- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-2156-392/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- A. S., I. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3029-864/2015 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams A. S. ir I. S. dėl skolos priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ pareikštu ieškiniu teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. S. ir I. S. 723,20 Lt skolos, 102,47 Lt palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 80,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas nurodė, kad tiekia šilumos energiją ir karštą vandenį į daugiabutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame esantis butas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovams. Šiame bute įrengti šildymo prietaisų dalikliai-indikatoriai, kurių rodmenų ataskaitos naudojamos šilumos išdalijimo proporcijoms nustatyti. Šildymo prietaisų dalikliai-indikatoriai nuosavybės teise priklauso ieškovui, tačiau patikėjimo teise perduoti atsakovams. Siekiant tikslios ir teisingos apskaitos, svarbus savalaikis, sinchroniškai vienu momentu visų name esančių, butuose/patalpose įrengtų šildymo prietaisų daliklių-indikatorių duomenų deklaravimas nuotoliniu duomenų nuskaitymu. Kadangi teisės aktai šildymo prietaisų daliklių-indikatorių priežiūrą ir duomenų, būtinų skaičiavimams atlikti, pateikimą nuotoliniu būdu numato patiems vartotojams, tarp ieškovo ir atsakovų konkliudentiniais veiksmais yra susiklostę sutartiniai santykiai, kad šilumos prietaisų daliklių-indikatorių duomenų nuotolinį nuskaitymą ir šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą už atlygį atlieka ieškovas. Atsakovai, leidę ieškovui modernizuoti jų namo šildymo sistemą ir patikėjimo teise priėmę naudoti bei valdyti šilumos paskirstymo bute įrenginius, siekdami efektyvaus šilumos energijos vartojimo, turi prisidėti prie šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros. Atsakovų pareiga mokėti nurodytą mokestį už duomenų nuskaitymą nuo daliklių-indikatorių ir šios šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą kyla iš nuosavybės santykių. Juokiuose teisės aktuose nėra numatyta ieškovo pareiga prižiūrėti šilumos kaštų paskirstymo sistemą, o juo labiau neatlygintinai. Už laikotarpiu nuo 2009-02-01 iki 2014-09-30 ieškovo atsakovams suteiktas nurodytas paslaugas susidarė 723,20 Lt įsiskolinimas, kurio atsakovai geranoriškai nepadengia. 2013-11-15 raštu ieškovas informavo atsakovus, kad jeigu jie nepageidauja ieškovo atliekamo šilumos prietaisų daliklių-indikatorių duomenų nuotolinio nuskaitymo ir šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros, ieškovas gali nutraukti šios paslaugos teikimą, bet tuomet mokesčiai už atsakovų buto šildymą bus skaičiuojami ne pagal faktinį šilumos suvartojimą bute pagal šildymo prietaisų daliklius-indikatorius, o priskiriant vidutinį normatyvinį šilumos kiekį pagal teisės aktus. Atsakovai nepateikė ieškovui prašymo nutraukti paslaugos teikimą, priešingai, savo daliniais mokėjimais patvirtino ne tik tarp šalių susiklosčiusius santykius, bet ir kad prievolę pripažįsta (t. I, b.l. 1-5, t. II, b.l. 1-8).
Atsiliepimas
Atsakovai A. S. ir I. S. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo ieškinys paremtas bendromis nuorodomis į teisės aktus, reglamentuojančius pareigą atsiskaityti už pateiktą šilumos energiją, tačiau nėra nurodomi jokie konkretūs teisės aktai ar kitoks teisinis pagrindas, kuriuo remiantis būtų nustatyta atsakovų kaip vartotojų pareiga mokėti ieškovui mokestį už šilumos apskaitos sistemos priežiūrą. 2003-02-21 šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis santykius tarp atsakovų ir ieškovo, toks mokestis nebuvo numatytas. Sutartyje numatyta, kad ieškovas daliklius įrengia savo sąskaita, kad dalikliai yra ieškovo nuosavybė, taigi, ieškovas turi pareigą rūpintis šių daliklių technine būkle ir negali reikalauti iš atsakovų su tuo susijusių išlaidų padengimo. Tokios išlaidos yra šilumos kainos dalis ir atskiro mokesčio neturi būti. Ieškovo reikalaujamas mokestis už šilumos apskaitos sistemos priežiūrą buvo įvestas vienašališkai, iš anksto neinformavus apie tai ir negavus atsakovų sutikimo. Daliniai atsakovų mokėjimai pagal sutartį nereiškia neteisėto mokesčio akcepto. Tuoj po to, kai sąskaitoje atsirado nurodytas mokestis, atsakovai išreiškė aiškią poziciją, kad neteisėto mokesčio nemokės. Atsakovai mokėjo reguliariai už realiai gautas šildymo paslaugas, kas sudarė didžiąją sąskaitos dalį, išskaitydami tik nepagrįstai priskaičiuotą mokestį. Ieškovui modernizavus namo šilumos mazgą ir įrengus daliklinę sistemą, nebuvo užsiminta, jog vėliau bus įvestas mokestis už šilumos apskaitos sistemos priežiūrą, kas įvyko po šešerių metų. Naudodamas daliklinę sistemą, ieškovas gaudavo apskaitos duomenis automatizuotai, sutaupydamas savo darbuotojų darbo laiką, taigi sistema pasitarnavo paties ieškovo veiklos efektyvumui pagerinti. Be to, daliklinė sistema tarnavo šešerius metus prieš mokesčio įvedimą ir tai ieškovui nesukėlė nepatogumų ar nuostolių. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne kartą nurodė, kad teisės aktų nuostatos ieškovo prašomo iš atsakovų mokėti atskiro mokesčio nenumato ir jis gali būti taikomas tik sutartiniu pagrindu (t. I, b.l. 154-160).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-15 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių susiklostė šilumos ir karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai 2003-02-21 šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buto savininku Nr. 2616703 pagrindu. Įrodymų, kad ši sutartis būtų keista, pildyta arba nutraukta, byloje nėra. Sutarties 20 punkte yra įtvirtinta, kad atsakovas sutinka, jog ieškovas savo sąskaita įrengtų jo bute (patalpoje) šilumos energijos apskaitos prietaisus – termoreguliatorius, šilumos daliklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu. Šiame punkte taip pat nurodyta, kad termoreguliatoriai, šilumos dalikliai ir karšto vandens skaitikliai yra ieškovo nuosavybė, o atsakovui perduoti yra patikėjimo teise. Iš byloje esančio daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkų susirinkimo 2002-08-01 protokolo Nr. 4 teismas nustatė, kad sutikimą įrengti šiame name individualaus reguliavimo centralizuoto šildymo sistemą ir šilumos daliklius-indikatorius kiekviename namo bute buvo išreiškę ir kiti name esančių butų savininkai. Atsižvelgiant į tai, namo gyventojų sutikimu nuo 2003 m. visame name, adresu (duomenys neskelbtini), įskaitant atsakovų butą, ieškovo