Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovui L. P. ir ieškovo atstovui advokato padėjėjui K. U. ir atsakovo atstovei S. S., atsakovui BAB bankui Snoras ir trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankas nesant, viešame žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovams VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ir BAB bankui Snoras, trečiajam asmeniui AB Šiaulių bankas, dėl draudimo išmokos išmokėjimo, palūkanų priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. spalio 24 d. teisme buvo gautas ieškovo L. P. ieškinys (b.l. 1-5) atsakovams BAB bankui Snoras ir VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, kuriuo ieškovas prašė pripažinti indėliu už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas 371.073,04 Eur (1.281.241,00 Lt) ir išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovas AB bankas Snoras 2011-03-21 sudarė Akcijų pasirašymo sutartį Nr.20110321/V100. Pagal 2011-02-21 sutartį ieškovas pasirašė 26.385 atsakovo Snoras paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra kaina 26.385 Lt. Pasirašytos akcijos buvo platinamos remiantis atsakovo Snoras visuotinio akcininkų susirinkimo 2010-12-21 sprendimu padidinti tsakovo įstatinį kapitalą 380.082.893 litais, išleidžiant 380.082.893 paprastasias vardines 1 lito nominalios vertės akcijas) pagal 2011-02-03 patvirtintą prospektą). Ieškovas akcijas pagal 2011-03-21 sutartį pasirašė realizavęs savo, kaip atsakovo Snoras akcininko, pasirašymo teises 1 etapo metu. Akcijos turėjo būti apmokėtos per 3 d. nuo sutarties pasirašymo pinigus pervedant į sutartyje nurodytą sąskaitą AB banke Finasta. Vykdydamas sutartį ieškovas 2011-03-24 sumokėjo 26.385 Lt iš savo asmeninės sąskaitos esančios SEB banke. AB bankas Finasta pavedimą priėmė. 2011-04-19, vykstant trečiajam atsakovo Snoras akcijų platinimo etapui, ieškovas pateikė atsakovui Snoras paraišką įsigyti paprastųjų varidnių AB bankas Snoras akcijų Nr.2011049/V7, pagal kurią ieškovas nurodė, kad pageidauja įsigyti 2.525.000 atsakovo Snoras akcijų neišplatintų pirmojo ir antrojo akcijų platinimo etapo metu už 2.525.000 Lt kainą ir 2011-04-22 pervedė į paraiškoje nurodytą kaupiamąją sąskaitą 2.525,000 Lt iš savo sąskaitos AB Ūkio banke, mokėjo gavėju nurodytas Finasta. Tačiau ieškovui buvo paskirtos 1.254.856 akcijos. Atsižvelgiant į akcijų kiekį ieškovas su atsakovu Snoras 2011-04-27 pasirašė Akcijų pasirašymo sutartį Nr.20110427/V53, pagal šią sutartį ieškovas pasirašė 1.254.856 atsakovo Snoras paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra kaina 1.254.856 Lt (papildomas mokėjimas nebuvo atliekamas, o sutartyje nebuvo akcijų apmokėjimo tvarkos ir sąlygų). 2011-04-28 ieškovui į asmeninę jo sąskaitą AB Ūkio banke buvo grąžinta 1.270.144 Lt, nurodant, kad grąžintas perviršis už atskaovo Snoras akcijas. Ieškovo kaupiamojoje sąskaitoje liko ieškovo pagal paraišką sumokėta 1.254.856 Lt suma. 2011-11-16 buvo paskelbtas banko Snoras veiklos apribojimas ir paskirtas banko laikinasis asministratorius, LR Vyriausybė nusprendė paimti atsakovo banko Snoras akcijas visuomenės poreikiams. Lietuvos banko internetinėje svetainėje 2011-11-22 buvo patalpintas pranešimas, jog Lietivos bankas atsisakėišduoti leidimą registruoti banko Snoras įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, kuriame buvo nurodyta, kad Lietuvos banko valdyba nutarė neleisti įregistruoti banko įstatų pakeitimą, susijusį su įstatinio kapitalo padidinimu ir kad banko akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, kad bankas Snoras jiems grąžintų už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo bankui Snoras. Ieškovas nurodė, kad jis atliko eilę veiksmų lėšoms susigrąžinti, tačiau jos nebuvo grąžintos. Be kita ko 2016-09-12 ieškovas kreipėsi į atsakovą VĮ Indėlių ir investicijų draudimas su prašymu dėl draudimo išmokos, tačiau VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 2016-09-22 raštu Nr.05-1123 nurodė, kad kaupiamojoje akcijų emisijos sąskaitoje laikyti vertybiniai popieriai negali būti laikomi indėliu ir sprendė, kad išmokėti draudimo išmoką nėra teisinio pagrindo. Ieškovas nesutiko su tokiu atsakovo vertinimu, nurodė, jog kadangi banko Snoras įstatų pakeitimai nebuvo registruoti, atsakovas Snoras neįgijo teisių į ieškovo sumokėtas lėšas, esančias kaupiamojoje sąskaitoje (CK 4.38 str., 4.47 str., 4.48 str., 4.49 str. Bankų įstatymo 41 str. 8 d., Akcinių bendrovių įstatymo 41 str. 1 d., 49 str. 7 d.), kadangi tokiu atveju įnašai asmens raštišku pareikalavimu turi būti nedelsiant grąžinti be jokių atskaitymų, tačiau lėšos nebuvo grąžintos. Kadangi atsakovui Snoras perduotos lėšos draudžiamojo įvykio (licencijos panaikinimo ir/ar banko bankroto iškėlimo) dieną laikytinos indėliais Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (IĮIDĮ) 2 str. 3 d. ir 4 d. prasme laikytinos indėliais, o ieškovas laikytinas indėlininku, draudimo išmoka jam turėjo būti išmokėta. Atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo lėšos laikytinos vertybiniais popieriais, minėta, kad akcijos net nebuvo išleistos ir ieškovas jų nėra gavęs. Šiuo atveju taip pat aktuali Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19EB dėl indėlių garantijų sistemų. Direktyvos 1 str. 1 p. Nurodyta, jog indėlis – bet koks likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat nbet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu.

