Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-623/2011

Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00914-2010-3

2011 m. birželio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų V. J. bei M. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., kadangi nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

V. J., M. J. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. tuo, kad jis 2010 m. balandžio 1 d., 19.41 val., viešoje vietoje, sankryžoje, esančioje prie Savanorių pr. 27A, Vilniuje, išlipęs iš savo automobilio, vartodamas necenzūrinius žodžius bei rodydamas nepadorius ženklus, priėjo prie automobilio „Citroen C4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir bandė atidaryti keleivio pusės dureles. Nepavykus jų atidaryti, pradėjo daužyti į langą, po to nukentėjusiajam V. J. atidarius keleivio pusės priekinių durelių stiklą, sudavė pastarajam kelis kartus kumščiu į veidą, padarydamas V. J. odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir nosies nugarėlėje, kliniškai nukentėjusiajam nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas D. B. veiksmus, visiškai neatsižvelgė į tai, jog jis nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo smurtą. Dėl šių D. B. veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Aplinkybę, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudotas smurtas patvirtina byloje esanti specialisto išvada, medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, nukentėjusiųjų parodymai. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad D. B. neatliko veiksmų, kuriais būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams.

Prokurorui neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog išteisintasis išlipo iš automobilio sankryžoje degant žaliam šviesoforo signalui ir taip akivaizdžiai tyčia sutrukdė eismą, ėjęs aiškintis santykių su nukentėjusiaisiais, kurių automobilis stovėjo kelio važiuojamojoje dalyje. Be to, prokuroro nuomone, santykių aiškinimosi vieta rodo, jog D. B. sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad D. B. veiksmai buvo netikėti ir jo sutuoktinei, ši aplinkybė dar kartą patvirtina tai, jog išteisintojo veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, pademonstruota nepagarba aplinkiniams.

Prokuroro įsitikinimu, kitų vairuotojų saugaus eismo sutrikdymas, smūgių sudavimas nukentėjusiajam, nepažįstamų asmenų viešoje vietoje išvadinimas necenzūriniais žodžiais, turėjo būti vertinamas kaip įžūlus ir vandališkas, išreiškiantis nepagarbą aplinkiniams elgesys, sutrikdęs visuomenės rimtį ar tvarką.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino konflikto kilimo priežastis. Pažymima, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nei D. B., nei M. B. nematė, jog ant automobilio „Citroen C4“ buvo ženklas rodantis, kad tą automobilį vairuoja vairuotojas, neturintis 2 metų vairavimo stažo. M. B. M. J. sankryžoje nesugebėjus laiku pajudėti, iškart nuspaudė garsinį signalą, nors KET 94 punkte nurodyta, jog garsinis signalas naudojamas tik esant būtinumui išvengti eismo įvykio. Tokiais veiksmais M. B. sutrikdė nepatyrusią vairuotoją, kuriai padėti vairuoti automobilį puolė šalia jos sėdėjęs nukentėjusysis V. J.. Nukentėjusieji viso proceso metu nuosekliai aiškino, jog ir vėliau M. B. kelyje elgėsi nedrausmingai. Prokuroras mano, kad netikslumai, esantys nukentėjusiųjų parodymuose, yra neesminiai.

Apeliantas tvirtina, kad D. B. ir liudytojos M. B. parodymai turi būti vertintini kritiškai, nes jie supratę, jog kelyje elgėsi chuliganiškai, nedrausmingai nepatyrusio vairuotojo atžvilgiu, visaip bandė pateisinti vėlesnius savo veiksmus, viską suvedant į nepadorius automobilio „Citroen C4“ keleivio gestus, kurie, iššaukė asmeninį konfliktą.