lėšomis ši sistema buvo įdiegta. Įdiegus šią sistemą, ieškovas pradėjo šilumos kiekį name skirstyti ir mokesčius už tiekiamą šilumos energiją skaičiuoti pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011-04-30 nutarimu Nr. O3-275 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6, A variantą (keitė 2005-12-30 nutarimu Nr. O3-275 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6), o mokesčius už karštą vandenį skaičiuoti pagal karšto vandens skaitiklių rodmenis. Teismas taip pat nustatė, kad šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestis ginčo šalių sudarytoje sutartyje nėra numatytas. Ieškovas patvirtino, kad iki 2009-02-01 už šios sistemos priežiūrą joks mokestis nebuvo nustatytas, o vartotojai pareigos mokėti už name įdiegtos sistemos priežiūrą neturėjo. Šalys sutartimi buvo susitarusios tik dėl name individualaus reguliavimo centralizuoto šildymo sistemos ir šilumos daliklių-indikatorių kiekviename gyvenamojo namo bute įrengimo, ką patvirtino ir pats ieškovas. Esant šalių sudarytoje sutartyje sąlygai, kad termoreguliatoriai, šilumos dalikliai ir karšto vandens skaitikliai yra ieškovo nuosavybė, nenustatant sutartyje jokios atsiskaitymo už šios sistemos priežiūrą tvarkos bei sąlygų, pakankamai ilgą laiką nuo sistemos įrengimo netaikant atsakovams jokio už šios sistemos priežiūrą mokėtino mokesčio, teismo vertinimu, atsakovams atsirado teisėtų lūkesčių, jog jokie papildomi mokesčiai už sistemos eksploatavimą taikant įdiegtą sistemą nebus skaičiuojami. Šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį ieškovas pradėjo taikyti tik nuo 2009-02-01. Iš byloje esančio 2009-05-27 ieškovo rašto teismas nustatė, kad šis ieškovo sprendimas dėl ginčijamo atsakovų mokesčio mokėjimo nebuvo derintas su namo bendrijos pirmininku, o gyventojams informacija apie šį mokestį teikta taip pat nebuvo. Ieškovo pateiktas 2006-12-22 pranešimas dienraštyje „Lietuvos rytas“, priešingai nei teigia ieškovas, nepatvirtina tinkamo atsakovų informavimo apie būsimą mokėtiną mokestį, kadangi šio pranešimo turinyje išdėstoma tik bendro pobūdžio informacija apie šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių atnaujinimą bei naujų sutarčių su vartotojais sudarymą. Byloje įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovas tinkamai ir laiku pranešė apie būsimą mokėtiną mokestį už šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą, nėra. Tokio mokesčio taikymo atsakovų atžvilgiu klausimas buvo išspręstas paties ieškovo, nesant dėl to iš anksto išreikšto atsakovų sutikimo, tokiu būdu vienašališkai pakeičiant sutarties sąlygas, jose papildomai numatant atsakovų pareigą mokėti mokestį, kurio anksčiau nebuvo. Teismas pažymėjo, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teikiant atlygintinas paslaugas vartotojams mutatis mutandis yra taikomi CK 6.350–6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio CK 6.368 straipsnio nuostatas, draudžiama tiekti daiktus vartotojui be jo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti. Jeigu buvo pateikti daiktai be vartotojo sutikimo, vartotojas gali jais naudotis savo nuožiūra neatlygintinai. Šios įstatymo nuostatos taikytinos ir vartojimo atlygintinų paslaugų teikimo atveju. Ginčijamas atsakovų mokestis nustatytas už šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą. Pagal savo pobūdį priežiūros teikimas laikytinas paslaugos teikimu. Todėl ieškovui pradėjus taikyti mokestį už tokio pobūdžio paslaugos teikimą, kuri anksčiau buvo teikiama nemokamai, darytina išvada, kad ieškovas tokiais savo veiksmais pradėjo teikti atsakovams atlygintinę paslaugą. Įvertinus aplinkybę, kad tarp šalių susiklostę būtent vartojimo sutartiniai teisiniai santykiai, tokių paslaugų teikimui būtina aiškiai išreikšta atsakovų, kaip vartotojų, valia. Tuo tarpu iš byloje pateiktų atsakovų raštų ieškovui teismas nustatė, kad atsakovai juose aiškiai nurodė, jog nesutinka su šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros teikimu už atlyginimą. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad dėl šių paslaugų teikimo šalys susitarė konkliudentiniais veiksmais, kadangi teisiniai santykiai tarp šalių buvo susiklostę būtent rašytinės sutarties pagrindu. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovai dalį sąskaitų apmokėdavo, nepatvirtina buvus atsakovų sutikimo dėl šių paslaugų teikimo. Sąskaitose, be ginčijamo mokesčio, buvo nurodomi ir kiti mokesčiai už šilumos energiją bei karštą vandenį, kurių atsakovai neginčija ir kuriuos turi pareigą mokėti. Ieškovui buvus informuotam apie atsakovų atsisakymą ginčijamą mokestį mokėti, tačiau vis tiek šias paslaugas atsakovams teikiant, teismas darė išvadą, kad atsakovams pareigos mokėti už teiktas be jų sutikimo paslaugas nekyla. Tai taip pat patvirtina Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002-02-21 raštas, kur nurodoma, kad nesant teisės aktuose numatytam šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūros mokesčiui, šis mokėjimas galėtų būti taikomas tik sutartiniu pagrindu. Vien ta aplinkybė, jog šilumos tiekimo ir vartojimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos numato pareigą būtent vartotojui teikti ieškovui daliklių-indikatorių rodmenis bei vykdyti daliklių priežiūrą, nesuteikia ieškovui teisės nuspręsti, kokiu būdu šią priežiūrą vykdyti nesant tam aiškiai išreikšto paties vartotojo sutikimo (t. II, b.l. 17-20).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ teismo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus. Ieškovas nurodo, kad 2003-02-21 Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buto savininku Nr. 2616703 tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta dar iki Šilumos ūkio įstatymo ir kitų poįstatyminių, šilumos ūkį reguliuojančių teisės aktų priėmimo. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnis (anksčiau 18 straipsnis) nustato, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Ginčo laikotarpiu galiojo Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos bei nuo 2012 m. spalio įsigaliojęs Energetikos ministro 2012-09-07 įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas. Ginčo šalių sudarytą sutartį tiesiogiai tikslino šilumos ūkį reguliuojančių teisės aktų imperatyvios nuostatos, atitinkamai vykdant šią sutartį, jos sąlygas atsakovų atžvilgiu ieškovas taikė ir taiko nepažeidžiant galiojančių teisės aktų normų. Tiek Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56, 58 punktuose, Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26, 28 punktuose patvirtinta, kad esant tęstiniams šilumos tiekimo – vartojimo, pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams, teisės aktų imperatyvios normos tiesiogiai keitė/tikslino individualią rašytinę sutartį, standartinės sąlygos/standartinių sąlygų aprašas (atitinkamu jų galiojimo laikotarpiu) taip pat tiesiogiai tikslino/keitė sutartį, kiek tai neprieštaravo šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Jau vien tas faktas, kad sutarties 5 punkte buvo nustatytas šilumos paskirstymas pagal (duomenys neskelbtini) name veikiančios bendrijos narių susirinkimo patvirtintą šildymo kaštų energijos paskirstymo metodiką, o po to įstatymų leidėjui priėmus ir pasikeitus šilumos ūkį reguliuojantiems teisės aktams (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) šilumos energijos skirstymas name (tame tarpe ir atsakovams) vyksta pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodiką, įrodo, jog, priešingai nei konstatavo teismas, imperatyvios teisės aktų nuostatos keitė/tiesiogiai patikslino individualią sutartį su atsakovais. Sutarties 5 punktas, sutarties priedas Nr. 1 nustatė, jog atsižvelgiant į namo butuose/patalpose įrengtus prietaisus (sutarties 13-14 punktai, sutarties priedas Nr. 2), šilumos kiekis skirstomas ir mokesčiai skaičiuojami vadovaujantis namo bendraturčių patvirtinta šildymo kaštų energijos paskirstymo metodika. Pagal Ūkio ministro 2007-06-15 įsakymą Nr. 4-238 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo pakeitimo“ šilumos tiekėjui buvo suteikta teisė nuo 2007-07-01 šilumos paskirstymui taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą, nebent šilumos vartotojai pasirinks ar sukurs ir suderins su komisija savo metodiką. 2008-01-01 įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pakeitimai, nustatę ieškovui imperatyvią pareigą „Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas“. Taigi nuo 2007 m. spalio (2007/2008 m. šildymo sezono) ieškovas name suvartotos šilumos skirstymui pradėjo taikyti Komisijos 2005-12-30 nutarimu Nr. O3-86 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6 (keitėsi 2011-10-30 Komisijos nutarimu Nr. O3-275), kaip namo sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą. Iki 2007 m. spalio šilumos skirstymas name ir mokesčių skaičiavimas buvo atliekamas pagal sutarties priede Nr. 1 pateiktą metodiką. Iš sutarties priedo Nr. 2, sutarties 20 punkto matyti, kad atsakovai, kaip ir kiti namo bendraturčiai sutiko, jog ieškovas savo sąskaita jų bute įrengtų termoreguliatorius, šilumos daliklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu. Kaip nurodyta sutarties priede Nr. 1, „Butuose sumontuojami šilumos dalikliai indikatoriai, kurie išmatuoja radiatoriaus sunaudotą šilumos kiekį per apskaitomąjį laikotarpį <...>“. Dalikliai-indikatoriai fiksuoja sąlyginius vienetus, kurie šilumos kaštų paskirstymo sistemos pagalba išreiškiami MWh (kWh) – suvartoto šilumos kiekio matu. Tokia sistema užtikrina tikslų atsiskaitymą, sistemą įsirengę gyventojai moka tiksliai už suvartotą šilumos kiekį. Dalikliai, užfiksavę radiatoriaus išskirtą šilumos kiekį, siunčia radio bangų impulsus, atitinkančius surinktus duomenis, kurie perduodami į tarpines informacijos surinkimo stoteles. Jose sukaupti duomenys persiunčiami į kompiuterizuotą ieškovo duomenų surinkimo ir skaičiavimo sistemą, kurioje suformuojama individuali kliento suvartotos šilumos energijos sąskaita. Name veikiant šilumos kaštų paskirstymo sistemai, butuose esant įrengtiems šilumos dalikliams – indikatoriams taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 6, kuris leidžia vartotojams (kartu ir atsakovams) mokėti už jų butų/patalpų šildymą tiksliai už jų suvartotą kiekį. Akivaizdu, kad tam, jog vartotojų (tame tarpe ir atsakovų) butuose įrengtais termoreguliatoriais būtų galima nuolat savarankiškai reguliuoti šilumos kiekį, patenkantį į radiatorių, kad šilumos daliklių-indikatorių duomenys sąlyginiais vienetais būtų nuotoliniu būdu perduoti ir tvarkomi ieškovo, perskaičiuojami (redukuoti) į suvartotos šilumos MWh (kWh) ir už šį kiekį apskaičiuoti mokesčiai, būtinas šilumos kaštų paskirstymo sistemos veikimas ir atitinkamai jos priežiūra. Sutarties 20 punkte šalys įtvirtino, jog termoreguliatoriai, šilumos dalikliai ir karšto vandens skaitikliai yra ieškovo nuosavybė, bet jie perduoti vartotojui – atsakovams – naudoti patikėjimo teise. Sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad atsakovai atsako už naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal daiktinės teisės normas (CK 4.76 straipsnis, 4.82 straipsnio 3 dalis) atsakovai kaip turto patikėtiniai turi prisidėti prie šildymo kaštų sistemos priežiūros. Vilniaus apygardos teismo 2012-06-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1444-619/2012 (CPK 182 straipsnio 1, 2 dalys), aiškiai konstatuota, kad atsakovui – vartotojui tenka pareiga mokėti 0,10 Lt be PVM/m² už duomenų nuskaitymą nuo daliklių ir šios šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą už buto (patalpos) bendrojo (naudingojo) ploto vieną kvadratinį metrą, be to teismas padarė išvadą, kad šis mokestis kildinamas ir iš nuosavybės santykių, kaip nuosavybės teise butą valdančiam savininkui (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.76 straipsnis). Atsakovų bute įrengtų šilumos daliklių-indikatorių, skaičiuojančių radiatorių šilumos energijos išspinduliavimą, duomenis jis gaudavo šilumos paskirstymo kaštų sistemos pagalba, o ne iš pačių vartotojų (atsakovų). Namo bendraturčiai, siekdami efektyvaus (taupaus) energijos vartojimo ir priėmė sprendimą leisti ieškovui įrengti prietaisus, leisiančius šį tikslą pasiekti (sutarties priedas Nr. 2). Tuomet ieškovui 2003 m. įrengus modernius prietaisus, susijusius su efektyviu šilumos energijos vartojimu, namas laikomas energinio naudingumo B klasės. Tuo tarpu Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas numato bendraturčiams pareigą rūpintis pastato atnaujinimu, kas apima ir statinių naudojimo ir priežiūros privalomuosius reikalavimus, kurie nustatyti ir energijos taupymo bei šilumos išsaugojimo srityje. Siekiant tikslios ir teisingos apskaitos ypatingai svarbus savalaikis, sinchroniškai vienu momentu nuskaitytas visų name esančių, butuose/patalpose įrengtų šildymo prietaisų daliklių-indikatorių (paskirstomųjų prietaisų) duomenų deklaravimas. Tai įmanoma užtikrinti tik esant nuotoliniam duomenų nuskaitymui, juolab, kad šildymo prietaisų dalikliai-indikatoriai įrengti butuose/patalpose, o ne bendro naudojimo patalpose, jie fiksuoja šilumos suvartojimą ne