neteisėtai išduotą leidimą nugriovimo pasekmes atsakovo E. D., kuris laikytinas statytoju, lėšomis.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juo argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
20. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo ginčo teritorijai taikytinais galiojančio ir nenuginčyto detaliojo plano sprendiniais. Statybą leidžiantis dokumentas išduotas teisėtai ir pagrįstai, esant galiojantiems Parkų direkcijos suderinimams ir išduotiems 2015-06-15 Specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams Nr. 41-14, galiojant atitinkamiems Vilniaus miesto valdybos 1998-10-22 sprendimu Nr. 1950V patvirtinto Sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano sprendiniams.
21. Taip pat teigia, kad teismas neįvardijo konkrečių Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pažeidimų, nebuvo teisinio pagrindo pripažinti, jog savivaldybės administracija netinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas.
22. Nurodo, kad teismas visiškai nevertino trečiojo asmens - projektuotojo (architekto) A. V. paaiškinimų, susijusių su sklypo reljefu, namo projekto derinimo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje aplinkybėmis, ir dėl jų nepasisakė teismo sprendime. Taip pat nesprendė projektuotojo atsakomybės klausimo. Mano, kad pagal Statybos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punkto, 20 straipsnio 12 dalies nuostatas projekto vadovas ar statytojas turėjo užtikrinti, kad statinio projektas atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat užtikrinti, kad yra išlaikyti teritorijų planavimo dokumentais nustatyti privalomieji teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimai, todėl šiems asmenims tenka atsakomybė už galimus pažeidimus.
23. Mano, kad teismas turėjo vertinti kitus statinio trūkumų šalinimo būdus. Ieškovė neįrodė, o teismas taip pat nepagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju statybos įteisinimas būtų neproporcingas ar negalimas apskritai. Teismas padarė tik subjektyvią prielaidą, kad statytojo interesų neatitiktų statinio pertvarkymas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus.
24. Taip pat mano, kad sprendimas nugriauti statinį neatitiks visuomenės intereso ir neapgins viešojo intereso, o tik sukurs neproporcingo dydžio kaštus valstybės ir savivaldybių institucijoms galimai atlyginant žalos, kilusios dėl neteisėta pripažintos statybos, padarinius, nepaisant to, kad statyba iš esmės minėtoje vietoje yra galima.
25. Prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - gyvenamojo namo statybos darbų uždraudimą. Tuo atveju, jeigu statytojas tęs statybos darbus, kils darbų apimties, sąnaudų, reikalingų statybos padariniams pašalinti, padidėjimo rizika (ir kartu, neišvengiamybė), vykdant statytojui nepalankų teismo sprendimą bei vėliau galimai keliant žalos atlyginimo klausimą, žalos atlyginimo dydis iki įsiteisėjusio teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo gali nepagrįstai išaugti.
26. Apeliaciniu skundu atsakovas E. D. prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Netenkinus šio reikalavimo - prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
27. Nurodo, kad teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų ir padarė klaidingas ir nelogiškas išvadas. Teismas nevertino trečiojo asmens atlikto šlaito nuolydžio apskaičiavimo ir dėl jo sprendime nepasisakė. 1998 m. šlaito nuolydis sklype neviršijo 15 laipsnių. Natūralus šlaito nuolydis turi būti nustatomas remiantis 1998 metų situacija ir pateiktu apskaičiavimu.
28. Teigia, kad ginčo išsprendimui turi būti taikomos statybos reglamentavimą valstybiniuose parkuose liberalizuojančios Saugomų teritorijų įstatymo normos. Ginčo pastato statyba atitinka šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 5 punkto (redakcija nuo 2017-05-01) reikalavimus.
