Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo V. M. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarimo V. B. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas V. B. surašytas dėl to, kad jis 2010 m. kovo 9 d. apie 18.40 val. (duomenys neskelbtini) girdint pašaliniams asmenims, necenzūriniu žodžiu plūdo V. M., tokiu būdu padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje numatytą pažeidimą.

Nukentėjusysis V. M. skundžia apylinkės teismo nutarimą ir prašo jį panaikinti, kadangi jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas savo sprendimą grindė tuo, kad nukentėjusiojo duoti parodymai yra nenuoseklūs, jais tikėti negalima, kadangi nukentėjusiojo ir V. B. tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad V. B. pradėjo konfliktą, atvykęs į nukentėjusiojo namų kiemą, jis pastoviai rašinėja skundus į įvairias institucijas dėl V. M.. V. B. yra pareigūnas, jis įžeidinėjo nukentėjusįjį, tačiau apylinkės teismas nepatikėjo liudytojų S. V., D. R. ir J. V. parodymais, nurodydamas, kad jie yra susiję kaimyniškais santykiais su nukentėjusiuoju. Šie liudytojai patvirtino tą aplinkybę, kad V. B. V. M. įžeidinėjo. Tokiu būdu apylinkės teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neobjektyviai, neatsižvelgė į tai, kad nuo pažeidimo yra praėję daug laiko. Konfliktas įvyko 2010-03-09, o byla išnagrinėta buvo tik 2012 m. balandžio mėnesį, todėl natūralu, kad kai kurios įvykio detalės galėjo ir pasimiršti. Tačiau V. B. ir toliau darė pažeidimus, sužinojęs apie teismo sprendimą, vėl atvyko pas nukentėjusįjį į kiemą, nuogas, taip žemindamas pareigūno vardą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. M. skundas atmestinas.

Administracinėn atsakomybėn asmuo gali būti traukiamas tuomet, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka abejonės, kad šis asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (ATPK 284 straipsnis, 256 straipsnis, 9 straipsnis). Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Šioje byloje apylinkės teismas nustatė, jog nėra surinkta pakankamai duomenų V. B. kaltei pagrįsti.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi praktikos, kad byloje esant prieštaringiems duomenims, tik išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai, būtų pagrindas nutraukti bylą dėl pažeidimo. Bylos nagrinėjimo betarpiškumo principas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti įrodymus (išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir ekspertų išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus), nuodugniai išanalizuoti informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, aptarti kiekvieno įrodymo turinį, galią, įvertinti juos nuoseklumo ir patikimumo aspektu. Pažymėtina, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais duomenimis.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesurinkęs visų galimų įrodymų ir nepašalinęs kilusių prieštaravimų, pagrįstai. Visų pirma pažymėtina, kad iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešosiose vietose ir juo turi būti pažeidžiama viešoji tvarka bei žmonių rimtis. Atitinkamai nedideliu chuliganizmu gali būti laikomos tik veikos, turinčios viešą pobūdį, tuo tarpu įvairūs privataus pobūdžio asmenų tarpusavio konfliktai (įvykę ne viešosiose vietose, nepažeidžiant viešosios tvarkos ir kitų, pašalinių bei konflikte nedalyvaujančių žmonių rimties) negali būti kvalifikuojami pagal ATPK 174 straipsnio nuostatas. Kita vertus, iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio taip pat matyti, kad joje apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (jie nėra minimi bei atskirai aprašyti ATPK 174 straipsnio dispozicijoje) (žr. nutartį byloje Nr. N438-59/2011). Taigi pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog V. B. neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, pati savaime negalėjo būti pagrindu išvadai, jog ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties nėra. Be to, pabrėžtina, kad veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar pažeidimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (žr. nutartį byloje Nr. N62-2206/2011).

Iš surinktų ir teismui pateiktų įrodymų matyti, kad nukentėjusiojo ir jo kviestų liudytojų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs. Nustatyta, to neneigia ir pats V. M., kad nukentėjusysis su V. B. konfliktuoja jau ilgą laiką, tai patvirtino liudytojas K. L., dirbantis Prienų policijos komisariate. Liudytoja V. A. teisme parodė, kad nuvykus pas V. M. į namus, jo kieme jokio automobilio nerado. Tai patvirtino ir liudytojas A. P.. Nors V. M. sakė, kad viską nufilmavo, tačiau šio liudytojo paprašytas parodyti, atsisakė. Liudytojas S. V. aiškino, kad V. B. iškoneveikė V. M. necenzūriniais žodžiais, kad jis viską girdėjo. Liudytojas J. V. aiškino, kad jis girdėjo, kaip privažiavęs prie V. M. vartų V. B. jam pasakė „Gaidy, kur važinėji“, ir kad tai paliudyti jo paprašė V. M.. V. B. neneigia privažiavęs prie V. M. namų kiemo, tačiau įstatymai to nedraudžia. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. M. byloje davė nenuoseklius parodymus – 2010 m. kovo 9 d. pareiškime policijai nurodė, jog prie jo namo privažiavus automobiliui Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis priėjo prie šio automobilio, kurio langą atsidaręs V. B. jį iškeikė (b. l. 3), tuo tarpu apklausiamas teisme 2010 m. lapkričio 24 d., sakė, kad stovėjo prie savo namų, kai privažiavo B., apie jokį ėjimą prie V. B. automobilio nebeužsiminė (b. l. 46), kaip ir apklausiamas teisme 2012 m. balandžio 23 d. (b.l. 87-89). V. M. teigė, kad be klausimo „Kur važinėji, pydere, gaidy?“, B. jį dar iškoliojo necenzūriniais žodžiais, tačiau liudytojas J. V., tariamai girdėjęs konfliktą, parodė, jog daugiau nieko B.nesakė. Taip pat nesutampa V. B., nukentėjusiojo ir liudytojo D. R. parodymai, kad V. M. nufotografavo (filmavo) V. B. automobilį, su liudytojų J. V. ir S. V. parodymais, kad V. M. rankose nieko neturėjo, filmuojama, įrašinėjama nebuvo. Pastebėtina ir tai, jog V. M. jokio vaizdo įrašo ar fotonuotraukos į bylą per visą jos nagrinėjimo laiką nepateikė, savo teiginių tokiomis priemonėmis neįrodinėjo. Visas aptartas nukentėjusiojo ir jo kviestų liudytojų parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas, tiek administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, tiek paties nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė, jog jiedu konfliktuoja jau labai ilgą laiką, taip pat tai, jog liudytojai yra V. M. kaimynai, gerai su juo sutariantys (vienas prižiūri kiemą, kitam nukentėjusysis skolina savo automobilius), duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog tiek nukentėjusysis, tiek jo naudai liudiję asmenys įvykio aplinkybes nurodo sąmoningai neteisingai.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Byloje nesant pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. B. kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 str., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą. Prienų rajono apylinkės teismo 2012-05-21 nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Prienų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarimą palikti galioti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.