Prokuroras apibendrindamas skundo argumentus teigia, kad byloje nekyla jokių abejonių, jog nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, išteisintasis vartojo necenzūrinius žodžius, fizinį smurtą ir tokie įžūlūs veiksmai buvo nukreipti ne tik prieš nukentėjusiuosius, bet jais tuo pačiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog D. B. viešoje vietoje, matant aplinkiniams, sutrikdė saugų eismą, vartodamas necenzūrinius žodžius ir suduodamas smūgius nukentėjusiajam, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiesiems, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai ir taip sutrikdyta visuomenės rimtis ir tokių padarinių norėjo.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad V. J. nerodė jokių nepadorių gestų. Tokiems veiksmams, paprasčiausiai, nebuvo realios galimybės, kadangi nukentėjusysis padėjo dukrai vairuoti automobilį. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad D. B. veiksmai buvo nukreipti į nukentėjusiojo V. J. asmenį dėl jo neadekvataus elgesio. Apeliantai neneigia, kad atlikdami posūkį, galimai sudarė pavojingą situaciją, tačiau tai atsitiko dėl M. J. vairavimo patirties stokos. Visgi, D. B. reakcija nebuvo adekvati susidariusiai situacijai.

Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad Pietario gatvėje prie sankryžos su S. Konarskio gatve yra pėsčiųjų salelė, kuri tęsiasi apie 5 - 7 metrus, taip atskirdama skirtingų krypčių eismo juostas. Būtent prie tos salelės krašto ir buvo spaudžiamas nukentėjusiųjų automobilis. Todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nukentėjusiųjų automobilis, važiuodamas antrąja eismo juosta, negalėjo būti spaudžiamas prie krašto.

Nukentėjusieji teigia, kad jie viso proceso metu nuosekliai tvirtino jog, automobiliams stovint prie sankryžos, prie jų priėjo D. B., kuris garsiai vartojo necenzūrinius žodžius, gestikuliavo ir pro atvirą automobilio langą sudavė V. J. kelis smūgius į veidą.

Nukentėjusiųjų nuomone, automobiliams sustojus prie vienos iš judriausių Pietario g. - Savanorių pr. sankryžos, darbo dieną šviesiu paros metu, kai vyksta intensyvus eismas, D. B. tikrai turėjo suvokti ir suvokė, kad tiek praeiviai, tiek žmonės iš pravažiuojančių automobilių ar tų automobilių, kurie negalėjo pravažiuoti dėl vykusio incidento, atkreips dėmesį į įžūlius jo veiksmus, tokie veiksmai galimai sukels jiems pasipiktinimą ar net šokiruos ir tų padarinių siekė, t. y. siekė išaukštinti save ir pažeminti bei sumenkinti nukentėjusiuosius kitų žmonių akivaizdoje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino to, kad D. B. nukentėjusiojo V. J. atžvilgiu vartojo smurtą. Nurodoma, jog smurto panaudojimo faktą patvirtina specialisto išvada, medicininiai dokumentai, nukentėjusiųjų parodymai ir iš dalies paties D. B. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme. Todėl net ir konstatavus, kad D. B. turi būti išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., jis turi būti teisiamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinius skundus atmesti. Prokuroras prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju būtina įrodyti, kad D. B. suprato, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo.

Iš paties D. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, jog jo žmona paspaudė garsinį signalą tuo metu, kai prieš jų automobilį stovėjęs kitas automobilis laiku nepajudėjo iš sankryžos. Priekyje stovėjęs automobilis pajudėjo, tada D. B. pamatė, jog to automobilio keleivis ėmė rodyti nepadorius ženklus, špygas. Automobiliams prasilenkiant, D. B. vėl matė, kaip kito automobilio keleivis rodė špygas ir vidurinį pirštą. Sustojus prie sankryžos D. B. pamatė, kad tas pats automobilis sustojo paskui jo žmonos vairuojamą automobilį, o keleivis ir vėl nepadoriai mojavo. Tada D. B. išlipo iš automobilio ir nuėjo aiškintis su nepadorius gestus rodžiusiu asmeniu. Priėjęs prie V. J., jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o tik paklausė, kodėl pastarasis taip elgiasi. V. J. išsitraukus ginklą, D. B. atsitraukė ir nuėjo į savo automobilį (b. l. 98). Iš esmės analogiškus parodymus D. B. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 54, 55). Liudytoja M. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji matė, kad prasilenkiant automobiliams, kito automobilio keleivis skeryčiojosi. Sustojus prie sankryžos, D. B. nuėjo prie nukentėjusiųjų automobilio su tikslu paklausti, kodėl V. J. taip elgiasi. Priėjęs prie automobilio, D. B. jokių neteisėtų veiksmų neatliko (b. l. 101). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 38).