29. Nesutinka su teismo išvada, kad valstybės saugomoje teritorijoje yra neleistina 397,57 m² bendrojo ploto ir 2 059 m³ tūrio statinio statyba. Pažymi, kad Saugomų teritorijų įstatyme nėra nustatyti leistinų statyti pastatų saugomose teritorijose reglamentai (užstatymo tankis; plotas, pastatų aukštingumas). Ginčo pastato bendrasis plotas nėra vertinamasis kriterijus išvadai dėl tokio pastato statybos saugomoje teritorijoje leistinumo.
Žemesnės instancijos teismas
30. Teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir jų galiojimą laike. Saugomų teritorijų įstatymo (2015-07-02 -2015-10- 31) ir Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento (patvirtintas LR Vyriausybės nutarimu Nr. 996, 2004-08-19) reikalavimai yra neaktualūs ginčo detaliojo plano patvirtinimo metu ir atitinkamai bylos nagrinėjimo metu.
31. Mano, kad ieškovė negalėjo reikšti reikalavimo panaikinti statybos leidimą, kuris išduotas galiojančio detaliojo plano pagrindu, prieš tai nenuginčijusi šio galiojančio ir privalomo teritorijų planavimo dokumento ar nesikreipusi dėl tokio dokumento keitimo, ar koregavimo. Pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis reglamentuoja Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento privalomą taikymą tik savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus.
32. Teigia, kad teismas turėjo svarstyti Statybos įstatymo nuostatas, įtvirtinančias alternatyvius savavališkos statybos padarinius. Nei ieškovė, nei teismas nekonstatavo aplinkybės, kad žemės sklype statyba apskritai negalima. Teismas nesiaiškino padarinių sukeltų aplinkai ir visuomenės interesams masto, netyrė statybos padarinių šalinimo pasekmių - valstybei kilsiančios pareigos atlyginti atsakovui E. D. žalą, nesiaiškino atsakovo E. D. sąžiningumo aspekto. Teismas nevertino galimybės statyti naujus pastatus pagal galiojančią Saugomų teritorijų įstatymų redakciją.
33. Prašo priimti pateikiamus naujus įrodymus: 2017-11-16 Specialisto išvadą, UAB „Geo city“ šlaito nuolydžio apskaičiavimą. Šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, kuriame naujai teikiamuose įrodymuose nurodyti ir byloje esantys dokumentai nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti. Teikiami įrodymai pagal savo turinį nėra nauji, juose nenurodytos ir jais neįrodinėjamos tam tikros naujos aplinkybės, neaptartos pirmosios instancijos teisme.
34. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Mano, kad tai yra būtina atsižvelgiant į byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą, aktualumą, į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, siekiant tinkamo ir visapusiško bylos išnagrinėjimo.
Atsiliepimas
35. Atsiliepimu į atsakovo E. D. apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atsakovo E. D. apeliacinį skundą tenkinti, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
36. Atsiliepimu į atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovas E. D. prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, priimant naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
37. Nurodo, kad sutinka su atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
38. Prašo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu. Reiškiamas prašymas yra apskritai nesusijęs su byloje pareikštais ieškovės reikalavimais, o apeliantė Vilniaus miesto savivaldybės administracija savarankiškų reikalavimų byloje nereiškia. Prašymas grindžiamas prielaidomis. Atsakovas E. D. 2017-05-25 ieškovės privalomuoju nurodymu buvo įpareigotas nevykdyti statybos darbų.
39. Atsiliepimu į atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, E. D. apeliacinius skundus atsakovė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija prašo atsakovų apeliacinius skundus tenkinti, pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.
40. Sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad teismo sprendimu netinkamai įvertinti įrodymai, netinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos. Pagrįsti atsakovo E. D. argumentai, kad statybų ribojimai taikomi tik iki natūralių šlaitų su didesniu nei 15 laipsniu nuolydžiu. Šiuo atveju šlaito nuolydis neviršija 15 laipsnių ir yra 13,49 laipsnių. Ginčo šlaito statėjimas buvo nulemtas išskirtinai žmogaus veiklos rezultato. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ribojimai taikyti nepagrįstai.
