Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Algerdo Urbšio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Vidai Butiškienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajam R. Š., jo gynėjui advokatui Aidui Venckui, nukentėjusiajai L. B., nukentėjusiosios atstovei advokatei Ramutei Noreikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Nukentėjusiosios L. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies: iš draudimo bendrovės „S. I. AS Lietuvos filialas“ priteista 3452 Lt, iš kaltinamojo R. Š. – 46548 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš draudimo bendrovės „S. I. AS Lietuvos filialas“ priteista 6470 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajai L. B. iš kaltinamojo R. Š. priteista 3500 Lt išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad 2008-10-23, apie 7.15 val., vairuodamas automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas iš Kauno Vilniaus kryptimi, magistraliniame kelyje A1 Vilnius –Kaunas – Klaipėda, ties kelio 95-uoju kilometru, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 8, 9, 133 punktų reikalavimus, nesilaikė visų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio ženklą, įspėjantį, kad vairuoja automobilį kelio ruožu, kurio važiuojamąja dalimi vaikšto pėstieji (ženklas Nr. 128), neatsižvelgė į kelio būklę, eismo intensyvumą ir meteorologines sąlygas – tamsiu paros metu, lyjant lietui, esant šlapiai kelio dangai, nepasirinko tokio greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios atsiradusios kliūties, apie kurią įspėjo kelio ženklas Nr. 128, greičio nesulėtino ir transporto priemonės nestabdė, ir atsiradusios kliūties nematė iki susidūrimo momento, partrenkė kelio važiuojamąja dalimi ėjusią pėsčiąją E. B., kuri nuo jai padarytų sužalojimų žuvo.

Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2013-09-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu, kadangi yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, pažeidžiant procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Skunde nurodoma, kad, nors nuosprendyje ir nurodyta, kad pripažindamas kaltu teismas padarė išvadą, jog nuteistasis pažeidė KET 8, 9, 133 punktų reikalavimus, tačiau iš nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokios KET redakcijos punktų pažeidimus konstatavo pirmos instancijos teismas. Skundžiamame nuosprendyje nėra jokių duomenų apie tai, kuo pasireiškė tariamai padarytas KET 8, 9 punktų pažeidimas ir kokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai tai patvirtina, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad skundžiamas nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, dėl ko negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu. Teismų praktikoje konstatuota, kad atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Nustatant, ar kaltininko veiksmai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, teismų praktikoje taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Nustačius, kad kaltininkas, net ir nepažeisdamas KET, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais. Iš specialisto išvados Nr. 11-1297(09) matyti, kad joje vienareikšmiškai nurodyta, kad iš bylos duomenų nėra pagrindo teigti, kad automobilio „AUDI A8“ vairuotojo pasirinktas važiavimo greitis turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Taigi, šia specialisto išvada, kuri nepaneigta jokiais kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis nepažeidė tuo metu galiojusios KET redakcijos 133 punkto reikalavimų, o tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Toje pačioje išvadoje tik nurodyta teorinė prielaida, kad vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo laiku stabdydamas esant tam tikroms sąlygoms, nurodytoms išvadoje. Vertinant išvadoje pateiktus duomenis akivaizdu, jog, nustačius, kad nukentėjusioji per kelią ėjo ar bėgo ne didesniu, kaip 9,3 km/h greičiu, vairuotojas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo netgi turėdamas galimybę ją pamatyti didesniu kaip 54,3 ar 67,3 m atstumu. Svarbi aplinkybė yra ta, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas nustatė, jog iki pat susidūrimo vairuotojas pėsčiosios nematė. Tame pačiame nuosprendyje konstatuota, kad iš bylos duomenų negalima nustatyti pėsčiosios judėjimo per kelio važiuojamąją dalį greičio, kas reiškia, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusioji per kelią ėjo ar bėgo ne didesniu, kaip 9,3 km /h greičiu. Pažymėta, kad minėta specialisto išvadą surašęs specialistas teisme net nebuvo apklaustas. Teismo posėdyje buvo apklaustas specialisto R. Š. kolega V. M., kuris kategoriškai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kokiu greičiu per kelią ėjo ar bėgo nukentėjusioji ir nurodė, kad tuo atveju, jei pėsčioji bėgo per kelio važiuojamąjį dalį greitai, kas pilnai tikėtina vertinant įvykio situaciją, tai vairuotojas kategoriškai neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo, o jei bėgo nelabai greitai, tai vairuotojo galimybė tampa neapibrėžta.