Nukentėjusieji V. J. ir M. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog dėl M. B. veiksmų M. J. susijaudino ir negalėjo laiku pajudėti iš sankryžos. Pajudėjus iš sankryžos, M. B. vairuojamas automobilis bandė nukentėjusiųjų automobilį blokuoti, stumti į šoną. Sustojus prie kitos sankryžos, prie automobilio priėjo D. B., jis mosikavo rankomis, keikėsi ir sudavė du smūgius V. J. į veidą. M. J. taip pat parodė, jog automobiliams prasilenkiant, matė kaip jiems buvo rodomi nepadorūs gestai (99-101).

Taigi, iš aptartų parodymų matyti, jog konfliktas tarp dviejų automobilių ekipažų užsimezgė tuo metu, kai M. J. laiku nesugebėjo pajudėti iš sankryžos ir tokiu būdu trukdė normaliam eismui.

Pažymėtina, kad D. B. ir M. B. parodymų dėl nepadorių ženklų rodymo fakto nepaneigia jokie objektyvūs byloje esantys įrodymai. Tiek V. J., tiek M. J. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl vien jų (priešingi D. B. ir M. B. paaiškinimams) parodymai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog V. J. nerodė, jokių ženklų, o jo elgesys buvo nepriekaištingas. Šiuo atveju pašalinti prieštaravimų tarp V. J., M. J. ir D. B. bei M. B. parodymų nėra galimybės, todėl jie vertintini D. B. naudai. Tas pats pasakytina ir apie keiksmažodžių nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojimo faktą, jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina tokių V. J. bei M. J. parodymų, todėl laikytina, jog keiksmažodžių vartojimo faktas taip pat nėra įrodytas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiųjų apeliacinio skundo teiginys, kad V. J. negalėjo rodyti jokių ženklų, kadangi jis padėjo dukrai vairuoti, nepaneigia D. B. bei M. B. parodymų.

Pažymėtina, kad V. J. ir M. J. parodymų apie chuliganišką M. B. vairavimą nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs ir patikimi įrodymai. Kita vertus, M. B. veiksmai nėra reikšmingi, sprendžiant D. B. kaltės klausimą.

Visgi, net ir įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad D. B. veiksmai nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad D. B. sudavė V. J. smūgius į veidą. D. B. bei liudytojos M. B. parodymus dėl smūgių sudavimo fakto paneigia byloje surinkti patikimi įrodymai. V. J. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad D. B. sudavė jam į veidą smūgius. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja M. J.. Tokius V. J. bei M. J. teiginius patvirtina specialisto išvada Nr. G 2396/10 (01). Šioje išvadoje nurodoma, kad V. J. padarytas sužalojimas kieto buko daikto poveikyje, ir neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo gautis prieš kreipiantis medicininės pagalbos – 2010-04-01. Sužalojimai galėjo būti padaryti ir dviejų trauminių poveikių pasekoje (b. l. 23-25). Iš paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokolo matyti, jog V. J. į medikus dėl sužalojimų kreipėsi 2010 m. balandžio 1 d., 19 val. 50 min., t. y. neužilgo po įvykio. Nukentėjusiajam buvo nustatyti nubrozdinimai kairio skruosto ir nosies srityje (b. l. 37). Taigi, smūgių sudavimo bei sužalojimo padarymo faktai yra visiškai įrodyti.