Bylą nagrinėjančios teisėjos 2016 m. lapkričio 4 d. rezoliucija ieškovo ieškinys buvo priimtas, pradėta civilinė byla.

Atsakovas BAB bankas Snoras atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį atsiliepime išdėstytais motyvais, taip pat nurodė, jog bankas nėra tinkamas atsakovas byloje. Atsakovas nurodė, kd ieškovas neginčija akcijų įsigijimo sandorių. Finansinis ieškovo 371073,04 Eur reikalavimas, kylantis iš akcijų įsigijimo sandorių, yra teismo patvirtintas banko bankroto byloje. Kitų reikalavimų bankui Snoras ieškovas nereiškia, tik siekia pripažinimo fakto, kad ieškovą ir atsakovą IID sieja teisiniai santykiai dėl indėlio draudimo išmokos mokėjimo ir draudimo išmokos išmokėjimo. Draudimo įmonės pareiga išmokėti draudimo išmoką neišnyksta, jeigu draudikas laiku napateikia duomenų apie indėlinnką ir šio indėlį. Atsakovas IID turi teisę nuspręsti ar pripažinti ieškovo reikalavimą ir išmokėti draudimo išmoką ar ne. Formalus duomenų nepateikimas šiuo atveju nėra pagrindas draudimo išmokos nemokėti. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas ir bankas sudarė akcijų pasirašymo sutartis dėl paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo ir kas ieškovas pagal sutartis sumokėjo atitinkamą sumą pinigų į Snoro kaupiamąją banko sąskaitą, atidarytą banke AB banke Finasta. Akcijų pasirašymo sutartyse jokių lėšų nuosavybės perėjimo įpatumų nustatyta nebuvo, todėl pagal CK 4,49 str. 1 d. nuosavybės teisė į ieškovo sumokėtas ieškovo lėšas perėjo bankui nuo šių lėšų įrašymo į Snoro banko sąskaitą, t.y. nuo turto perdavimo momento. Banko bankroto byloje ieškovas 2011-12-27 pateikė reikalavimą, minėta, kad ieškovo reikalavimas banko bankroto byloje yra patvirtintas (b.l. 114-117).

Atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (IID) atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškovo reikalavimais, prašė ieškinį atmesti atsiliepime išdėstytais motyvais. Nurodė, kad atsakovas nėra pažeidęs draudimo išmokų mokėjimo tvarkos. Pagal IĮIDĮ draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis draudėjo (banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus. IID nedisponuoja duomenimis apie indėlininkus ir investuotojus bei jiems priklausančias mokėtinas sumas iki kredito įstaigų draudžiamųjų įvykių, duomenimis pradeda disponuoti tik po draudžiamojo įvykio ir tik draudėjui perdavus šiuos duomenis. Už duomenų tikrumą bei patikimą laiku atsako draudimas (BAB bankas Snoras) bankas nėra pateikęs duomenų apie ieškovą ir jam tariamai priklausančias indėlio draudimo išmokas. Ieškovas negali būti pripažinta indėlininku IĮIDĮ prasme, kadangi taikyti draudimo apsaugą banko akcijas pirkusiems asmenims nėra teisinio pagrindo, kadangi lėšos, sumokėtos už akcijas, neatitinka IĮIDĮ įtvirtintos indėlio apibrėžties. Ieškinyje pateikiamas netikslus ir nepagrįstas sąvokos „įprastas bankinis sandoris“ interpretavimas, ši sąvoka neturi būti supratama bendrąja prasme. Sąvokos „įprastinis bankinis sandoris“ turinys yra akivaizdus ir jis neapmima akcijų apmokėjimo, tuolabiau, kad ieškovas lėšas sumokėjo netgi ne į banke esančią sąskaitą, o į banko sąskaitą kitame banke (AB banke Finasta). Be to maksimalus indėlių draudimo išmokos dydis vienam indėlininkui pagalĮstatymą yra 100.000 Eur, todėl ieškovo reikalavimas sumokėti 371.073,04 Eur indėlių draudimo išmoką priešrarauja IĮISĮ 9 str. 3 d. 2 p. Atsakovas nurodė, kad taip pat nėra pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovui ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką, kadangi tai neatitiktų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemos bei IĮIDĮ nuostatų. Ieškovas įgijo ir išlaikė reikalavimo teisę į banką. Tačiau ši ieškovo reikalavimo teisė nėra įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos objektas. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-602-684/2015, aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Atsižvelgiant į tai, kad banko akcijas pirkę asmenys, analogiškai kaip banko obligacijas įsigijęasmenys, nuostolių patyrė ne dėl to, kad investicinė įmonė negrąžina finansinių priemonių arba pinigų, o dėl to, kad emitentas bankrutavo ir dėl to akcijų emisija neįvyko, t.y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, kuri nėra įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Atsakovas prašė susitabdyti šios bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukšiausiasis teismas išnagrinės civilinę bylą Nr.3K-3-666-706/2015, kurioje kreipėsi į ESTT dėl išaiškinimų (b.l. 106-112).

Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas atsiliepimu į ieškinį prašė spręsti ieškovo ieškinį teismo nuožiūra (b.l. 128-130).

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr.3K-3-666-706/2014 (procesinio sprendimo numeris 2-55-3-00788-2014-5).

Pagal Minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje 2016 m. vasario 25 d. nutartimi dėl prejudicinio sprendimo gavimo ir kitoje bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi pateiktus prašymus, ES Teisingumo Teismas 2018 m. kovo 22 d. sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 priėmė prejudicinį sprendimą.

2018 m. kovo 28 d. teisme šioje sustabdytoje byloje buvo gautas ieškovės procesinis dokumentas DOK 16334, pavadintas Patikslintu ieškiniu (e.b.l. 125-130). Ieškovė nurodė, jog atsižvelgdama į tai, kad Europos sąjungos Teisingumo teismas (ESTT) priėmė 2018 m. kovo 22 d. Prejudicinį sprendimą, ieškovė tikslina ieškinio dalyką, papildydama ieškinio dalyką reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines kompensacines palūkanas, taip pat faktinį ir teisinį pagrindą papildydamas teisiniais motyvais.

