Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB ,,VK Projektas“ patikslintą ieškinį atsakovei ūkininkei V. V. dėl 13 550,40 Eur skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių leidžia teismui konstatuoti, kad ginčo šalis siejo verslo santykiai, paremti ir šalių pasitikėjimu. Teismas laiko, kad atsakovas nėra sudaręs su ieškovu paskolos sutarties, o jo teiginius dėl tokios sutarties egzistavimo atmeta kaip neįrodytus. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į šalių sutartinius santykius statybos rangos prasme, kuomet statybines medžiagas statomam objektui turėjo pirkti pats ieškovas, tiek ir į kitas šioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių teismas irgi žemiau pasisako. Pirmiausia, pažymėtina, kad teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovas nebuvo visiškai atlikęs visų statybos rangos darbų pagal šalių sudarytas sutartis (T.1, 43-51 b.l.). Be to ieškovas nepateikė teismui ir statybos darbų žurnalo įrodančio statybos rangos metu atliktus darbus (T.1, 43-51 b.l.). Antra, tai, kad ieškovas pateikė teismui kitą rašytinį įrodymą, jog remiantis 2013-10-24 mokėjimo nurodymu (avansinis mokėjimas) atsakovui buvo padarytas 50 000 Lt pervedimas, o vėliau patikslinus nustatyta, kad iš viso skolos suma yra 42 000 Lt, tačiau šios sumos pervedimas į pastarojo sąskaitą, neįrodo, jog tarp šalių atsirado paskolos santykiai (T.1, 180, 183, b.l.). Trečia, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu jų irgi nenustatė, kad šalys būtų siekusios tuo metu sudaryti paskolos sutartį, įvertinus ir jos formai keliamus reikalavimus (CK 6. 871 str. 2d., 1. 93 str. 2d.). Ketvirta, atmestinas ir ieškovo argumentas, kad pinigų pervedimo momentu jo finansinė padėtis buvo gera, kadangi pagal teismo bylų Liteko informacinėje programoje užfiksuotus duomenis kreditoriai jam pradėjo reikšti ieškinius jau 2013-07-01 (T.2, 180-182 b.l.).

Tik teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Bet sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą pagal sutartį (CK 6. 189 str 3 d.), t. y. šalys gali ir nesieti sutarties pabaigos su jos įvykdymu, o susieti su galiojimo termino pabaiga arba tokio termino pabaiga gali būti numatyta įstatyme. Dėl to teismas konstatuoja, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis, kuri būtų galiojanti ir turėjo būti vykdoma.

Sutartis yra pagrindinis civilinių teisinių santykių modelis. Todėl jos šalimis gali būti visi civilinių teisinių santykių dalyviai: tiek fiziniai, tiek viešieji bei privatieji juridiniai asmenys. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės ir kitais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnyje, todėl visi nurodyti subjektai iš esmės turi vienodas galimybes pasirinkti vienokį ar kitokį sutarties modelį.