MWh (kWh), o sąlyginius vienetus, kurių vartotojas negali pateikti ieškovui per atsiskaitomąją knygelę. Pagal 2010 m. Taisyklių 51 punktą, 2003 m. Taisyklių 271 punktą už daliklių priežiūrą atsakingi patys vartotojai, jeigu šalių nesusitarta ar LR teisės aktai nenustato kitaip. Taigi teisės aktai šilumos kaštų paskirstymo sistemos (įskaitant šildymo prietaisų daliklių-indikatorių) priežiūrą numato patiems vartotojams (t. y. ir atsakovams). Taip pat nustatoma, kad esant nuotoliniam duomenų nuskaitymui šilumos prietaisų daliklių-indikatorių rodmenų ataskaita pateikiama nuotoliniu būdu (2010 m. Taisyklių 29.2.5 punktas, 2003 m. Taisyklių 240.4 punktas). Už duomenų pateikimą, būtinų skaičiavimams atlikti, atsako vėlgi vartotojas. Standartinių sąlygų aprašo 15.1 punktas nustato vartotojui pareigą laiku deklaruoti bute esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos ir šilumos kiekio matavimo prietaisų bei kitų šilumos kiekio matavimo priemonių rodmenis ir atsiskaityti už suvartotą šilumą pagal pateiktą mokėjimo už šilumą pranešimą ar sąskaitą nustatyta tvarka ir terminais. Taigi standartinės šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygos vartotojui numato pareigą pateikti ieškovui šilumos daliklių-indikatorių rodmenis, vėlgi nukreipia į Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2, 3 dalis, Komisijos patvirtintus metodus, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kurie privalomi taikyti šilumos pirkimo-pardavimo santykiuose. Jokiuose teisės aktuose nėra numatyta ieškovo pareiga prižiūrėti šilumos kaštų paskirstymo sistemą, o juo labiau neatlygintinai. Namo bendraturčiams priėmus sprendimą leisti ieškovui modernizuoti jų namą (Sutarties priedas Nr. 2), vartotojams patikėjimo teise priėmus naudoti bei valdyti šilumos paskirstymo bute įrenginius (Sutarties 20 punktas), šilumos kaštų paskirstymo sistemos (daliklių, aukšto antenų, aukšto antenos su imtuvu) priežiūrą bei šildymo prietaisų daliklių-indikatorių (kaip paskirstomųjų prietaisų) duomenų nuotolinį nuskaitymą už atlygį atliko ieškovas. Teismui sprendime sutinkant, kad: „Įdiegus šią sistemą, ieškovas pradėjo šilumos kiekį name skirstyti ir mokesčius už tiekiamą šilumos energiją skaičiuoti pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. balandžio 30 d nutarimu Nr. O3-275 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6, A variantą (keitė 2005 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. O3-275 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6)“, kuomet esant šildymo kaštų paskirstymo sistemai įmanomas nuotolinis šilumos daliklių-indikatorių duomenų nuskaitymas, redukavimas (pavertimas iš sąlyginių vienetų į kWh, MWh), tuo pačiu ir Šilumos paskirstymo metodo Nr. 6 taikymas, teisės aktams būtent vartotojui (atsakovams) numatant pareigą teikti ieškovui šildymo prietaisų daliklių-indikatorių rodmenis ir vykdyti daliklių priežiūrą, nelogiška ir neteisinga, kad ieškovui nepriteisiamas šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestis, nes tik šios sistemos pagalba įmanoma taikyti/įgyvendinti šilumos skirstymą/mokesčių skaičiavimą namo vartotojams (tame tarpe atsakovams) pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6. Į bylą buvo pateikti 2009-05-07 raštas Nr. 008-03-5749r ir 2009-05-27 raštas Nr. 008-03-6819p, adresuoti atsakovui, kuriais ieškovas paaiškino, jog norint eksploatuoti ieškovo įrengtą sistemą ir šilumos paskirstymą vykdyti pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 6, būtina priežiūra šios sistemos, kurios ieškovas toliau neatlygintinai neprižiūrės, o nuo 2009-02-01 taikytinas šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestis (0,10 Lt/1 kv.m. per mėnesį be PVM) visiems namo gyventojams, kurių įranga prijungta prie sistemos. Taip pat namo vartotojai (įskaitant ir atsakovus) buvo informuoti, kad jeigu jie prieštarauja dėl šio mokesčio, jie gali įgyvendinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje vartotojų teisę ir pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Tokiu atveju ieškovas nuotoliniu būdu negautų nei butuose įrengtų šilumos daliklių-indikatorių rodmenų, nei karšto vandens skaitiklių rodmenų, o skaičiuojant mokesčius vartotojams už jų buto/patalpos šildymą vertintu namo įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis, kaip neturintiems daliklių – proporcingai jų buto/patalpos plotui. Tai atitiktų kito Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles. Tačiau namo gyventojai, įskaitant ir atsakovus, šiuo klausimu nepateikė savo sprendimo, bet ir neatsisakė prietaisų rodmenų pateikimo ieškovui nuotoliniu būdu. 2009 m. gegužės mėn. raštais, 2009 m. birželį kartu su sąskaitomis, 2006-02-09 per ieškovo internetinę svetainę atsakovai buvo informuoti apie tokios sistemos veikimo principus. Namo gyventojai, tame tarpe ir atsakovai, atliko mokėjimus, šiais konkliudentiniais veiksmais išreikšdami valią dėl šilumos skirstymo ir mokesčių skaičiavimo vertinant jų bute įrengtų šilumos daliklių-indikatorių rodmenis. Name esant veikiančiai daliklinei šilumos paskirstymo sistemai, egzistuoja privalomos ieškovui Šilumos paskirstymo metodo Nr. 6 taikymo sąlygos, kam būtina šildymo kaštų paskirstymo sistemos priežiūra, kurios kaštai nėra įtraukti į šilumos kainą (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis), o tenka vartotojams (ir atsakovams). Remiantis tuo, ieškovas nesutinka su teismo sprendime daroma išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog ieškovas tinkamai ir laiku pranešė apie būsimą mokėtiną mokestį už sistemos priežiūrą. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikia ir prašo prijungti prie bylos rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovas, pasitelkdamas rangovą atliko šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą atsakovų name, rangovui mokėdamas mokesčius už nuolatinį sistemų funkcionavimo palaikymą, kuriuos ieškovas susigrąžina iš vartotojų, kuriems ir nustatyta tokia priežiūros pareiga, rinkdamas šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį. Taip pat ieškovas prašo prijungti įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovai gauna tik ekonominę naudą esant šilumos kaštų paskirstymo sistemai. Galiausiais ieškovas nurodo, kad gali būti laikoma absoliučiu pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindu tai, jog teismas nusprendė dėl Name ginčo laikotarpiu taikytos šilumos paskirstymo metodikos, šilumos kaštų paskirstymo sistemos ir jos priežiūros, nedalyvaujant Namo bendraturčiams (t. II, b.l. 28-39).
