- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-292-212/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02444-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- R. B., D. T.
- Ieškovas
- UAB „Tomadas“
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovės UAB „Tomadas“ ieškinį atsakovams R. B., D. T., trečiajam asmeniui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Tomadas“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir D. T. 1‘347,94 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 30 Eur žyminio mokesčio.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2016 m. gruodžio 2 d. ieškovė UAB „Tomadas“ su Panevėžio apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarė Viešojo pirkimo paslaugų sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. 50-ST2-140, kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei, atitinkamai, priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Ieškovė 2017 m. liepos 25 d. gavo Panevėžio apskrities VPK pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo sulaikyta dėl Kelių eismo taisyklių 222 ir 147 punktų reikalavimų pažeidimų bei administracinių nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 1 dalyje. Automobilis nugabentas saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini).
3. Panevėžio apskrities VPK elektroniniu paštu atsiuntė 2017 m. rugpjūčio 18 d. Leidimo atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę kopiją, kuris buvo išduotas automobilio savininkei R. B.. Ieškovė 2017 m. lapkričio 21 d. raštu kreipėsi į R. B. (pranešimas siųstas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu) su pranešimu dėl transporto priemonės atsiėmimo ir apmokėjimo už jos transportavimą ir saugojimą, tačiau iš jos jokio atsakymo nesulaukė. Ieškovė 2018 m. sausio 10 d. pakartotiniu pranešimu kreipėsi į R. B., dar kartą ją informuodama apie susidariusį įsiskolinimą ir būtinybę atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Ieškovė užklausimo atsakymą iš Panevėžio apskrities VPK gavo 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 50-S-2934(1.30). Jame asmeniu, kuris vairavo transporto priemonę ir pažeidė KET buvo nurodytas D. T.. Kadangi D. T. nėra deklaravęs savo gyvenamosios vietos, kreipėsi į Panevėžio apskrities VPK, kad suteiktų informaciją apie šio atsakovo faktinę gyvenamąją vietą. Panevėžio apskrities VPK neturėjo informacijos apie jo faktinę gyvenamąją vietą, todėl atsiuntė atsakovo motinos Z. L. gyvenamosios vietos adresą. Ieškovė 2018 m. vasario 5 d. iš R. B. gavo pareiškimą, kuriame nurodyta, kad 2017 m. liepos 25 d. ji transporto priemonės nevairavo ir nepadarė eismo įvykio, todėl nežada atsiskaityti su ieškove už suteiktas transportavimo ir saugojimo paslaugas. Nurodė, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl transporto priemonės vagystės, kuriame ji pripažinta nukentėjusiąja, tačiau jokių įrodančių dokumentų apie ikiteisminį tyrimą nepateikė ir neatsiuntė. Atsakovei dar 2017 m. rugpjūčio 18 d. Panevėžio apskrities VPK išdavė Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Taigi atsakovė jau nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d. privalėjo pasiimti savo transporto priemonę iš sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies nuostatomis, ieškovei už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą turi atlyginti automobilio savininkas ir jo teisėtas valdytojas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų R. B. ir D. T. 1‘347,94 Eur skolą, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą 1‘347,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas – po 15,00 Eur žyminio mokesčio – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ naudai. Priteisė iš atsakovų R. B. ir D. T. po 5,70 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
5. Nustatė, kad ieškovė su Panevėžio apskrities VPK 2016 m. gruodžio 2 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutartį Nr. 50-ST2-140, kuria ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono teritorijoje Sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka. 2017 m. liepos 25 d. Panevėžio apskrities VPK pareigūno surašytas Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas, kuriuo nuspręsta priverstinai nuvežti transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nes vairuotojas pažeidė KET 222 ir 147 punktų reikalavimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Minėta transporto priemonė nuvežta saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią adresu Elektronikos g. 80, Panevėžys. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A15.-792-978/2017, atsakovas D. T. pripažintas kaltu dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir ANK 417 straipsnio 8 dalyje, padarymo, kadangi jis 2017 m. liepos 25 d. apie 11 val. 14 min., vairuodamas transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nors neturėjo teisės vairuoti, nes jos nebuvo įgijęs, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi, taip pat iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai. Minėtu nutarimu atsakovui D. T. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1‘500 Eur dydžio bauda, transporto priemonė VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nekonfiskuota.
