Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo papildomai nurodoma, kad atsakovas IĮ „Medyra“ pardavė tris iš ieškovo įsigytus žemės sklypus: (duomenys neskelbtini) esantį 1,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigytą už 500 Lt; (duomenys neskelbtini) esantį 6,7 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigytą už 2000 Lt ir (duomenys neskelbtini) esantį 4,25 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigytą už 2000 Lt. Atsakovas IĮ „Medyra“ šiuos žemės sklypus perleido atitinkamai už 1983 Lt, 9861 Lt ir 21074 Lt, taigi atsakovas IĮ „Medyra“ įsigijo šiuos tris sklypus iš ieškovo 28 418,00 Lt pigiau nei yra šių sklypų rinkos vertė. Todėl ieškovas prašo priteisti iš atsakovo IĮ „Medyra“ 28 418,00 Lt dydžio žalą, atsiradusią dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų.

Ieškovas pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu, kurio turtinį reikalavimą įvertino 180617,35 Lt. Ieškovas nurodė, kad actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio paskirtis ginti kreditorių interesus nuo nesąžiningų skolininkų, atkurti pažeistą skolininko mokumą, susigrąžinti tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Teigia, kad šioje byloje yra visos actioPauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teise; 2) ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises; 3) nėra suėjęs vienerių metu ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamus sandorius; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditoriaus teises; 6) tretieji asmenys, sudarę su skolininku atlygintinus dvišalius sandorius, buvo nesąžiningi; 7) kreditorių reikalavimai nukreipiami į perleista pagal ginčijamus sandorius turtą (ar jo verte) tiek, kiek būtina šiems reikalavimams patenkinti.

Pirma, bankrutavusios IĮ „Valreta" kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę bankrutuojančiai įmonei, nes 2012-05-25 Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo patvirtinti 553 782,78 Lt dydžio įmonės kreditorių reikalavimai. Šie kreditorių reikalavimai egzistavo ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovė R. K. pateikė 2012-02-01, t. y. tuoj pat po ginčijamų 2011-12-20, 2012-01-25, 2012-01-30 pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo, todėl sandoriai turi būti pripažįstami negaliojančiais.

Antra, ginčijamos 2011-12-20, 2012-01-25 ir 2012-01-30 pirkimo - pardavimo sutartys pažeidžia kreditorių teises, nes jei bankrutuojančios įmonės turtas būtų parduotas rinkos kainomis, pagal visas tris pirkimo - pardavimo sutartis būtų papildomai gauta 153 717,35 Lt pajamų. Tokio dydžio pajamos padengtų ženklią dalį bankrutavusios IĮ „Valreta" kreditorių reikalavimų, galimai tokių pajamų gavimas būtų padėjęs bendrovei išvengti bankroto, todėl daro išvadą, kad nekilnojamojo turto pardavimas pažeidžia įmonės kreditorių teises.

Trečia, ieškovas nepraleido LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 punkte numatyto 6 mėnesių termino ieškiniui teisme pareikšti (2012-09-26), nes bankroto administratorius bankrutuojančios IĮ „Valreta" dokumentus perėmė 2012-04-02.

Ketvirta, iš bankrutuojančios įmonės dokumentų nenustatyta, kad B IĮ „Valreta" ir pati šios įmonės savininkė R. K. privalėjo sudaryti ginčijamas 2011-12-20, 2012-01-25 ir 2012-01-30 pirkimo - pardavimo sutartis.