Atsiliepimas
Atsakovai A. S. ir I. S. atsiliepimu teismo prašė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimą palikti nepakeistą, įpareigoti ieškovą nedelsiant pakoreguoti išrašomas sąskaitas už paslaugas, anuliuojant neteisėtai atvaizduojamą skolą, priimti papildomą sprendimą, įpareigojantį ieškovą atlyginti žalą visiems kitiems namo gyventojams, sumokėjusiems nepagrįstai taikytą mokestį (gyventojams nesikreipiant į teismą su atskirais ieškiniais), jiems grąžinant neteisėtai gautas sumas su įstatymo numatytomis 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Nurodė, kad santykiuose su ieškovu pirmiausia reikia remtis ginčo šalių sudaryta 2003-02-21 Šilumos pirkimo-pardavimo sutartimi su buto savininku Nr. 2616703. Pasisakydami dėl ieškovo teiginio, kad „pasikeitus teisės aktams, jokie papildomi su vartotojais sudarytų rašytinių sutarčių pakeitimai nėra reikalingi“, nurodė, kad po sutarties sudarymo iki šiol neatsirado jokio naujo teisės akto, kuriuo ieškovas galėtų grįsti ginčijamą mokestį už šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą. Ginčijamas mokestis nėra nei individualiai aptartas, nei imperatyviai reglamentuotas įstatymo, tačiau, kaip savo sprendime teisingai pažymėjo teismas, ieškovo buvo „įvestas nesant dėl to iš anksto išreikšto atsakovų sutikimo, taip vienašališkai pakeičiant sutarties sąlygas, jose papildomai numatant atsakovų pareigą mokėti name įdiegtos sistemos priežiūros mokestį, kurio anksčiau nebuvo“. Byloje esančiame 2009-09-22 rašte Nr. 008-03-11890r/1041 ieškovas pripažino, kad pagal sutartį „telemetrinės sistemos priežiūra iš UAB „Vilniaus energija“ pusės nebuvo numatyta, tik įrengimas“. Tačiau de facto ieškovas tą priežiūrą atliko be jokio atskiro mokesčio iki pat 2009 metų, kuomet įvedė ginčijamą mokestį (ir atliko vėliau iki pat 2014 m.). Ieškovo teiginys, kad vykdant priežiūrą „iki 2009-02-01 dienos mūsų bendrovė patirdavo nuostolius“, rodo, kad ieškovas pripažįsta blogą investicinio projekto (namo šilumos punkto modernizavimo) atsipirkimo apskaičiavimą, kas yra ūkio subjekto verslo rizika, kuri negali būti perkeliama vartotojui. Šalių sudarytos sutarties nuostatos teigia, kad ieškovas daliklius įrengia savo sąskaita ir kad dalikliai yra ieškovo nuosavybė. Ieškovui vienašališkai įvedus naują mokestį ir taip padidinus paslaugų kainą, ji tapo didesnė už nustatytąją sutartyje. Taigi, netgi nesant nuostatos sutartyje dėl ginčijamo mokesčio, o ieškovui tokį mokestį vėliau pradėjus taikyti, tai vertintina kaip nesąžiningas elgesys vartotojų atžvilgiu. Byloje esančiame Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-02-21 rašte Nr. R2-442 taip pat nurodyta, kad teisės aktų nuostatos atskiro mokėjimo „Šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūra“ taikymo nenumato. Atsižvelgiant į tai, komisijos nuomone, teisės aktuose nenumatytas mokėjimas galėtų būti taikomas tik sutartiniu pagrindu. Jei ieškovas, prieš įgyvendindamas šilumos mazgo atnaujinimą, numatė, kad ginčijamas mokestis bus būtinas rentabiliai ieškovo veiklai užtikrinti, planai jį įvesti turėjo būti atskleisti vartotojams prieš pasirašant sutartį. Tai informacija, galėjusi paveikti namo gyventojų apsisprendimą tokią daliklinę sistemą įsidiegti ar neįsidiegti ir įsipareigoti 10 metų laikotarpiui (Sutarties 24 punktas). Sutarties skyriaus „Kitos sąlygos“ 23 punkte numatyta, jog vartotojas turės „kas mėnesį mokėti Tiekėjui (ieškovui) po 0,20 Lt be PVM už 1m² [...] šildymo sistemos aptarnavimo mokestį“. Sutartyje nėra sąvokų išaiškinimo, ką reiškia „šildymo sistema“. Kadangi prieš tai esančiuose sutarties punktuose (20, 21, 22) kalbama apie termoreguliatorius ir daliklius, karšto vandens skaitiklius, suprasti galima būtent taip, kad ir jie yra namo šildymo sistemos dalis, už kurios aptarnavimą bus mokamas 0,20 Lt/m² mokestis. Sutarties 24 punkte aptarta vartotojo atsakomybė, pastarajam nutraukiant su tiekėju (ieškovu) namo šilumos sistemos modernizavimo ir aptarnavimo sutartį anksčiau nei per 10 metų terminą. Vartotojas čia įpareigojamas grąžinti daliklius arba juos išpirkti iš tiekėjo (ieškovo) rinkos kaina, taip pat rinkos kaina išpirkti šilumos punktą jam proporcingai buto plotui tenkančia dalimi. Šis sutarties punktas atskleidžia tikruosius ieškovo ketinimus: po namo šildymo sistemos modernizavimo įrengtą daliklinę sistemą eksploatuoti ir gauti ekonominę naudą per 10 metų laikotarpį (turint investicinio projekto atsipirkimą), bei tai, kad daliklinė sistema ieškovo finansiniu požiūriu buvo integrali modernizuotos namo šildymo sistemos dalis, už kurios aptarnavimą de facto buvo imamas 0,20 Lt/m² mokestis, kuris, be šilumos kainos nesant jokio kito atskiro mokesčio, dengė ir ieškovo patiriamas šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros sąnaudas. Tokiu būdu, atsakovų įsitikinimu, po 6 metų (2009 m.) vienašališkai įvestas ginčijamas mokestis už šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą galėjo tik padidinti ieškovo pelną iš namo šilumos mazgo modernizavimo investicinio projekto, kurio atsiperkamumas buvo apskaičiuotas jau 2002-2003 m., ir kuris nebūtų pradėtas įgyvendinti ieškovo lėšomis, jei įmonei būtų buvęs nuostolingas. Atsakovai taip pat pabrėžė, kad ieškovas netaikė ginčijamo mokesčio 6 metus po daliklinės sistemos įdiegimo, ir jį, niekaip nepakitus teikiamų paslaugų apimčiai, pradėjo taikyti vienašališkai, nesant jokios atsakovų valios išraiškos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovai ne kartą dėl to ieškovui reiškė savo prieštaravimus. Ieškovas, sudarydamas sutartį, neišaiškino, kad ateityje ginčijamas mokestis galėtų būti įvedamas. Priešingai, iš sutarties teksto buvo galima suprasti, kad už įdiegiamą daliklinę sistemą teks mokėti tik tiek, kiek nustatyta sutartyje. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos VII skyriaus 64 punkte sakoma, kad: „Šilumos kainų dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos gamybos (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros (eksploatacijos) ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.