Ieškovas 2018 m. kovo 30 d. pateiktu procesiniu pareiškimu išreiškė valią patikslinti ieškinio reikalavimus remdamasis CPK 141 str. Ieškovas procesiniu dokumentu prašė 1) pripažinti jo sumokėtas pinigines lėšas pagal nurodytas akcijų pasirašymo sutartis indėliu 2) išmokėti už šias lėšas ieškovui 100.000 Eur indėlių draudimo išmoką; 3) priteisti iš ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2012-01-06 iki 2016-11-04, kurios sudaro 24.150,68 Eur; 4) priteisti ieškovo naudai 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme 2016-11-04 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pakartojo pirminiame ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, o taip pat nurodė, jog remiantis IĮIDĮ draudimo išmoka jam turėjo būti išmokėta per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos, Draudimo įmonės tarnyba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. BAB banko Snoras bankrotas gali būti laikomas išskirtine aplinkybe, todėl ieškovas mano, kad draudimo išmoka jam turėjo būti išmokėta per 30 darbo dienų, t. y. iki 2012-01-06. Remdamasis CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 1 d.. 6.260 str. 2 d., 6.261 str., kadangi atsakovas IID įstatyme nustatytu terminu draudimo išmokos jam neišmokėjo, ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovo IID 5 proc. metines palūkanas už prievolės neįvykdymą laiku, t. y. nuo 2012-01-06 iki bylos pagal pirminį ieškinį iškėlimo dienos t. y. iki 2016-11-04 ir per laikotarpį už 4 m. ir 303 d. palūkanos sudaro 24.150,68 Eur ((100 000 x 5% x 4) + (100 000 x 5% / 365 x 303)) o taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo 2016-11-04 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 150-159). Ieškovas taip p at pateikė rašytinius paaiškinimus (b.l. 230-231). Nurodė, jog nesutinka su atsakovo pozicija, kad draudimo apsaugos sistemą jis pasirinko 2018-10-12 teismo posėdžio metu, teismas nėra ta institucija, per kurią dokumentas gali būti perduotas IID, dokumentas turi būti rašytinis.

Kadangi byla, iki kurios išnagrinėjimo nutartimi teismas šios civilinės bylos nagrinėjimą sustabdė, Lietuvos Aukščiausiame Teisme dar nebuvo išnagrinėta, nagrinėjančios bylą teisėjos 2018 m. kovo 30 d. rezoliucija procesinio dokumento priėmimo klausimą nutarta spręsti bylos nagrinėjimą atnaujinus.

Civilinė byla Nr. Nr.3K-3-666-706/2014 (procesinio sprendimo numeris 2-55-3-00788-2014-5) Lietuvos Aukščiausiame Teisme buvo išnagrinėta neskundžiama 2018 m. liepos 4 d. nutartimi. Išnykus nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo pagrindui, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, ieškovo procesinis dokumentas (Patikslintas ieškinys) priimtas, byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje.

2018 m. spalio 11 d. atsiliepimu į patikslintą ieškovo ieškinį atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas nurodė, kad ginčo dėl draudimo išmokos išmokėjimo tarp ieškovo ir atsakovo nėra, ieškovui tereikia kreiptis į IID ir išreikšti savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo, nurodyti banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus ir draudimo išmoka ieškovui bus išmokėta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2018 m. liepos 4 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-213-687/2018, kurioje teismas pripažino ieškovų, kurie sumokėjo lėšas pagal banko Snoras akcijų pasirašymo sutartis, tačiau netapo akcijų savininkais, teisę į indėlio išmoką. LAT kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, kadangi įstatymų leidėjas aiškiai nereglamentavo, kuriai apsaugos sistemai (indėlių garantijų ar investuotojų) priskirtini tokie skoliniai reikalavimai. ESTT 2018-03-22 priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriame išaiškino, kad, pirma, asmenys su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją; antra, buvę banko klientai tokioje situacijoje patys turi pasirinkti, kokios rūšies teisinės apsaugos ir kompensacijos reikalauti iš IID. Atsižvelgiant į tai, ESTT suformulavo taisyklę, kad Snoro neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Svarbu pažymėti, kad tokią išvadą ESTT suformavo nepaisant to, kad nagrinėtose byloje C-688/15 ir C-109/16 ieškovai savo ieškiniuose buvo prašę taikyti jiems indėlių draudimo apsaugą. Tai reiškia, kad ESTT savo spendimu išaiškino, jog Snoras neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams suteikė galimybę pasinaudoti viena iš sistemų: indėlininkų arba įsipareigojimų investuotojams. Pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė patiems Snoro klientams. Atsižvelgiant į ESTT ir LAT pateiktus išaiškinimus, IID išmoka draudimo išmokas visiems į IID besikreipusiems Snoro akcijų turėtojams, kurie kreipiasi į įmonę ir išreiškia savo valią dėl draudimo sistemos pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos rekvizitus, apie tai skelbta ir viešoje erdvėje 2018-08-29. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teisė jau pripažinta ir neliko ginčo dalyko, atsakovas prašė nutrauktina arba ieškinys paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 11 p., 269 str. 2 d.). Dėl ieškovo reikalavimo dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir reikalavimą atmesti. Nurodė, jog ieškovas reikalavimą pateikė 2018-03-30, t.y. praleidęs sutrumpintą 5 m. ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties eigos terminas atsirado ieškovui sužinojus ar turėjus sužinoti apie pažeistą teisę. Ieškovas 2011-12-20 kreipėsi į IID su paklausimu, vadinasi jis žinojo ar turėjo žinoti apie banko Snoras bankrotą, o taip pat apie savo teisių pažeidimą. Reikalauti išmokėti kompensacines palūkanas pareikšdamas ieškinį ieškovas galėjo 5 m. po draudžiamojo įvykio, t. y. iki 2016-11-24. Taip pat nėra pagrindo priteisti ieškovui procesines palūkanas, kadangi atsakovas nėra praleidęs draudimo išmokos išmokėjimo termino ir nėra pažeidęs išmokų mokėjimo tvarkos ar atlikusi kokių nors neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu. Pagal minėtą ESTT išaiškinimą, kai nacionalinis teisės aktų leidėjas tokių sutartinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, atsakovo IID prievolė atsiranda tik tada, kai asmuo išreiškia atsakovui valią, kokia apsauga naudotis. Iki minėtų ESTT ir LAT sprendimų, dėl kurių ši nagrinėjama byla buvo sustabdyta, joks teismas nebuvo konstatavęs, kad akcijų turėtojų atžvilgiu egzistavo IID prievolė išmokėti draudimo išmokas. Atsakovas IID pats savarankiškai situacijos dėl akcijų negalėjo išsiaiškinti, IID nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad IID praleido piniginės prievolės vykdymą. (b.l. 179-183). Atsakovas taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus (b.l. 225-227).