Penkta, R. K., veikdama IĮ „Valreta" vardu bei asmeniškai sudarė ginčijamas pirkimo - pardavimo sutartis nesąžiningai, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. R. K. 2011-12-20, 2012-01-25 ir 2012-01-30 sudarant turto perleidimo sandorius, jai buvo žinoma, kad IĮ „Valreta" finansinė būklė yra labai sudėtinga, nes iš karto po sandorių sudarymo 2012-02-01 ji pati pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos IĮ „Valreta" iškėlimo. P. R. K. pateiktus duomenis Šiaulių apygardos teismas 2012-02-29 nutartyje dėl bankroto bylos IĮ „Valreta" iškėlimo pažymėjo: „pagal įmonės 2012 m. sausio 23 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją ir įmonės 2011 m. gruodžio 31d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (9-11 b. l.) įmonė pelno negavo. Pagal pateiktą IĮ „ Valreta" nekilnojamojo turto sąrašą (8 b. 1.) matyti, kad didžioji turimo nekilnojamojo turto dalis yra areštuota arba įkeista hipotekau. Nepaisydama nurodytų aplinkybių, R. K. vis tiek nuostolingai pardavė savo asmeninį bei individualios įmonės turtą, todėl laikytina, jog atsakovė R. K. buvo nesąžininga. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, todėl jos savininkas atsako už individualios įmonės prievolės visu savo turtu. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 dalis). R. K., organizavusi nuostolingą IĮ „Valreta" veiklą bei nuostolingai pardavusi įmonės nekilnojamąjį turtą, privalo prisiimti asmeninę atsakomybę taikant restituciją jos parduotam asmenine nuosavybės teise priklausiusiam nekilnojamajam turtui bei jos verte padengiant individualios įmonės kreditorių reikalavimus.

Šešta, ieškovo įsitikinimu, UAB „Petro medis", sudarydamas 2011-12-20 pirkimo - pardavimo sutartį, IĮ „Medyra", sudarydama 2012-01-25 pirkimo - pardavimo sutartį, E. L., sudarydama 2012-01-30 pirkimo - pardavimo sutartį dalyje dėl 6,34 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 11,08 žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo, buvo nesąžiningi, nes ginčijamų sutarčių antruosiuose punktuose yra nurodytos ženkliai didesnės turto rinkos vertės, negu turto pardavimo kaina. Apie šią aplinkybę atsakovai UAB „Petro medis", IĮ „Medyra" ir E. L. žinojo, kadangi savo parašais patvirtino pirkimo - pardavimo sutarčių tekstus. Reikėtų įvertinti ir tai, kad UAB „Petro medis" ir IĮ „Medyra" pagrindinė veikla yra prekyba mediena, medienos perdirbimas. Šie asmenys yra profesionalai prekybos mediena bei prekybos mišku srityje, todėl jiems buvo žinoma, kad jie įsigyja turtą ženkliai mažesne nei rinkos kaina. Taip pat atsakovė E. L. yra UAB „Analote" vadovė. Šios įmonės veikla taip pat susijusi su prekyba mediena (mišku), todėl ir jai turėjo būti žinoma, kad dalį turto pagal 2012-01-30 pirkimo-pardavimo sutartį įsigyja mažesne už rinkos kainą.

Vadovaujantis LR CK 6.67 str. 4 punktu, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Kaip minėta 2011-12-20, 2012-01-25 pirkimo - pardavimo sutartimis perleistas turtas ir 2012-01-30 pirkimo -pardavimo sutartimi dalis perleisto turto buvo parduoti ženkliai mažesne kaina už vidutinę rinkos kainą, todėl preziumuoja, kad UAB „Petro medis", IĮ „Medyra" ir E. L. buvo nesąžiningi sudarydami ginčijamus sandorius.

Ieškovas pažymėjo, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, yra laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi tiek, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Toks elgesys teisminėje praktikoje pripažįstamas įgijėjo pareiga, kurią sustiprina šio asmens statusas, pvz., verslininkas ir kt. Ginčijamų sandorių sudarymo metu kreditorius „Swedbank", AB, daliai ieškovo turto taikė areštą, IĮ „Valreta" 2011 m. veikė nuostolingai. Šios aplinkybės turėjo leisti atsakovams UAB „Petro medis", IĮ „Medyra" ir E. L. suprasti, kad turto įsigijimas iš IĮ „Valreta" ženkliai mažesne nei rinkos kaina gali pažeisti įmonės kreditorių interesus, todėl atsakovai nebuvo sąžiningi.

