- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-07
- Bylos Nr.
- 2K-273/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00015-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Vytautas Masiokas, Vytautas Piesliakas (pran.)
- Nuteistasis
- D. P.
- Nukentėjusysis
- R. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per šešis mėnesius atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Šiuo nuosprendžiu iš D. P. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 195 Lt, nukentėjusiajam R. D. – 400 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1300 Lt advokato atstovavimo išlaidoms padengti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo D. P. apeliacinis skundas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. nuteistas už tai, kad, 2009 m. sausio 4 d., apie 18.10 val., V. P. priklausančio namo kieme, adresu (duomenys neskelbtini), Kauno raj., tyčia vieną ar daugiau kartų sudavė ranka nukentėjusiajam R. D. į veidą, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą viršutinės lūpos odoje, viršutinės lūpos muštinę žaizdą, pogleivio kraujosruvą viršutinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvą viršutinių dantų dantenose, viršutinių 2 ir 3 kairių dantų panirimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 417 straipsnis, nes, nuteistojo manymu, byla turėjo būti nutraukta, pereinant iš valstybino kaltinimo į privatų. Teismai taip pat pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nevisapusiškai bei šališkai vertino bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo R. D. ir liudytojų J. D., J. S. parodymais, nepagrįstai atmetė liudytojos V. P.-D. parodymus, nevertino aplinkybės apie metalinės mentelės atsiradimą nukentėjusiojo rankose, ignoravo faktą dėl nukentėjusiojo ir liudytojų J. D., J. S. priešiškumo D. P. bei jo motinai. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo nuoroda, kad pirmosios instancjos teismas tinkamai ištyrė įrodymus.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai jam netaikė BK 28 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į nederamą paties R. D. elgesį (stūmė D. P. motiną, spardė šunį, sugriebė kasatorių už drabužių), neįvertino konfliktavusių nukentėjusiojo ir nuteistojo jėgų santykio. Nuteistasis tvirtina veikęs būtinosios ginties sąlygomis – išgirdo motinos šauksmą ir išbėgo jos ginti nuo R. D.. Konflikto metu D. P. gynęsis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nes padarė nukentėjusiajam tik nežymų sveikatos sutrikdymą, kėsinimasis į jį, jo motiną ir šunį buvo realus bei akivaizdus, tačiau teismai to neįvertino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo D. P. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad teismai įvertino bylos įrodymus, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais. Teismas pagrįstai rėmėsi tais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos faktiniai duomenys, ir neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais R. D., liudytojų J. D. bei J. S. parodymais. Teismas nenustatė aplinkybių būtinajai ginčiai konstatuoti, todėl pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų. Prokurorė taip pat nurodo, kad teismas tinkamai vykdė BPK 417 straipsnio nuostatas ir kasatoriaus teisių nepažeidė. Nei kaltininkas, nei nukentėjusysis nesutiko teisme taikytis, todėl kasatoriaus teiginys dėl šių nuostatų pažeidimo nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo skundą nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.
Atsiliepimu į nuteistojo D. P. kasacinį skundą nukentėjusysis R. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš D. P. 600 Lt nukentėjusiojo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą atlyginti. Nukentėjusysis nurodo, kad teismas nepažeidė BPK 417 straipsnio nuostatų, nukentėjusiojo prašymu pagrįstai tęsė bylos nagrinėjimą nenutraukdamas bylos ir pripažino D. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas bylos įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei išanalizavęs ištirtus įrodymus, atsakė į apeliacinio skundo argumentus. Teismai nenustatė būtinosios ginties sąlygų ir pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų. Kasatoriaus versijos apie nukentėjusiojo smurtinius veiksmus, kėsinimąsi ir nuteistajam iškilusį realų pavojų nepatvirtina objektyvūs bylos įrodymai.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. P. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 417 straipsnio taikymo
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, nes netaikė BPK 417 straipsnio, neperėjo iš valstybinio kaltinimo į privatų ir nenutraukė baudžiamosios bylos.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas D. P. buvo atliekamas pagal kaltinamą dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – R. D. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti buvo paskirta atlikti papildoma teismo medicinos ekspertizė, kurios akto Nr. EG 2188/10(02) išvada sveikatos sutrikdymo mastas R. D. buvo pakeistas iš nesunkaus sveikatos sutrikdymo į nežymų. Pasikeitus bylos aplinkybėms ir atsiradus pagrindui D. P. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1dalį, atsirado galimybė pereiti iš valstybinio kaltinimo į privatų, taikant BPK 417 straipsnio nuostatas.
Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas, kai dėl padarytos veikos turėjo būti vykdomas tik privatus kaltinimas (BPK 407 straipsnis), nėra besąlygiškas pagrindas teismui tokią bylą nutraukti. BPK 417 straipsnis numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Vadovaudamasis šio straipsnio 2 dalimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio kodekso 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nukentėjusiajam reikalaujant, jog kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos.
Šioje byloje susitaikymo galimybė buvo aiški tiek nukentėjusiajam, tiek kaltininkui. Nors nukentėjusysis teisiamajame posėdyje nedalyvavo, jis savo valią išreiškė raštu. Teismui pateiktame pareiškime (T. 2, b. l. 43) R. D. išdėstė reikalavimą tęsti baudžiamosios bylos nagrinėjimą ir nurodė, kad taikytis su kaltinamuoju, jei jo veika būtų perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, jis nenori ir reikalauja D. P. nuteisti, paskiriant jam bausmę. D. P. teisme taip pat išdėstė savo poziciją, teigdamas esąs nekaltas ir dėl to neturintis pagrindo taikytis.
Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, esminio BPK pažeidimo nepadarė.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo ir būtinosios ginties
Nuteistasis kasaciniame skunde teigia, kad teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir šališkai vertino bylos įrodymus, vadovavosi tik nukentėjusiojo R. D. ir liudytojų J. D., J. S. parodymais bei nepagrįstai atmetė kitus įrodymus, išnagrinėjo ne visas bylos aplinkybes. Šie nuteistojo D. P. argumentai nepagrįsti.
Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Nukentėjusiojo R. D., liudytojų V. P.–D., J. S., J. D. ir paties D. P. parodymai buvo išnagrinėti bei įvertinti, atsižvelgiant į tai, kiek jie sutampa tarpusavyje, patvirtina reikšmingas faktines aplinkybes, ir kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, rašytiniai įrodymai. Teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais liudytojų J. D. ir J. S. parodymais, kuriuos iš dalies patvirtino ir pats nuteistasis. Tai, kad bylos duomenys buvo tiriami išsamiai bei nešališkai, rodo ir papildomos teismo medicinos ekspertizės paskyrimas. Teismas suabejojo byloje esančios specialisto išvados teisingumu ir, tenkindamas kaltinamojo gynėjo prašymą, paskyrė papildomą teismo medicinos ekspertizę, kurios akto Nr. EG 2188/10(02) išvados pagrindu vėliau D. P. nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką.
Kasatorius tvirtina veikęs būtinosios ginties sąlygomis. Teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma byloje nustatyta, kad konfliktinė situacija kilo R. D., J. D. ir J. S. atėjus į V. P.–D. kiemą pasiaiškinti dėl gauto pranešimo apie pastarosios liudytojos netinkamą elgesį sodų bendrijos teritorijoje. Konfliktą pradėjo ir paleido šunį V. P.–D., o jos sūnus D. P., pašauktas motinos, išbėgo į kiemą ir sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą.
Sutinkamai su BK 28 straipsnio 1 dalimi asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas padarė teisingą išvadą, kad D. P. veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų. Teismas nenustatė pavojingo kėsinimosi, kaip vienos iš būtinosios ginties sąlygų. Kasatoriaus nurodytas aplinkybes apie tai, kad jo motina jį pašaukė išeiti į kiemą, nes R. D. spardė šuniuką, atėmė iš V. P.–D. mentelę, o atėję aiškintis nukentėjusysis ir liudytojos buvo nusiteikę priešiškai prieš jį bei jo motiną dėl to, kad manė, jog ši pila už tvoros gamtines atliekas, teismas ištyrė ir pagrįstai nevertino kaip pavojingą kėsinimąsi. Teismas konstatavo, kad D. P., išbėgęs į kiemą neįsitikino, ar R. D. savo veiksmais kelia realią grėsmę nuteistojo motinos sveikatai, ir pats pradėjo smurtauti, suduodamas ranka nukentėjusiajam į veidą.
Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, neapsiribojo tik nuoroda į pirmosios instancijos teismo tinkamai atliktą įrodymų tyrimą, o išsamiai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, išnagrinėjo BK 28 straipsnio taikymo klausimus ir pasisakė dėl faktinių bylos duomenų vertinimo bei apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo. Laikyti, kad teismai, šioje byloje vertindami bylos aplinkybes bei įrodymus, susijusius su nuteistojo veikos kvalifikavimu ir BK 28 straipsnio 1, 2 dalių taikymu, nesilaikė BPK reikalavimų, nėra pagrindo – nuosprendžio ir nutarties išvados pagrįstos įrodymų visuma, nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, o kasatoriui nepalankus įrodymų vertinimas negali būti laikomas neteisingu įrodymų vertinimu.
Kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų tiriant ir nagrinėjant bylą nepadaryta, todėl nesant BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ar nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo D. P. kasacinį skundą atmesti.