Atsakovas BAB bankas Snoras naujo atsiliepimo nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, šaukimas tinkamai įteiktas per EPP (b.l. 217). Prašymų atidėti teismo posėdį negauta.

Trečiasis asmuo AB Šiaulių bankas į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti teismo nuožiūra jam nesant (b.l. 188).

Ieškovas L. P. ir jo atstovas advokato padėjėjas K. U. teismo posėdžio metu nurodė, jog nepalaiko ieškinio reikalavimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kadangi atsakovas IID ieškinį pripažino ir draudimo išmoką ieškovui išmokėjo. Atsakovui ieškinį pripažinus ieškovas draudimo išmoką priima, grąžinti jos neketina.

Teismo vertinimu, nors ieškovas ir nurodė, kad dalyje dėl draudimo išmokos priteisimo ieškinio jis neatsiima ir neatsisako, savo turiniu toks procesinis pareiškimas, kai ieškovo ieškinio reikalavimas šioje dalyje patenkintas, o ieškovas reikalavimo nepalaiko, faktiškai prilygsta ieškinio reikalavimo atsiėmimui. Atsakovas IID 2018 m. spalio 11 d. atsiliepimu raštu taip pat prašė palikti ieškinį nenagrinėtą. Šalys sutiko ir teismas pritaria, jog ginčo objekto dėl draudimo išmokos išmokėjimo neliko.

Likusioje dalyje – dėl materialinių ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo IID ieškovas ir jo atstovas ieškinį palaikė, prašė tenkinti šiuos reikalavimus procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieškinį dalyje dėl palūkanų atmesti, taikyti senatį, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

Ieškovui nepalaikant ieškinio dalyje dėl piniginių lėšų pripažinimo indėliu ir draudimo išmokos išmokėjimo bei bylos nagrinėjimo eigoje išnykus ginčo objektui, ieškinys šioje dalyje paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 p. 10 p., 12 p.).

Likusioje dalyje ieškinys atmestinas visiškai (CPK 178 str.).

Tarp šalių nekilo ginčo, kad ieškovas L. P. su atsakovu BAB banku Snoras sudarė akcijų pasirašymo sutartis dėl paprastųjų vardinių akcijų įsigijimo 2011-03-21 Nr.20110321/V100 ir 2011-04-27 Nr.20110427/V53. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad ieškovas pagal minėtas akcijų pasirašymo sutartis sumokėjo nurodytas sumas į BAB banko Snoras kaupiamąją banko sąskaitą, atidarytą AB banke Finasta, kurios teisių ir pareigų perėmėjas yra AB Šiaulių bankas.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą ir akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl kredito įstaigos bankroto. Atsakovas BAB bankas Snoras nurodė, jog banko bankroto byloje teismo nutartimi buvo patvirtintas 371.073.04 Eur finansinis reikalavimas, kylantis iš akcijų įsigijimo sandori (b.l. 114).

2011-12-20 ieškovas L. P. pateikė atsakovui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (trumpinama – IID) paklausimą (b.l. 161), kuriuo nurodė, jog 2011-03-21- ir 2011-04-27 su AB banku Snoras sudarė Akcijų pasirašymo sutartis ir sumokėjo sutartyse numatytas sumas į AB banko Finasta kaupiamąją sąskaitą. Kadangi vadovaujantis Lietuvos banko 2011-11-22 sprendimu nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą registruoti AB banko Snoras įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, bei sutartimis, kur nustatyta, kad jei banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo padidėjimu, nepateikiami registravimui Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka iki 2011-12-21, visos įmokos grąžinamos į investuotojų nurodytas sąskaitas, ieškovas prašė išaiškinti koks jam nuosavybės teise priklausančių lėšų statusas LR Indėlių ir investuotojų draudimo įstatymo prasme, kokio dydžio draudimo išmoka jam priklauso ir, jei nepriklauso, dėl kokių priežasčių.

2011-12-27 raštu Nr.05-244 atsakovas IID atsakė ieškovui, jog pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 12 p., įsipareigojimai investuotojui – draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. Įstatymo 9 str. 1 d. 1 d. numato, kad investuotojas įgyja teisę draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Apskaičiuojant draudimo išmoką už įsipareigojimus investuotojams, į įsipareigojimus investuotojui yra įskaičiuojami tik tie investuotojo vertybiniai popieriai ir pinigai, kurių draudėjas nesugeba grąžinti investuotojui (b.l. 160).

2016-09-12 ieškovas L. P. dar kartą kreipėsi į atsakovą IID prašydamas išmokėti jam 100 000 Eur draudimo išmoką už BAB banko Snoras kaupiamojoje akcijų emisijos sąskaitoje Nr.(duomenys neskelbtini) turėtas jam priklausančias pinigines lėšas, nurodė sąskaitą, į kurią draudimo išmoką prašo pervesti (b.l. 92). Kurią draudiminę apsaugą renkasi – tuo metu nenurodė.

