Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. U. (dabar pavardė – B.) ir G. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Dėl atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ apeliacinio skundo

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas Bendrovės ir draudėjo G. U. būsto kredito draudimo sutartį nepagrįstai kvalifikavo ne kaip rizikos sutartį, o kaip civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir dėl to bylą išsprendė neteisingai. Argumentas nepagrįstas. Formaliai kredito draudimo grupė priskirta ne gyvybės draudimo šakai ir nepriklauso civilinės atsakomybės draudimo veiklai (Draudimo įstatymo 7 str. 3 d. 14 p., 4 d. 6, 7 p.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje dažnai minimoje 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-659- 686/2015) ir nesiekė konstatuoti būsto kredito draudimo sutarties formalaus priskyrimo konkrečiai draudimo šakai, grupei ar veiklai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje atskleidė tokios sutarties paskirtį, esmę bei tikslus, išaiškino kokie civiliniai teisiniai santykiai susiklosto sudarius būsto kredito draudimo sutartį ir kokios prievolės tenka kiekvienam šių teisinių santykių dalyviui. Todėl toks byloje tiriamo teisinio santykio aptarimas skundžiamame sprendime negali būti vertinamas kaip klaidingas jo kvalifikavimas. Atsakovė apeliaciniame skunde įvairiai pateikia skolininko pagal Kredito sutartį ir draudėjo G. U. mirties fakto teisines pasekmes. Tačiau apeliantė neišreiškia nesutikimo su minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-659-686/2015) pateiktu išaiškinimu, kad prievolė tiek pagal būsto kredito, tiek pagal draudimo sutartis yra paveldima ir jos tinkamas vykdymas priklauso nuo įpėdinių, todėl mirtis, kaip juridinis faktas, nevertinama kaip draudžiamojo įvykio pagal būsto kredito draudimo sutartį sąlyga. Toliau nutartyje šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai bus vertinami turint omenyje paminėtą išaiškinimą - draudėjo G. U. mirtis nėra draudžiamasis įvykis, jo teises ir pareigas paveldėjo tretieji asmenys. Aplinkybė, kad kredito draudimo sutartis neįrašyta paveldimo turto apyraše, nėra pagrindas spręsti, kad palikėjo teisės ir pareigos pagal ją (pvz. atsakyti draudikui draudimo išmokos sumokėjimo atveju) neperėjo paveldėtojams, nes būsto kredito draudimo sutartis yra ne savarankiškas sandoris, o papildoma turtinė prievolė - paveldėtos Kredito sutarties draudiminė apsauga. Tokią išvadą leidžia daryti aplinkybė, kad draudimo liudijime draudimo objektu yra nurodyta draudėjo prievolė grąžinti būsto kreditą naudos gavėjui, o CK 6.1011 straipsnio 1 dalyje įrašyta, kad apdrausto turto nuosavybės teisei iš asmens, kurio interesais buvo sudaryta draudimo sutartis, perėjus kitam asmeniui, teisės ir pareigos pagal draudimo sutartį pereina naujajam apdrausto turto savininkui, išskyrus atvejus, kai turtas iš pirminio savininko yra paimamas priverstine tvarka arba draudimo sutartis nustato ką kita. Nagrinėjamu atveju draudimo liudijime išimčių nenustatyta, todėl ši norma byloje taikytina (CPK 3 str. 6 d.). Atsakovės skunde nurodoma aplinkybė, kad 2013 m. birželio 4 d turto apyraše nurodyta skolinė palikėjo pareiga kreditoriui AB SEB bankui 2013 m. gegužės 22 d. yra 147 576,15 Lt, o šioje byloje ginčo suma yra 147 512,93 Eur, nepaneigia pirmiau aptarto mirusiojo G. U. visiško teisių perėjimo paveldėtojams, nes turto apyraše nurodyta 147 576,15 Lt suma yra akivaizdus rašymo apsirikimas, kadangi Bendrovei įteiktoje paraiškoje draudimo išmokai gauti įsiskolinimas Bankui nurodytas eurais ir jo dydis yra 147 576,15 Eur. Atsakovė apeliaciniame skunde ne kartą akcentuoja, kad, sudarydama būsto kredito draudimo sutartį su draudėju G. U., vertino prisiimamą riziką ir niekada neprisiėmė rizikos drausti asmens, kurio atsakomybė pagal draudimo sutartį būtų ribota paveldėtu turtu. Argumentas negali turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui. Draudėjas G. U., sudarydamas Kredito sutartį, įsipareigojo prievolės nevykdymo atveju atsakyti ir visu savo turtu. Aplinkybė, kad teisių perėmėjai atsako tik paveldėtu turtu, o ne visu (taip pat ir iki palikimo