Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

viešoji įstaiga „Autovežėjų paslaugų centras“ (toliau – ieškovas, darbdavys, įstaiga) kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. I, b. l. 2–5), prašydamas pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2016-09-28 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – skundžiamas sprendimas), priteisti jam iš L. L. (toliau – atsakovė, darbuotoja) bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad Darbo ginčų komisija skundžiamu sprendimu išieškojo iš jo atsakovei 920,65 Eur darbo užmokestį už 2016 m. birželio mėn., 540,65 Eur darbo užmokestį už 2016 m. liepos mėn., 920,65 Eur darbo užmokestį už 2016 m. rugpjūčio mėn., 1 699 Eur darbo užmokestį už 2016 m. rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 28,53 Eur delspinigius ir 832,96 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, su kuo jis nesutinka, teigdamas, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, Darbo ginčų komisija bylą išnagrinėjo įstaigos atstovui nedalyvaujant, turėjo išankstinį nusistatymą, neapklausė liudytojų. Paaiškino, kad 2016 m. dėl pervežimų sektoriaus rinkos pasikeitimų, sąlygotų tarptautinių santykių su Rusijos Federacija, sumažėjus įstaigos teikiamų paslaugų apimtims, dėl to gaunant mažiau pajamų, visiems įstaigos darbuotojams buvo pasiūlyta sumažinti darbo užmokestį, tam, kad įstaiga galėtų tęsti veiklą, visi darbuotojai, tarp jų ir atsakovė, sutiko su tokia darbo užmokesčio mažinimo būtinybe, atsakovei 2016 m. balandžio mėn. pabaigoje buvo pasiūlyta nuo 2016 m. birželio mėn. mokėti 350 Eur darbo užmokestį, sumažinant darbo dienos trukmę, o nuo 2016-07-01 ir toliau mokėti 380 Eur darbo užmokestį sutrumpinant ir darbo savaitę iki 4 darbo dienų, su kuo atsakovė sutiko, tačiau vis atidėliodavo tai įtvirtinančių dokumentų pasirašymą, nepareikšdama aiškaus nesutikimo, o kai parašė prašymą atleisti ją iš darbo nurodė, kad šių dokumentų ji nepasirašys. Pabrėžė, kad įforminimo reikalavimai negali paneigti darbo sutarties šalių valios, jei susitarimas buvo pasiektas, darbuotojos sutikimas buvo duotas, jis negali būti laikomas negaliojančiu vien dėl to, kad nebuvo įformintas. Kartu nurodė, kad atleidus atsakovę iš darbo ji neteisėtai ir nepagrįstai delsė grąžinti jai patikėtą darbo funkcijų vykdymui įstaigos turtą – kompiuterį. Teigė, kad mokėjimų darbuotojai sustabdymas, kol ji negrąžino įstaigos turto, nebuvo savitikslis, o skirtas galimam nuostolių atlyginimo užtikrinimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.46 str. 2 d., 6.58 str. nuostatas. Taip pat nurodė, kad Darbo ginčų komisija nesvarstė taikytos sankcijos už uždelsimo atsiskaityti laiką adekvatumo situacijai ir proporcingumo, nebuvo svarstyta, ar atsakovė yra įsidarbinusi kitur.

Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad įstaigos padėtis pradėjo blogėti 2015 m. pabaigoje, atsakovė buvo paraginta užsiimti naujų klientų paieška, tačiau ji jokių pastangų nedėjo, naujų klientų nesurado, siuntė savo gyvenimo aprašymą kitai įmonei ieškodama naujo darbo, ji sutiko su darbo užmokesčio jai mažinimu, kad tik nebūtų atleista iš darbo; iš elektroninių laiškų matyti, jog atsakovė dirbdavo iki pietų, jos telefoniniai pokalbiai būdavo labai trumpi, įstaiga nurodymų atsakovei dirbti savaitgaliais nedavė, pagal signalizacijos duomenis biuras dažnai atsidarydavo tik po pietų; dėl prastos įstaigos finansinės padėties prašė mažinti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (t. I, b. l. 47–58, 67–68).