“. Tikėtina, kad apskaitos (kas apima ir šilumos kaštų paskirstymo sistemą, nes tai savo esme yra apskaita) sąnaudas gyventojai apmoka mokėdami už šilumą (tai įeina į šilumos kainą). Už daliklinės sistemos įdiegimą ieškovo lėšomis ir visai sistemai (įskaitant daliklius) liekant ieškovo nuosavybėje namo bendrija balsavo susirinkime (2002-08-01 protokolas Nr. 4, pateiktas kaip Sutarties priedas). Susirinkimo metu nebuvo balsuota dėl jokio atskiro daliklinės sistemos priežiūros mokesčio. Pasisakydami dėl Vilniaus apygardos teismo 2012-06-29 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1444-619/2012, nurodė, kad šiuo konkrečiu teismo nagrinėtu atveju vartotojui – naujai įsigyto buto savininkui – tektų pareiga mokėti telemetrinės sistemos priežiūros mokestį, tačiau tik todėl, kad šis mokestis yra numatytas ir aiškiai įvardintas sutartyse, priešingai nei nagrinėjamo ginčo atveju. Be to, nurodytoje byloje teismo proceso dalyviai buvo du ūkio subjektai, o ne vartotojai. Iš nurodyto teismo sprendimo matyti, kad ankstesnės ieškovo sudarytos sutartys su vartotojais, kaip ir su atsakovais, nebuvo pakankamas teisinis pagrindas ginčijamam mokesčiui taikyti. Atsakovai nesutiko su ieškovo argumentu ir siekiu susieti ginčijamą mokestį su Namo atnaujinimu bei privalomaisiais reikalavimais šioje srityje. Jokie bendrasavininkių pareigą rūpintis pastato priežiūra ir atnaujinimu reglamentuojantys teisės aktai nenurodo, kad privaloma tvarka reikia naudotis mokama kaštų paskirstymo priežiūros paslauga ar panašiai. Namo gyventojai turi rūpintis namo šildymo sistema ir jos tvarkingu veikimu. Tokiu tikslu ir buvo pasirašytos namo gyventojų individualios sutartys su ieškovu, kurios nenumatė mokamos šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros paslaugos. Atsakovai nevaldo daliklinės sistemos nuosavybės teise, taigi tai nėra ir gyventojų bendroji dalinė nuosavybė, kuria jie privalėtų rūpintis savo lėšomis. Ginčo šalių sudarytos Sutarties 21 punkte numatyta tik vartotojo pareiga „saugoti [...] šilumos daliklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu [...], apie jų gedimus ir kitus pažeidimus nedelsdamas informuoti Tiekėją“; Sutarties 21 punkte numatyta: „Vartotojas įsipareigoja laikytis [...] šilumos daliklių su nuotoliniu duomenų nuskaitymu eksploatavimo taisyklių [...]“. Taigi, vartotojams numatyta tik pasyvi, tačiau ne aktyvi priežiūra (tik saugoti patikėtus daiktus kaip fizinį turtą, esantį vartotojo bute). Keletą kartų atsakovų bute sutrikus daliklių veikimui, atvyko ieškovo samdytų subrangovų meistrai ir daliklius pakeitė neatlygintinai, kas įrodo faktą, kad ieškovas priežiūrą vykdė savo sąskaita. Atsakovų, kaip vartotojų, pareigos prižiūrėti šilumos kaštų paskirstymo sistemą, kuri yra ieškovo nuosavybė, ne pasyvaus saugojimo, o aktyvaus aptarnavimo/eksploatavimo prasme nenumato jokie teisės aktai. Nuotolinis automatinis duomenų nuskaitymas buvo numatytas ginčo šalių sudarytos Sutarties skyriaus „Tiekėjo įsipareigojimai ir atsakomybė“ 14 punkte. Šalių iš pat pradžių buvo sutartas būdas, kad duomenys bus perduodami automatiškai be vartotojų įsikišimo, taigi, vartotojų pareigos kitu būdu perduoti duomenis negalėjo būti. Juos, kaip ir kitus namo gyventojus daliklinis metodas tenkino ir jie nenorėjo jo keisti, kadangi galiojo 2003 m. pasirašytos sutartys. Namo gyventojai neatsiliepė į ieškovo siūlymą keisti sutarties sąlygas, kadangi juos tenkino esama sutartis. Atsakovų atlikti mokėjimai jokiu būdu nereiškia ginčijamo mokesčio akcepto, ką aiškiai ir ne kartą atsakovai nurodė savo raštuose ieškovui. Be to, tinkamo informavimo apie ginčijamą mokestį nebuvo. Pats ieškovas pripažino 2009-05-27 rašte Nr. 008-03-6819p atsakovui kaip tuometiniam bendrijos pirmininkui: „Atsiprašome, kad šis sprendimas nebuvo derintas su 805-osios DNSB pirmininku, o gyventojams nepateikta informacija“. Ieškovo teiginys, kad „dėl šilumos kaštų paskirstymo priežiūros mokesčio šalys susitarė konkliudentiniais veiksmais“, yra klaidingas. Atsakovai susitarė tik rašytine sutartimi ir tik dėl apibrėžtų sąlygų. Nebuvo jokių atsakovų ketinimų tokį mokestį mokėti ir pritarimo jam. Įstatyme ir kituose teisės aktuose atskiro mokėjimo, pavadinto „Šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūra“, taikymas nenumatytas, todėl tokio mokėjimo taikymas būtų galimas tik sutartiniu pagrindu. Ginčo šalių sudaryta sutartimi buvo susitarta, kad paskirstomuosius šilumos prietaisus įsigyja, įrengia ir prižiūri ieškovas savo sąskaita, dėl ko balsavo namo bendrijos nariai ir tai užfiksuota bendrijos susirinkimo protokole, sutarties priede. Vartotojas neturi reikiamos kvalifikacijos ir fiziškai negali prižiūrėti visos daliklinės sistemos įrangos (nes ji jam tiesiog nepasiekiama), kad savo jėgomis gautų galutinį rezultatą (šilumos kaštų paskirstymą), ką užtikrina visa sistema, tiek ieškovo valdoma nuosavybės teise, tiek ieškovui ar jo subrangovams ją visą prižiūrint ir eksploatuojant. Teismas pagrįstai nurodė, kad „pakankamai ilgą laiką nuo sistemos įrengimo netaikant atsakovams jokio už šios sistemos priežiūrą mokėtino mokesčio, akivaizdu, kad atsakovams atsirado teisėtų lūkesčių, kad jokie papildomi mokesčiai už sistemos eksploatavimą taikant įdiegtą sistemą nebus skaičiuojami“. Atsakovai sutinka su tuo, kad nėra ginčo dėl Šilumos paskirstymo metodo Nr. 6 taikymo pagrįstumo ir kad šis metodas taikomas tik kartu su dalikline sistema, tačiau nesutinka su ieškovo teiginiais, jog vien tik šio metodo pagrįsto taikymo faktas suponuoja atsakovams prievolę mokėti ginčijamą mokestį. Tokio mokesčio metodas ir kiti teisės aktai nenumato. Be to, tai prieštarauja paties ieškovo veiksmams nuo sistemos įdiegimo iki pat 2009 m., kuomet jis teikė priežiūrą nemokamai. Atsakovai neneigia, kad tik esant šilumos kaštų paskirstymo sistemai ir ją prižiūrint, įmanomas nuotolinis duomenų nuskaitymas, tačiau