Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-121-446/2016 pagal pareiškėjos A. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Registrų centro Šiaulių filialui, Valstybės įmonei Turto bankas, I. B. B. ir I. Z. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

5. Suinteresuotas asmuo Irena B. B. jokių pretenzijų į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nereiškia.

6. Suinteresuotas asmuo I. Z. su pareiškėjos A. V. pareiškimu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9. 1. Buto savininkė mirė dar (duomenys neskelbtini) metais, todėl šioje situacijoje kompleksiškai turėjo būti taikomos tiek daiktinės teisės (įgyjamosios senaties) normos, tiek paveldėjimo teisės normos, tiek bendrieji civilinės teisės principai (teisingumo, protingumo, sąžiningumo). Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi vienintele formalia kliūtimi, jog butas registruotas mirusiosios S. P. vardu, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti. Ydingų materialinių teisės normų taikymą apeliantė sieja su teismo ignoruotomis esminę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis – įpėdinių pozicijos dėl buto priklausymo pareiškėjai. Todėl, apeliantės įsitikinimu, susidariusi ydinga teisinė padėtis liko neišspręsta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į kito asmens (ne valdytojo) vardu viešame registre registruotą nekilnojamąjį turtą.

12. Įgyjamosios senaties (lot. – usucapio) institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą yra vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, ji įtvirtinta CK 4.47 straipsnio 11 punkte. Šiai galimybei įgyvendinti nepakanka vien daikto valdymo tam tikrą laikotarpį fakto, bet būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

13. CK 4.69 str. 3 d. nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

14. Šioje byloje sprendžiama dėl antrojo draudimo, kuris iš esmės reiškia, kad kito asmens nuosavybės teisės įregistravimas viešame registre, kol nepaneigtas tokios registracijos teisėtumas (teisinio pagrindo registracijai buvimas), pats savaime yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti, kad daikto valdymas nesukuria teisinių padarinių įgyjamosios senaties instituto taikymo prasme. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikė nurodytą draudimą, kadangi byloje nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise įregistruotas S. P. vardu. Savininkei S. P. mirus, pareiškėjos prašymas negali būti tenkinamas ir dėl mirusios savininkės įpėdinių teisių gynybos. Apeliantė nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada nurodo, kad, nors butas viešame registre yra registruotas S. P. vardu, tačiau ji nuo 1995 metų sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ir tebevaldo šį turtą, įpėdiniai į šį turtą nepretenduoja, beveik dvidešimt metų jokių pretenzijų dėl pareiškėjos valdomo buto nereiškia. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

15. Byloje nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausė S. P., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise iki šiol įregistruota S. P. vardu. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantės skundo teiginiai, kad įpėdiniai į šį turtą nepretenduoja ir beveik dvidešimt metų jokių pretenzijų dėl pareiškėjos valdomo buto nereiškia, nepaneigia įstatyme įtvirtinto draudimo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 str. 1, 3 dalys), užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011). Šios nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad apeliantei kreipiantis į teismą dėl ginčo turto nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo buvo žinoma, kad ginčo turtas turi savininką, todėl turtas negalėjo būti įgyjamas pagal įgyjamąją senatį (CK 4.69 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.).

16. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė plikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teise į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus – CK 4.69 str. 3 d.

17. Nors apeliantės teigimu ji nuo 1995 metų sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai šį turtą valdė ir jį tebevaldo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosavybės teisės buvusi buto savininkė apeliantei nėra perdavusi (CK 4.48 str. 1 d.). Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Tačiau kito asmens nuosavybės teisė įregistruojama viešame registre esant tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui (pagrindams). Kol nepaneigtas tokio asmens nuosavybės teisės registracijos teisėtumas dėl teisinio pagrindo registracijai nebuvimo (tačiau ne dėl procedūrinio registracijos pažeidimo), nėra teisinių prielaidų transformuotis nuosavybės teisiniams santykiams dėl daikto valdymo, kaip jis apibrėžiamas CK 4.22 str. 1 d. Kitaip aiškinant, būtų iškreipta įgyjamosios senaties instituto paskirtis, paneigiama kitų asmenų teisėtais pagrindais įgyta nuosavybės teisė, o tai prieštarautų civilinių teisinių santykių reglamentavimo principams (CK 1.2 str.), tarp jų ir nuosavybės neliečiamumo imperatyvui.

18. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą ir pagrįstai šiuo pagrindu atmetė pareiškėjos reikalavimą, kiti apeliacinio skundo argumentai netenka teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

19. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.