Septinta, pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Bankrutavusi IĮ „Valreta“ turi po varžytynių neparduoto ilgalaikio ir įkeisto nekilnojamojo turto už 181 600 Lt, kurį planuojama pardavinėti už apie 30 proc. mažesnę kainą (apie 127 120 Lt). Ieškovas B IĮ „Valreta“ turi 48,51 ha ploto žemės sklypų, kurių rinkos vertė pagal turto vertinimo ataskaitą yra 83 000 Lt. Manytina, kad ieškovas susidurs su sunkumais pardavinėjant ir šį turtą, be to, įmonė jau yra gavusi 44 000 Lt pardavusi 3 žemės sklypus (įkeisto nekilnojamojo turto už 181 600 Lt, neįkeisto nekilnojamojo turto už 83 000 Lt bei iš pardavimo įgytos 44 000 Lt, iš viso – 308 600 Lt). Minimas IĮ „Valreta" 308 600 Lt vertės turtas tikrai nepadengs 553 782,78 Lt kreditorinių reikalavimų ir daugiau nei 85 426 Lt sieksiančias įmonės administravimo išlaidas. Taip pat, jei nagrinėjamoje byloje bus taikoma dvišalė restitucija ir atsakovų naudai turėtų būti priteisiamos pardavėjams sumokėtos sumos, todėl IĮ „Valreta" pareikštų kreditorinių reikalavimų suma padidės 26 500 Lt. Bankroto administratoriaus įsitikinimu, reikia pripažinti negaliojančiomis 2011-12-20, 2012-01-25 pirkimo - pardavimo sutartis ir 2012-01-30 iš dalies pirkimo - pardavimo sutartį, kadangi tik tokiu atveju galimai pakaks turto padengti ieškovo įsipareigojimus kreditoriams.

Atsakovės manymu, kadangi ieškovas ginčija tik dalį E. L. sudaryto sandorio (dalyje, kuria žemės sklypai įsigyti didesnėmis, nei VĮ „Registrų centro“ nurodytos kainos, sandoris nėra ginčijamas), E. L. tarsi laikoma iš dalies sąžininga, kas yra visiškai nelogiška. Ieškovas ieškinyje siekia remtis CK 6.67 str. 4 punkte įtvirtina nesąžiningumo prezumpcija, numatančia, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomos nesąžiningomis, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija), tačiau ieškovas neįrodė, kad E. L. sklypus įsigijo už mažesnę kainą, nei reali jų rinkos vertė, o VĮ „Registrų centro“ nurodytos vidutinės vertės negali būti laikomos patikimu rinkos vertę patvirtinančiu šaltiniu. Atitinkamai, šioje situacijoje negali būti taikoma ir CK 6.67 str. 4 p. įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija, todėl E. L. ir kitų pirkėjų nesąžiningumą įstatyme numatytomis, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti ieškovas. Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja asmens sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigta tik esant pakankamiems įrodymams ir aplinkybėms, leidžiančioms konstatuoti asmens nesąžiningumą. Ieškovo argumentai dėl tariamo atsakovų, įskaitant E. L., nesąžiningumo yra visiškai nepagrįsti ir remiasi vien prielaidomis, nors teismų praktikoje vienareikšmiškai nurodoma, kad nesąžiningumą būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, bet konkrečiais faktais. Kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių teiginį, kad atsakovė E. L., sudarydama sandorį su IĮ „Vaireta", veikė nesąžiningai, ši aplinkybė turi būti laikoma neįrodyta (CPK 178 str.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, laikoma, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas, jeigu, sudarydamas su skolininku sandorį, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises (CK 6.66 str. 2 d.). Kaip matyti iš 2012-01-30 pirkimo -pardavimo sutarties tarp IĮ „Valreta" ir E. L., pirkėja domėjosi kita sandorio šalimi bei tuo, ar sandorio sudarymas nepakenks pardavėjo kreditorių interesams. Pardavėjo atstovas garantavo pirkėjai ir tai notariškai patvirtino, kad „kitų trečiųjų asmenų teisių ar pretenzijų į parduodamą nekilnojamąjį turtą nėra, taip pat nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti pirkėjo nuosavybės teisei į perkamus žemės sklypus; <...>kad šis sandoris nėra apsimestinis ir kad jis nėra siekis išvengti kreditorinių reikalavimų", „nei šios sutarties sudarymas, nei jos vykdymas neprieštarauja įstatymams ir nepažeidžia jokių teismo, valstybinės ar vietos valdžios institucijų ar pareigūnų sprendimų, įsakymų, potvarkių ar nurodymų, šios sutarties sudarymui ir jos teisėtumui nėra jokių kliūčių, notarui ir pirkėjui pateikti dokumentai yra tikri ir galiojantys, IĮ „Valreta" <...> atstovas pagal įgaliojimą A. Š. pareiškia, kad įmonė yra veikianti, jis, pasirašydamas šią sutartį, nepažeidžia įmonės nuostatų, Lietuvos Respublikos įstatymų bei įsipareigoja atlyginti visus nuostolius, kurie gali atsirasti, jeigu jo pateikta informacija yra neteisinga", „sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais". Pirkėja, gavusi tokius pardavėjo patvirtinimus ir garantijas, neturėjo pagrindo abejoti jų atitikimu tikrovei, todėl teigia, kad pareigą jai prieinamomis, protingomis priemonėmis pasidomėti kita sandorio šalimi, taip pat tuo, ar sudaromas sandoris nepažeis kitos sandorio šalies kreditorių interesų, E. L. įvykdė tinkamai ir sąžiningai. Atsakovė mano, kad ieškovo teiginiai dėl atsakovės E. L. nesąžiningumo iš esmės yra pagrįsti prielaidomis, nepateikiant jokių įrodymų, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.67 str. numatytą nesąžiningumo prezumpciją. Šaliai nepateikus įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, kuriomis ši remiasi, tokios aplinkybės laikomos neįrodytomis (CPK 178 str.).