tai turi būti daroma ieškovo sąskaita, ir būtent tai, o ne pačios paslaugos teikimas, yra ginčo objektas. Namas 2014 m. pabaigoje vykusiame gyventojų susirinkime nusprendė pasirinkti Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 visiems butams be išimties. Daliklinės sistemos variantas su Šilumos paskirstymo metodu Nr. 6 buvo atmestas, kadangi ieškovas atsisakė aptarnauti daliklinę sistemą, grąžindamas ją bendrijai, už iki tol naudotą programinę įrangą, jei tokia būtų bendrijos perkama iš ieškovo, paprašė neproporcingai didelės kainos, sistemos aptarnavimą buvo pasiūlyta pirkti iš ieškovo partnerių, kas būtų dar brangiau, nei ginčijamas mokestis, galiausiai sužinota, kad neva būtinas daliklių keitimas, prašant už naujus daliklius neproporcingai didelių sumų. Atsakovai taip pat nesutiko su ieškovo argumentu, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukti namo bendraturčiai, kadangi ginčas nesusijęs su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu ir priežiūra (t. II, b.l. 53-66).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos medžiaga patvirtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas 2002-08-01 svarstė individualaus reguliavimo centralizuoto šildymo sistemos ir šilumos daliklių-indikatorių įrengimo klausimą bei nutarė leisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ ieškovo lėšomis įrengti individualaus reguliavimo centralizuoto šildymo sistemą ir šilumos daliklius-indikatorius kiekviename gyvenamojo namo bute, taip pat sutiko, kad naujai įrengta šildymo sistema ir dalikliai-indikatoriai bus ieškovo nuosavybė (t. I, b.l. 171-172). 2003 m. nurodyto namo butuose ir kitose patalpose buvo įdiegta šilumos paskirstymo ir individualaus reguliavimo sistema, pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisai bei įrengta suvartotos šilumos energijos ir karšto vandens duomenų surinkimo telemetrinė sistema (nuotolinis nuskaitymas). Ieškovas iki 2009 m. vasario mėn. savo lėšomis vykdė nurodytos sistemos priežiūrą bei duomenų nuotolinį surinkimą (t. I, b.l. 16-17). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad atsakovams A. S. ir I. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 12-14). 2003-02-21 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buto savininku Nr. 2616703 (t. I, b.l. 161-164). Nuo 2009 m. vasario mėn. ieškovas pradėjo taikyti atsakovams, kurių bute yra įrengta šilumos energijos ir karšto vandens duomenų surinkimo telemetrinė sistema, šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį 0,10 Lt/m² per mėnesį be PVM (t. I, b.l. 6-8, 20-140, 175, 187-188). Atsakovai nesutiko mokėti šio mokesčio, motyvuodami tuo, jog tokios jų pareigos nenumato nei ginčo šalių sudaryta sutartis, nei teisės aktai (t. I, b.l. 15, 173, 189). Ieškovas pareiškė pirmosios instancijos teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų nurodyto mokesčio skolą (t. I, b.l. 1-5). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b.l. 17-20). Apeliacijnės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada sutinka.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir ginčo šalių procesinių dokumentų turinys leidžia daryti išvadą, kad nei ginčo šalių sudaryta 2003-02-21 Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su buto savininku Nr. 2616703, nei ginčo šalių tarpusavio santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato atsakovų pareigos mokėti ieškovui jo reikalaujamo šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokesčio.
Ginčo šalių sudarytoje 2003-02-21 Šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje su buto savininku Nr. 2616703 nustatyta, kad „13. Tiekėjas (ieškovas) įsipareigoja butuose ir patalpose savo sąskaita įrengti individualaus šilumos reguliavimo ir apskaitos prietaisus: 1) radiatoriams įrengti termostatinius ventilius (termoreguliatorius), užtikrinančius temperatūros patalpoje individualų reguliavimą ir palaikymą; 2) šilumos apskaitai ant radiatorių sumontuoti šilumos daliklius-indikatorius (su nuotoliniu duomenų nuskaitymu), įgalinančius matuoti radiatorių išspinduliuotą šilumą; 3) karšto vandens skaitiklius įrengti su integratoriais (su nuotoliniu duomenų nuskaitymu) darbo režimo kontrolei ir apskaitai. 14. Vartotojo (atsakovų) bute (patalpoje) nustatyta tvarka įrengtų šilumos daliklių, skaičiuojančių radiatorių šilumos energijos išspinduliavimą, ir karšto vandens skaitiklių rodmenys nuskaitomi nuotoliniu būdu. <...> 20. Vartotojas sutinka, kad Tiekėjas savo sąskaita įrengtų jo bute (patalpoje) šilumos energijos apskaitos prietaisus – termoreguliatorius, šilumos daliklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu. Termoreguliatoriai, šilumos dalikliai ir karšto vandens skaitikliai yra Tiekėjo nuosavybė, kurie Vartotojui perduoti naudoti patikėjimo teise. 21. Vartotojas įsipareigoja saugoti jo bute (patalpoje) sumontuotus termoreguliatorius, šilumos daliklius ir karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu, apie jų gedimus ir kitus pažeidimus nedelsdamas informuoti Tiekėją. <...> 22. Vartotojas įsipareigoja laikytis termoreguliatorių, šilumos daliklių su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ir karšto vandens skaitiklių su nuotoliniu duomenų nuskaitymu eksploatavimo taisyklių. Jeigu Vartotojas sugadina jam perduotus saugoti termoreguliatorius, šilumos daliklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu ar karšto vandens skaitiklius su nuotoliniu duomenų nuskaitymu, tai jis privalo atlyginti Tiekėjui padarytą žalą: sumokėti sugadinto daikto vertę bei padengti remonto darbų išlaidas. 23. Vartotojas, vadovaudamasis Bendrijos narių susirinkime priimtu nutarimu dėl namo šildymo sistemos aptarnavimo (Bendrijos protokolo nuorašas pridedamas prie šios sutarties ir yra priedas Nr. 2), įsipareigoja kas mėnesį mokėti Tiekėjui po 0,20 Lt be PVM už 1 m² jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingo ploto namo šildymo sistemos aptarnavimo mokestį. <...>“ (t. I, b.l. 161-164).