priėmimo turėtu) savo turtu, kreditorių rizikos nepadidina, nes prievolės įvykdymas gali būti nukreiptas į draudėjo turėtą turtą. Atsakovė „Būsto paskolų draudimas“ apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad Ieškovė, reikalaudama priteisti draudimo išmoką, privalėjo pareikšti savarankišką ieškinio reikalavimą dėl įvykio, kuriam atsitikus, draudikui kilo prievolė tokią išmoką mokėti, pripažinimo draudžiamuoju. Taip pat teigia, kad apygardos teismas netyrė bylos aplinkybių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu, o jį tiesiog preziumavo. Šios aplinkybės, Atsakovės įsitikinimu, yra pagrindas pripažinti, jog nebuvo atskleista bylos esmės ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Argumentas atmetamas. Atsakovė teisingai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. vasario 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-59-706/2015) nurodė, jog „esant ginčui dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką egzistavimo, paprastai savarankišku reikalavimu turi būti pareikštas reikalavimas dėl įvykio, kurio metu draudėjas ar kitas trečiasis asmuo patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažinimo draudžiamuoju. Tik pripažinus, kad toks įvykis pagal įstatymą ar šalių sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties“. Nagrinėjamoje byloje Ieškovė AB SEB bankas savarankiško reikalavimo dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju nepareiškė. Tačiau kasacinis teismas išnagrinėjęs minėtą civilinę bylą Nr. 3K-3-59-706/2015, nors nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, negrąžino bylos iš naujo nagrinėti apeliacinės ar pirmosios instancijos teismui, o priėmė procesinį sprendimą iš esmės. Tokią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo poziciją lėmė procesinė aplinkybė, kad žemesnių instancijų teismai, nors ir nesprendė reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju, tačiau, iš dalies tenkindami reikalavimą priteisti draudimo išmoką, iš esmės pripažino įvykus draudžiamąjį įvykį. Priimdama tokį procesinį sprendimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija vadovavosi proceso operatyvumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.). Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi iš esmės analogiška procesinė situacija. Priešingai nei teigiama Atsakovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė draudžiamojo įvykio (ne)egzistavimo aplinkybes (šios nutarties 25 p.). Kadangi byloje, sprendžiant dėl draudimo išmokos priteisimo, buvo tiriamos ir draudžiamojo įvykio aplinkybės, teisėjų kolegija nutaria, jog Atsakovės nurodyta procesinė situacija nėra pagrindas panaikinti skundžiamą apygardos teismo sprendimą.Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2016 m. liepos 13 d. raštą dėl draudimo sutarties nutraukimo, kuriame įrašyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kuria buvo apdraustas tik G. U. įsipareigojimas grąžinti suteiktą būsto kreditą. Atsakovės teigimu, G. U. mirus išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui – draudiminė rizika išnyko dėl aplinkybių nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Tokių argumentų pagrindu Bendrovė pareiškė nutraukianti 2008 m. balandžio 14 d. draudimo sutartį ir apeliaciniame skunde teigia, jog dėl to Ieškovei nelieka pagrindo gauti priteistą sumą. Pateiktas dokumentas nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Įstatyme (CK 6.218 str., 6.1009 str.) numatytas vienašališkas sutarties nutraukimas nesikreipiant į teismą yra vienas iš būdų išspręsti sutarties vykdymo metu kylančius, su šalių valia susijusius ar nesusijusius, klausimus. Vienašališkas sutarties nutraukimas ir to padariniai gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka. Tačiau vienašališkas sutarties nutraukimas negali būti pripažįstamas tinkamu ginčo sprendimo būdu tuomet, kai ginčas dėl šios sutarties jau yra išspręstas kitu įstatymuose įtvirtintu būdu - priimant teismo sprendimą. Tuo labiau toks ginčijamos sutarties nutraukimas negali turėti įtakos jau priimto teismo sprendimo teisėtumui ar jo vykdymui (CPK 18 str.). Pažymėtina, kad Atsakovė 2016 m. liepos 13 d. raštu draudimo sutartį