Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-310-315/2014

Teisėja A. Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00431-2013-2

2014 m. balandžio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, V. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas 30 parų trukmės areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d., 65 str., paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-07-10.

Iš V. D. priteista Valstybinei ligonių kasai 21089,94 Lt turtinės žalos atlyginimo, taip pat priteista J. K. 510 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą bei pažeidė viešąją tvarką: jis 2013-07-08 laikotarpiu nuo 18 iki 21 val., viešojoje vietoje, t.y., prie prekybos centro „Iki Cento“, esančio Džiaugsmo g., 28A, Vilniuje, įžūliais veiksmais demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą - kitų asmenų akivaizdoje, konflikto su S. K. metu tyčia ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, po to sudavė du smūgius į veidą, nuo ko nukentėjusysis krisdamas aukštielninkas ant asfaltuotos kelio dangos patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruva dešinės pusės momeninėje- smilkininėje srityje, dešinės pusės kaktikaulio – momenkaulio - smilkinkaulio linijiniu lūžiu, kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abipus kaktinėje- smilkininėje momeninėje srityse su galvos smegenų sumušimu, tokiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Gynėjo teigimu, teismas neteisingai įvertino byloje esančius ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinktus duomenis, nes byloje yra duomenų, kad V. D. galėjo padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d. Aukščiau minėti liudytojai parodė, kad V. D. pastūmė nukentėjusįjį S. K. rankomis į krūtinę, pastarasis neišlaikė pusiausvyros ir nukrito ant asfaltuotos dangos prie parduotuvės „Iki Cento“. Specialisto išvados 4 p. nurodyta, kad S. K. nustatytų sužalojimų padarymas, išskyrus kūno odos nudegimus bei poodines kraujosruvas kairiame žaste, paaiškinamas griuvimu, kurių buvo mažiausiai du, nes sužalojimai išsidėstę skirtinguose kūno paviršiuose. V. D. duoti parodymai patvirtina S. K. sužalojimų mechanizmą, nes nuteistasis nesmūgiavo S. K. kumščiais į žandikaulį, o tik pastūmė nukentėjusįjį nuo savęs ir nuėjo nuo jo, t.y. baigė konfliktą. Jeigu S. K. nugriuvus, šis atsitrenkė galva ir dėl šio smūgio patyrė sunkią galvos traumą, tokiu atveju nuteistojo veiksmuose negalima įžiūrėti tyčios tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, todėl jo veiksmai kvalifikuotini kaip neatsargūs. Be to, iškart po kritimo S. K. neprarado sąmonės, bandė savarankiškai atsistoti, nors jam dėl girtumo nepavyko ir jis vėl nugriuvo, susižalojo veidą, pradėjo bėgti kraujas. S. K. savarankiškai pasišalino iš įvykio vietos, neprarado sąmonės, ką patvirtina specialisto duoti parodymai, jog „nukentėjusysis patyrė sunkią galvos traumą, ją patyręs turėjo netekti sąmonės. Sąmonės netekimas galėjo būti trumpalaikis ir ilgalaikis“. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir specialistų parodymus ignoravo, todėl neteisingai kvalifikavo V. D. veiksmus.

Skunde taip pat pažymima, kad nebuvo nustatyta detaliai, ką veikė nukentėjusysis S. K. nuo 2013-07-08 18 val. iki 2013-07-09 20 val. 50 min. (GMP iškvietimo laikas). Nustačius, kad griuvimų buvo mažiausiai du, buvo būtina nustatyti, ar minėtame laikotarpyje S. K. negriuvinėjo ir negalėjo patirti sunkios galvos traumos kitomis aplinkybėmis. Ikiteisminio tyrimo metu jokių duomenų dėl šio laikotarpio nesurinkta, o S. K. artimųjų ir pažįstamų parodymai yra neinformatyvūs ir prieštaringi. Be to, minėtu laikotarpiu nukentėjusysis patyrė kūno odos nudegimus, tačiau jų atsiradimo aplinkybės nebuvo nustatytos. Taip pat teismas turėjo detaliau apklausti liudytoją I. V., nes jos parodymai apie svarbias aplinkybes, susijusias su nurodytu laikotarpiu, yra nepilni, neaiškūs ir prieštaringi.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė gynėjo apeliacinį skundą atmesti

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (LR BK 2 str. 3 d., 4 d.).

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja, kad apeliacinės instancijos teismas patikrintų bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar nuteistojo kaltė įrodyta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų, ar pirmosios instancijos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai; taip pat pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nėra suklastoti. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, išvadas daryti pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis nešališka teismo pozicija. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė yra įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas.

LR BK 135 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Šiuo atveju, teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad V. D. kaltė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. yra neabejotina, t.y. kad jis kitų asmenų akivaizdoje, konflikto su S. K. metu tyčia ranka sudavė smūgį nukentėjusiajam į krūtinę, po to sudavė du smūgius į veidą, nuo ko nukentėjusysis krisdamas aukštielninkas ant asfaltuotos kelio dangos patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruva dešinės pusės momeninėje- smilkininėje srityje, dešinės pusės kaktikaulio – momenkaulio - smilkinkaulio linijiniu lūžiu, kraujo išsiliejimu virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalais dešinio pusrutulio srityje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abipus kaktinėje- smilkininėje momeninėje srityse su galvos smegenų sumušimu, tokiais savo veiksmais sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, ir laikydamasis BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai konstatavo V. D. kaltę dėl BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo.