Kadangi sutartis yra šalių suderintos valios išraiška, tai tikrąją savo valią gali išreikšti tik teisnūs ir veiksnūs asmenys. Teisnumo ir veiksnumo turinį konkrečiuose sutartiniuose santykiuose lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė. Taigi teisnumo ir veiksnumo turinys priklauso nuo to, ar sutartiniuose santykiuose dalyvauja fizinis ar juridinis asmuo; savo ruožtu kalbant apie juridinių asmenų teisnumo turinį svarbu, ar tai viešas ar privatus juridinis asmuo, ar tai pelno siekiantis ar nesiekiantis juridinis asmuo ir pan. Tam tikrais atvejais tai lemia ir subjektų gebėjimą būti vienokių ar kitokių sutartinių santykių dalyviais. Iš to seka, kad ieškovas kaip paskolos davėjas ir jo buvęs vadovas veikdamas bendrovės vardu kaip įgaliotas asmuo (direktorius) pagal suteiktus įgaliojimus nesiekė su atsakove ūkininke V. V. sudaryti 2013-10-24 paskolos sutartį. Savaime supranta, kad įstatymo leidėjas dėl įvairių priežasčių gali riboti vienų arba kitų subjektų galimybes būti konkrečios sutarties dalyviu. Tai priklauso nuo sutarties rūšies, turinio, tikslų. Ginčo atveju nustatyta, kad jau 2013-12-23 vienas iš ieškovo kreditorių kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo (civ. byla Nr. B2-589-372/2014). Taip pat pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog ieškovas vykdydamas atsakovei prisiimtus sutartinius įsipareigojimus pagal dvišalę sutartį, juos atliko netinkamai (T.1, 43-51 b.l.). Atsakovė savo finansinei padėčiai pagrįsti pateikė teismui pakankamai įrodymų, jog tuo metu jai nebuvo poreikio skolintis iš ieškovo, o iš pastarojo pervestų pinigų buvo nupirktos statybinės medžiagos, kurios vėliau panaudos karvidės statyboje (T.1, 198-202 b.l.). Šie rašytiniai įrodymai paneigia ieškovo argumentus, jog atsakovei pervesti pinigai nebuvo naudojami statomame karvidės komplekse pagal mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis (T.1, 88 b.l., T.2, 21 b.l.). Be to svarbus ir paties ieškovo pripažinimas fakto, kad pradėjus statybos rangos darbus atsakovės ūkyje jis (vienas iš verslo partnerių) neteisingai sudarė lokalinę sąmatą ir dėl to teko užsakovei pateikti jos patikslinimą (CPK 187 str.). Dėl to atsiradusį kainų skirtumą turėjo pasidalinti abi sutarties šalys. Ar ieškovas turėjo pinigų šiam skirtumui padengti, tokių duomenų jis į bylą nepateikė (T.1, 147-150 b.l.).

Todėl teismas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 2013-10-24 nebuvo sudaryta kaip paskolos sutartis tarp ieškovo UAB ,,VK Projektas“ iš vienos pusės ir ūkininkės (atsakovo) V. V. iš kitos pusės. Teismas tokia išvada daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl 2013-10-24 paskolos sutarties turinio ir jos aiškinimo.

Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą, aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t. t., t. y. pačios sau susikuria normas, kurių privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Teisės doktrinoje sutarties sąlygas įprasta skirstyti į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

Pirmiausia, esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties. Tačiau, vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį galiojančia. Iš šalių sudarytos sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl 50 000 Lt avanso pervedimo užsakovei (atsakovei) V. V.. Pastaroji už pervestas pinigines lėšas pirko statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos statybos objekto kurį statė ieškovas užbaigimui (T.1, 198-201 b.l.). Be to atsakovė iš rangovo bendrovės gautą pinigų sumą deklaravo pagal viešosios teisės nuostatas, kas paneigia patį paskolos faktą (T.2, 21 b.l.).

Antra, esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės. Paskolos sutarties atveju tai paskolos davėjo įsipareigojimas paskolos gavėjui perduoti sutartyje nurodytą pinigų. Kaip jau teismas yra nurodęs ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad perdavė atsakovei ginčo atvejų nurodytą pinigų sumą kaip paskolą, ne kaip apmokėjimą už statybines medžiagas.

Trečia, esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Paskolos atveju kuomet sutartis laikoma realine, šis sandoris įsigalioja tik nuo pinigų perdavimo momento. Tai, kad ieškovas pervedė į atsakovės sąskaitą 50 tūkstančių litų avansą nelaikytina įrodymu, jog šie pinigai buvo skirti paskolai, o ne kitam tikslui.

Paskolos sutartis įformina ekonominius santykius. Tokiu atveju kalbama apie atlygintiną tam tikro turto perdavimą numatant sąlygą grąžinti perduoto turto ekvivalentą (paprastai drauge su tam tikru atlygiu), kitaip tariant - apie kredito suteikimą ekonomine prasme. Todėl paskolos sutartį galima laikyti viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų.

Pagal paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), o tai reiškia, kad paskolos davėjo neįmanoma priversti duoti paskolą, nes pažadas suteikti paskolą neturi juridinės galios. Taigi savo juridine prigimtimi paskolos sutartis yra realinė ir vienašalė sutartis. Iš paminėto, seka, kad atsakovas įrodė, jog nebuvo sudaręs su ieškovu paskolos sutarties, o gautus pinigus panaudojo visai kitam tikslui, kuris siejasi su šalių sudaryta statybos rangos sutartimi (T.1, 147-150 b.l.). Todėl ieškovo patikslinto ieškinio motyvai dėl šalių sudarytos paskolos sutarties atmestini.