nutraukė neatskiriamai susiejusi ją su draudėjo asmeniu, kas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai (2015 m. vasario 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-706/2015).Taisyklių 6 punkte įrašyta, kad draudžiamasis įvykis yra draudėjo prievolės gražinti bankui būsto kreditą ir / ar sumokėti palūkanas neįvykdymas. Kadangi iš Kredito sutarties kylančias prievoles paveldėjo tretieji asmenys, tolimesnis tinkamas jų vykdymas priklauso nuo paveldėtojų. Todėl trečiųjų asmenų neįvykdymas prievolės gražinti bankui būsto kreditą ir / ar sumokėti palūkanas gali būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, o Atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad draudėjo G. U. mirties momentu nebuvo įvykio, kuris pagal Taisykles galėtų būti pripažintas draudžiamuoju, nagrinėjamu atveju neturi įtakos draudžiamojo įvykio (ne)egzistavimo faktui. Taisyklių 7.1 - 7.3 punktuose yra nustatyti veiksmai, kuriuos Bankas privalo atlikti draudėjui vėluojant vykdyti prievolę: ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų raštu nustatyti ne trumpesnį kaip 30 kalendorinių dienų terminą, per kurį draudėjas privalo pašalinti būsto kreditavimo sutarties pažeidimus, numatyta galimybė nustatyti papildomą(us) terminą(us), bet ne ilgesnį kaip 300 kalendorinių dienų nuo pirmo būsto kreditavimo sutarties pažeidimo atsiradimo dienos, o draudėjui pažeidimų nepašalinus, ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Banko nustatyto(ų) termino(ų) pabaigos nutraukti būsto kreditavimo sutartį ir pateikti draudikui pranešimą apie draudiminį įvykį bei paraišką draudimo išmokai gauti. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Bankas šiuos Taisyklėse numatytus veiksmus atliko. Paveldėtojai G. U. palikimą priėmė: 2013 m. vasario 14 d. D. U. (dabar pavardė – B.) ir 2013 m. gegužės 8 d. G. U.. Bankas 2013 m. spalio 11 d. raštu pareikalavo, kad palikėjo įpėdiniai padengtų pradelstus mokėjimus per 30 dienų terminą. 2013 m. lapkričio 15 d. Ieškovė raštu paveldėtojus pakartotinai įspėjo, kad per 30 dienų nepadengus pradelstų mokėjimų, bankas kredito sutartį laikys nutraukta 2013 m. gruodžio 15 d. Paveldėtojams neatlikus veiksmų pažeidimams pašalinti, sutartis nutraukta 2013 m. gruodžio 15 d. (CK 6.218 str. 1 d.). 2014 m. sausio 8 d. Bankas kreipėsi į Atsakovę su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška dėl draudimo išmokos. Kadangi Kredito sutarties pažeidimas nesiejamas su pirminio draudiko asmeniu ir jo mirties faktu, Taisyklių 7.1 - 7.3 punktuose įtvirtinti terminai skaičiuotini nuo momento, kai prievolę pagal Kredito sutartį pažeidė paveldėtojai, kurie pareigą vykdyti paveldėtus įsipareigojimus įgijo nuo palikimo priėmimo momento. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtas datas, Atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojamas Taisyklių 7.2 punkte nustatytas 300 dienų terminas nepraleistas. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad paveldėtojų neįvykdymas prievolės gražinti Bankui būsto kreditą bei sumokėti palūkanas pagal būsto kreditavimo sutartį yra draudžiamasis įvykis ir dėl to Bendrovei kyla pareiga mokėti draudimo išmoką.Nesutikdama su pareikštu ieškiniu Atsakovė atkreipė dėmesį, kad kredito gavėjas (draudėjas) privalo būsto kreditą naudoti pagal paskirtį, nurodytą Kredito sutartyje, o nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, kai būsto kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas šį argumentą nepagrįstai atmetė nurodydamas, kad aplinkybė, jog dalis iš Ieškovės gautų lėšų buvo numatyta panaudoti būsto remontui, nekeičia draudimo objekto ir draudimo santykių apimties kvalifikavimo, o Atsakovė nepagrindžia įrodinėjamos aplinkybės, kad kredito dalies skyrimas remontui ir šių lėšų panaudojimo kontrolė yra sąlyga, atleidžianti nuo draudimo išmokos mokėjimo ir / ar jos mažinimo. 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutarties specialiosios dalies 2 punkte nurodyta suteikiamo kredito paskirtis – būsto pirkimui; perkamo būsto remontui, o 4 punkte įrašyta ir paskirstyta kredito suma – 159 108,07 Eur, iš jos 150 978,46 Eur kredito dalis skirta pirkti gyvenamąjį namą, 8 129,61 Eur skirta privatiems asmenims. Tokia sutarties specialiosios dalies redakcija reiškia, kad 4.1.2 punkte įrašyta kredito dalis - 8 129,61 Eur – yra suteikta perkamo būto remontui. Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punkte įrašytas kredito gavėjo įsipareigojimas kreditą naudoti pagal specialiosios dalies 2 punkte nustatytą paskirtį, o 5.1 punkte įrašyta Banko teisė sutarties galiojimo laikotarpiu tikrinti, ar kreditas panaudotas pagal tikslinę paskirtį. Taisyklių 40.2 punkte pakartota kredito gavėjo pareiga kreditą naudoti pagal kredito sutartyje nurodytą paskirtį, o Taisyklių 8.1 punkte įrašyta, kad įvykis laikomas nedraudžiamuoju, jei kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, nurodytą būsto kredito sutartyje. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys kredito dalies nepanaudojimo pagal paskirtį fakto neginčija, o tik nesutinka su jo teisiniu vertinimu. UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir AB SEB bankas 2008 m. vasario 21 d. susitarimo 13 punkte įrašyta: „Bankas privalo kontroliuoti, kad bendrovėje apdrausti kreditai būtų naudojami pagal būsto kreditavimo sutartyje nurodytą paskirtį. <...> laikoma, kad bankas įvykdė savo pareigą <...>, kai statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbų sąmatoje nurodyti statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbai, už kuriuos buvo apmokėta būsto kredito lėšomis, yra atlikti ir yra pateikti tai įrodantys dokumentai arba yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad būsto kredito lėšos buvo panaudotos statybinėms medžiagoms įsigyti ir statybos, rekonstrukcijos ar remonto darbams atlikti“. Tokia susitarimo redakcija reiškia, kad sprendžiant dėl draudžiamojo įvykio nebūtina nustatyti, jog suteiktas kreditas (jo dalis) buvo panaudota ne pagal paskirtį, įvykis gali būti pripažintas nedraudžiamuoju nesant įrodymų, kad pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį. Bankas, kurio pareiga kontroliuoti ir įrodyti kredito panaudojimą pagal paskirtį, tokių duomenų nepateikė. Esant tokioms bylos aplinkybėms teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu aptartą Atsakovės apeliacinio skundo argumentą ir sprendžia, kad pažeidimas prievolės grąžinti ne pagal paskirtį panaudotą kredito dalį nėra draudžiamasis įvykis. Taisyklių 9 punkte įrašyta, kad draudimo išmoka dėl nedraudžiamojo įvykio nemokama tiek, kiek ji susijusi su šiuo įvykiu. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas jog kredito lėšų nepanaudojimas pagal paskirtį nekeičia draudimo objekto ir draudimo santykių apimties kvalifikavimo, materialinės teisės normas išaiškino netinkamai. Tai yra pagrindas Ieškovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir skundžiamą sprendimą pakeisti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Kadangi negrąžinimas pagal paskirtį nepanaudos kredito dalies nėra draudžiamasis įvykis, draudimo išmoka turi būti mažinama. Banko 2014 m. sausio 8 d. paraiškoje dėl draudimo išmokos įrašyta, kad negrąžintas kreditas statybai yra 7 515,81 Eur, o nesumokėtos palūkanos statybai – 29,66 Eur. Apygardos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) - Ieškovei priteista draudimo išmoka mažinama 7 545,47 Eur (7 515,81 + 29,66) iki 139 967,46 Eur (147 512,93 - 7 545,47).Sprendžiant dėl iš draudiko priteistinos draudimo išmokos dydžio yra aktualūs šalių pateikti papildomi dokumentai, prijungti prie bylos apeliacinės instancijos teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409-701/2015) kiekvienoje byloje pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti ištirtas kiekvienas, bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismo priimtas, su priteistinos skolos dydžiu susijęs įrodymas. Iš antstolio 2016 m. spalio 18 d. pranešimo apie įkeisto turto pardavimą, 2016 m. lapkričio 16 d. E–varžytynių sistemos išrašo, 2016 m. gruodžio 7 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S-16-10-13638 ir šalių rašytinių paaiškinimų matyti, kad vykdant skolos pagal 2008 m. kovo 17 d. Kredito sutartį išieškojimą Ieškovės AB SEB banko naudai iš trečiųjų asmenų D. U. (dabar pavardė – B.) ir G. U., varžytynėse buvo parduoti trečiųjų asmenų paveldėti Bankui