Apelianto įsitikinimu akivaizdu, kad išnaudojęs visas galimybes ir bylos nagrinėjimo metu nenustatęs pėsčiosios judėjimo prieš susidūrimą greičio, teismas negalėjo daryti prielaidos, kad ji per kelią ėjo ar bėgo ne didesniu, kaip 9,3 km/h greičiu, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Darydamas tokią prielaidą pirmos instancijos teismas nukrypo nuo LAT suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Iš byloje esančios 2009-09-17 specialisto išvados Nr. 11-2182(09) akivaizdu, kad dar ikiteisminio tyrimo metu buvo konstatuota, jog eismo įvykio aplinkybėms pėsčiosios veiksmai – tinkamai neįsitikinusi situacijos saugumu kirto važiuojamąją kelio dalį, sudarydama kliūtį artėjančiam automobiliui „AUDI A8“, dėl ko buvo partrenkta – techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Ši specialisto išvada bylos nagrinėjimo metu nenuginčyta jokiais kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Iš esmės tokios pačios aplinkybės konstatuotos ir 2013-03-21 specialisto išvadoje Nr. MV 2013-17, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo pėsčiosios E. B. veiksmai. Nė vienoje iš trijų specialistų išvadų nėra duomenų, kad apeliantas būtų viršijęs leistiną greitį ar, kad jo pasirinktas važiavimo greitis, netgi mažesnis, už leistiną maksimalų, būtų turėjęs įtakos eismo įvykio kilimui, kas neginčijamai patvirtina, kad priešingos pirmos instancijos teismo išvados dėl apelianto tariamai padaryto KET 133 punkto pažeidimo ir tokių veiksmų priežastinio ryšio su kilusiomis pasekmėmis ne tik, kad nepagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visetu, bet akivaizdžiai prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Taip pat paminėtose trijose specialisto išvadose kategoriškai teigiama, kad byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimo sąlyga buvo ne apelianto, o nukentėjusiosios E. B. veiksmai, neatitinkantys KET reikalavimų, kas pirmos instancijos teismui taip pat leido daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad apelianto veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje elementai.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti abejonių nekeliančią išvadą apie kelio matomumą įvykio metu ir vairuotojo galimybę pamatyti per kelią bėgančią tamsiai apsirengusią pėsčiąją, kadangi priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu atlikto eksperimento matomumui nustatyti protokolu, o tuo pačiu ir jo metu gautais duomenimis. Be to, skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas nurodė, jog vadovaudamasis liudytojo D. L. parodymais konstatuoja, kad įvykio metu kelyje eismas nebuvo intensyvus, lijo, tačiau silpnai, kelio ruožas buvo apšviestas, stotelėje stovinčius keleivius liudytojas matė prieš 150 m, o apelianto vairuojamo automobilio „stop“ žibintus prieš 300 m iki jo vairuojamo automobilio, dėl ko teismas daro išvadą, kad maždaug tokiu atstumu priekyje esančius objektus turėjo matyti ir apeliantas, tačiau tuo pačiu pabrėžia, kad tokiu būdu aptarta aplinkybė dėl kelio matomumo, buvusio įvykio metu, teismas nuosprendžio negrindžia.

Pažymima, kad iš byloje esančių keturių specialistų išvadų tik vienoje, t. y. specialistės O. L. surašytoje, teigiama, kad pagrindinė ir vienintelė eismo įvykio kilimo priežastis techniniu požiūriu buvo automobilio „AUDI A8“ įvažiavimas į greitėjimo juostą dideliu greičiu, kuriam esant pilnas stabdymo kelias daugiau, kaip dvigubai, viršijo kelio matomumą į priekį esant įjungtoms artimoms žibintų šviesoms, kurios kelią į priekį apšvietė tik 50 m. Iš šios išvados akivaizdu, kad išvada apie tariamai didelį greitį ir tuo pačiu – įvykio kilimo sąlygą, yra susieta su atstumu tarp numatomos arba, kitaip tariant, spėjamos nukentėjusiosios partrenkimo vietos, ir automobilio stovėjimo vietos po įvykio laikant, kad visą nurodytą atstumą, t. y. 129 m. automobilis buvo intensyviai stabdomas, nors tokių duomenų byloje nėra. Dėl to vadovautis šia specialisto išvada nėra pagrindo.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad įvykio metu galiojusios KET 134 punkto redakcijos numatytos pareigos išimtinai susietos su vairuotojo galimybe pastebėti atsiradusią kliūtį. Šiuo atveju skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, kad iki pats susidūrimo atsiradusios kliūties, t. y. per važiuojamąją kelio dalį bėgančios tamsiai apsirengusios pėsčiosios, vairuotojas nepastebėjo, o bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtino ir tai, kad vairuotojas kliūties pastebėti ir negalėjo. Pirmos instancijos teismas, vertindamas pėsčiosios veiksmus ir jų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis, padarė aiškiai nepagrįstą išvadą, kad kelias A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda 95-ame kilometre nėra automagistralė, todėl, vadovaujantis KET, jame pėstiesiems vaikščioti nedraudžiama. Įvykio metu galiojusių KET 55.2 punktas imperatyviai numatė, kad pėstiesiems draudžiama eiti automagistrale ar greitkeliu, o įvertinus tai, kad kelio atkarpa nuo Kauno iki Vilniaus yra greitkelis, teismo išvados negali būti laikomos pagrįstomis.

Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje tiek nukentėjusioji, tiek apeliantas pasinaudojo savo teise teikti įrodymus, abi šalys pateikė teismui specialistų išvadas, kuriose pateiktos išvados kardinaliai viena kitai prieštarauja. Į posėdį buvo kviečiama ir apklausta nukentėjusiajai naudingą išvadą surašiusi specialistė. Teismui buvo pateiktas prašymas apklausti ir kitą specialistą V. M., toks prašymas buvo patenkintas, tačiau specialistui neatvykus, teismas savo nuomonę pakeitė ir nutarė specialisto nebekviesti. Tokį nenuoseklumą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamasis ir jo gynėjas neužtikrino, jog specialistas atvyktų į posėdį, į kurį buvo kviečiamas, tačiau BPK tokios pareigos nei kaltinamajam, nei gynėjui nenumato. Be to, tokį savo apsisprendimą teismas motyvavo ir tuo, kad V. M. surašyta specialisto išvada buvo pateikta tik pabaigus įrodymų tyrimą, tuo pačiu nenurodydamas jokių tuo padarytų procesinių pažeidimų. Toks teisėjo nenuoseklumas, kuris iš esmės nepagrįstas jokiomis BPK normomis, ne tik akivaizdžiai suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą, bet ir pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo principą bei leidžia pagrįstai manyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas. Teisėjo šališkumas baudžiamajame procese laikytinas esminiu procesiniu pažeidimu.

Civilinis atsakovo „S. I. AS“ Lietuvos filialo atstovas, žalų departamento teisininkas G. V. (toliau – civilinis atsakovas) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – civilinės ieškovės L. B. reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš civilinio atsakovo atmesti. Atsiliepime pažymima, kad pareiga išmokėti draudimo išmoką grindžiama ne civilinės deliktinės atsakomybės pagrindais, o sutartiniais privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pagrindais, todėl draudiko prievolė atlyginti žalą yra ribojama draudimo sutarties ir įstatymo. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad draudikas ar Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per 1 m. nuo žalos atsiradimo dienos arba per 1 m. nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 m. nuo eismo įvykio dienos. Eismo įvykis įvyko 2008-10-23, todėl darytina išvada, kad nukentėjusioji L. B. apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti 2008-10-23. Būtent nuo šio momento skaičiuojamas naikinamasis 4 m. terminas, kurį L. B. jau yra praleidusi.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti. Nukentėjusioji ir jos atstovė taip pat prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto manymu neteisingas byloje esančių įrodymų vertinimas, rungimosi principo nesilaikymas ir teisėjo šališkumas sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, paminėtas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aiškino ir taikė netinkamai. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais remiasi spręsdamas R. Š. kaltės klausimą, taip pat nurodė kuriuos įrodymais jis nesiremia ir atmeta kaip nepatikimus ar neturinčius nagrinėjamoje byloje įrodomosios reikšmės, savo išvadas išsamiai argumentavo. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje įrodyta, jog R. Š., nesilaikydamas KET reikalavimų, partrenkė kelio važiuojamąja dalimi ėjusią pėsčiąją E. B., kuri dėl jai padarytų sužalojimų žuvo. Tokie R. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Nors R. Š. apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nenurodė, kokiais veiksmai jis pažeidė KET 8, 9, 133 punktų reikalavimus, kad nė vienas iš byloje esančių įrodymų jo kaltės dėl eismo įvykio metu kilusių pasekmių neįrodo, priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kalta pati nukentėjusioji, apygardos teismo teisėjų kolegija sutikti su tokiais skundo motyvais neturi pagrindo.

Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavo, vertindamas įrodymus motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Taip pat teismas aptarė R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, atskleidė, kokie būtent R. Š. veiksmai atitinka BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

BK 281 straipsnio 5 dalyje (straipsnio redakcija nuo 2008-06-27) baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Byloje turi būti nustatyta, ar kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas objektyviai, dėsningai nulėmė padarinius – kito žmogaus žūtį. Teismo išvada dėl priežastinio ryšio buvimo turi būti motyvuota. Pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnį priežastinio ryšio nustatymas apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja teismą išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Teismas turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytų padarinių, priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Jeigu transporto priemonę vairuojantis asmuo sukelia BK 281 straipsnyje numatytus padarinius patekęs į avarinę situaciją, susidariusią dėl nukentėjusiojo ar kito eismo dalyvio padarytų KET pažeidimų, teismas sprendžia, ar konkrečioje situacijoje jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009). Būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį kilti yra specialaus subjekto – vairuotojo padaryto KET pažeidimo nustatymas, įvykęs eismo įvykis ir su šiuo įvykiu susiję neigiami padariniai – kito žmogaus žūtis. BK 281 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta įstatyminė norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose apibrėžta, kokių reikalavimų nesilaikymas, sukėlęs BK 281 straipsnio 5 dalies dispozicijoje numatytų padarinių kilimą, užtraukia atsakomybę pagal minėtą straipsnį. Šiuo atveju tokie reikalavimai įtvirtinti KET. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, pripažįstama, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-593/2011).

Byloje nustatyta, kad R. Š. pažeidė KET 8, 9, 133 punktų reikalavimus, dėl kurių įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Šiuo atveju, nors ir buvo padarytas pažeidimas nenurodant įvykio metu galiojusios KET redakcijos, tai esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi, teismo išvadų teisingumo nepaneigia.

Eismo įvykis įvyko 2008-10-23, todėl taikoma KET 8, 9, 133 punktų redakcija, galiojusi nuo 2008-09-01 iki 2010-01-01.

KET 8 punkte numatyta, kad eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali apriboti tik kelio ženklai (nurodyti šių taisyklių 1 ir 2 prieduose), kelių ženklinimas (nurodytas 3 priede), šviesoforai ir reguliuotojo signalai, numatyti šiose taisyklėse ir kituose teisės aktuose, susijusiuose su eismo reguliavimu. Jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Kai kelyje įrengti kintamos informacijos kelio ženklai, vadovaujamasi kintamos informacijos kelio ženklais.

KET 9 punkte pažymėta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

Pagal KET 133 punktą vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta, kokiais veiksmais R. Š. pažeidė minėtų KET punktų reikalavimus, kokie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis minėtus reikalavimus pažeidė, apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais teiginiais sutikti. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, įvyko kelyje A1 Vilnius – Kaunas – Klaipėda ties 95-uoju kilometru. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad kelio A1 atkarpa nuo Kauno iki Vilniaus yra greitkelis, o pagal KET 55.2 punktą pėstiesiems eiti automagistrale ar greitkeliu yra draudžiama. Tačiau situacijoje reikšminga aplinkybė yra ta, kad toje vietoje, kurioje įvyko eismo įvykis, greitis yra ribojamas, o be to, yra pastatytas kelio ženklas Nr. 128 (pėstieji). Šis kelio ženklas priskiriamas įspėjamiesiems kelio ženklams, įspėjantiems vairuotoją apie būsimą pavojingą kelio ruožą, kuriuo važiuojant reikia imtis atitinkamų atsargumo priemonių. KET nurodyta, kad kelio ženklas Nr. 128 žymi kelio ruožą, kurio važiuojamąją dalimi (kelkraščiu) skersai arba išilgai kelio vaikšto pėstieji. Apklausiamas nuteistasis R. Š. neneigė aplinkybės, kad kelio ženklas Nr. 128 buvo, patvirtino šį kelio ženklą matęs, tačiau taip pat nurodė, kad, pamatęs minėtą kelio ženklą, jokių atsargumo priemonių nesiėmė, į šį kelio ženklą nereagavo, važiavo, kaip važiavęs, visą dėmesį buvo sutelkęs į persirikiavimą iš greitėjimo juostos į greitkelį. Šiuo atveju pats R. Š. patvirtino, kad nekreipė dėmesio į kelio ženklu Nr. 128 pateikiamą informaciją, šiuo ženklu, įspėjančiu vairuotoją būti itin dėmesingu ir atidžiu, nesivadovavo, todėl nuosprendyje visiškai pagrįstai nustatyta, kad KET 8 punkto reikalavimus R. Š. pažeidė. Taip pat pagrįstai nustatyta, kad R. Š. pažeidė ir KET 9 bei 133 punktų nustatytas pareigas vairuotojams.

