Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, Artūro Šumsko, sekretoriaujant D. K., dalyvaujant prokurorei A. Š., gynėjui advokatui I. R., nuteistajai L. P., atstovui advokatui L. L., nukentėjusiajam G. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. (toliau – L. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 3 d., paskiriant 2 MGL, t.y. 75 (septyniasdešimt penkių) eurų, kas atitinka 260 (du šimtus šešiasdešimt) litų, baudą.

G. P. civilinis ieškinys 5000 (penkių tūkstančių) litų sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

G. P. išlaidos teisinei pagalbai 4000 (keturių tūkstančių) litų sumoje nepripažintos proceso išlaidomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteista už tai, kad ji, 2011 m. lapkričio 19 d., nuo 12.30 val. iki 14.37 val., namuose - (duomenys neskelbtini), negalėdama sudrausminti išdykavusio savo mažamečio sūnaus J. P., gimusio 2003 m. vasario 1 d., diržu smūgiavo J. P. per sėdynę, tačiau pastarajam pasisukus, smūgis pataikė sūnui per veidą. Tokiais savo veiksmais L. P. nežymiai sutrikdė savo mažamečio sūnaus sveikatą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d.

Pažymima, kad smūgis J. P. į veido sritį buvo suduotas tik todėl, kad pastarasis mosto diržu momentu atsisuko į nuteistąją. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad L. P. norėjo tokių pasekmių, t.y. suduoti sūnui diržu į veido sritį, bei kad galėjo suvokti, numatyti, kad tokios pasekmės gali kilti. Pats mostas diržu nelaikytinas savaime pavojingu ir neišvengiamu reiškiniu pasekmėms kilti.

Pabrėžiama, kad nepagrįstu laikytinas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog nuteistosios teiginiai apie neatsargią veiką yra paneigti nukentėjusiojo J. P. parodymais. Jis nagrinėjamos bylos procese buvo apklaustas tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur paaiškino, kad: „....tada mama sudavė į užpakalį, aš norėjau išvengti smūgio, pasilenkiau ir mama su diržu pataikė į veidą“. Tokie nukentėjusiojo parodymai, nuteistosios teigimu, turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi tokiu atveju, jei jau buvo suduotas smūgis į užpakalį, nebuvo reikalo siekti išvengti smūgio. Manytina, kad L. P. pasakoja apie siekį suduoti į sėdmenis, kas neabejotinai patvirtina ir L. P. nurodytas aplinkybes.

Paneigiant apeliantės versiją dėl nepatikimų nukentėjusiojo J. P. parodymų, pažymima, kad J. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodė aplinkybes, kurios neabejotinai sutampa su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl abejoti berniuko parodymais, nėra teisinio pagrindo. Be to, įstatymas numato, kad liudytoju gali būti apklausiamas bet koks asmuo, jei jis gali ir sugeba teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti dėl jų parodymus. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių galima būtų abejoti J. P. nurodytomis aplinkybėmis. Juolab, kad juos patvirtina tiek pačios L. P. parodymai, tiek kita rašytinė bylos medžiaga.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas bei prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. P. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d. Jos veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka LR BK 140 str. 3 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos aplinkybėmis, o baudžiamasis įstatymas nuteistosios atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Įvertinus apeliacinės instancijos teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą nuteistosios L. P. apeliacinio skundo argumentų kontekste, sutikti su apeliantės vertinimu, jog jos veiksmuose nėra nusikaltimo, įtvirtinto LR BK 140 str. 3 d., požymių, nėra teisinio pagrindo

Sutinkamai su LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, teismas savo išvadas grindžia tais įrodymais, kurie įvertinti LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant L. P. kaltės klausimą jai inkriminuoto nusikaltimo padaryme, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. L. P. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

LR BK 140 str. 3 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. LR BK 140 str. 3 d. užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai aptarti veiksmai padaromi mažamečiui asmeniui, t.y. kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų. Aptariamame straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas veikia – muša nukentėjusįjį ar kitaip prieš jį smurtauja sąmoningai, turėdamas tyčią sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, jį sužaloti ar susargdinti.