įkeisti žemės sklypas ir gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini). Pardavus šį turtą antstolis Bankui pervedė 27 382,2 Eur sumą. Taisyklių 46 punkte nustatyta, kad draudimo išmokos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į padarytos žalos dydį, o žala yra laikoma naudos gavėjo patirti nuostoliai dėl būsto kreditavimo sutartyje nustatytų draudėjo įsipareigojimų grąžinti būsto kreditą, sumokėti palūkanas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka neįvykdymo. Bankui perdavus 27 382,2 Eur sumą, gautą už parduotą įkeistą turtą, jo patirta žala sumažėjo. Taisyklių 64 punkte nustatyta, kad draudikui, išmokėjus draudimo išmoką, pereina visos naudos gavėjo reikalavimo teisės į nekilnojamąjį ir/ ar kitą turtą, įkeistą pagal būsto kreditavimo sutartį, ir kitos papildomos teisės. Ieškovė, pradėjusi teisminį ginčą dėl draudimo išmokos ir tikėdamasi ją gauti Bankui palankaus, nors dar ir neįsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, neturėjo lygiagrečiai inicijuoti išieškojimo iš įkeisto turto, nes tokiu būdu eliminuojama galimybė įvykdyti Taisyklių 64 punkto nuostatas. Ieškovės teiginys, kad vykdant teismo sprendimą išieškoma priteista draudimo išmoka vykdymo procese būtų sumažinta jau gauta 27 382,2 Eur suma, nėra visiškai pagrįstas, nes skola yra kilusi ne iš solidariosios prievolės, ir jau padengtos žalos dalies įskaitymas priklausytų tik nuo geros Banko valios. Aptartas išieškojimas įvyko jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau, kadangi jis yra tiesiogiai susijęs su šios bylos dalyku, o Ieškovė nepaisė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 str.) bei kooperacijos (bendradarbiavimo) (CPK 8 str.) principų, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš Banko naudai priteistos draudimo išmokos turi būti išskaičiuota jau išieškota skolos dalis. Apygardos teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) Ieškovei priteistą draudimo išmoką sumažinant iki 112 585,26 Eur (139 967,46 - 27 382,2).Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškinys pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams ir todėl turėjo būti atmestas (CK 1.131 str. 1 d.). Atsakovė teiginį grindžia aplinkybe, kad nebuvo pareikštas savarankiškas reikalavimas ginčijant Bendrovės 2014 m. sausio 28 d. sprendimą nemokėti draudimo išmokos, šis sprendimas liko galiojantis, todėl ieškinio senaties terminas yra akivaizdžiai praleistas. Argumentas klaidingas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė laiko, kad jos teisė gauti draudimo išmoką buvo pažeista Atsakovei 2014 m. sausio 28 d. priėmus sprendimą išmokos nemokėti. Ieškinys pareikštas 2015 m. sausio 28 d. – vienerių metų terminas nepraleistas. Aplinkybė, kad teismas skundžiamu sprendimu nepanaikino minimo sprendimo, apskaičiuojant ieškinio senaties terminą teisiškai nereikšminga, nes sprendimas (ne)mokėti draudimo išmoką yra viena iš Taisyklių 50 punkte nustatytų procedūrų įgyvendinant draudimo sutarties nuostatas ir, kilus ginčui dėl pareigos sumokėti draudimo išmoką tokio sprendimo, kaip ir kitų veiksmų pvz. draudžiamojo įvykio tyrimo akto, savarankišku reikalavimu ginčyti nereikia. Remiantis tuo pačiu motyvu atmetamas ir kitas Atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad priteisus draudimo išmoką ir nepanaikinus prieš tai Bendrovės priimto sprendimo šios išmokos nemokėti, sukurta dviprasmiška situacija, nes galiojantis ir visiems privalomas vykdyti yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 18 str.).Teismas, patenkinęs ieškinį, priteisė iš Atsakovės Ieškovei CK 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytas 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovė apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad paminėtoje įstatymo normoje 6 procentų dydžio metinės palūkanos nustatytos verslininkams ir privatiems juridiniams asmenims. Kadangi Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, įsteigtas ir veikiantis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 739 (CK 2.34 str. 2 d.), priteisiant CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas palūkanas, taikytina CK 6.210 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta 5 procentų norma. Šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keičiamas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.) nurodant, kad iš Atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškovės AB SEB banko apeliacinio skundo