41. Teigia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo galiojančiu ir nenuginčytu 1998-10-22 Detaliuoju planu. Būtent 1998-10-22 Detaliojo plano sprendiniai, užstatymo rodikliai turi būti laikomi tais tūriais, kurių didinti negalima. Priešingu atveju yra pažeidžiamas teisinio tikrumo, stabilumo ir teisėtų lūkesčių principas. Šiuo atveju suprojektuoto statinio, kuriam išduotas statybos leidimas, rodikliai atitinka ir yra mažesni, nei nurodyti detaliajame plane. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovės teiginiais, kad statybos leidimu pakeistas užstatymo intensyvumas, plotas bei padidintas aukštingumas.
Atsiliepimas
42. Atsiliepimu į atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, E. D. apeliacinius skundus ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Taip pat prašo netenkinti prašymo dėl naujų įrodymų prijungimo.
43. Nurodo, kad apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl trečiojo asmens A. V. pateiktos šlaito nuolydžio skaičiavimo schemos savaime nereiškia, jog teismas pažeidė motyvavimo ar įrodymų vertinimo pareigas. Pažymi, kad teismas visapusiškai ir argumentuotai, pagal vidinį savo įsitikinimą išanalizavo įrodymų visetą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino.
44. Teigia, kad teismas pagrįstai konstatavo Saugomų teritorijų įstatymo pažeidimą, kadangi buvo numatytas draudimas vykdyti statybos darbus, ar didinti esamų statinių tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Apeliaciniame skunde minima natūralaus šlaito sąvoka, įstatyme atsirado tik nuo 2017-05-01, taigi išduodant leidimą bei vertinant jo teisėtumą ši sąvoka netaikytina. Vertinant leidimo teisėtumą taikytini jo išdavimo metu galioję teisės aktai. Šiuo metu galiojanti Saugomų teritorijų įstatymo redakcija aktuali tik vertinant statybos padarinių šalinimo galimybę.
45. Pažymi, kad teismas aiškinosi suprojektuoto statinio ir buvusios sodybos vietų sutapimo/skirtumo aplinkybes. Tik nežymi suprojektuoto gyvenamojo namo dalis sutampa su buvusios sodybos ūkinių pastatų pamatų ribomis. Minėtame projekto genplane (nužymėjimo plane) buvusių pastatų ribos parodytos tik schematiškai, statinių gabaritai, atstumai iki sklypo ribų nėra nurodyti, nėra kampų koordinačių, todėl bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės pateikti tikslių buvusios sodybos ir naujai suprojektuoto bei statomo statinio ribų skirtumo, tačiau iš minėto brėžinio aiškiai matyti, kad statinys suprojektuotas kitoje sklypo vietoje, nei buvusios sodybos gyvenamasis namas.
46. Teigia, kad nurodytos aplinkybės, jog projekto sprendiniai neturi įtakos Pavilnių regioniniame parke esančioms gamtos, kultūros, archeologijos, laidojimo, gyvenviečių ar kitoms vertybėms, nekilnojamojo kultūros paveldo statiniams, parke įrengtos apžvalgos aikštelėms ir tai, kad ginčo statinio statyba neturės neigiamos įtakos Pavilnių regioniniam parkui, kaip saugomai teritorijai nevertintinos kilusio ginčo atveju. Žalos gamtai ar neigiamų pasekmių saugomai teritorijai mastas ir dydis nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas.
47. Akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo nustatyti ir įvertinti pažeidimus, prieštaraujančius teisės aktams, juos nustačiusi negalėjo išduoti ginčijamo leidimo.
48. Nurodo, kad žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumento, t. y. detaliojo plano, sprendiniai žemės sklypui (duomenys neskelbtini), taikomi ta apimtimi, kiek neprieštarauja Parko plano reikalavimams, t. y. detalusis planas ir jo sprendiniai privalo neprieštarauti specialiajam planai, nepaisant jų parengimo laiko. Detalusis planas, pats savaime nukreipia į saugomas teritorijas reglamentuojančių reikalavimų laikymąsi.