Nors apeliantas neigia smūgiavęs nukentėjusiajam, o teigia tik atstūmęs jį, tačiau tokia pastarojo pozicija paneigta byloje surinktų įrodymų visuma, todėl vertintina kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Analizuojant liudytojo V. M. parodymus, matyti, kad įvyko dieną jis kartu su S. K. ėjo po darbo servise. Jie buvo išgėrę. S. K. pats priėjo prie V. D., pasisveikino. Jie kažkodėl pykosi, V. D. sudavė S. K. smūgį, S. K. sudavė atgal. Tuomet V. D. sudavė ranka S. K. į krūtinę, o pastarasis užkliuvo už betoninio kelkraščio ir nukrito. Vėliau bandė stotis, tačiau nukrito dar kartą. Tuomet jie grįžo namo, išgėrė sidro ir nuėjo miegoti. S. K. niekur nebuvo išėjęs, niekuo nesiskundė. Kitą dieną jis sužinojo, kad buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba.

Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti šio liudytojo duotais parodymais, kurie iš esmės buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, be to, jis duotus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Pažymima ir tai, kad, kaip nustatyta byloje, V. M. su nuteistuoju anksčiau jokių konfliktų neturėjo, todėl jį apkalbėti jis neturėjo jokio pagrindo. Be to, V. M. nurodytas aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje surinkti duomenys bei rašytinė bylos medžiaga: liudytojų V. S., J. S., specialistės J. G.-D. parodymai, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados.

Gynėjo skunde nurodoma, jog V. D. duoti parodymai patvirtina S. K. sužalojimų mechanizmą, nes nuteistasis nesmūgiavo S. K. kumščiais į žandikaulį, o tik pastūmė nukentėjusįjį nuo savęs ir nuėjo nuo jo, o jei S. K. nugriuvus, šis atsitrenkė galva ir dėl šio smūgio patyrė sunkią galvos traumą, tokiu atveju nuteistojo veiksmuose negalima įžiūrėti tyčios tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, todėl jo veiksmai kvalifikuotini kaip neatsargūs. Kolegija pažymi, kad šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

LR BK 135 str. 1 dalyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis pats parodė, kad nukentėjusysis S. K. buvo neblaivus, kabinosi prie jos, todėl jį pastūmė nuo savęs ir S. K. nukrito ant aikštelės grindinio. Konflikto metu V. D., smūgiuodamas nukentėjusiajam į krūtinę, taip pat suduodamas smūgius į veidą, suvokė, kad taip gali nukentėjusiajam padaryti pavojingą gyvybei sveikatos sutrikdymą ir tokioms pasekmėms sąmoningai leido atsirasti, t. y. jis veikė netiesiogine tyčia.

Apelianto teiginiai dėl specialistės, vertinusios nukentėjusiajam padarytą kūno sužalojimą, J. G.-D. parodymų teisme neatitinka faktinių aplinkybių. J. G.-D. teisme nurodė, kad buvo sunki galvos trauma, nukentėjęs žmogus turėjo netekti sąmonės, bet sąmonė gali būti trumpalaikė ar ilgalaikė. Yra individualu, kaip išsilieja kraujas ir kaip greitai atliekama operacija, yra šviesus periodas, kai žmogus gali atlikti veiksmus ir vaikščioti. Tas laikas gali būti iki vienos paros. Taigi specialistė nepaneigė, kad nukentėjusysis galėjo neprarasti sąmonės net iki vienos paros laikotarpyje. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino ir specialistų parodymus ignoravo, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Be to, nors skunde nurodoma, kad apylinkės teismas ignoravo liudytojų V. S., J. S. parodymus, šie argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, minėti liudytojų parodymai nuosprendyje aptarti ir jokiu aspektu nepaneigia nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Tiek V. S., tiek J. S. parodė, kad įvykio dieną buvo prie parduotuvės „Iki“, esančios Džiaugsmo g. 28A, Vilniuje, kur susitiko su V. D.. Visi trys buvo išgėrę, užėjo į minėtą parduotuvę nusipirkti alaus, o prie parduotuvės sutiko pažįstamus V. M. ir S. K.. Abu liudytoju parodė, kad matė nukentėjusiojo S. K. ir V. D. konfliktą.

Apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, kad nebuvo nustatyta detaliai, ką veikė nukentėjusysis S. K. nuo 2013-07-08 18 val. iki 2013-07-09 20 val. 50 min. (GMP iškvietimo laikas), buvo būtina nustatyti, ar minėtame laikotarpyje S. K. negriuvinėjo ir negalėjo patirti sunkios galvos traumos kitomis aplinkybėmis, tačiau, apygardos teismo nuomone, tai nėra patvirtinta jokiais byloje surinktais duomenimis. Atvirkščiai, išanalizavus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bei specialistų išvadas, matyti, kad nustatyta, jog po to, kai nukentėjusysis nugriuvo aukštielninkas ant asfaltuotos kelio dangos, atsikėlęs jis kartu su V. M. grįžo namo. Ten nukentėjusysis dar išgėrė ir nuėjo miegoti, o kitą dieną gulėjo iki vakaro, kol buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Tai patvirtino tiek liudytojų I. V., tiek V. M. ir J. K. parodymai. Tai leidžia apeliacinio skundo argumentus atmesti kaip nepagrįstus.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino V. D. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., Apeliantą išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti arba nusikalstamą veiką perkvalifikuoti šioje dalyje nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo V. D. gynėjo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinį skundą.