6. Atsižvelgęs į tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A15.-792-978/2017, nekonfiskavo transporto priemonės, Panevėžio apskrities VPK pareigūnas 2017 m. rugpjūčio 18 d. išdavė Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei R. B., kuri jos priverstinio nuvežimo metu ir iki šiol nepertraukiamai yra šios transporto priemonės savininkė. Ieškovė atsakovei R. B. 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. sausio 10 d. siuntė pranešimus, ragindama sumokėti už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. 2018 m. sausio 23 d. iš Panevėžio apskrities VPK gavusi atsakymą į užklausimą ir nustačiusi, kad asmuo, nubaustas už KET ar kus pažeidimus vairuojant minėtą transporto priemonę yra D. T., taip pat gavusi iš atsakovės 2018 m. vasario 5 d. pareiškimą, tokio pat pobūdžio pranešimus 2018 m. vasario 9 d. bei 2018 m. kovo 5 d. ieškovė siuntė ir atsakovui D. T..
7. Transporto priemonė iš priverstinio saugojimo aikštelės atsiimta nebuvo ir yra ieškovės saugoma iki šiol, atsakovai su ieškove neatsiskaitė, todėl už priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugas yra susidariusi 1‘347,94 Eur skola, susidedanti iš 84,70 Eur sumos, apskaičiuotos už transporto priemonės priverstinio nuvežimo paslaugą, ir 1‘263,24 Eur sumos, apskaičiuotos už transporto priemonės saugojimo paslaugą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. (priverstinio transporto priemonės nuvežimo dienos) iki 2018 m. balandžio 11 d. (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo teismui dienos), iš viso už 261 dieną, kurią ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų (transporto priemonės savininko ir valdytojo). Pažymėjo, jog šiuo atveju ieškovė pasinaudojo teise reikalauti prievolės įvykdymo visa apimtimi tiek iš transporto priemonės savininko, tiek iš valdytojo.
8. Teismas nesutiko su atsakovės nuomone, jog ji neturinti atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, kadangi atsakovo D. T. ji nepažįsta, transporto priemone naudotis leidimo jam nedavė. Iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 06-2-00211-17 medžiagos nustatė, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo pagal atsakovės R. B. pareiškimą dėl jai priklausančios transporto priemonės VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės, o vėliau, įtarimą pareiškus D. T.. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2018 m. birželio 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje. Su tokia išvada, atmetę R. B. skundus, sutiko ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2018 m. liepos 4 d. nutarimu, Panevėžio apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi bei Panevėžio apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. galutine ir neskundžiama nutartimi.
9. Iš ikiteisminio tyrimo apklausos protokoluose užfiksuotų A. B. parodymų nustatė, kad buvusi sutuoktinė R. B., išvažiuodama atostogauti, šiam davė jai priklausančios transporto priemonės VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), raktelius, kad jis transporto priemonę prižiūrėtų, kol jos nebus, taip pat leido jam transporto priemone naudotis. Šią aplinkybę patvirtino ir pati atsakovė R. B., teismo posėdyje nurodydama, kad išvykdama atostogauti, savo transporto priemonę paliko buvusiam sutuoktiniui A. B., su kuriuo, nutraukus santuoką, ji ir toliau kartu gyvena bei veda bendrą ūkį. Liudytojas A. B. apklausiamas nuosekliai tvirtino, jog D. T. transporto priemonės ar jos raktelių nedavė, tuo tarpu D. T. nurodė, kad važiuoti minėta transporto priemone pasiūlė pats A. B. bei davė jos raktelius. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta tiesioginė aptariamo įvykio liudytoja I. R.. Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos bei pačios atsakovės R. B. duotų paaiškinimų byloje akivaizdu, kad A. B. ir atsakovas D. T. yra draugai, įvykio išvakarėse gausiai vartojo alkoholinius gėrimus namuose, kuriuose R. B. gyvena kartu su buvusiu sutuoktiniu A. B.. Todėl byloje esant nustatytiems tokiems duomenims, atsakovei R. B. nepateikus jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, darė išvadą, kad atsakovė R. B. neįrodė, jog transporto priemonė iš jos buvo pavogta ar kitokiu būdu neteisėtai užvaldyta.