49. Taip pat nurodo, kad teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje esančius įrodymus nustatė, kad pagal ginčijamą leidimą vykdomo statinio statyba prieštarauja imperatyviems saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams ir tokio statinio statyba žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra negalima. Atsakovas neįrodė, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus būtų galimybė įteisinti esamą statinį, bei klaidingai interpretuoja Inspekcijos atsakyme dėl taikos sutarties sudarymo išdėstytą galimybę pertvarkyti statinį.
50. Akcentuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija jai suteiktų teisių ribose turėjo pareigą prieš išduodant ginčo leidimą statyti neypatingą statinį patikrinti ar projektas parengtas ir suderintas nepažeidžiant galiojančių teisės normų. Apeliantė nenurodė argumentų paneigiančių nustatytus prieštaravimus specialų statybos režimą reglametuojantiems teisės aktams.
51. Pažymi, kad teismas išvadas padarė įvertindamas kiekvieno byloje esančio įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą, dėl visų jų pasisakydamas, t. y. priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, todėl pagrindo jį naikinti ar keisti nėra. Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl kaltų asmenų nustatymo, ginčo dalykas – leidimo neteisėtumas. Todėl argumentai dėl projektuotojo atsakomybės nesusiję su byla.
52. Prašo netenkinti prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliaciniai skundai turėtų būti nagrinėjami žodinio proceso tvarka. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
53. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
54. Apeliantas E. D. pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, į tai, kad procesinę teisę teikti paaiškinimus apeliantas įgyvendino pateikdamas rašytinius paaiškinimus, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
55. Byloje kilęs ginčas dėl gyvenamosios paskirties statinio statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, statybos padarinių pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą šalinimo būdo parinkimo.
56. Nustatyta, kad atsakovui E. D. nuosavybės teise priklauso 0,1966 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2015-10-08 E. D. išdavė leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statyti naują statinį – 397,57 kv. m bendrojo ploto, 287,26 kv. m naudingo ploto vienbutį gyvenamąjį namą, minėtame žemės sklype. Taip pat ginčijamu statybos leidimu leista nugriauti buvusius žemės sklype statinius – vieno buto 38,33 kv. m bendrojo ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 25 kv. m užstatyto ploto tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 44 kv. m. užstatyto ploto tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius įrenginius – kiemo statinius - lauko tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Statybos leidimas išduotas pagal statybos projektą (duomenys neskelbtini), parengtą trečiojo asmens A. V.. Ieškovė, atlikusi statybos teisėtumo patikrinimą, 2016-07-14 surašė Statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų laikymosi patikrinimo aktą, kuriuo nustatė, kad pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo statinys, patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės ir kraštovaizdžio tvarkymo zoną bei sugriežtinto vizualinio reguliavimo pazonį, sklypo užstatymo rodikliuose nurodytas užstatymo plotas 256 kv. m., o sklype buvusių statinių užstatymo plotas sudarė 110 kv. m., todėl yra pažeisti saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų reikalavimai dėl užstatymo ploto ir intensyvumo. Akte konstatuota, kad Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija negalėjo 2015-06-15 išduoti tokių specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, kai, esant šlaito nuolydžiui didesniam kaip 15 laipsnių, nurodytas leidžiamas mažesnis kaip 50 metrų nuo šlaito briaunos (11,44 m) iki projektuojamo statinio atstumas bei namo tūris didinamas iki 2 059 m³, kai buvusių statinių tūris buvo 272 m³, nes tai prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms.
57. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo atsakovui E. D. išduoto statybos leidimo neteisėtumą tuo pagrindu, kad statybos projektas atsakovo žemės sklype, esančiame Pavilnių regioninio parko ribose, neatitinka statybai regioniniame parke teisiniu reglamentavimu nustatytų reikalavimų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad statinio statyba atsakovui priklausančiame žemės sklype yra galima. Todėl teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo įvertinti statinio statybą leidžiančio dokumento teisėtumą/neteisėtumą, nustatyti ar statinio griovimas, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), yra būtina ir proporcinga nagrinėjamu atveju.
58. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešojo intereso elementas. Šio elemento egzistavimas suponuoja, kad teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų, ex officio (pagal pareigas) privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) pats rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju tokių procesinių veiksmų atlikimas turi būti nukreiptas į pirmiau nurodyto rezultato pasiekimą, t. y. į bet kokių abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių reikalavimo pagrindą, egzistavimo pašalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).
59. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje (2015-07-02 – 2015-10-31 redakcija) numatyta, kokie dokumentai turi būti pateikiami siekiant gauti leidimą statyti naują statinį. Taip pat pažymėjo, kad pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 15 dalies 1 ir 3 punktus statybos ar rekonstravimo projektų sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams pagal kompetenciją Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tikrina savivaldybės administracijos ir saugomų teritorijų direkcijos. Nurodė, kad aplinkos ministro 2010-09-27 įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 ,,Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija nuo 2015-09-15 iki 2016-01-30) „Statybą leidžiantys dokumentai“) 9 priedo 1 punkte numatyta, kad savivaldybių administracijos tikrina visus projektus, tikrinama, ar prašyme nurodytas statytojas, duomenys atitinka Statybos įstatyme numatytus 1.1 – 1.16 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Teismas sprendime detaliai išvardino minėtuose papunkčiuose nurodytus reikalavimus ir iš esmės neatlikęs byloje esančių įrodymų tyrimo, vertinimo konstatavo, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija negalėjo besąlygiškai vadovautis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos išduotomis sąlygomis ir turėjo įvertinti pažeidimus, prieštaraujančius teisės aktams, o juos nustačiusi negalėjo išduoti E. D. leidimo statyti naują statinį saugomoje teritorijoje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentais, kad sprendime nenurodyta, kokius pažeidimus, prieštaraujančius teisės aktams, turėjo pastebėti ir įvertinti statybos leidimą išdavusi institucija, konkrečių pažeidimų neįvardijo. Dėl to, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo išduoti atsakovui E. D. leidimo statyti naują statinį laikytina nemotyvuota, nepagrįsta bylos įrodymais. Neištyrus bylos įrodymų ir jų neįvertinus, be kita ko atsižvelgiant į minėtą aukštesnio įrodinėjimo standarto taikymą tokio pobūdžio bylose, liko neatskleista bylos esmė.
60. Priimant skundžiamą sprendimą kartu su kitais bylos įrodymais nebuvo įvertinti trečiojo asmens projektuotojo A. V. paaiškinimai, susiję su sklypo reljefu, namo projekto derinimo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje, aplinkybėmis, ir dėl jų nepasisakyta teismo sprendime. Taip pat nevertinti projektuotojo paaiškinimai apie jo atliktą šlaito nuolydžio apskaičiavimą pagal byloje esančią 1998 metų gegužės mėnesio toponuotrauką detaliajam planui dėl sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini) mieste. Taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 straipsniai).