CK normos, reguliuojančios paskolos sutarties teisinius santykius, neapibrėžia subjektinės dalyvių sudėties. Paskolos sutarties šalimis (subjektais, dalyviais) gali būti bet kurie civilinės teisės subjektai - fiziniai arba juridiniai asmenys. Veiksnūs fiziniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis savarankiškai arba per sutartinius atstovus. Juridiniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis, jei: a) paskolų gavimo arba išdavimo tos kategorijos juridiniams asmenims nedraudžia įstatymai; b) juridinio asmens įstatai nedraudžia išduoti ir gauti paskolas; c) gauta paskola panaudojama įstatiniais tikslais.

Atsakovas ne tik pateikė teismui įrodymų, kad nesudarė su ieškovu paskolos sutarties, bet ir pagrįstai remiasi imperatyvia įstatymo nuostata, jog ginčo atveju šalys privalėjo sudaryti tik rašytinės formos paskolos sutartį aptardamos visas jos sąlygas, o ieškovui to nepadarius tenka prisiimti ir visas iš to kylančias pasėkmes (CK 6. 871 str. 2d., 6. 875 str. 2d., 1. 93 str. 2d.). Dėl to teismas konstatuoja, kad ieškovas 2013-10-24 pavedimu atsakovui neperdavė pinigų pagal paskolos sutartį. Tokia teismo išvada remiasi ne tik įstatymo keliamais reikalavimais nagrinėjamos bylos atveju paskolos sutarčiai, bet ir visais į bylą pateiktais įrodymais, išskyrus liudytojo (buvusio vadovo) K. S. parodymais. Teismas nenustatė atsakovo kaltų veiksmų ir pagal įstatymo keliamus reikalavimus dėl buhalterinės apskaitos. Pažymėtina, kad kaip jau aukščiau yra nurodęs teismas, būtų galima kalbėti apie ieškovo buvusio vadovo K. S., o ne apie atsakovės civilinę atsakomybę (CK 2. 50 str. 3d.). Ginčo atveju teismas nenustatė atsakovės kaip fizinio asmens (ūkininkės) civilinės atsakomybės pagrindų.

Ginčo atveju negalima laikyti ieškovo nurodytos pinigų sumos pervedimo į atsakovės sąskaitą paskolos sutartimi, kadangi šio fakto byloje nepatvirtina kiti joje surinkti duomenys, todėl atsakovei ir nekyla su pinigų negrąžinimu susijusios teisinės pasekmės.

Dėl šalių galimybės sudaryti tikslinę paskolos sutartį.

CK numato galimybę sudaryti tikslinę paskolos sutartį, kuri nustato paskolos panaudojimo griežtai nustatytais tikslais sąlygą (kitaip tariant, tikslinės paskolos sutarties atveju, be prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas, paskolos gavėjas įgyja ir trečią pareigą - panaudoti paskolą sutartyje nustatytais tikslais). Šiam tipui priklauso paskolos sutartys, sudaromos konkrečiam turtui įsigyti. Šiuo atveju sutartyje numatomos priemonės, kuriomis naudodamasis paskolos davėjas gali kontroliuoti, ar paskolos gavėjas tikslingai naudoja paskolą (o paskolos gavėjas įgyja ketvirtą prievolę - suteikti paskolos davėjui tikslingo paskolos panaudojimo kontrolės galimybę). Jeigu paskolos gavėjas trukdo paskolos davėjui naudotis šiomis priemonėmis, taip pat jeigu paskola naudojama ne pagal tikslinę paskirtį, paskolos gavėjas įgyja teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą drauge su priklausančiomis palūkanomis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.877 str.). Kaip jau minėta aukščiau ginčo atveju nenustatyta, kad ieškovas būtų suteikęs atsakovei tikslinę paskolą reikalingą apyvartinėms lėšoms. Pagal šalių paaiškinimus nustatyta, jog dalykiški verslo dalyvių santykiai nutrūko 2013 metų 3-4 ketvirtį, kuomet ieškovas pripažino savo netinkamai sudarytą karvidės statybos darbų sąmatą ir kada sudarius jos patikslinimą išaugo statybos darbų kainą (T.1, 147-150 b.l.). Tačiau kaip jau minėta nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad šalys būtų sudariusios įprastinę paskolos sutartį, o tuo pačiu byloje nėra duomenų, jog ginčo šalys būtų sudariusios tikslinę paskolos sutartį. Dėl to teismas konstatuoja, kad atsakovei nekyla jos atsakomybė ieškovui civilinės teisės požiūriu ir dėl tikslinės paskolos santykių, teismui nustačius kur ir kaip buvo panaudotos iš ieškovo gautos piniginės lėšos (T1, 198-202 b.l.).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad būtent tarp bylos šalių kaip asmenų buvo sudaryta 2013-10-24 paskolos sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė asmeniškai atsakovei 50 000 litų (patikslinus 42 000 Lt arba atitikmuo 12 134,04 Eur) paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti (T.1, 183 b. l.).