Kaip jau minėta, KET 9 punkte numatyta bendra pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių. Įvertinus visus byloje esančius įrodymus daryti kategorišką išvadą, kad R. Š. buvo atsargus, nėra pagrindo. Nustatyta, kad R. Š., išvažiuodamas į greitėjimo juostą įspėjamojo kelio ženklo Nr. 128 nepaisė, visą dėmesį buvo sutelkęs į persirikiavimą stebėdamas tik galinio vaizdo ir išorinius veidrodėlius. Vairuotojas, būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, turi itin dėmesingai stebėti situaciją, įvertinti galimus pavojus tiek kelyje prieš automobilį, tiek jam iš paskos ir imtis visų atsargumo priemonių, kad jo vairuojama transporto priemone nebūtų padaryta žalos kitiems eismo dalyviams ar jų turtui. Šiuo atveju nuteistasis pats patvirtino, kad jo dėmesys buvo sutelktas į tai, kas vyksta už jo automobilio. R. Š. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad pėsčiosios net nematė, stabdyti pradėjo tik tada, kai pajuto, kad kažkas atsitrenkė į jo automobilį. Taip pat R. Š. pažymėjo, kad pėsčiosios ir negalėjo matyti, kadangi eismas buvo intensyvus, eismo sąlygos nepalankios (tamsus paros metas, lijo), pėsčioji buvo apsirengusi tamsiais rūbais. Aukštesnysis teismas tokius R. Š. paaiškinimus vertina kritiškai kaip gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje esančių įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais yra paneigta, kad eismo įvykio vietoje pamatyti pėsčiąją nebuvo objektyvios galimybės. Nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, tačiau esant įjungtam kelio apšvietimui. Apklaustas liudytojas D. L. nurodė, kad 2008-10-23 ryte vairavo maršrutinį autobusą, įvažiuodamas į kelią Klaipėda – Vilnius gal 300 m atstumu pamatė užsidegusius R. Š. vairuojamo automobilio „stop“ žibintus. Minėtas liudytojas patvirtino, kad, nors ir lijo, matomumas buvo geras, kelias apšviestas, eismo intensyvumas nedidelis, pėstieji buvo matomi apie 150 m atstumu. Tapačias aplinkybes apie įvykio metu buvusias eismo sąlygas, matomumą nurodė ir liudytojas A. S., kuris paaiškino, kad tuo metu lijo, tačiau apšvietimas buvo geras, ties atitvaru įrengtas šviestuvas, kuris buvo įjungtas, matė stovinčią merginą, kuri praleidinėjo atvažiuojantį automobilį. Liudytojas R. Č. taip pat nurodė, kad toje vietoje jis vaikšto dažnai, kelio matomumas ten yra geras, todėl jam nesuprantama, kaip toje vietoje galėjo būti partrenktas žmogus. Remdamasis liudytojų parodymais pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. Š., jeigu būtų laikęsis KET reikalavimų, turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją ir imtis visų atsargumo priemonių savo ir kitų eismo dalyvių saugumui užtikrinti.