Bylą buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

A. E. K. (buvusi pavardė L.) 2013-12-09 teisme nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Patvirtino, kad yra UAB „Analotė“, kuri parduoda medinius padėklus, direktorė, tačiau mišką iš IĮ „Valreta“ 2012-01-30 pirko asmeniškai sau. Dėl kainos kalbėjosi su IĮ „Valreta“ atstovu A. Š., miško apžiūrėti važiavo su G. R.. Miškas buvo siūlomas pirkti už 32 000 Lt, tačiau per ilgesnį laiką nusiderėjo iki 20 000 Lt už visus 4 sklypus. Sklypai pagal atskiras kainas buvo išskirstyti tik sudarant sutartį pas notarę. Pinigus už mišką perdavė pardavėjo atstovui A. Š., kuriuos iš UAB „Analotė“ buvo paėmusi kaip paskolą (t. 3, b. l. 66-74).

Apklaustas liudytoju A. Š. teisme nurodė, kad yra miškininkas, dirba pagal patrentą, keletą metų teikė miškininko paslaugas IĮ „Valreta“, žinojo, kad IĮ „Valreta“ pardavinėja mišką, teikė konsultacijas. IĮ „Valreta“ administratorės buvo paprašytas parodyti parduodamą mišką, esantį netoli (duomenys neskelbtini). Apžiūrėti miško vyko su pirkėjai E. L. ir jos vyru. Pirkėjams parodė 4 miško paskirties sklypus, kurie visi buvo greta vienas kito, todėl mišką vertino kaip visumą ir aptarė dėl bendros 20 000 Lt kainos. Miško sklype jau buvo atliktas pirmas kirtimas, iškirstas brandus miškas plynu ir atrankiniu kirtimu, plynas kirtimas sudarė apie 50 proc., miškas buvo labai šlapias. Suatrties projektą rašė notarė, kas nustatė atskirų sklypų pardavimo kainas, nežino. Šis miškas buvo pardavinėjamas ilgesnį laiką, tačiau neatsirasdavo pirkėjų arba jie atsisakydavo apžiūrėję mišką. Už mišką buvo prašoma didesnė kaina, tačiau niekas nesutiko pirkti.