61. Neįvertinus minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teisme apeliantas E. D. apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą - UAB „Geo city“ šlaito nuolydžio apskaičiavimą pagal byloje esančią 1998 metų gegužės mėnesį atliktą toponuotrauką detaliajam planui dėl sklypo ribų pakeitimo (duomenys neskelbtini) mieste. Teigia, kad šis naujas įrodymas patikslina trečiojo asmens A. V. atliktą šlaito nuolydžio apskaičiavimą ir teigia, kad šlaito nuolydis ginčo sklype 1998 metais buvo 13,45 laipsnio, t. y. nesiekė 15 laipsnių. Taip pat apeliantas pateikė 2017-11-16 Specialisto išvadą, kuria apeliantas grindžia savo paaiškinimus, kad šlaitas ginčo sklype yra suformuotas dirbtinai, kaip žmogaus ūkinės veiklos padarinys. Atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo specifiką, byloje dominuojantį viešą interesą, projektuotojo A. V. paaiškinimai, pateikti įrodymai laikytini reikšmingais sprendžiant dėl Saugomų teritorijų įstatymo (2015-09-01 – 2016-07-31 redakcija) 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir nuo 2017-05-01 galiojančio Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 7 punkto apribojimų dėl draudimo statyti naujus pastatus statesniuose kaip 15 laipsnių šlaituose arčiau kaip 50 metrų nuo šlaitų viršutinės ir apatinės briaunos taikymo/netaikymo nagrinėjamu atveju. Saugomų teritorijų įstatyminiu reglamentavimu iš esmės siekiama užtikrinti natūralaus gamtinio pobūdžio objektų, kraštovaizdžio apsaugą, o ne žmogaus ūkinės veiklos padarinius (išskyrus kultūros, kultūrinių objektų paveldą).
62. Sutiktina su ieškovės pozicija, kad sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Tačiau sprendžiant dėl padarinių šalinimo turi būti įvertinamos statybos reglamentavimą valstybiniuose parkuose liberalizuojančios Saugomų teritorijų įstatymo normos.
63. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčo pastatas suprojektuotas kitoje vietoje, nei buvę sodybos statiniai ir sprendė, kad pagal ginčijamo statybos leidimo metu galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo (2015-09-01 – 2016-07-31 redakcija) 13 straipsnio ir pagal nuo 2017-05-01 galiojančias 13 straipsnio nuostatas valstybės saugomoje teritorijoje yra neleistina 397,57 m² bendrojo ploto ir 2059 m³ tūrio statinio statyba. Nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas dėmesys, kad Saugomų teritorijų įstatyme nėra nustatyti leistinų statyti statinių plotai, statinių aukštingumas, užstatymo plotas, jo intensyvumas. Nuo 2017-05-01 galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos leidžia statyti naujus statinius buvusios sodybos vietoje, taip pat esant įstatyme nurodytais atvejais (objektyvioms priežastims), pastatų statybai gali būti parinkta kita, nei buvusi, statinių vieta, išdėstant pastatus ne didesniame nei 2 ha plote. Kaip jau minėta, statyba atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype yra galima. VĮ „Registrų centras“ žemės sklypo paskirtis nurodyta - vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, ji pakeista nebuvo. Todėl atsižvelgiant į atsakovo E. D., kaip statytojo, teisėtų lūkesčių principą, ginčo sprendimui turėtų būti taikomos statybos reglamentavimą valstybiniuose parkuose liberalizuojančios normos.
64. Savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės, kurių taikymas reiškia savininko nuosavybės teisės ribojimą, yra įtvirtintos įstatymų lygmeniu. Pats įstatymų leidėjas pripažįsta, kad šios priemonės yra ultima ratio (paskutinė priemonė), kurios taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktas, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, 3 dalis). Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; kt.). Savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu. Vis dėlto įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018).
65. Galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas gali leisti statytojui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis).
66. Skundžiamame sprendime teismas pasisakė, kad atsakovas E. D., jo atstovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė prašymo leisti perstatyti ginčo statinį taip, kad jis neprieštarautų Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, dėl ko pripažintina, jog atsakovas laikosi pozicijos, kad yra galimas esamo ginčo statinio įteisinimas, o statinio pertvarkymas pagal buvusios sodybos statinių parametrus, labai tikėtina, neatitiktų E. D. lūkesčių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad ši išvada nepagrįsta faktinių aplinkybių vertinimu. Nors aukščiau minėta įstatymo norma buvo įtvirtinta ir ankstesnėje įstatymo redakcijoje (Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 3 dalis), teismas šių aplinkybių - padarinių aplinkai, visuomenės interesams masto, padarinių šalinimo pasekmių, atsakovo E. D. veiksmų sąžiningumo/nesąžiningumo aspektu netyrė ir neįvertino, tuo pažeisdamas šią įstatymo nuostatą (CPK 330 straipsnis) ir neatskleisdamas bylos esmės ir šioje skundžiamo sprendimo dalyje.
67. Galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 33 straipsnio (ankstesnės redakcijos įstatymo 28¹ straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai), reglamentuojančio statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.
68. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) 2018-01-09 sprendimu byloje T. prieš Lietuvą (peticijos Nr.25545/14), kurioje buvo konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, išaiškinta, kad valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaikinus statybos leidimą ir taikant teisinius padarinius turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos išdavimo kalti asmenys, kurių neteisėti veiksmai lėmė ir statybos neteisėtumą bei sudarė pagrindą nugriauti tokius statinius. Tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018).
69. Nors minėtas EŽTT sprendimas buvo priimtas 2018-01-09, t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, tačiau nagrinėjant bylą iš naujo, nustatant bylos faktines aplinkybes ir įrodymų pagrindu darant išvadas, būtina vadovautis EŽTT išaiškinimais minėtoje byloje ir pagal juos formuojama kasacinės instancijos teismo praktika.
70. Pažymėtina, kad apeliantui E. D. pagal skundžiamą teismo sprendimą teko iš esmės visa pastato nugriovimo finansinė našta ir tai yra neproporcinga priemonė. Pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiama dėl atsakovui E. D. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo naštos paskirstymo tarp statytojo E. D., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos. Skundžiamame sprendime teismas taip pat nepasisakė dėl kiekvieno iš atsakovų atsakomybės laipsnio dėl statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimo. Be kita ko, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija kėlė statinio projektą pasirašiusių asmenų atsakomybės klausimą, į kurį pirmosios instancijos teismas neatsakė, bet kuris yra reikšmingas sprendžiant dėl statinio nugriovimo naštos paskirstymo, galimai žalos atlyginimo.
71. Paminėtina ir tai, kad byloje buvo svarstomas klausimas dėl taikos sutarties sąlygų. Paskutiniame teismo posėdyje atsakovo E. D. atstovas advokatas pasisakė, kad dėl taikos sutarties sudarymo galimybių, sąlygas reikėtų aptarti su atstovaujamuoju, kuris teismo posėdyje nedalyvavo. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, derintinų sąlygų mastą, teisinį reglamentavimą dėl kurio nesutarimas kyla ir tarp valstybės, savivaldybės institucijų, taikos sutarties sąlygų aptarimui teismas galėjo skirti daugiau laiko. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pasiūlo šalims apsvarstyti taikos sutarties sudarymo galimybes.
72. Apibendrinant aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnis). Byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės ir būtų pažeista šalių teisė į apeliaciją, todėl bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
73. Kaip jau aukščiau minėta apeliantas E. D. su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus ir prašo juos priimti. Įvertinusi bylos medžiagą ir pateiktų įrodymų turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pateikti rašytiniai įrodymai gali būti reikšmingi vertinant šlaito susiformavimo būdą ir taikant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, šalių pateiktų papildomų rašytinių įrodymų priėmimo klausimo apeliacinės instancijos teismas nebesprendžia ir perduoda šį klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui.
74. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui E. D. vykdyti vienbučio gyvenamojo namo statybos darbus jam nuosavybės teise priklausančiame 0,1966 ha ploto žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad 2017-05-25 ieškovė surašė atsakovui privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių ginčo statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. (duomenys neskelbtini). Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės yra tapačios, 2017-05-25 nurodymui, todėl laikytinos pertekline priemone ir byloje netaikytos.
75. Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija nepasisako, nes šis klausimas turės būti sprendžiamas bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.