Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose tvyrojo nemalonus kvapas, atsakovės atstovas nurodė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Nurodė, kad kameros vėdinamos per langus, kaip numato teisės aktai. Teigė, kad kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso – įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą – negalimas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų negalėjęs išvėdinti patalpų, nėra, tokių pažeidimų nenustatė ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Šiaulių TI pareigūnų veiksmais (neveikimu) laikotarpiu nuo 2020-01-06 iki 2020-05-31.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose, kuriose jis bausmę atliko, nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais garantuojama ploto norma vienam asmeniui.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) buvo nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška ploto norma reglamentuota ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte, kur įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minėtos nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Kaip matyti iš Šiaulių TI Saugumo valdymo skyriaus 2022-08-05 pažymos Nr. 60-18874, pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2020-01-06 iki 2020-05-31, t. y. visą skundžiamą laikotarpį, buvo laikomas: kameroje Nr. 51, kurioje buvo 3 arba 4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,29 iki 4,72 kv. m ploto; kameroje Nr. 52, kurioje buvo 3 arba 4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,17 iki 4,63 kv. m ploto; kameroje Nr. 67, kurioje buvo 5 arba 6 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 4,6 iki 3,84 kv. m ploto; kameroje Nr. 5, kurioje buvo 2 arba 3 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,35 iki 4,23 kv. m ploto; kameroje Nr. 30, kurioje buvo 4 arba 5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,84 iki 4,67 kv. m ploto; kameroje Nr. 91, kurioje buvo 1 arba 2 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,5 iki 9,23 kv. m ploto; kameroje Nr. 28, kurioje buvo 3 arba 4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,87 iki 4,41 kv. m ploto (b. l. 29, 30).

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių ir Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerų sanitariniuose mazguose tvyrojo blogas kvapas; oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų; sienos ir lubos buvo pasidengę grybeliu. Diskomfortą pareiškėjui kėlė tupimas klozetas.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas).

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (34 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).

Iš 2020-07-01 NVSC patikrinimo akto Nr. PA-1856 matyti, kad kameroje Nr. 91 oro temperatūra, drėgmė tinkama. Matyti pelėsis. Galimybė vėdinti patalpas per langus sudaryta (b. l. 56, 57).

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Teismas sutinka su atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais argumentais, jog pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Teismas pabrėžia, kad nemalonus kvapas susijęs su kameroje palaikoma švara, už kurią atsakingi kameroje gyvenantys nuteistieji. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl nemalonaus kvapo.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog kamerų nebuvo galimybės vėdinti per langą, todėl konstatuojama, kad Šiaulių TI užtikrino pareiškėjo teisę atlikti bausmę vėdinamoje patalpoje, kaip numatyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Tačiau aplinkybė, jog kameroje buvo matomas pelėsis, yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134-2015 39 punkto pažeidimą.

Iš 2020-07-31 NVSC patikrinimo akto Nr. PA-2217 matyti, kad kameroje Nr. 28 oro temperatūra tinkama, veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta (b. l. 58–60). Kitų duomenų, jog kamerose, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, oro temperatūra neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, byloje nenustatyta.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.4 punkte numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo sanitariniame mazge turi būti klozetas, kuris gali būti ir tupimas.

Taigi, tupimo tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tupimų tualetų įrengimas nėra pripažįstamas netinkamu. Taip pat byloje nėra jokių medicininių duomenų, kad tualeto konstrukcija būtų sukėlusi kažkokius sveikatos pakitimus ar kad pareiškėjas juo negalėjo naudotis (žr., pvz., LVAT 2020-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020).

Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas privatumas, nes sanitarinis mazgas nuo kameros buvo atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m sienele. Kai kuriose kamerose buvo pakabinta užuolaida.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte buvo numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų paaiškinimų ir į bylą pateiktų įrodymų (Šiaulių tardymo izoliatoriaus sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145, fotonuotraukų) (b. l. 41, 42, 68–74) matyti, jog Šiaulių TI kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukštomis sienelėmis – OSB plokšte, mūrine ar plastikine pertvara. Kamerose Nr. 28, 51, 52, 91 sanitarinio mazgo įėjimai atskirti durimis, o kamerose Nr. 5, 30, 67 sanitarinių mazgų įėjimai atskirti ilgomis užuolaidomis.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Šiaulių TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas, kuomet sanitariniai mazgai atskirti žymiai aukštesnėmis nei 1,5 m atitvarinėmis konstrukcijomis, o nesant durų uždengti nepermatoma užuolaida, užtikrina asmenų privatumą (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2675-662/2020, Nr. A-2619-662/2020, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1781-602/2020, 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-875-968/2021, 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-829-415/2021, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-826-520/2021, 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-360-662/2022, 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-404-415/2022 ir kt.). Tokios (ginčo laikotarpiu) naudojimosi sanitariniais įrenginiais sąlygos laikytinos nepažeidžiančiomis asmens privatumo (žr., pvz., LVAT 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-458-463/2022).