Apklaustas liudytoju G. R. teisme nurodė, kad yra E. L. kaimynas, turi savo miško, todėl kartu su L. važiavo apžiūrėti miško, kurį L. norėjo pirkti kaip investiciją. Apžiūrint mišką buvo miškininkas A. Š.. Miškas jo manymu buvo „silpnas“, kertamo miško beveik nebuvo, medienos gamybai visai nebuvo, augo maždaug 10 cm skersmens berželiai ir eglaitės. Dalis miško buvo apsemta vandens, kita dalis – labai drėgna.

Apklaustas liudytoju R. L. teisme nurodė, kad yra profesionalus miškininkas, taksuotojas. Paprašytas IĮ „Medyra“ savininkės R. N., apžiūrėjo du miško paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini). Apžiūrimas miškas buvo iškirstas „kapitaliai“, todėl jo kaina negalėjo būti didelė, nes miško paskirties žemės sklypo kaina priklauso nuo to, kiek jame yra brandaus miško. Tvirtina, kad VĮ „Registrų centro“ nustatyta kaina ir faktinė sklypo kaina gali labai skirtis.

Liudytoja E. P. 2013-12-09 teisme nurodė, kad IĮ „Valreta“ dirbo administratore nuo jos įkūrimo, padėjo R. K. įkurti šią įmonę. Įmonė vertėsi miško kirtimu. Įmonėje dirbo visus darbus: pirko ir pardavinėjo turtą, nuo 2010 metų tvarkė buhalterinę apskaitą. Visi sklypai buvo pirkti 2006-2008 m., kada žemės vertė buvo labai didelė. Kiekvienam žemės sklypui buvo užvedama „Ilgalaikio turto apskaitos kortelė“, kurioje būdavo nurodyta sklypo pirkimo kaina, data, ūkinės veiklos priemonės – kas bus tame sklype daroma, ir kas padaryta. Tų sklypų, kuriuose ketinama atlikti plyną kirtimą, vertė sumažėja, lieka tik žemės vertė. Tokiu būdu sklypų vertė sumažėjo. 2010 metais sklypų vertė krito, kadangi sklido kalbos, kad bus įvestas mokestis už miškus. Beveik visus metus miškai buvo pardavinėjami, IĮ „Valreta“ „spaudė“ banko paskola. 2011 - 2012 m. įmonės veikla nebevyko, vyko tiktai sklypų pardavimas. Ji (E. P.) turėjo įgaliojimą atstovauti R. K. visuose sandoriuose. Su R. K. telefonu tarėsi dėl sklypų pardavimo. Dar įmonėje dirbo K. V., A. Š., V. V. ir kt. Jeigu būdavo išvykusi, pardavimą vykdė A. Š., K. V.. Dėl skirtingų sklypų tarėsi skirtingai. Miško vertes vertino miškininkas A. Š., buvo vertinta žodžiu, atskiras dokumentas nerašomas. Dėl sutarties su UAB „Petro medis“ tarėsi K. V., bet jis dėl kainos nesprendė. Dėl kainos sprendė ji (E. P.) ir R. K., kainą derino kartu. A. Š. apžiūrėdavo parduodamus miškus, taip pat juos lygino su miškininkystės žiniaraščiais, nes miškai jau buvo iškirsti. Visi buhalteriniai dokumentai buvo perduoti bankroto administratoriui. Miško kirtimo projektas yra užsakomas per Miškotvarkos institutą, ten patvirtinama, ką bus galima daryti, patvirtinamas konkretus darbų planas. (duomenys neskelbtini) esantis sklypas buvo iškirstas eiliškumo tvarka, šachmatų būdu, todėl jo vertė labai nukrito. IĮ „Valreta“ už to sklypo iškirtimą gavo labai didelį pelną. Buvo mokama paskola bankui. „Swedbank“, AB, kredito sutartį nutraukė tik iniciavus bankroto procedūrą. Priverstinį išieškojimą vykdė tik kirtimo darbus atlikusios įmonės. Su E. L. (K.) dėl kainos tarėsi A. Š.. Už keturis sklypus buvo mokėta viena kaina – 20 000 Lt. Nustatant turto kainą, nebuvo žiūrima į VĮ „Registrų centro“ nurodytas kainas, nes kainos neatitiko tikrovės, sklypų vertės buvo labai kritusios, miškai iškirsti. Ginčo sklypus pardavinėjo apie metus laiko, bet niekas jų nepirko (t. 3, b. l. 66-74). Liudytoja E. P., 2014-01-20 papildomai apklausta teisme nurodė, kad nežino, kur yra dingusios 2008-2011 metų „Ilgalaikio turto apskaitos kortelės“, tačiau tvirtina, kad nė vienas miško paskirties žemės sklypas nebuvo parduotas „šeip sau“, nesuderinus jo vertės ir kainos su „Ilgalaikio turto apskaitos kortele“, kurioje buvo nurodoma žemės sklypo ir likusio miško vertė.