2016-09-22 raštu Nr.05-1123 atsakovas IID ieškovui atsakė, jog vadovaujantis IĮIDĮ redakcijos, galiojusios draudžiamojo įvykio dieną (2011-11-24) 10 str. 3 d. draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams. Įstatymo 2 str. 4 d. apibrėžia, kad indėliu laikoma indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma. Įstatymo 3 str. 1 d. nurodo, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai litais ir atitinkama valiuta. Darytina išvada, kad kaupiamojoje akcijų emisijos sąskaitoje laikyti vertybiniai popieriai negali būti laikomi indėliu kaip tai apibrėžia Įstatymo 2 str. 4 d., todėl neatitinka Įstatymo 3 str. 1 d. apibrėžto indėlių draudimo objekto. Bankas nėra perdavęs draudimo įmonei duomenų indėlio draudimo išmokos išmokėjimui ieškovo prašyme nurodytai sumai ir nurodytu pagrindu. Todėl išmokėti indėlių draudimo išmoką nėra teisinio pagrindo (b.l. 93-94).

Kadangi draudimo išmoka ieškovui nebuvo išmokėta, siekdamas apginti savo teises, kaip jau minėta, 2016-10-24 ieškovas L. P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti pagal akcijų pasirašymo sutartis sumokėtas lėšas indėliu ir išmokėti draudimo išmoką.

Taip pat minėta, kad šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėtas analogiškas ginčas. Šioje kasacinėje byloje taip pat buvo sprendžiamas teisės klausimas susijęs su tuo, ar lėšoms, kurios buvo asmens įmokėtos į kaupiamąją Banko sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“, pagal sudarytas su atsakovu akcijų pasirašymo sutartis, kai akcijų emisija nebuvo atlikta dėl banko bankroto, taikomos investuotojų kompensavimo arba indėlių garantijų sistemos. Jei tokioms lėšoms taikomos pirmiau nurodytos apsaugos sistemos, pagal kurią iš jų – indėlių garantijų ar investuotojų kompensavimo – šios lėšos yra apdraustos ir ar jų praradimas turėtų būti kompensuojamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi buvo kreiptasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (trumpinama - ESTT) 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16, po ko kasacinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos galutinėje ir neskundžiamoje 2018 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018, dėl kurios šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas ir kurioje pateiktų išaiškinimų aktualumo šiuo metu nagrinėjamai bylai šalys neginčijo, teisėjų kolegija konstatavo, jog remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais, skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios buvo nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamųjų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, tokiu atveju, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų (prejudicinio sprendimo 99 punktas).

Remiantis ESTT išaiškinimu, esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją (prejudicinio sprendimo 105 punktas). Pažymėtina, kad, remiantis ESTT prejudicinio sprendimo 104 punktu, skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija.

ESTT, pasisakydamas dėl asmens, siekiančio gauti atitinkamą kompensaciją (draudimo išmoką), galimybės nacionaliniame teisme tiesiogiai remtis tiek Direktyvos 94/19/EB, tiek Direktyvos 97/9/EB nuostatomis, išaiškino, kad Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punktas ir Direktyvos 97/9/EB 1 straipsnio 4 punktas bei 2 straipsnio 2 dalies antra pastraipa aiškintini taip, kad jais asmuo gali remtis nacionaliniame teisme, grįsdamas reikalavimus dėl kompensacijų prieš valstybės įmonę, kuri valstybėje narėje atsakinga už indėlių garantijų ir investuotojų kompensavimo sistemas (prejudicinio sprendimo 111 punktas).

Byloje buvo nustatyta, kad ieškovai, už akcijas sumokėję sutartyse nurodytas sumas, neįgijo akcijų pagal pasirašytas sutartis, nes įstatų pakeitimai dėl įstatinio kapitalo didinimo nebuvo įregistruoti, akcijų emisija nebuvo įvykdyta dėl banko bankroto. Tokia situacija, kai kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga (prejudicinio sprendimo 69 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 konstatuota, kad nacionalinio įstatymų leidėjo valia kredito įstaigai kaip investicinei įmonei perduotus pinigus, kurie buvo skirti investicinėms paslaugoms suteikti, apsaugoti pagal Direktyvoje 94/19/EB įtvirtintą indėlių garantijų sistemą nėra aiški. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus ESTT išaiškinimus, t. y. kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai (nagrinėjamu atveju ieškovai), įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant Direktyvas 94/19/EB ir 97/9/EB įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą. Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar skolinių reikalavimų turėtojai (ieškovai) siekia pasinaudoti teise į kompensaciją pagal vieną iš nacionalinėje teisėje įtvirtintų apsaugos sistemų įgyvendinant šias dvi direktyvas.

Civilinėje byloje Nr.3K-3-213-687/2018 teisėjų kolegija nurodė, jog šioje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu prašė pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, t. y. pripažinti jiems teisę į indėlių draudimo išmoką, mokėtiną pagal IĮIDĮ. Savo reikalavimą jie, be kita ko, grindė Direktyva 94/19/EB bei ją iš dalies keičiančia Direktyva 2009/14/EB. Ieškovų manymu, jų pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtos lėšos pripažintinos indėliais ir jiems turi būti taikoma būtent indėlių garantijų sistema. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad grįsdami minėtus savo reikalavimus ieškovai turėjo teisę tiesiogiai remtis Direktyvos 94/19/EB 1 straipsnio 1 punkto nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiu būdu ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstomis pripažino IID rašytiniuose paaiškinimuose keliamas abejones dėl ieškovų jiems taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skoliniams reikalavimams, susijusiems su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ar pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, kad ieškovai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti juos indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme laikytinas tenkintinu.