L. P., apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės jai inkriminuojamo nusikaltimo padaryme nepripažino ir parodė, kad 2011 metų pabaigoje, namuose – savo kambaryje labai išdykavo sūnus Joris. Į raginimus ramintis sūnus nereagavo. Jos sutuoktinis G. P. – Jorio tėvas taip pat buvo namuose. Jis miegamajame, kaip visada, sėdėjo prie kompiuterio. Ji pasiskundė vyrui, kad Joris neklauso, į ką šis tik atsakė: „auklėk“. Tada ji, paėmusi iš miegamojo spintos pirmą pasitaikiusį Gedimino diržą, nuėjo pas Jorį ir dar kartą bandė jį drausminti žodžiu, sakė liautis išdykavus, bet Joris nereagavo. Norėdama diržu tik pagąsdinti, įbauginti, bet ne sumušti, ji, stovėdama nuo Jorio 0,5-1,0 m atstumu, mostelėjo sulenktu diržu, tačiau, norėdamas išsisukti, Joris staiga pasisuko ir netrukus susiėmė už veido. Ji suprato, kad diržu užgavo Joriui veidą. Ji labai išsigando, iškart apsikabino Jorį, jį nuramino, atsiprašė, tuoj pat nusivedė į virtuvę - svetainę ir apie 15 minučių ledo kubeliais šaldė vaikui skruostą, ant kurio netrukus atsirado mėlynė. Po to, ji su Joriu nuėjo į vaistinę ir gavo vaistininkės patarimą mėlynės gydymui naudoti „Curiosin“ tepalą. Kitą dieną po šio įvykio G. P. Jorį nufotografavo ir vėliau – šeimyninių barnių metu vis primindavo, kad panaudos nuotrauką skyrybų atveju. Analogiškas aplinkybes pastaroji nurodė ir apeliaciniame skunde.

Nuteistosios parodymus iš esmės patvirtino ir mažametis nukentėjusysis J. P.. Jis parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), su mama L. P. ir sese Gabija. Brolis Ugnius gyvena su tėčiu gal nuo 2013 metų šešto mėnesio. Smurtą šeimoje vartoja prieš juos ir mama, ir tėtis. Mama diržu buvo sudavusi, o tėtis su kumščiu į pilvą, kai buvo Palangoje. Mamos mušimą yra įsiminęs, kai jam buvo apie 7 metus. Tada mama sudavė į užpakalį už tai, kad jis jos neklausė, jis norėjo išvengti smūgio, pasilenkė ir mama su diržu pataikė į veidą. Kadangi jis pasilenkė, mama jam pataikė į veido sritį. Tai buvo diržo minkšta dalis. Jam atrodo, kad viskas vyko svetainėje. Diržą mama pasiėmė iš spintos. Kambaryje buvo tėtis, kas dar buvo, neatsimena. Kraujas nebėgo, bet liko veide įspaudas, jis praėjo per kelias savaites. Veidą truputį skaudėjo. Tą pačią dieną tėtis jį nufotografavo telefonu.

Remiantis byloje esančiomis mažametį nukentėjusįjį atstovaujančio jo tėvo G. P. pateiktomis nuotraukomis su J. P. atvaizdu, vaiko kairiojo smilkinio srityje yra ovali kraujosruva (b. t. 1, b. l. 3-5).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus 2013 m. birželio 3 d. specialisto išvada, kuria buvo tiriamas tyrimui pateiktų nuotraukų patikimumas, nustatyta, kad į optinį diską įrašytos nuotraukos galėjo būti padarytos 2011 m. lapkričio 19 d.; į diską įrašyti failai galėjo būti sukurti 2011 m. lapkričio 19 d.; nuotraukos buvo padarytos mobiliojo ryšio telefonu Nokia 6303i; optiniame diske esančio nuotraukos 0687.jpg failo sukūrimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 14.37 val.; nuotraukos 0688.jpg failo sukūrimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 14.37 val.; nuotraukos 0692.jpg failo sukūrimo data ir laikas – 2011 m. lapkričio 19 d., 16.32 val. (b. t. 1, b. l. 70-73).

Pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 4 d. specialisto išvada Nr. 11-2174 (13), aptariamose nuotraukose yra užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo (b. t. 1, b. l. 79-87).