Pareiškėjas tvirtina, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pagal Eksploatavimo taisyklių (galiojusios ginčo laikotarpiu, iki 2020 m. gruodžio 21 d.) 19 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų viršuje įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 punktas).

Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime pateiktuose paaiškinimuose nurodė, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020-02-04 patikrinimo akte Nr. PA-256 nustatyta, kad kiemeliuose Nr. 2, 9, 14, 19 yra trūkumų (nubyrėjęs sienų tinkas, grindinio danga), pažeidžiamas HN134:2015 12 punktas. Šiaulių departamento 2020-03-16 patikrinimo akte Nr. PA-808 nustatyta, kad kiemelių Nr. 2, 3, 6, 10, 11, 13, 20 sienų danga nutrupėjusi, kiemelio Nr. 19 netvarkinga grindinio danga ties įėjimu, kiemeliai Nr. 1, 4, 5, 7, 8, 9, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21 tvarkingi. Visi kiemeliai ir juose esantys įrenginiai švarūs. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020-06-23 patikrinimo akte Nr. PA-1790 nustatyta, kad kiemeliuose Nr. 6, 11, 12, 13, 15 sienų danga nutrupėjusi, kiemelyje Nr. 20 nelygi sienų ir grindinio danga, kiemelyje Nr. 21 grindinys tvarkingas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020-06-26 patikrinimo akte Nr. PA-1820 nustatyta, kad kiemelių Nr. 2, 3, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 20 sienų danga nutrupėjusi, kiemeliuose Nr. 19, 20 nelygi grindinio danga. Kiemeliuose Nr. 1, 4, 5, 7, 16, 17, 18, 21 pažeidimų nenustatyta. Visi kiemeliai švarūs, valomi nustatyta tvarka. Analogiškos aplinkybės nustatytos ir 2020-06-26 patikrinimo akte Nr. PA-1825. Pateikti minėti patikrinimo aktai šias aplinkybes patvirtina. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimą.

Pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų bandė nusižudyti.

Kaip matyti iš Kalėjimų departamento Kriminalinės žvalgybos valdybos skyriaus 2022-09-02 pažymos Nr. LV-4965, 2020-04-24 13.45 val. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, išleidžiant suimtuosius / nuteistuosius iš pasivaikščiojimo kiemelių, atidarius pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 6 duris, suimtasis E. A., gim. 1990 m., buvo pastebėtas gulintis ant grindų. Nedelsiant buvo iškviesti Šiaulių TI dirbantys pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistai, kurie suteikė suimtajam E. A. pirmąją medicinos pagalbą. Po pagalbos suteikimo Šiaulių TI sveikatos priežiūros specialistai suimtajam E. A. nustatė stranguliacinę vagą kaklo srityje (Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma Nr. 75/48).

Dėl šio įvykio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kriminalinės žvalgybos valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje, atsižvelgiant į Tyrimo medžiagoje Nr. M-0-13-00059-20 išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 str., 3 str. 1 d. 1 p., 2020-05-04 buvo priimtas Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. IBPS-V-996687-20 (b. l. 39, 40).

Teismas neturi pagrindo netikėti Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiojo tyrėjo pasirašyta pažyma ir joje nurodytomis aplinkybėmis. Byloje ginčo nėra, jog 2020-04-24 pareiškėjas žalojosi (žudėsi). Tačiau taip pat pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas save žalojo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje esanti Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus specialistės 2022-09-05 pažyma Nr. 61-2028 patvirtina, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais ar prašymais dėl skunde nurodomų aplinkybių nesikreipė (b. l. 31). Kaip nurodoma pažymoje ir patvirtina į bylą pateikti dokumentai, pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją 2020-01-24 su skundu kreipėsi dėl pareigūnų veiksmų, vaizdo registratorių naudojimo. Šiaulių TI 2020-12-12 pateikė pareiškėjui atsakymą į skundą (b. l. 32–38). Byloje nėra duomenų, taip pat nėra ginčo, jog pareiškėjas pasinaudojo teise skųsti jam pateiktą atsakymą Kalėjimų departamento direktoriui, todėl jis laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, neturi jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas žalojosi dėl jo skunde nurodomų netinkamų kalinimo sąlygų. Be to, pažymėtina, jog šiuo sprendimu didesnė dalis skunde nurodomų pažeidimų nepasitvirtino, o konstatuoti tik 2 nurodyti pažeidimai.

Pareiškėjas prašė priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinių išgyvenimų, nemigą, kančią, emocinę depresiją, baimę ir pan. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vis dėlto teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatyto pažeidimo jis patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį (buvo matyti pelėsis ir netinkama kiemelių būklė), jo trukmę, nesant duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo pažeista teisė galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. A. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista E. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.