Kasaciniam teismui 2018 m. liepos 4 d. priėmus pirmiau nurodytą nutartį, šioje nagrinėjamoje byloje neliko ginčo dėl to, kad ieškovas L. P. turi teisę reikalauti pripažinti akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu įmokėtas BAB bankui Snoras pinigines lėšas, kurios nebuvo grąžintos, indėliais pripažinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas IID ieškovui draudimo išmoką už akcijų pasirašymo sutartis išmokėjo bylos nagrinėjimo eigoje – į L. P. nurodytą sąskaitą 2018-10-18 išmokėta maksimali 100 000 Eur dydžio draudimo išmoka pagal ieškovo pasirinktą indėlių garantijų sistemą (b.l. 204, 220-223).

Dėl palūkanų

Tačiau tarp šalių išliko ginčas dėl materialinių ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo IID, kurias ieškovas prašė priteisti 2018 m. kovo 30 d. pareiškimu.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, ESTT prejudicinį sprendimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aktualią praktiką, Lietuvos apeliacinio teismo aktualią praktiką, sutinka su ieškovo ir jo atstovo argumentu, kad 2016 m. spalio 24 d. procesiniame dokumente, priešingai negu savo paaiškinimuose teigia atsakovas IID, ieškovas L. P. aiškiai ir nedviprasmiškai įgyvendino savo teisę pasirinkti taikomą draudimo sistemą, ieškinyje prašydamas ir visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikydamasi pozicijos, jog jo pagal akcijų pasirašymo sutartis BAB bankui Snorui perduotos piniginės lėšos yra indėliai bei prašydamas ginčui spręsti taikyti ne tik IĮIDĮ bet ir tiesiogiai remtis Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/19EB dėl indėlių garantijų sistemų. Teismas sprendžia, kad tokiu būdu ieškovas pirminiame ieškinyje išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 95/19/EB. Dėl šios priežasties teismas teisiškai nepagrįstomis pripažįsta atsakovo argumentą dėl ieškovo jam taikytinos kompensacijų sistemos nepasirinkimo ar būtinumo dar kartą ją pasirinkti.

Tačiau teismas iš esmės sutinka su atsakovo IID argumentais, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog IID pažeidė piniginės prievolės vykdymo terminą neišmokėdamas draudimo išmokos iškarto draudžiamojo įvykio dieną ar, kaip nurodo ieškovas, per 30 darbo dienų.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (1 dalis). Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje e3K-7-3-687/2019, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo, akcentavo tai, kad atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas yra pagal Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto įsteigta ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruota valstybės įmonė. Jos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Finansų ministerija. VĮ Indėlių ir investicijų draudimas veiklą reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas ir kiti teisės aktai, jei IĮIDĮ nenustato ko kita, taip pat savo įstatais (IĮIDĮ 16 straipsnis 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.)).

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas nustato indėlių, laikomų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtuose bankuose, Lietuvos Respublikoje įsteigtuose užsienio bankų filialuose bei centrinėje kredito unijoje ir kredito unijose draudimo tvarką, draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, jų dydį bei bankų, finansų maklerių įmonių ir valdymo įmonių, turinčių teisę teikti investicines paslaugas, taip pat bankų filialuose, užsienio finansų maklerio įmonių ir valdymo įmonių filialuose prisiimtų įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarką ir draudimo išmokų išmokėjimo tvarką, dydį (IĮIDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindama šiame įstatyme nustatytus veiklos tikslus, draudimo įmonė kaupia lėšas Indėlių draudimo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fonduose (IĮIDĮ 18 straipsnio 1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.).

IĮIDĮ (redakcijos, galiojusios iki 2015 m. gruodžio 3 d.) įgyvendinamos 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeista 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB (toliau – Indėlių direktyva), ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva). Indėlių direktyvos tikslas – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir skatinant indėlininkų apsaugą, užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, apsaugoti nuo rizikos (išlaidų), kurią sukeltų masinis indėlių atsiėmimas iš kredito įstaigų, užtikrinti, kad per labai trumpą laiką būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos.

Taigi VĮ Indėlių ir investicijų draudimas yra viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikla įgyvendina indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą, užtikrinančią indėlininkų ir investuotojų teisę gauti nustatyto dydžio draudimo išmoką draudžiamojo įvykio atveju. Indėlių ir investicijų garantijų sistemos paskirtis – ne tik kompensuoti problemų turinčio banko indėlininkų ir investuotojų nuostolius (išmokėti įstatyme nustatyto dydžio išmokas), bet ir išlaikyti jų pasitikėjimą finansų įstaigomis, prisidėti prie finansų sistemos stabilumo, patikimumo ir saugumo stiprinimo, išlaikyti visą valstybės finansų sistemą stabilią. Lietuvos indėlių ir investicijų garantijų sistemos fondus administruojančios VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veikla panaši į draudimo veiklą, tačiau jos tikslai, teisinis statusas, teisės ir pareigos yra kitokie nei kitų draudimo įmonių. IĮIDĮ reguliuojamiems santykiams netaikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga įvykus draudžiamajam įvykiui (apibrėžtam IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje) mokėti įstatyme nustatyto dydžio draudimo išmokas kyla ne iš draudimo sutarties, o iš IĮIDĮ, tai reiškia, kad nesusiklosto klasikiniai draudimo teisiniai santykiai civilinės teisės prasme. Ši VĮ Indėlių ir investicijų draudimas teisinio statuso ir veiklos reglamentavimo specifika yra reikšminga sprendžiant dėl pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo.

Minimoje kasacinio teismo nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą priteisti kompensuojamąsias palūkanas už, jos manymu, pavėluotą indėlių draudimo išmokos mokėjimą, todėl išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog teisiškai reikšminga vertinti aplinkybę, ar atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą.

Kasacinėje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė su AB banku Snoras 2011-08-31 d. pasirašė Indėlio sertifikato įsigijimo sutartį ir įsigijo paties draudėjo (AB banko Snoras) vertybinį popierių – indėlio sertifikatą. AB bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 24 d. pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija, t. y. įvyko draudžiamasis įvykis. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 3 d.) buvo expressis verbis nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas buvo įgyvendinęs vieną iš Indėlių direktyvoje nustatytų išimčių – apsaugos netaikymą pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams <...>.