Iš aukščiau nurodytų ginčo šalių sudarytos sutarties nuostatų matyti, kad jau sutarties sudarymo metu ginčo šalims buvo žinoma, jog atsakovų bute įrengtų šilumos daliklių ir karšto vandens skaitiklių rodmenys bus nuskaitomi ieškovo nuotoliniu būdu ir dėl to reikės atlikti su tuo susijusią šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą. Nuorodų, kad tokią priežiūrą savo lėšomis turėtų atlikti atsakovai, sutartyje nėra. Atsakovai sutartimi įsipareigojo jų bute įrengtus šilumos daliklius ir karšto vandens skaitiklius prižiūrėti tik tiek, kiek tai susiję su fizine jų priežiūrą (saugoti nuo sugadinimo, sunaikinimo ir pan.). Tačiau atsakovai neįsipareigojo atlikti priežiūros, kuri susijusi su šių įrenginių eksploatavimu, įskaitant jų rodmenų nuskaitymą. Pažymėtina, kad abi ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog vartotojas neturi techninių galimybių savarankiškai tokius duomenis nuskaityti ir perduoti ieškovui, dėl ko sutarties sudarymo metu buvo akivaizdu, kad tai turės daryti pats ieškovas. Iš aukščiau nurodytų ginčo šalių sudarytos sutarties nuostatų taip pat matyti, kad ieškovas jau sutarties sudarymo metu aptarė su atsakovais šildymo sistemos aptarnavimo mokestį. Vadinasi, jeigu ieškovas manė, kad atsakovai turi papildomai mokėti dar ir už šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą, susijusią su šilumos daliklių ir karšto vandens skaitiklių rodmenų nuskaitymu, tai turėjo būti aptarta sutarties sudarymo metu. Tačiau tarp ginčo šalių sudarytos sutarties turinys ir susiklosčiusi ilgametė praktika rodo, kad šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą bei šilumos daliklių ir karšto vandens skaitiklių duomenų nuotolinį nuskaitymą ieškovas atliko savo lėšomis.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas savo lėšomis vykdė šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūrą bei šilumos daliklių ir karšto vandens skaitiklių duomenų nuotolinį nuskaitymą iki pat 2009 m. vasario mėn. ir tik vėliau pradėjo reikalauti iš atsakovų mokėti kasmėnesinį mokestį už nurodytą priežiūrą (t. I, b.l. 16-17). Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuo remiantis jis nusprendė nuo 2009 m. vasario mėn. atsakovams taikyti šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį. Ginčo laikotarpiu galiojęs Šilumos ūkio įstatymas, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės neįtvirtino atsakovų pareigos mokėti ieškovui šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį. Tokios pareigos taip pat neįtvirtino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-12-30 nutarimu Nr. O3-275 patvirtintas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 6 su vėlesniais pakeitimais. Tas pats pasakytina ir apie bendrosios dalinės nuosavybės ar patikėjimo teisę reglamentuojančias teisės normas, kuriomis remiasi ieškovas. Vien ieškovo deklaratyvios nuorodos į tai, kad atsakovai turi pareigą pateikti ieškovui daliklių-indikatorių rodmenis bei vykdyti daliklių fizinę priežiūrą, savaime nereiškia, jog atsakovai turi papildomai mokėti ieškovui šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį, kai ginčo šalių sudarytoje sutartyje jau ir taip yra numatytas šildymo sistemos aptarnavimo mokestis.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo nurodytos bendro pobūdžio teisės normos, jas vertinant sistemiškai kartu su ginčo šalių sudarytos 2003-02-21 Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su buto savininku Nr. 2616703 turiniu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovai turi pareigą nuo 2009 m. vasario mėn. mokėti ieškovui šilumos kaštų paskirstymo sistemos priežiūros mokestį. Tai patvirtina ir byloje esantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-05-21 raštas Nr. R2-802, pateiktas išnagrinėjus atsakovo kreipimąsi dėl ieškovo reikalaujamo nurodyto mokesčio teisėtumo ir pagrįstumo, kuriame komisija nurodė: „Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 32 straipsnyje, reglamentuojančiame šilumos kainodarą, numatyti reikalavimai šilumos kainoms bei daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) tarifams, jų nustatymo metodikoms bei nustatymo tvarkai. Minėtame įstatyme ir kituose teisės aktuose atskiro mokėjimo, pavadinto „Šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūra“ taikymas nenumatytas, todėl Komisija mano, kad tokio mokėjimo taikymas būtų galimas tik sutartiniu pagrindu. Komisija nei pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nei pagal Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747 patvirtintų nuostatų 6.10 punkto nuostatas neprivalo nagrinėti teisės aktais nereglamentuojamų nelicencijuojamos veiklos mokėjimų teisėtumo bei pagrįstumo, todėl persiųstą A. S. prašymą gražina Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri pagal minėto Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas nagrinėja paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo klausimus.“ (t. I, b.l. 178).
Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys sutartimi būtų susitarusios dėl šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūros mokesčio taikymo, todėl, nesant teisės aktuose įtvirtintos atsakovų pareigos mokėti tokį mokestį, ieškovas negalėjo jo taikyti savavališkai, juolab, kad atsakovai ne vieną kartą raštu nurodė, jog nesutinka mokėti šio mokesčio (t. I, b.l. 15, 173, 189). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, teikiant atlygintinas paslaugas vartotojams mutatis mutandis yra taikomi CK 6.350–6.370 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio CK 6.368 straipsnio nuostatas, draudžiama tiekti daiktus vartotojui be jo sutikimo, jeigu už juos reikalaujama mokėti. Jeigu buvo pateikti daiktai be vartotojo sutikimo, vartotojas gali jais naudotis savo nuožiūra neatlygintinai. Šios įstatymo nuostatos taikytinos ir vartojimo atlygintinų paslaugų teikimui, tame tarpe ir šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūros paslaugoms. Ieškovui pradėjus taikyti mokestį už tokio pobūdžio paslaugos teikimą, kuri anksčiau buvo teikiama nemokamai, darytina išvada, kad ieškovas tokiais veiksmais pradėjo teikti atsakovams atlygintinę paslaugą, su kurios teikimu atsakovai aiškiai nesutiko, vadinasi ieškovas ir toliau teikdamas šią paslaugą neturi teisės reikalauti už ją mokėti.
Ieškovo minima Vilniaus apygardos teismo 2012-06-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1444-619/2012 šioje byloje nėra pagrindo remtis, kadangi nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa, t. y. nurodytoje byloje, priešingai nei šioje byloje, šilumos kaštų paskirstymo sistemų priežiūros ir duomenų nuo daliklių-indikatorių nuskaitymo mokestis jau iki ginčo kilimo buvo numatytas sutartyje.
Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė ir naujus įrodymus. CPK 314 str. sakoma, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šaime straipsnyje nurodytų įrodymų pateikimo sąlygų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą turėjo įtraukti daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkus, kadangi byloje priimtas sprendimas tiesiogiai neįtakoja jų teisių bei jiems jokių pareigų nesukuria.
Atsakovai bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje neturi teisės reikšti savarankiškų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, nes tai peržengia apeliacinio proceso ribas (CPK 320 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, teismas nepasisako dėl atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą reikalavimų įpareigoti ieškovą nedelsiant pakoreguoti išrašomas sąskaitas už paslaugas, anuliuojant neteisėtai atvaizduojamą skolą, priimti papildomą sprendimą, įpareigojantį ieškovą atlyginti žalą visiems kitiems namo gyventojams, sumokėjusiems nepagrįstai taikytą mokestį (gyventojams nesikreipiant į teismą su atskirais ieškiniais), jiems grąžinant neteisėtai gautas sumas su įstatymo numatytomis 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis.
Kiti ginčo šalių argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326–331 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimą palikti nepakeistą.