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Juridinių asmenų paskolos sutartis visais atvejais turi būti rašytinė, neatsižvelgiant į paskolos suma. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 2, 3 d.). Teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Šioje byloje teismas įvertina faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Kadangi atsakovas nuosekliai teigė, jog niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra sudaręs ir pasirašęs su ieškovu paskolos sutarties, todėl už jos tinkamą įvykdymą jis neatsako, kas pripažintina įrodytu. Tokia išvada seka, atsižvelgiant ne tik į tai, kokie reikalavimai keliami tokios sutarties galiojimui, bet ir iš visumos teisinių santykių kurie susiklostė tarp ginčo šalių.

Pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų įvykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo įvairūs teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį ir buvimą. Pagal į bylą pateiktus duomenis, atsakovė V. V. buvo užsakovė, o UAB ,,VK Projektas“ rangovas pagal tarp šalių sudarytas statybos rangos sutartis (T.1, 8-10, 77-81 b. l.). Šalys sistemingai bendravo verslo, įmonės veiklos klausimais. Taigi, iš šalių paaiškinimų ir kitų įrodymų turinio sektų, kad šalis siejo tam tikri iš bendros ūkinės - komercinės veiklos įmonėje kilę teisiniai bei finansiniai santykiai. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012-06-01 iki 2013-11-01 ieškovas netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus pagal dvišales statybos rangos sutartis dėl ko jo atlikti darbai buvo pripažinti su trūkumais (T.1, 43-51 b.l.). Be to minėtu laikotarpiu nustatyta, kad ieškovas turi iš savo lėšų atlikti papildomus statybos rangos darbus. Pastebėtina, kad ieškovas atsakovo atsikirtimams paneigti nepateikė teismui į bylą ir statybos darbų žurnalo.

Atsakovo argumentus, kad jis jokios paskolos sutarties su ieškovu nesudarė, patvirtina visuma byloje esančių įrodymų. Pastebėtina, kad 2013-10-24 atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 4, teismas vertina visų įrodymų visumoje, kadangi nagrinėjamoje byloje nė vienas iš šalių pateiktų įrodymų neturi iš anksto nustatytos galios, o ginčo atveju atsakovės atsikirtimų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs jos paaiškinimai, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimų argumentai, kad jis ginčo atveju nėra skolingas ieškovui sudaro pagrindą pastarojo ieškiniui atmesti.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovo atsakovei turėtų būti priteista 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1 d.). Tačiau šių išlaidų suma atsakovei neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog atsakovės veiksmai irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes statybos rangos santykių šalys netinkamai atliko veiksmus su ginčo sumos pervedimu į atsakovės sąskaitą, tai yra dėl to nesudarė jokio rašytinio susitarimo ar statybos rangos sutarties pakeitimo (CPK 93 str. 4d.). Taip pat valstybei iš ieškovo nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir į jų dydį (14,70 Eur) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo BUAB ,,VK Projektas“ (į.k. 302453792) ieškinį atsakovei ūkininkei V. V. (ū.k. duomenys neskelbtini) atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusi teismą.