CK 1.102 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, metines palūkanas ir kitas įstatymų nustatytas teises. Taigi, akcijos yra vertybinis popierius, patvirtinantis atitinkamą vertę (sumą) ir akcininko teises į akcijas, įmonės valdymą bei pelno dalį, palūkanas.

Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu akcijos indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų expressis verbis buvo įtrauktos į nedraudžiamų įsipareigojimų sąrašą.

Minimoje kasacinio teismo byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad direktyvos nėra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktai. Direktyvos adresatas pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį yra valstybės narės. Tiesioginio ES teisės taikymo pobūdis reiškia, kad nuo priėmimo momento atitinkamas aktas (pvz., reglamentas) kartu automatiškai tampa nacionalinės teisės dalimi nereikalaujant atskirai priimti kokių nors vidaus įgyvendinimo priemonių, todėl toks teisės aktas taip pat sukelia tiesioginius teisinius padarinius. Atsižvelgiant į tai, kad direktyvos tiesioginio taikymo savybe nepasižymi, valstybės narės savo nacionalinės teisės sistemose privalo imtis visų reikalingų priemonių jų veiksmingumui užtikrinti siektino tikslo atžvilgiu. Šias pareigas valstybės narės įgyvendina kompetentingų institucijų, pirmiausia įstatymų leidybos, vykdoma veikla. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į ESTT. Atsakovas ir jo veikla nepatenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalyje nustatytą subjektų, kuriems įtvirtinta teisė ir (ar) pareiga kreiptis į ESTT prašant pateikti ES teisės turinio išaiškinimą, – teismo plačiąja prasme – kategoriją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 nagrinėdama analogišką akcijų pasirašymo sutartis sudariusių asmenų 2014 m. iškeltą ginčą kreipėsi į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, inter alia, klausimu, ar Indėlių direktyvos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad indėliu pagal šią direktyvą gali būti laikomos asmenų sutikimu nurašytos arba pačių asmenų pervestos ar įmokėtos lėšos į kredito įstaigos vardu atidarytą sąskaitą, esančią kitoje kredito įstaigoje; ar Indėlių direktyvos 7 str. 1 d. ir 8 str. 3 d. nuostatos kartu turi būti suprantamos taip, kad indėlių draudimas iki 7 str. 1 d. nurodytos sumos turi būti išmokamas kiekvienam asmeniui, kurio reikalavimo teisė gali būti nustatyta iki tos dienos, kai yra priimami Indėlių direktyvos 1 str. 3 d. i ir ii p. nurodyti sprendimai; ar Direktyvos prasme indėlio, kaip kredito likučio, susidariusio dėl bankinių sandorių sąvokos aiškinimui svarbus „įprastinės bankinės operacijos“ apibrėžimas ir kt.

Primintina, kad civilinė byla pagal ieškovo L. P. ieškinį dėl akcijų pasirašymo sutarčių pasirašymo pagrindu įmokėtų piniginių lėšų pripažinimo indėliu aprašytomis sąlygomis ir draudimo išmokos išmokėjimo buvo sustabdyta, iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės pirmiau nurodytą civilinę bylą Nr. 3K-3-213-687/2018. Minėta, kad ESTT 2018 m. kovo 22 d. priimtame prejudiciniame sprendime, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, nurodė, kad Indėlių ir Investuotojų direktyvų nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nagrinėjamu atveju esant situacijai, kai skoliniams reikalavimams taikomos tiek Direktyvoje 94/19/EB nurodytos indėlių garantijų sistemos, tiek Direktyvoje 97/9/EB nurodytos investuotojų kompensavimo sistemos ir kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis šia nuostata, negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Esant tokiai situacijai, būtent pastarieji turi pasirinkti, pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant šias dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją. Skolinių reikalavimų turėtojai negali naudotis dviguba kompensacija. Vadovaudamasi ESTT prejudiciniame sprendime pateiktu aiškinimu, teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad tokia situacija, kai kredito įstaiga su savo klientais sudaro sutartis dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kurių emitentė yra ši įstaiga, pasirašymo, yra investicinė paslauga (prejudicinio sprendimo 69 punktas).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas šioje byloje konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos indėlių draudimo sistemą nustatančių imperatyviųjų nacionalinės teisės normų atsakovui IID nebuvo nustatyta pareigos mokėti draudimo išmoką akcijų turėtojams nagrinėjamomis aplinkybėmis. Taigi nacionalinės teisės aktuose nebuvo nustatyta akcijas pasirašiusių asmenų teisės gauti draudimo išmoką, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 3K-3-213-687/2018, konstatavo, kad tokia teisė kyla iš ES reguliavimo.

Konstatuotina, kad atsakovo IID pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas AB banko Snoras akcijų pasirašymo sutartis sudariusiems asmenims, kurie ir akcijų pasirašymo sutartims netekus galios atsirado 2018 m. liepos 4 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018. Byloje nustatyta, kad atsakovas nebuvo gavęs iš AB banko „Snoras“ duomenų apie indėlininką ieškovą L. P. bei jam priklausančią draudimo išmoką, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išnagrinėjus minėtą civilinę bylą, atsižvelgdamas į analizuotą nutartį bei į ESTT prejudicinį sprendimą sujungtose bylose Nr. C 688/15 ir C 109/16, 2018 m. rugpjūčio 29 d. pateikė informaciją apie mokėtinas išmokas visiems BAB banko Snoras neišleistų obligacijų ir neregistruotų akcijų turėtojams. Ieškovui draudimo išmoka buvo išmokėta 2018 m. spalio 18 d. Sutiktina su atsakovo argumentais, kad draudimo išmoka už AB banko Snoras neregistruotas akcijas išmokėta kasaciniam teismui išaiškinus ir nustačius, kad būtent šie konkretūs šio emitento neregistruoti vertybiniai popieriai (akcijos) nagrinėjamu atveju iš esmės prilygo paprastam indėliui. Tačiau atsakovas IID neturėjo teisinio pagrindo savarankiškai išaiškinti imperatyviosios ir privalomos vykdyti IĮIDĮ teisės normų kitaip, nei buvo joje nustatyta. Pažymėtina, kad šios teisės normos neatitiktis ES teisei iki ESTT prejudicinio sprendimo nebuvo akivaizdi.