Byloje nustatyta, kad ieškovui IĮ „Valreta“ įmonės savininkės R. K. prašymu Šiaulių apygardos teismo 2012-02-29 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Ritava“, nutartis įsiteisėjo 2012-03-13.

Bankrutavusi IĮ „Valreta“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, 2012-09-26 pareiškė ieškinį (t.1, b. l. 1-9), o 2013-03-28 pareiškė patikslintą ieškinį (t. 2, b. l. 109-111) atsakovams – IĮ „Valreta“ savininkei ir buvusiai direktorei R. K., bei miško paskirties žemės sklypų pirkėjams UAB „Petro medis“, IĮ „Medyra“, E. L. (K.); ieškiniu prašė:

1. Pripažinti negaliojančiomis:

- 2011-12-20 R. K. (įgaliotas atstovas K. V.) ir UAB „Petro medis“ (direktorius Ž. P.) sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį;

- 2012-01-25 IĮ „Valreta“ (įgaliotas atstovas K. V.) ir IĮ „Medyra“ (savininkė R. N.) sudarytą keturių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį;

-2012-01-30 IĮ „Valreta“ (įgaliotas atstovas A. Š.) ir E. L. (K.) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl (duomenys neskelbtini) esančio 6,34 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini) esančio 11,08 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

2. Taikyti dvišalę restituciją:

– atsakovės R. K. nuosavybėn grąžinti (duomenys neskelbtini) esantį 5,5 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o iš R. K. atsakovui UAB „Petro medis“ priteisti 7000 litų;

– ieškovui bankrutavusiai IĮ „Valreta“ grąžinti esantį 28,62 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovui IĮ „Medyra“ iš ieškovo bankrutavusios IĮ „Valreta“ priteisti 10 000 litų;

– ieškovui bankrutavusiai IĮ „Valreta“ grąžinti (duomenys neskelbtini) esantį 6,34 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) esantį 11,08 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o atsakovei E. L. (K.) iš ieškovo bankrutavusios IĮ „Valreta“ priteisti 5000 litų.

3. Iš atsakovo IĮ „Medyra“ ieškovui bankrutavusiai IĮ „Valreta“ priteisti 28 418,00 Lt.

Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje ieškovas bankrutavusi IĮ „Valreta“ nurodė, kad sudariusi 2011-12-20, 2012-01-25 ir 2012-01-30 nekilnojamo turto pardavimo sandorius IĮ „Valreta“ faktiškai tapo nemokia, nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais, nes neteko turto, kurio vertė padengtų įsipareigojimus kreditoriams; kad ginčijamos pirkimo-pardavimo sutartys pažeidžia kreditorių teises, nes turtas parduotas mažesnėmis nei rinkos kainomis. Tuo atveju, jei bankrutuojančios įmonės turtas būtų parduotas rinkos kainomis, pagal 2011-12-20 pirkimo-pardavimo sutartį būtų papildomai gauta 13 954,00 Lt pajamų, pagal 2012-01-25 pirkimo-pardavimo sutartį būtų papildomai gauta 115 342,35 Lt pajamų, pagal 2012-01-30 pirkimo-pardavimo sutartį būtų papildomai gauta 24 421,00 Lt pajamų (iš viso 153 717,35 Lt).