Atsiliepimas
10. Atsakovė R. B. taip pat nurodė, kad minėta transporto priemonė ieškovės saugojimo aikštelėje yra saugoma kaip daiktinis įrodymas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-2-00211-17 ir tai patvirtina byloje pateiktas šiam tyrimui vadovaujančio prokuroro P. J. 2018 m. vasario 27 d. raštas, todėl atlygio ieškovė gali reikalauti ir iš Panevėžio apskrities VPK, tačiau šį jos argumentą paneigė ikiteisminio tyrimo Nr. 06-2-00211-17 bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
11. Iš 2018 m. vasario 27 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros rašto „Dėl pareiškimo nagrinėjimo“ nustatė, jog šiuo raštu buvo atsakyta į 2018 m. vasario 5 d. gautą atsakovės R. B. pareiškimą, kuriuo ji prašė informuoti apie tolimesnį daiktinio įrodymo transporto priemonės VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), saugojimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-2-00211-17, taip pat informuoti UAB „Tomadas“, kad šios transporto priemonės saugojimo išlaidos yra procesinės išlaidos, kurios atlikus tyrimą teismo sprendimu priteistinos iš nusikaltimą padariusio asmens, o ne iš jos. Šiuo raštu atsakovės R. B. pareiškimas pripažintas kartotiniu ir paliktas nenagrinėtu, kadangi kreiptasi tuo pačiu klausimu, kuris buvo išnagrinėtas įstatymų nustatyta tvarka, o pareiškime nenurodyta jokių naujų aplinkybių. Minėtu 2018 m. sausio 30 d. raštu Nr. IBPS-S-52408 atsakovė R. B. buvo informuota, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-2-00211-17 transporto priemonė VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nėra saugoma kaip įrodymas, nes ji niekada nebuvo ir šiuo metu nėra paimta minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje. Be to, atsakovė R. B. dar Panevėžio apskrities VPK 2018 m. sausio 23 d. raštu Nr. 50-S-2975.(15.4.18E) „Dėl informacijos pateikimo“ buvo informuota, kad administracinėje byloje Nr. A15.-792-978/2017 transporto priemonė VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), buvo priverstiniu transporto priemonės nuvežimo aktu pristatyta į UAB „Tomadas“ aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovės R. B. nurodyta Sutarties 2.2.2. papunkčio nuostata, numatanti, kad paslaugos teikėjas turi teisę už saugomos ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą gauti atlygį iš policijos įstaigos, šiuo atveju netaikytina.
Atsiliepimas
12. Atsakovė R. B. teigė, jog Sutarties 2.2.1. papunktyje numatyta, kad paslaugos teikėjas turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksų normas gauti atlygį iš administracine tvarka baudžiamų asmenų, todėl savininko solidari atsakomybė pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį galima tik esant nustatytai savininko kaltei, o jos kaltės šiuo atveju nėra.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas su tokia atsakovės R. B. argumentacija nesutiko, nes transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos yra atsiradę iš pasaugos teisinių santykių, o ne civilinės atsakomybės pagrindu, ir yra susiję su sutartinių prievolių, susijusių su pasauga, vykdymu.
14. Teismas pažymėjo ir tai, kad pakankamai ilgą transporto priemonės saugojimą ir dėl to susidariusias didesnes saugojimo išlaidas šiuo atveju lėmė pačios atsakovės R. B. pasirinktas jos teisių gynybos būdas bei delsimas atsiimti transporto priemonę iš saugomos aikštelės. Atsakovė R. B. gavusi leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir atvykusi į saugojimo aikštelę jos atsiimti, jai transporto priemonė nebuvo gražinta, kadangi ji atsisakė sumokėti tuo metu susidariusias transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Teismas nenustatė, kad ieškovei tuo metu buvo pateiktas adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais, o pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį, išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Tokie atsakovės R. B. veiksmai, teismo vertinimu, neatitiko rūpestingo bei atidaus transporto priemonės savininko elgesio standarto. Be to, ieškovei tenka pareiga išsaugoti atsakovei R. B. priklausančią transporto priemonę bei kyla atsakomybė už turto neišsaugojimą. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, jog saugotojas neturėjo galimybės pasirinkti, saugoti transporto priemonę ar ne. Teismas nenustatė, kad ieškovė vilkino pranešti atsakovei apie būtinybę atsiimti atlygintinai saugomą jai priklausančią transporto priemonę ar nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, taigi Sutartį ji vykdė sąžiningai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, laikantis bendradarbiavimo ir kooperavimosi principų.