Kaip jau minėta, VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (IID), išmokėdamas draudimo išmoką, veikia kaip viešosios teisės subjektas, todėl jis gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai nustatyta jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Kad būtų galima išmokėti draudimo išmoką, IID turi atlikti šiuos įstatyme nustatytus veiksmus: pirma, nustatyti, kad įvyko draudžiamasis įvykis (IĮIDĮ 2 str. 2 d.); antra, nustatyti, kad asmuo yra indėlininkas (IĮIDĮ 2 str. 3 d.); trečia, nustatyti, kad turimas indėlis ar kitas vertybinis popierius yra draudimo objektas (IĮIDĮ 3 str. 1, 4 d.d.); ketvirta, apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus, investuotojus ir kt. (IĮIDĮ 10 str. 3 d.). Šiems veiksmams atlikti draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 str. 6 d.). Be to, besikreipiantys asmenys kaip šiuo atveju – turi pasirinkti pagal kurią sistemą, nustatytą nacionalinėje teisėje įgyvendinant minėtas dvi direktyvas, pasinaudoti teise į kompensaciją. Pažymėtina, kad iki bylos iškėlimo ieškovas nepasirinko draudimo sistemos.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad IĮIDĮ 10 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d.) nustatytas 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos draudimo išmokos išmokėjimo terminas skirtas įprastoms situacijoms, kai nėra ginčo dėl draudimo objekto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr.e3K-7-3-687/2019 išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad įvykus draudžiamajam įvykiui VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, priimdama sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, turi konstatuoti visumą įstatyme nustatytų faktų.

Nagrinėjamu atveju AB banko Snoras neišleistų akcijų turėtojas, negavęs draudimo išmokos, teisme ginčijo atsakovų argumentus, prašydamas pripažinti juos nepagrįstais, o sumokėtas lėšas – indėliais. Klausimas, ar (ieškovo įgytas) neišleisti vertybiniai popieriai – akcijos – yra draudimo objektas ir jeigu taip – pagal kokią draudimo sistemą, buvo iškeltas tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, šiam kreipusios į ESTT dėl prejudicinio sprendimo keliose sujungtose bylose. Išsprendus šį klausimą pirmiau nurodytoje kasacinėje byloje dėl tapačių vertybinio popieriaus (akcijų), ketinamų išleisti to paties banko, draudžiamumo, nors pinigai pervesti į kitoje finansinėje įstaigoje atidarytą atsakovo banko sąskaitą atsakovas IID ieškovui draudimo išmoką išmokėjo per protingą terminą.

Teismas priėjo prie išvados, jog pagal draudžiamojo įvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas IID praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą ir privalo mokėti ieškovui kompensuojamąsias palūkanas už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą, kadangi draudimo išmoką nagrinėjamu atveju išmokėjo per protingą laiką (CK 6.37, 6.210, 6.261 str.). Dėl pirmiau nurodytų argumentų visumos ieškovo ieškinys likusioje dalyje atmestinas šioje dalyje kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis). Esant tokiai teismo išvadai, senaties termino klausimas tampa neaktualus, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.

Ieškovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už procesinių dokumentų parengimą ir už atstovavimą teisme – L. P. patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 2 000,00 Eur (b.l. 162-163, 184-187). Ieškovas byloje sumokėjo 2 542 Eur žyminio mokesčio (b.l. 212).

Pažymėtina, kad ieškovo ieškinys paliekamas nenagrinėtas dalyje atsakovams ieškinį šioje dalyje pripažinus ir įvykdžius ieškovui prievolę. Ieškovas pirminiu 2016 m. ieškiniu pagal sandorius sumokėtas lėšas prašė pripažinti indėliais būtent siekdamas realizuoti savo teisę į draudimo išmoką, kadangi atsakovas BAB bankas Snoras neteikė IID duomenų apie draudiminį įvykį, o atsakovas IID draudimo išmokos neišmokėjo iki 2018-10-18. Esant nustatytoms tokioms bylos aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos Advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugos) maksimalaus dydžio, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš atsakovų IID ir BAB banko Snoras bankroto administravimui skirtų lėšų lygiomis dalimis proporcingai tenkinto (atsakovų savo iniciatyva patenkinto) ir atmesto (20 proc.) reikalavimo dydžiui – po 800 Eur (CPK 93 str.). Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Kadangi teismas nepradėjo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo nagrinėjimo, ieškovui grąžintina 100 proc. žyminio mokesčio, sumokėto už reikalavimą dėl pripažinimo ir dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kas sudaro 1 816,48 Eur (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Likusį ieškovo ieškinio reikalavimą dėl 24 150,68 Eur materialinių palūkanų priteisimo teismui sprendimu atmetus, 725,52 Eur žyminis mokestis lieka valstybei (už išvestinį reikalavimą priteisti procesines palūkanas žyminis mokestis atskirai neimamas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Palikti ieškovo L. P. ieškinį atsakovams BAB bankui Snoras ir VĮ Indėlių ir investicijų draudimas nenagrinėtą dalyje dėl 371.073,04 Eur (1.281.241,00 Lt) lėšų, sumokėtų už pasirašytas akcijas, pripažinimo indėliu ir dėl 100 000 Eur draudimo išmokos išmokėjimo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 800 Eur (aštuoni šimtai eurų 00 cnt) bylinėjimosi išlaidų ieškovo L. P. naudai.

Priteisti iš atsakovo BAB banko Snoras bankroto administravimui skirtų lėšų 800 Eur (aštuoni šimtai eurų 00 cnt) bylinėjimosi išlaidų ieškovo L. P. naudai.

Grąžinti ieškovui L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1 816,48 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai šešiolika litų 48 cnt) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.