Ieškovas nurodo, kad veikdama IĮ „Valreta“ vardu bei asmeniškai R. K. sudarė ginčijamas pirkimo - pardavimo sutartis nesąžiningai, nes žinojo, kad sudaromos sutartys pažeis kreditorių teises. Sudarant 2011-12-20, 2012-01-25 ir 2012-01-30 turto perleidimo sutartis, atsakovei R. K. buvo žinoma, kad IĮ „Valreta“ finansinė būklė yra labai sudėtinga, nes iš karto po sutarčių sudarymo ji pati, kaip bendrovės savininkė ir vadovė, 2012-02-01 pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos IĮ „Valreta“ iškėlimo. Ieškovas nurodo, kad tiek atsakovė R. K., tiek ir atsakovai AB „Petro medis", IĮ „Medyra" ir E. L., sudarydami ginčijamas sutartis, pagal kurias turtas parduotas mažesnėmis nei VĮ „Registrų centro“ nurodytomis rinkos kainomis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad VĮ „Registrų centro“ nustatytos vidutinės rinkos kainos yra ženkliai didesnės už kainas, kuriomis buvo parduodamas ir perkamas ginčo turtas, nes VĮ „Registrų centro“ nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo įrašyta kiekvienoje sutartyje.

A. R. K., AB „Petro medis", IĮ „Medyra" ir E. L. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad VĮ „Registrų centro“ nustatyta vidutinė rinkos vertė negali būti vertinama kaip tikroji parduodamo miško paskirties žemės sklypo vertė, o tuo pačiu ir jo kaina, nes VĮ „Registrų centro“ vidutinė rinkos vertė yra nustatoma masinio vertinimo būdų, tuo tarpu ūkinės paskirties miško sklypo vertė gali greitai pakisti, atlikus brandaus miško kirtimą, retinimą, biržių kirtimą arba kitus miškotvarkos darbus. Teigia, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog yra visos actio Pauliano instituto taikymui nustatytos sąlygos.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2013 ir kt.).

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010).

Ieškovo atstovas teisme nurodė, kad dėl ginčo žemės sklypų jokių kitų jų kainos vertinimų neteiks. Vadinasi teismas vertina tuos įrodymus, kurie yra pateikti byloje (CPK 185 str.).

A. R. K., E. L. (K.) bei UAB „Petro medis“ ir IĮ „Medyra“ atstovai, trečiasis asmuo A. Š., liudytojai E. P., G. R., R. L. byloje nurodė, kad kiekvienas parduodamas miško paskirties žemės sklypas buvo vertinamas individualiai, iš esmės atsižvelgiant į tai, kiek parduodamame sklype yra likusio brandaus miško, kokios artimiausios šio miško eksploatavimo galimybės. Liudytoja E. P. byloje nurodė, kad visi parduoti ginčo sklypai 2006-2007 metais buvo įsigyti tam, kad IĮ „Valreta“ galėtų vykdyti pagrindinę savo veiklą – miško kirtimą ir gauti atitinkamas pajamas, todėl visuose ginčijamuose sklypuose pagal parengtus miškotvarkos planus jau buvo atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio bei apimties kirtimai, t.y. parduodamų sklypų vertė jau buvo sumažėjusi.