15. Pažymėjo, jog transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų prisiteisimas (išieškojimas) iš vieno iš bendraskolių niekaip nepaneigia prievolę įvykdžiusio asmens teisės reikalauti to ką yra įvykdęs iš kito bendraskolio regreso tvarka. Todėl atsakovei R. B. manant, jog šių išlaidų atsiradimas buvo sąlygotas išimtinai kito asmens veiksmų, ji turi procesines prielaidas regreso pagrindu įstatymo nustatyta tvarka teikti savarankiškus reikalavimus šiam asmeniui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė R. B. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-12-13 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, arba apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovės R. B. atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
17. Teismas priėmė sprendimą neatsižvelgęs iš jos motyvus, kad dėl susidariusio įsiskolinimo ji nėra kalta, nes bendraatsakovis D. T. savavališkai pasiėmė jai priklausantį automobilį ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu nepataisomai jį sudaužė, o vėliau pasišalino iš įvykio vietos, o sudaužytas automobilis į ieškovei priklausančią saugojimo aikštelę buvo nutemtas ir saugomas į eismo įvykio vietą atvykusio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno E. M. sprendimu pagal Policijos komisariato su ieškove sudarytą Viešojo pirkimo paslaugų sutartį dėl priverstinio transporto nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį. Visiškai nesuprantama, kodėl teismas nesivadovavo šios sutarties nuostatomis. Pagal sutarties 4.4 punktą už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administraciniu teisės pažeidimu kodekso normas už šias paslaugas Paslaugų tiekėjui turi susimokėti administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys (Sutarties 1 priedo 1 variantas). Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu pripažino D. T. kaltu dėl administraciniu nusižengimu, numatytu ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir ANK 417 straipsnio 8 dalyje padarymo ir nubaudė subendrinta 1‘500 Eur bauda. Todėl pagal Sutarties 4.4 punktą už apeliantei priklausančios savavališkai paimtos transporto priemonės - automobilio VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą turi susimokėti administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, t. y. D. T.. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į šią sutarties nuostatą.
Žemesnės instancijos teismas
18. Be to, nei apeliantė, nei jos buvęs sutuoktinis A. B., kurio pirmos instancijos teismas net neapklausė, nebuvo davę leidimo D. T. naudotis apeliantei priklausančiu automobiliu ir šio automobilio raktelius iš namų 2017 m. liepos 25 d. rytą D. T. pasiėmė savavališkai. Tos aplinkybės yra fiksuotos pagal apeliantės pareiškimą atliktame ikiteisminiame tyrime dėl automobilio vagystės ir nepataisomo sudaužymo. Be to, apeliantė 2017 m. liepos 25 d. net nebuvo Lietuvoje. Nors ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, tačiau aplinkybė, kad D. T. neteisėtai užvaldė apeliantei priklausančią transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį už ką jis ir buvo nubaustas administracine tvarka, nėra pašalinta. Todėl pagal sutarties 4 punktą už nepataisomai sudaužyto automobilio nugabenimą ir saugojimą ieškovei priklausančioje automobilių saugojimo aikštelėje turi atlyginti D. T..
19. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. rugpjūčio 14 d. po minėto teismo nutarimo už padarytus administracinius nusižengimus ir eismo įvykio sukėlimą nubausti D. T. priėmimo, atsakovė R, B. nuvyko į Panevėžio apskrities VPK Keliu policijos biurą, jai buvo surašytas leidimas atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Taip pat nuvyko į ieškovei priklausančių priverstinai nuvežtų transporto priemonių aikštelę atsiimti savo transporto priemonės, tačiau jai transporto priemonė nebuvo atiduota. Apeliantei visiškai nesuprantama, kodėl transporto priemonė jai nebuvo atiduota ir toliau iki šiol yra priverstinai saugojama, nors ieškovei buvo pateiktas leidimas atsiimti transporto priemonę. Be to, už automobilio nutempimą ir saugojimą turėjo sumokėti kaltas asmuo – D. T.. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
Šalies argumentai
20. Mano, kad įsiskolinimas už transporto priemonės likučių saugojimą neturėtų būti jai skaičiuojamas, nes jai šios transporto priemonės likutis nebuvo grąžintas ir ji 2017 m. rugpjūčio 21 d. pareiškimu kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismo prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl vagystės ir nepataisomo transporto priemonės sugadinimo. Apie ikiteisminį tyrimą buvo informuota ir pati ieškovė. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, atsakovė R. B. suprato, jog nusikaltimą galimai padaręs asmuo turi atlyginti visus dėl savo neatsakingų ir nusikalstamų veiksmų padarytus nuostolius, t. y. ieškovei atlyginti priverstinio nuvežimo iš eismo įvykio vietos ir saugojimo išlaidas. Ieškovei buvo nusiųstas ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro P. J. raštas, kad nepataisomai sugadinto atsakovei priklausančio automobilio liekanos, kurios tuo metu buvo saugomos UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelėje Panevėžyje, yra pripažintos daiktiniu įrodymu ir bus saugomos iki ikiteisminio tyrimo pabaigos.
21. Atsakovei nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę nekreipė praktiškai jokio dėmesio. Juk kol vyko ikiteisminis tyrimas, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. birželio 08 d. atsakovė R. B. buvo įsitikinusi, jog automobilio saugojimo išlaidas atlygins jos automobilio savavališku nuvarymu įtariamas asmuo D. T.. Be to, ieškinys buvo pateiktas tuo metu, kada dar buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės R. B. pareiškimą dėl jos automobilio ir kitų asmeninių daiktų vagystės, o automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) šiame ikiteisminiame tyrime buvo pripažintas daiktiniu įrodymu, ir atsakovė R. B. iš prokuroro P. J. rašto suprato, jog ikiteisminio tyrimo byloje jos nepataisomai sudaužytas automobilis yra saugomas kaip daiktinis įrodymas. Esant šioms aplinkybėms, kyla pagrįstas klausimas, kodėl ieškovei dar 2017 rugpjūčio 21 d. negražinus atsakovei R. B. priklausančio automobilio liekanų, bei po atsakovės pareiškimo apie automobilio vagystės, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir sudaužyto automobilį pripažinus daiktiniu įrodymu, išlaidos už daiktinio įrodymo saugojimą atliekamame ikiteisminiame tyrime atsakovė R. B. turi mokėti. Akivaizdu, jog atsakovė nekalta dėl to, kad be jos žinios paimta jai priklausanti transporto priemonė, kuria savavališkai paėmė D. T. ir nepataisomai sudaužė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apeliantė D. T. naudotis transporto priemone leidimo nedavė, nes tuo metu ji net nebuvo Lietuvoje. Mano, kad ieškinys turi būti tenkintinas tik iš dalies, t. y. atsakovės atžvilgiu jis turi būti atmestinas, nes žalą ieškovei turi atlyginti kaltas asmuo D. T..
22. Be to, atsakovė R. B. apie jai priklausančios transporto priemonės paėmimą nebuvo informuota, ji nebuvo davusi sutikimo minėtąją transporto priemone naudotis D. T.. Sutartyje nėra numatyta, kad už priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas yra atsakingas ir transporto priemonės savininkas, ir nors SEAKĮ numato savininko solidarią atsakomybę, tokia savininko atsakomybė galima tik esant nustatytai savininko kaltei. Atsakovės R. B. kaltės šiuo atveju nėra. Sutartis, kurioje nėra išreikšta atsakovės R. B. valia ir kuri yra trečiojo asmens ir ieškovės sudaryta, kelia abejonių dėl to, ar nėra diskriminuojanti, kadangi jos nuostatomis susitarta dėl skirtingų įkainių, taikomų už šias paslaugas administracinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims ir policijos įstaigai. Teismas į šias aplinkybes nekreipė dėmesio.