Apeliaciniame skunde itin kritikuojamas R. Š. inkriminuoto KET 133 punkto pažeidimas akcentuojant, kad nenustatyta, jog R. Š. greitį viršijo. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, ar nuteistasis įvykio metu greitį viršijo, ar ne, šioje byloje nėra esminė aplinkybė. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje taip pat nėra konstatuota, kad R. Š. viršijo greitį, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Nors byloje apklausti liudytojai nurodė, kad pats R. Š. teigė važiavęs ne mažesniu, kaip 90 km/h greičiu, teismas šių liudytojų parodymais nesirėmė, kadangi byloje jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad greitis visgi buvo viršytas, byloje nėra. Pažymėtina, kad KET 133 punkte yra numatyta bendra pareiga neviršyti leistino greičio. Tačiau tame pačiame punkte numatyta ir kita vairuotojo pareiga pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis nustatyta, kad įvykio vietoje 2008-10-23, 7.00 val. buvo apsiniaukę, nuo 0 val. iki 7.40 val. lijo vidutinio stiprumo ištisinio pobūdžio lietus. Aplinkybę, kad buvo tamsu, asfaltas šlapias, patvirtina ir byloje esantis eismo įvykio vietos protokolas, autoavarijos vietos planas, foto nuotraukos, bei, kaip jau minėta, liudytojų bei paties R. Š. paaiškinimai. Įvertinus paminėtas aplinkybes laikytina, kad vairuotojas eismo sąlygas turėjo atitinkamai įvertinti ir pasirinkti tokį greitį, kuris užtikrintų saugų eismą kelyje. Jeigu tikėti R. Š. nurodyta aplinkybe, kad tuo metu eismo sąlygos buvo sudėtingos ne tik dėl meteorologinių reiškinių, bet ir dėl intensyvaus eismo, tai R. Š. turėjo būti itin atsargus ir dėmesingas, šią pareigą, be kita ko, numato ir kelio ženklas Nr. 128, stebėti kas vyksta tiek priekyje, tiek per galinio vaizdo veidrodėlius ir pasirinkti tokį greitį, kuris leistų ne tik saugiai persirikiuoti iš greitėjimo juostos į pirmąją eismo juostą, bet ir, esant būtinumui, laiku sustoti. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad R. Š. nepaisė minėtų reikalavimų, nebuvo dėmesingas, nepastebėjo per kelią einančios pėsčiosios ir ją partrenkė. Aplinkybę, kad R. Š. nestebėjo, kas vyksta kelyje prieš jo automobilį, patvirtina ir tas faktas, kad R. Š. vairuojamas automobilis net nebuvo stabdomas, o stabdyti pradėjo tik tada, kai pėsčioji jau buvo partrenkta. Kad R. Š. nebuvo pakankamai dėmesingas, kad pėsčiosios nematė ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl to, kad visą dėmesį buvo sutelkęs išvažiavimui iš greitėjimo juostos, patvirtina ir tai, kad pėsčioji buvo partrenkta ties pirma eismo juosta, t. y. jau praėjusi kitas dvi eismo juostas, buvo partrenkta automobilio priekine dalimi ties viduriu, kas patvirtina, kad R. Š. dėl savo nedėmesingumo pėsčiosios net nematė ir nebandė išvengti susidūrimo.