L. R. L. byloje pažymėjo, kad jis yra profesionalus miškininkas, todėl tvirtina, kad daugeliu atveju VĮ „Registrų centro“ nustatyta miško rinkos vertė, neatitinka faktinės sklypo vertės. Iš byloje esančio bankrutavusios IĮ „Valreta“ kreditorių susirinkimo 2012-07-05 protokolo (t.1, b. l. 49-61) matyti, kad kreditoriai, nustatydami įkeistų parduodamų miško paskirties žemės sklypų vertę taip pat tik iš dalies vadovavosi VĮ „Registrų centro“ nustatyta vidutine rinkos verte, o neįkeistų 14 miško paskirties sklypų rinkos vertės nustatymui paskyrė individualų vertinimą. Kaip matyti iš IĮ „Eksperts“ atliktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo atskaitos Nr. 12/08-019, faktiškai atlikus kiekvieno konkretaus sklypo vertinimą, skaičiuojant bendrai, 14 vertintų miško paskirties žemės sklypų vertė pagal minėtą Turto vertinimo ataskaitą yra 83 000 Lt, o pagal VĮ „Registrų centro“ duomenis tų pačių sklypų bendra rinkos vertė yra 254 576 Lt, t. y. daugiau kaip tris kartus didesnė nei reali Turto vertintojo nustatyta turto vertė (t.1, b. l. 96-142). Tai patvirtina, kad VĮ „Registrų centro“ nurodytos vidutinės rinkos vertės daugeliu atveju neatitinka realių rinkos kainų, todėl sprendžiant, ar turtas perleistas už tikrą rinkos kainą, besąlygiškai vadovautis VĮ „Registrų centro“ nurodyta vidutine rinkos verte negalima. Minėtoje IĮ „Eksperts“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo atskaitoje Nr. 12/08-019, be kita ko, nurodyta, kad „miško kainą sudaro 3 pagrindiniai komponentai: šiuo ar artimiausiu metu kertamos medienos kaina; likusių medynų kaina, žemės, ant kurios auga miškas, kaina. Skirtinguose miškuose šių sudedamųjų dalių santykis gali labai skirtis“. Taip pat nurodoma, kad „ūkinių miškų pagrindinę kainos dalį sudaro artimiausiu laiku kertamos medienos kaina; medienos, kuri bus kertama po 5-10 metų kaina mažėja 30-50 proc. ar dar daugiau; <...> neatkurtos kirtavietės, neugdyti jaunuolynai bendrą kainą mažina, nes reikalingos papildomos investicijos į mišką“ (t.1 b.l. 106). Atsakovų į bylą pateikti įrodymai apie bankrutavusios IĮ „Valreta“ turto, t.y. miško paskirties žemės sklypų, pardavimą varžytynėse, taip pat patvirtina, kad iš 24 varžytynėse parduotų sklypų, didžioji dalis sklypų buvo parduoti nuo 3 iki 7 kartų mažesne kaina, nei ji buvo nustatyta pagal VĮ „Registrų centro“ vertinimo duomenis; dalis sklypų parduota 1/2 dalimi mažesne kaina ir tik vienas sklypas parduotas 2 kartus didesnę kainą nei buvo nustatyta šio sklypo VĮ „Registrų centro“ rinkos vertė (t. 3, b. l. 133).

Ieškinyje nurodyta, kad 2012-01-25 pirkimo - pardavimo sutartimi IĮ „Valreta“ pirkėjui atsakovui IĮ „Medyra“ pardavė šiuos miškų ūkio paskirties žemės sklypus:

- 1,4 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 500 litų (rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centro“ 2011-08-01 vertinimą buvo 1983 litų);

- 6, 7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 2000 litų (rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centro“ 2011-08-01 vertinimą buvo 9861litų);

- 4,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 2000 litų (rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centro“ 2011-08-01 vertinimą buvo 21 074 litų).

- dalį, t.y. 28,62 ha iš bendro 55,8 ha ploto, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavė už 10 000 Lt (bendra 55,8 ha ploto vidutinė rinkos vertė pagal VĮ „Registrų centro“ 2011-08-01 vertinimą buvo 188 972 Lt, atitinkamai 28,62 ha rinkos vertė - 96 924 litų).

Ieškovas bankrutavusi IĮ „Valreta“ prašė pripažinti negaliojančia Sutartį tik dėl dviejų žemės sklypų (6,34 ha ir 11,08 ha), t.y. tik dėl tų sklypų, kurie buvo nupirkti mažesne kaina nei VĮ „Registrų centro“ nustatyta vidutinė rinkos vertė.

IĮ „Valreta“ 2011 metais ir 2012 metų pradžioje buvo „ant bankroto ribos“, todėl atsakovė R. K., veikdama IĮ „Valreta“ vardu bei asmeniškai ir sudarydama ginčijamas pirkimo - pardavimo sutartis, kuriomis turtas buvo parduodamas nuostolingai, t.y. mažesne kaina nei VĮ „Registrų centro“ nustatyta vidutinė šio turto vertė, žinojo, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises, t.y. nebus gauta lėšų tiek, kiek jų būtų galima gauti.