Žemesnės instancijos teismas
23. Mano, jog teismas padarė esminių pažeidimų, kadangi ne tik nesiaiškino visų aplinkybių, kodėl ieškovė dėl automobilio priverstinio nugabenimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo į teismą kreipėsi ne po Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A15.-792-978/2017 įsiteisėjimo ir atsakovei R. B. 2017-08-21 pateikus policijos komisariato pareigūno R. B. raštą, kad automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) iš saugojimo aikštelės galima pasiimti, o tik 2018 m. gegužės 15 d., t. y. praėjus praktiškai devyniems mėnesiams nuo to laiko kaip jokio teisminio ir sutartinio pagrindo saugoti atsakovės R. B. automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir skaičiuoti už tai jo saugojimo išlaidas ieškovė neturėjo. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teisme yra neišnagrinėta ir tai traktuotinas kaip esminis procesinis pažeidimas, kuris sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą.
24. Kita svarbi aplinkybė - trečio asmens neįtraukimą į procesą. Teismas sprendime konstatavo, kad D. T. atsakovės R. B. automobilį VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) užvaldė gavęs A. B. sutikimą, tačiau šioje civilinėje byloje A. B. ne tik nebuvo apklaustas kaip svarbus liudytojas, bet ir neįtrauktas į procesą trečiuoju asmeniu. Juk dėl jo veiksmų yra atsiradusi turtinė prievolė atsakovei R. B.. Mano, jog A. B. į procesą turėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, ar net bendraatsakoviu, kadangi sprendžiant žalos atsiradimo ieškovei klausimą jo vaidmuo yra svarbus, ar dėl to, kad D. T. užvaldė atsakovės R. B. automobilinį nėra būtent A. B. kaltės civilinio kodekso taikymo prasme ir jeigu yra, tai, ar ne A. B. turėtų būti patrauktas bendraatsakoviu ir atlyginti ieškovei atsiradusią žalą.
25. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl atsakovei R. B. priklausantis automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr.(duomenys neskelbtini), o tiksliau jo liekanos nėra gražintos iki šiol ir kokiu teisniu pagrindu ieškovės automobilių saugojimo aikštelėje jis yra saugomas nuo 2017 m. rugpjūčio 18 d.
26. Atsiliepimu į atsakovės R. B. apeliacinį skundą ieškovė UAB „Tomadas“ prašo palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog apeliantė yra ginčo automobilio savininkė, o pagal SAEKĮ 33 straipsnio 8 d. transporto priemonės savininkas ir valdytojas saugojimo išlaidas atlygina solidariai. Todėl ieškovė pagrįstai apeliantę į bylą įtraukė kaip bendraskolę. Apeliantė įvykdžiusi prievolę ieškovei, visus savo reikalavimus CK 6.9 straipsnio nuostatų pagrindu bei apimtimi turi teisę nukreipti į atsakovą. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog pagal sutarties 4.4 punktą ieškovė reikalauti atsiskaitymo už suteiktas automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas privalėjo tik iš atsakovo, kaip KET ir ANK pažeidėjo, nes solidari transporto priemonės savininko ir valdytojo atsakomybė pirmiausia yra įtvirtinta specialiojoje teisės normoje - SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatose.
Atsiliepimas
27. Pažymėjo, jog apeliantė neįrodė, kad jos automobilis buvo neteisėtai užvaldytas ar pavogtas. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo duomenys, kurių pagrindu ikiteisminis tyrimas dėl vagystės buvo nutrauktas nesant padarytai nusikalstamai veikai. Be to, pati apeliantė pripažino, kad išvykdama atostogauti paliko automobilio raktelius savo buvusio sutuoktinio žinion, kuris galimai ir davė raktelius atsakovui, nes jie kartu iš vakaro vartojo alkoholinius gėrimus.
28. Nesutinka su apeliantės deklaratyviais teiginiais, jog nėra aišku kokiu pagrindu jai iš saugojimo aikštelės nebuvo grąžintas automobilis, kai ji kreipėsi į ieškovę su leidimu atsiimti automobilį. Pagal SEAKĮ 33 str. 8 d. apeliantė turėjo sumokėti išlaidas už automobilio saugojimą ir priverstinį nutempimą ir tik tada būtų atgavusi automobilį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantė būtų sumokėjusi išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą.