Apeliantas tiek duodamas parodymus, tiek savo apeliaciniame skunde sutinka, kad būtent jo vairuojamas automobilis partrenkė pėsčiąją, tačiau kategoriškai tvirtina, kad dėl šio eismo įvykio kalta pati pėsčioji, kuri, nesilaikydama KET reikalavimų, ėjo ar bėgo per kelią. Siekiant nustatyti, kurio iš eismo dalyvių veiksmai sąlygojo eismo įvykio kilimą, ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta užduoti atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir ekspertizę pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Specialisto išvada Nr. 11-1297(09) nustatyta, kad pėsčiosios E. B. veiksmai – tinkamai nesitikinusi situacijos saugumu, kirto važiuojamąją kelio dalį sudarydama kliūtį artėjančiam automobiliui, dėl ko buvo partrenkta – techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Toje pačioje išvadoje taip pat nustatyta ir tai, kad jei automobilio „Audi A8“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, tuomet jo veiksmai – iškilus eismo saugumo grėsmei, kai į važiuojamąją kelio dalį įžengė pėsčioji E. B., laiku nestabdė automobilio ir ją partrenkė – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Šioje išvadoje akcentuojama esminė aplinkybė – t. y. objektyvi galimybė vairuotojui pamatyti pėsčiąją, nuo kurios nustatymo ir priklauso, kurio iš eismo dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Atlikus papildomą tyrimą taip pat nebuvo pateikta kategoriška išvada, kurio iš eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine eismo įvykio priežastimi. Šioje išvadoje (Nr. 11-2182(09)) taip pat nurodyta, kad, jeigu R. Š. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, tuomet jo veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nėra paneigta, kad R. Š. turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją, taip pat turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, jeigu būtų nepažeidę KET reikalavimų, t. y. jeigu būtų stebėjęs kelio ženklus ir į juos reagavęs, pasirinkęs važiavimo greitį pagal tuo metu buvusias eismo sąlygas, atidžiai stebėjęs eismą tiek prieš save, tiek už automobilio. Šių reikalavimų R. Š. nevykdė ir tokia išvada apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo paneigta. Nors byloje yra pateiktos dar dvi specialisto išvados, pirmos instancijos teismas, įvertinęs jas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pagrįstai jų nelaikė įrodymu, patvirtinančiu ar paneigiančiu R. Š. kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl jų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme – tai konsultacinė išvada, kuri tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2009, Nr. 2K-31/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Išvadų 10 punktas, ir kt.). Taigi, konsultacinę išvadą teismas vertina kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir ja remiasi tiek, kiek joje nustatytas aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip jau buvo minėta, teismas įrodymus vertina ne kiekvieną atskirai, o jų visumą, kas šiuo atveju pagrįstai leido daryti išvadą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir kalto asmens nustatymo. Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek specialistės O. L., tiek eksperto V. M. išvadose, tyrimą atlikus vadovaujantis tomis pačiomis metodikomis, įvertinus tuos pačius duomenis ir tas pačias aplinkybes, buvo padarytos kardinaliai viena kitai prieštaraujančios ir kategoriškos išvados. Nukentėjusiosios ir jos atstovės iniciatyva atliktoje išvadoje kategoriškai nustatyta, kad pagrindinė ir vienintelė eismo įvykio priežastis techniniu požiūriu yra automobilio „Audi A8“ įvažiavimas į greitėjimo juostą dideliu greičiu, netgi viršijant maksimalų 90 km/h greitį. Tuo tarpu eksperto V. M. išvadoje, atlikus tyrimą nuteistojo gynėjo iniciatyva, konstatuota, kad eismo įvykio kilimą sąlygojo pėsčiosios E. B. veiksmai, prieštaravę KET 51 punkto reikalavimui – tinkamai neįsitikinusi situacijos saugumu, kirto važiuojamąją kelio dalį, sudarydama kliūtį artėjančiam automobiliui „Audi A8“, dėl ko buvo partrenkta. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme minėtos išvados buvo ištirtos, buvo kviečiami šias išvadas surašę specialistai, apklausta specialistė O. L.. Ekspertas V. M. į posėdį neatvyko, todėl apklaustas nebuvo. Apeliaciniame skunde išreiškus abejonę, kad buvo pažeistas rungimosi principas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausta tiek specialistė O. L., tiek ekspertas V. M.. Tačiau ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vieną iš paminėtų išvadų laikyti R. Š. kaltės ar nekaltumo įrodymu, kadangi minėtose išvadose pasisakyta ir įvertintos tos aplinkybės, kurios ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo nustatytos, išvados yra subjektyvios, ir negali būti laikomos, kad yra priimtos remiantis objektyviais byloje surinktais duomenimis, o jose nustatytos aplinkybės prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje nustatytoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes pritariama pirmos instancijos teismo išvadai, kad V. M. ir O. L. išvados neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, todėl vertintinos kritiškai ir jų išvadomis apygardos teismas vadovautis neturi pagrindo.

Sutinkama su tuo, kad pėsčioji E. B. taip pat pažeidė KET 51 punkto reikalavimus, t. y. ėjo per kelią neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, tačiau pėsčiosios padarytas pažeidimas R. Š. atsakomybės nepašalina. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vieno asmens KET reikalavimų pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių nuo pareigos laikytis KET reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-127/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Š. pažeidė KET 8, 9, 133 punktų reikalavimus, t. y. nesivadovavo kelio ženklu, nebuvo atidus ir dėmesingas, nepasirinko saugaus greičio, kad, esant būtinybei, vairuojamą transporto priemonę galėtų sustabdyti laiku, nestebėjo, kas vyksta priekyje, dėl to nepamatė per kelią einančios pėsčiosios, dėl to įvyko eismo įvykis ir pėsčioji dėl patirtų sužalojimų mirė. Duomenų, kad R. Š. neturėjo objektyvios galimybės laiku pastebti pėsčiosios, byloje nėra, todėl pirmos instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad būtent R. Š. veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Kolegijai nekyla abejonių, kad tarp R. Š. dėl neatsargumo padarytų KET 8, 9, 133 punktų reikalavimų pažeidimų, ir eismo įvykio, kurio metu žuvo E. B., yra tiesioginis priežastinis ryšys. R. Š. kaltė visiškai įrodyta esant visiems būtiniems BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde analizuojamas ir KET 134 punkto reikalavimų pažeidimas. Atkreipiamas dėmesys, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje minėto KET punkto pažeidimas R. Š. nėra inkriminuojamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto teiginių, susijusių su šio KET punkto pažeidimu (nepažeidimu) nepasisako.

Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas buvo šališkas, kad buvo pažeistas rungimosi principas ir tai sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nušalinimo pagrindai nurodyti BPK 58 straipsnyje. Nė vieno iš paminėtame straipsnyje numatytų pagrindu apeliantas savo skunde nenurodė, tokių pagrindų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Pastebėtina, kad abejonės teismo nešališkumu atsirado tada, kai teismas, neatvykus ekspertui V. M., nutarė jo pakartotinai nekviesti ir priimant nuosprendį vadovautis tais įrodymais, kurie yra byloje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Įstatyme nėra apibrėžta kiek ir kokių įrodymų turi būti surinkta kaltinamo asmens kaltei pagrįsti. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, priėjo išvados, kad surinkti įrodymai yra pakankami vienokiai ar kitokiai išvadai dėl R. Š. kaltės pagrįsti. Ta aplinkybė, kad teismas, į posėdį neatvykus ekspertui V. M., nutarė jo pakartotinai nekviesti, negali būti laikoma besąlygišku pagrindu pripažinti teismą buvus šališku. Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme buvo pažeistas rungimosi principas. Tiek nukentėjusiajai tiek kaltinamajam buvo išaiškintos jų procesinės teisės, duomenų, kad galimybė pasinaudoti procesinėmis teisėmis buvo suvaržyta, byloje nėra, o iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad savo procesinėmis teisėmis šalys naudojosi aktyviai.

Byloje nukentėjusiosios L. B. naudai yra priteistas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalo atlyginimo. Aukštesniojo teismo vertinimu teisingam ieškinio išsprendimui reikšmingos aplinkybės įvertintos tinkamai, teismo išvados dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo išsamiai motyvuotos, pagrįstos. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad draudimo bendrovės „S. I. AS Lietuvos filialas“ prašymas taikyti senatį yra nepagrįstas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nuketėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau, kaip per 4 m nuo eismo įvykio dienos. Šioje normoje yra numatytas bendras 1 m. terminas, per kurį asmuo turi pareikšti pretenziją dėl žalos atlyginimo bei naikinamasis 4 m. terminas, kuriam pasibaigus tokia pretenzija nėra tenkinama. Konstatuoti, kad šiuo atveju L. B. praleido terminą pretenzijai dėl žalos atlyginimo pareikšti, nėra pagrindo. Iš byloje esančio draudimo bendrovės „S. I. AS Lietuvos filialas“ rašto nukentėjusiajai L. B. matyti, kad draudimo bendrovė nukentėjusiosios prašymą atlyginti žalą dėl eismo įvykio, įvykusio 2008-10-23, gavo 2008-12-24, t. y. praėjus dviem mėnesiams po eismo įvykio (3 t., 77 b. l.). Atsisakymas atlyginti žalą buvo motyvuotas tuo, kad šioje byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas ir kaltas asmuo dar nėra nustatytas. Įvertinus tai darytina išvada, kad L. B. nei 1 m. bendro termino pretenzijai pareikšti, nei naikinamojo 4 m. termino nepraleido, todėl „S. I. AS Lietuvos filialas“ pagrįstai į bylą įtraukta civiliniu atsakovu ir teisingai bei pagrįstai iš šios bendrovės priteistas žalos atlyginimas nukentėjusiajai. Ta aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko pakankamai seniai, ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas užsitęsė, negali būti pagrindu atimti iš nukentėjusiojo asmens teisę į nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmos instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, teismo išvados išsamiai motyvuotos, pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Sprendžiant civilinio ieškinio atlyginimo klausimą procesinių pažeidimų nepadaryta. Bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje numatytųjų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, individualizuota tinkamai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ji keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Nukentėjusiosios L. B. atstovė advokatė L. Noreikienė teismo prašė nukentėjusiajai iš nuteistojo priteisti išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Atsižvel­giant į tai, kad nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokatės paslaugoms apmo­kėti pagal 2013-11-18 pinigų priėmimo kvitą (4 t., 60 b. l.) yra ade­k­­va­čios pro­ceso trukmei bei sudėtingumui ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių sunkią R. Š. turtinę padėtį, nukentėjusiajai L. B. iš nuteistojo R. Š. priteistina 1500 Lt šių išlaidų (BPK 106 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. Š. L. B. 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.