Ieškovė prašo panaikinti apygardos teismo sprendimo dalį, kuria išdėstytas priteistos skolos išieškojimas. Teigia, kad teismas sprendimo vykdymą išdėstė neapsvarstęs svarbių aplinkybių, o pats išdėstymas neatitinka Banko lūkesčių.Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti (CPK 284 str. 1 d.). Spręsdamas dėl skundžiamo sprendimo vykdymo išdėstymo teismas vadovavosi šalių pozicija šiuo klausimu ir bylos medžiaga. Ieškovė prašymui iš esmės neprieštaravo, duomenų apie tai, kad tokio Atsakovės prašymo tenkinimas neigiamai paveiks Banko turtinę padėtį ar sukels kitokias neigiamas pasekmes, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad šalių 2013 m. rugpjūčio 20 d. susitarimo Nr. 3 „Dėl 2010 m. gegužės 20 d. sutarties pakeitimo"1.12, 1.13 punktuose yra įtvirtinta galimybė šalių susitarimu išdėstyti draudimo išmokos sumokėjimą 60-čiai mėnesių, įvertinus, kad Atsakovė yra įsteigta siekiant vystyti socialiai aktualų visuomenės gyvenimo segmentą, kad Ieškovė po skundžiamo sprendimo priėmimo inicijavo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto ir eliminavo galimybę paveldėtojams neatlygintinai juo naudotis, kad Ieškovės naudai iki sprendimo visiško įvykdymo bus skaičiuojamos procesinės palūkanos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes šiuo aspektu ir aptariamą klausimą išsprendė teisingai. Ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Patenkinęs ieškinį pirmosios instancijos teismas iš Atsakovės priteisė Ieškovei pastarosios už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį - 1 975 Eur ir valstybės naudai 13,76 Eur bylinėjimosi išlaidų. Keičiant apygardos teismo sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Sumažinus Ieškovei priteistą sumą nuo 147 512,93 Eur iki 112 585,26 Eur lieka patenkinta 76 procentų dydžio ieškinio dalis, todėl iš Atsakovės Ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinkamai mažinamos iki 1 501 Eur (1 975 x 76 %), o valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos taip: iš Atsakovės priteisiama 10,45 Eur, o iš Ieškovės – 3,3 Eur (CPK 92 str., 93 str. 2 d., 96 str.). Atsakovė už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 1 975 Eur žyminio mokesčio. Tenkinant apeliacinį skundą iš dalies (pinigine išraiška 24 procentais) iš Ieškovės Atsakovei priteisiama atitinkama dalis pastarosios sumokėto žyminio mokesčio – 474 Eur (1 975 x 24 % (CPK 93 str. 2, 3 d.)).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinės dalies 1, 2, 3 ir 5 pastraipas išdėstyti taip:

„akcinės bendrovės SEB bankas ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovės AB SEB bankas (juridinio asmens kodas 112021238) naudai iš atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110076079) 112 585,26 Eur (šimtą dvylika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus ir 26 centus), 5 (penkis) procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. vasario 2 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1 501 Eur (tūkstantį penkis šimtus vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Išdėstyti priteistos skolos išieškojimą, nustatant, kad: 112 585,26 Eur sumokami per 48 mėnesius, mokant priteistas sumas ieškovei lygiomis dalimis kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną, pradedant mokėti sekantį mėnesį po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Į valstybės biudžetą priteisti iš atsakovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110076079) 10,45 Eur, o iš ieškovės AB SEB bankas (juridinio asmens kodas 112021238) 3,3 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėti į sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).“

Sprendimo dalį, kuria dalis bylos medžiagos pripažinta nevieša, palikti nepakeistą.

Iš ieškovės AB SEB bankas (juridinio asmens kodas 112021238) atsakovei UAB „Būsto paskolų draudimas“ priteisti 474 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.