Teismų praktikoje prie įžūlių veiksmų paprastai priskiriamas fizinio smurto panaudojimas, akiplėšiškas kaltininko nesiskaitymas su visuomenėje priimtomis elgesio normomis. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, D. B. veiksmai, t. y. smūgių sudavimas nukentėjusiajam dėl iš esmės menkavertės priežasties (nepadorių ženklų rodymo), tokių veiksmų atlikimo vieta (nekyla jokio ginčo, kad įvykis vyko viešoje vietoje, t. y. gatvėje, netoli parduotuvės, kur aplinkui buvo daug žmonių, ką patvirtino tiek nukentėjusieji, tiek ir liudytoja M. B.) rodo, jog šiais veiksmais buvo siekiama padaryti žalą ne tik kito asmens sveikatai, bet, visų pirma, parodyti savo nepagarbą visuomenei bei atskiriems jos nariams, visuomenėje egzistuojančioms bendroms elgesio taisyklėms. Konstatuotina ir tai, kad D. B. veiksmai akivaizdžiai prieštaravo visuomenėje nusistovėjusioms elgesio normoms, kadangi nekyla jokių abejonių, kad smūgių sudavimas yra akivaizdžiai neadekvati reakcija į susidariusią situaciją, neatitinka bendro sugyvenimo principų keliamų reikalavimų asmens elgesiui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl D. B. veiksmų nukentėjusysis turėjo pakeisti savo kelionės kryptį ir dėl sužalojimų kreiptis į medikus.

Aptartos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog D. B. suvokė, jog viešoje vietoje suduodamas smūgius nukentėjusiajam, pažeidžia viešąją tvarką, suvokė, kad jo veiksmai pasireiškia nepagarba aplinkiniams, sąmoningai to siekė.

Taigi visa, kas aptarta, leidžia konstatuoti, jog D. B. viešoje vietoje, įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. jis 2010 m. balandžio 1 d., 19.41 val., viešoje vietoje, sankryžoje, esančioje prie Savanorių pr. 27A, Vilniuje, išlipęs iš savo automobilio, priėjo prie automobilio „Citroen C4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir bandė atidaryti keleivio pusės dureles. Nepavykus jų atidaryti, pradėjo daužyti į langą, po to nukentėjusiajam V. J. atidarius keleivio pusės priekinių durelių stiklą, kumščiu sudavė pastarajam ne mažiau dviejų smūgių į veidą, padarydamas V. J. odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir nosies nugarėlėje, kliniškai nukentėjusiajam nustatytas galvos smegenų sukrėtimas, t. y. sužalojimus vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog D. B. tyčiniais neteisėtais veiksmais V. J. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl sužalojimų jis patyrė skausmą. Visgi, jokių sunkesnių padarinių nukentėjusiajam nekilo, sužalojimai ilgalaikių neigiamų pasekmių nesukėlė. Be jokios abejonės, nukentėjusysis dėl nusikalstamų veiksmų patyrė ir dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Taigi, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusysis V. J. dėl D. B. jam padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo neabejotinai patyrė neturtinę žalą, kuri atsižvelgiant į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6. 250 str. 2 d., vertintina 1000,00 Lt.

D. B. su nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.283 str. l d. nuostatomis numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat Lietuvos Respublikos CK 6.280 str. numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 9 str. 3 d. l p. numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 str. l p., 31 str. l p. nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 15 str. l d. 8 p. numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. D. B. nusikalstama veika Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 530,91 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už V. J. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokiu būdu, iš kaltinamojo Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos V. J. asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos.

M. J. dėl nusikalstamų D. B. veiksmų neturtinės žalos nepatyrė, dėl šios priežasties jos civilinis ieškinys atmestinas. D. B. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti pagrinde į V. J., o ne į M. J.. Vien tai, kad ji tuo metu buvo šalia automobilyje, nėra pagrindas teigti, jog ji taip pat patyrė neturtinę žalą.

Skirdama D. B. bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad jo padaryta nusikalstama veika, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 11 str. 3 d., priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, jis administracine tvarka nebaustas, neteistas, dirba, išlaiko šeimą. D. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Įvertinus aptartas aplinkybes bei padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, D. B. skirtina bauda, jos dydį nustatant artimą minimaliam Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. numatytam baudos dydžiui.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 2 p.

nusprendžia:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

D. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nuteisti 10 MGL dydžio, t. y. 1300,00 Lt (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) bauda.

Nukentėjusiojo V. J. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Iš D. B. nukentėjusiojo V. J. naudai priteisti 1000,00 Lt (vieną tūkstantį litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

M. J. civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš D. B. Valstybinės ligonių kasos naudai 530 Lt 91 ct (penkis šimtus trisdešimt litų devyniasdešimt vieną centą) V. J. asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų atlyginimo.