29. Nepagrįsti ir bylos medžiagoje esančiais rašytiniais įrodymais paneigti yra apeliantės teiginiai, jog, tariamai, ginčo ikiteisminėje stadijoje metu ji ieškovei buvo pateikusi prokuroro raštą, jog ieškovės priverstinai saugomas apeliantės automobilis yra pripažintas daiktiniu įrodymu ir bus saugomas iki ikiteisminio tyrimo pagal apeliantės pareiškimą dėl automobilio ir kitų asmeninių daiktų vagystės pabaigos. Apeliantė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros 2018-01-30 raštu Nr. IBPS-S-52408 buvo informuota, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-2-00211-17 automobilis nėra saugomas kaip įrodymas, nes jis niekada nebuvo ir šiuo metu nėra paimtas minėtoje ikiteisminio tyrimo byloje. Tai reiškia, jog, skirtingai nei įsivaizduoja apeliantė, ieškovas neturi jokio pagrindo reikalauti apmokėjimo už paslaugas iš Panevėžio apskrities VPK.
30. Pažymi, jog 2016-12-02 Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutarties Nr. 50-ST2- 140 bei SEAKĮ 33 str. 8 d. pagrindu atsirado ne tik pasaugos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir Panevėžio apskrities VPK, bet ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą minėtoje sutartyje nustatyta tvarka neatsižvelgiant į tai, kad apeliantė nėra tos sutarties šalimi. Apeliantės abejonės dėl 2016-12-02 Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutarties Nr. 50-ST2-140, tariamai, diskriminacinių įkainių skirtingiems subjektams yra niekaip nesusiję su ginčo civiline byla.
31. Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių procesinės teisės pažeidimų, dėl ko kiltų pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą. Teismas tiksliai identifikavo momentą, jog pati apeliantė atsisakė mokėti ieškovei už suteiktas paslaugas arba išduoti adekvačią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, kaip tai aiškiai numato SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatos. Būtent dėl pačios apeliantės veiksmų bei neteisingai pasirinktos gynybinės pozicijos ieškovė yra priversta ir toliau saugoti apeliantės automobilį. Tai, jog apeliantės buvęs sutuoktinis A. B. nebuvo byloje apklaustas kaip „svarbus“ liudytojas, ar net į bylą neįtrauktas trečiojo asmens arba bendraatsakovio procesiniu statusu negali būti pagrindu naikinti sprendimą. Ginčo bylos atveju, kuomet SEAKĮ 33 str. 8 d. nuostatos aiškiai numato baigtinį solidarių skolininkų ratą apeliantės įvardijamo „svarbaus“ liudytojo parodymai ar net dalyvavimas byloje niekaip neįtakotų bylos baigties. Juolab, kai A. B. byloje traukti bendraatsakoviu apskritai nėra jokio pagrindo.
32. Atsiliepimu į atsakovės R. B. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog sutinka su teismo priimtu sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
33. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
34. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio argumentais, motyvais ir išvadomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
35. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalyje. Pagal šią įstatymo normą tik du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
36. Ieškovė SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalies pagrindu skolą prašo priteisti iš transporto priemonės savininkės, t. y. atsakovės R. B., ir valdytojo, t. y. D. T., solidariai. Ta aplinkybė, jog ieškovė 2016-12-02 Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutarties Nr. 50-ST2- 140 sutarties 4.4 punkte numatė, jog už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administraciniu teisės pažeidimu kodekso normas už šias paslaugas Paslaugų tiekėjui turi susimokėti administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, neatleidžia atsakovės R. B. nuo atsakomybės įstatymo numatyta tvarka (SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis).
37. Byloje nustatyta, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A15.-792-978/2017, atsakovas D. T. pripažintas kaltu dėl administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio 2 dalyje ir ANK 417 straipsnio 8 dalyje, padarymo, kadangi jis 2017 m. liepos 25 d. apie 11 val. 14 min., vairuodamas transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nors neturėjo teisės vairuoti, nes jos nebuvo įgijęs, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir vertėsi. D. T. iš eismo įvykio vietos pasišalino nepranešęs policijai. Atsakovas D. T. buvo nubaustas pinigine bauda be transporto priemonės konfiskavimo (el. b. l. 30-32). Panevėžio apskrities VPK pareigūnas 2017 m. liepos 25 d. surašė Priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktą, kuriuo nuspręsta priverstinai nuvežti transporto priemonę VW PASSAT, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nes vairuotojas pažeidė KET 222 ir 147 punktų reikalavimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ANK 426 straipsnio 1 dalyje. Minėta transporto priemonė nuvežta saugojimui į ieškovės sulaikytų transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškovė saugojo automobilį nuo 2017 m. liepos 25 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos, ji turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo už automobilio nuvežimą ir saugojimą.
38. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidos negalėjo būti priteistos iš jos, nes atsakovas D. T. neteisėtai pasisavino jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, kad tai patvirtina jos pareiškimas dėl automobilio vagystės ir nepataisomo sudaužymo. Priešingai nei teigia apeliantė, 2018 m. birželio 9 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pagal R. B. pareiškimą buvo nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad D. T. nesiekė užvaldyti svetimo turto, o tik pasivažinėti atsakovės R. B. automobiliu, jį nuplauti (baudžiamoji byla Nr. 06-2-00211-17, b. l. 201-205). Ikiteisminio tyrimo metu apklausus A. B., I. R. ir D. T. nustatyta, kad jie visi yra pažįstami, kartu vartojo alkoholinius gėrimus autoįvykio išvakarėse. R. B. pripažino, kad išvykdama į užsienį, automobilį ir jo raktelius paliko buvusiam sutuoktiniui A. B.. Taigi, šios nustatytos aplinkybės nepatvirtina R. B. versijos, kad atsakovas D. T. neteisėtai pasisavino jai priklausantį automobilį.
39. Minėta, pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui solidariai atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas Civiliniame kodekse nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi, apeliantė, gavusi Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuro Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, pirmiausia turėjo sumokėti išlaidas ieškovei už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą aikštelėje, ir tik tuomet būtų galėjusi atsiimti savo transporto priemonę. Duomenų, jog automobilis apeliantei negrąžintas po to, kai ji sumokėjo ieškovei patirtas išlaidas, byloje nėra pateikta. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog apeliantei nesuprantama, kodėl transporto priemonė jai neatiduota ir toliau iki šiol yra priverstinai saugojama, yra deklaratyvūs.
40. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidos negali būti priteisiamos ir dėl to, jog ikiteisminio tyrimo metu automobilis buvo saugojamas kaip daiktinis įrodymas. Iš baudžiamosios bylos nustatyta, kad prokurorė L. Š. 2018-01-30 raštu informavo R. B., jog ikiteisminio tyrimo byloje automobilis VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra saugomas kaip įrodymas, nes jis niekada nebuvo ir šiuo metu nėra paimtas ikiteisminio tyrimo byloje (baudžiamoji byla Nr. 06-2-00211-17, b. l. 77). Dėl šios aplinkybės nepagrįstas ir atmestinas apeliantės argumentas, kad nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. birželio 8 d., t. y. kol vyko ikiteisminis tyrimas, automobilio saugojimo išlaidas atlygins jos automobilio savavališku nuvarymu įtariamas asmuo D. T..
41. Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pakankamai ilgą transporto priemonės saugojimą ir dėl to susidariusias didesnes saugojimo išlaidas lėmė pačios atsakovės R. B. pasirinktas jos teisių gynybos būdas bei delsimas atsiimti transporto priemonę iš saugomos aikštelės, yra visiškai pagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktais įrodymais. Atsakovė R. B., turėdama Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę, būtų ją atgavusi, jei savalaikiai būtų sumokėjusi 300 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas svarbias bylos aplinkybes, todėl apeliantės argumentai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ilga laiką delsė kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo, yra nepagrįsti. Priešingai, ieškovė net nelaukė kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir jau 2018 m. balandžio 11 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo.
42. Nepagrįstas apeliantės argumentais, kad teismas padarė esminį procesinį pažeidimą, į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukdamas atsakovės buvusio sutuoktinio A. B.. Kaip jau minėta byloje yra sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo. Įstatymas reglamentuoja, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje atlygina būtent transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai (SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalis). A. B. nėra transporto priemonės savininkas, taip pat nebuvo eismo įvykio metu transporto priemonės valdytojas, todėl nėra teisinio pagrindo įtraukti jį į bylą bendraatsakoviu ar trečiuoju asmeniu.
43. Apeliacinio teismo nuomone, kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
44. Atmetus apeliacinį skundą, UAB „Tomadas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 726 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, priteisiamos iš atsakovės R. B. (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidas UAB „Tomadas“, JAK (duomenys neskelbtini), naudai.