Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Zita Romanovaitė Baudž. byla Nr. 1A-378-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-31-1-00511-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.14.1.2.1.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo O. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-04-08 iki 2013-04-10 bei nuo 2013-10-22 iki 2013-10-24 ir suėmime būtas laikas nuo 2013-10-24 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2013 m. balandžio 4 d., apie 19.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie J. Karoso g. 20 namo, Klaipėdoje, atvirai iš R. P. rankų pagrobė pastarajai priklausantį 600 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6500 classic“ su 5 Lt vertės SIM kortele. Iš viso O. P. pagrobė turto už 605 Lt.

Nuteistasis O. P. ir jo gynėja advokatė A. Matiukienė prašo nuteistojo O. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo O. P. kaltės atvirai pagrobus svetimą turtą. Nuteistojo O. P. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Nuteistasis O. P. apeliaciniame skunde neneigia kaltės padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę ir prašo ją sušvelninti. Tačiau apelianto skundo argumentai dėl per griežtos bausmės paskyrimo atmestini kaip nepagrįsti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam O. P. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos bausmės, t. y. realaus laisvės atėmimo, paskyrimo yra nepagrįsti. BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal teismų praktiką teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam O. P. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba skiriant švelnesnės rūšies bausmę, šioje byloje nenustatė.

Nuteistasis O. P. yra recidyvistas, tyčinius nusikaltimus daro nuolat, niekur nedirbo ir neturėjo oficialaus pragyvenimo šaltinio, anksčiau aštuonis kartus buvo teistas, iš jų ne kartą už analogiškų, tik skirtingos apimties nusikaltimų nuosavybei padarymą, be to, būdamas daug kartų baustas administracine tvarka, iš jų taip pat ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą, tyčinį apysunkį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui. Tai rodo, kad O. P. padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, akivaizdu, kad jis, nepaisant ankstesnių teistumų, nesistengia keisti gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti. Todėl pirmosios instancijos teismas už naują nusikalstamą veiką skirdamas jam griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą realią laisvės atėmimo bausmę, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas O. P. už tyčinį nusikaltimą realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sankcijos vidurkis yra treji metai vienas mėnuo ir penkiolika dienų), šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą O. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be nurodytų aplinkybių, teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis baustas administracine tvarka, nusikalto būdamas ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, turėdamas neišnykusį teistumą, vėl padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, siekdamas savanaudiškų tikslų. Tai rodo, kad jis išvadų dėl savo netinkamo elgesio nepadarė, nes ir toliau demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymų bei stoti į dorą ir sąžiningą gyvenimo kelią. Įvertinęs paminėtas nuteistąjį O. P. apibūdinančias bei kitas anksčiau minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant O. P., kaip recidyvistui, griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Šiame kontekste nebe pirmą kartą teisiamam O. P. paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – vieneri metai laisvės atėmimo, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

Nors apelianto skunde pabrėžiama, kad jis prisipažino ir gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, šią aplinkybę teismas pripažino O. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę apeliantui. Apelianto skunde taip pat pažymima, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas iš jos pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas ir ji civilinio ieškinio nepareiškė, todėl tai, kad pagrobtas daiktas buvo grąžintas savininkei, nėra nuteistojo nuopelnas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, O. P., kaip recidyvistui, už tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą paskirta žymiai mažesnė nei BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė yra teisinga, neperžengia BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų, yra adekvati jo padarytai veikai bei atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bausmės paskirtį ir nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, taip pat nuteistojo asmenybė (recidyvistas) akivaizdžiai neduoda pagrindo paskirti švelnesnę bausmę apeliantui.

Įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas O. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes ir savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes O. P. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Apylinkės teismo nuosprendyje pateikti bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad paskirta bausmė apeliantui yra aiškiai per griežta, ir konstatuoja, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai. Nuteistojo O. P. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl paskirtos bausmės parinkimo pagrįstumu. Kolegija išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai nuteistajam O. P. gali būti pasiekti skiriant švelnesnę bausmę, šioje byloje nenustatė. Nuteistojo O. P. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti teismo išvadų dėl bausmės parinkimo pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo O. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo O. P. apeliacinį skundą atmesti.