Tokiu būdu, abejoti G. P. pateiktų nuotraukų, kuriose užfiksuotas J. P. netrukus po nagrinėjamo įvykio, patikimumu, teismas neturi teisinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad pati L. P., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino žinojusi, kad jos sutuoktinis po įvykio nufotografavo sūnų Jorį (tai apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtino ir J. P.) ir pripažino, kad nuotraukoje matomas sužalojimas vizualiai atitinka tą sužalojimą, kurį Joris patyrė nuo diržo.

J. P. nuotraukose matomi sužalojimai, t. y. spalviniai odos pokyčiai, remiantis 2013 m. liepos 10 d. apžiūros protokolu, galėtų būti vertinami kaip dvigubos juostos pavidalo kraujosruva su prašviesėjimu centre. Tokio pobūdžio sužalojimai padaromi kietu buku riboto paviršiaus pailgos formos daiktu ar įrankiu, jų atsiradimo galimybė nuo smūgio diržu neatmetama, nors dėl specifinės lokalizacijos sunkiai paaiškinama. Sužalojimas galėjo būti padarytas prieš 1-2 paras iki fotografavimo, toks sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. t. 1, b. l. 56, 57).

Aptartų duomenų visuma neabejotinai atitinka LR BK 140 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Abejonių tuo, kad L. P., smūgiuodama diržu J. P., nežymiai sutrikdė pastarojo sveikatą, teisėjų kolegijai nekyla. Šių aplinkybių apeliaciniu skundu neneigia ir pati L. P., nurodydama, kad aptariamus smurtinio pobūdžio veiksmus savo sūnaus atžvilgiu ji atliko netyčia, tokiais veiksmais ji nesiekė nežymiai sutrikdyti J. P. sveikatos, diržu jam sudavė tik dėl to, kad J. P. pasilenkė, dėl ko, apeliantės vertinimu, baudžiamoji byla jos atžvilgiu turėtų būti nutraukta, jos veiksmuose nenustačius būtinojo LR BK 140 str. 3 d. įtvirtinto nusikaltimo požymio – tiesioginės tyčios. Tačiau, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tokia nuteistosios pozicija kolegija nesutinka.

Kaltė pagal baudžiamosios teisės teoriją apibrėžiama kaip asmens santykis su daroma pavojinga veika (veikimu ar neveikimu) ir padariniais. Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių, kurio turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. LR BK 14 str. numato dvi kaltės rūšis – tyčią ir neatsargumą. Šių duomenų kontekste akcentuotina, kad L. P. inkriminuotas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Sutinkamai su LR BK 15 str. 2 d., nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, arba jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai, ir jų norėjo.

Šiame kontekste analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, įvertinęs mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymus, atsižvelgdamas į nuteistosios L. P. nurodytas aplinkybes konstatavo, jog nuteistoji tyčia, siekdama, kad mažametis sūnus jai paklustų ir nusiramintų, suvokdama pasekmes, diržu smūgiavo sūnui, t. y. tyčia jį mušdama, nežymiai sužalojo mažametį J. P.. Abejoti tokia apylinkės teismo išvada, įvertinus faktinius nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iš aukščiau aptartų mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymų, pastarasis patvirtino, kad smurtą jo atžvilgiu L. P. yra naudojusi ir ankščiau, aptariamą įvykį jis atsimena, nes po jo ant veido liko žymė, kuri po kelių savaičių praėjo. Aiškindamas analizuojamo įvykio aplinkybes, jis pažymėjo, kad mama sudavė jam į užpakalį už tai, kad jis jos neklausė, jis norėjo išvengti smūgio, pasilenkė ir mama diržu pataikė jam į veidą. Kadangi jis pasilenkė, mama jam pataikė į veido sritį. Šios mažamečio nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad, priešingai nei L. P. aiškino pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei savo apeliaciniame skunde, ji diržu ne mostelėjo, norėdama sūnų sudrausminti, bet jam smūgiavo į užpakalį už tai, kad pastarasis jos neklausė, ir jam, bandant išvengti smūgio, pasilenkus, J. P. smogė J. P. į veido sritį.

Šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir pačios nuteistosios pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai. Nors L. P. parodė, kad ji norėdama tik pagąsdinti, bet ne sumušti, mostelėjo sulenktu diržu, tačiau, norėdamas išsisukti Joris staiga pasisuko, o ji suprato, kad užgavo vaikui veidą, ši nuteistosios pozicija jos atsakomybės nepaneigia. Nuteistoji, būdama pakankamai apdairi ir rūpestinga, rankoje turėdama sulenktą diržą ir stovėdama nuo savo sūnaus 0,5 – 1,0 metro atstumu, galėjo ir turėjo suvokti, kad nutolus tokiu atstumu, mostelėjus diržu, ji gali pataikyti vaikui į bet kurią kūno vietą ir bet kokiu atveju sukelti jam analogiškas pasekmes, t.y. nežymiai sutrikdyti pastarojo sveikatą. Šių duomenų kontekste akcentuotina ir tai, kad nuteistoji sąmoningai, t.y. neapsikęsdama su savo sūnaus netinkamo elgesio, pati iš spintos pasiėmė ir atsinešė diržą norėdama jį sudrausminti. Diržą laikydama rankoje juo užsimojo. Toks konkretus L. P. veiksmas, t.y. užsimojimas diržu suduoti, neabejotinai laikytinas tiesioginiu smūgiavimu, o dėl to, kad sūnus kaip nurodo ir J. P., pasisuko, motina pataikė diržu jam į veido kairę pusę. Taigi, toks konkretus jos veiksmas laikytinas ne sudrausminimo priemone, o konkrečiu veiksmu, tikslingai nukreiptu suduoti smūgiui, tai yra sužaloti.

Nors tiek J. P., tiek L. P. parodymai iš esmės patvirtina faktą, kad nuteistoji nesiekė savo sūnui diržu pataikyti į veido sritį, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, mušimo ar smurtavimo fakto nustatymui pagal LR BK 140 str. 3 d. nuostatas, nėra reikšminga į kuria kūno vietą buvo nukreiptas smurtinis kaltininko elgesys. Esminė aplinkybė – neteisėtų asmens veiksmų sukelti padariniai. Nagrinėjamu atveju smūgis teko mažamečiui į veidą, dėl ko atsirado LR BK 140 str. 3 d. numatyti padariniai – buvo nežymiai sutrikdyta J. P. sveikata, o L. P., net ir ketindama smogti savo sūnui diržu į sėdmenis, neabejotinai suvokė pavojingą savo veikimo pobūdį bei tokių veiksmų galimas pasekmes, kas neabejotinai patvirtina teisioginės tyčios buvimą nuteistosios veiksmuose.

Kolegija laiko nepagrįstais ir logikai prieštaraujančiais apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo. Kaip jau minėta aukščiau, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo sužalotas J. P. veidas, ką patvirtina ir pateiktos J. P. nuotraukos, darytos netrukus po įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo įvykio metu vaikas, išsigandęs gresiančio smurto ir siekdamas jo išvengti, galėjo ne tik pasilenkti bet ir pasisukti bet kuria veido puse, todėl apeliantės pateikiami argumentai dėl vaiko sužalojimo mechanizmo atmestini.

Šių duomenų kontekste vertinant L. P. argumentus dėl nepatikimų J. P. parodymų pažymėtina, kad pagal LR BPK 186 str. 2 d. nuostatas, jaunesni kaip aštuoniolikos metų liudytojas ar nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. P. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šios apklausos metu jis išsamiai ir detaliai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurios iš esmės atitinka ne tik byloje apklaustų asmenų parodymus, bet ir sutampa su kita rašytine bylos medžiaga. Tuo tarpu vertinant apeliantės argumentus, kad pastarojo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai dar ir dėl berniuko amžiaus, pabrėžtina, kad nagrinėjamo įvykio metu J. P. buvo sulaukęs septynerių metų, duomenų, patvirtinančių, kad berniukas, būdamas tokio amžiaus, negalėjo suvokti su jo atliekamų smurtinių veiksmų pobūdžio ar pasekmių, byloje nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į J. P. duotų parodymų nuoseklumą ir detalumą, berniukas teisingai suvokė reikšmingas bylai aplinkybes, todėl turėjo teisę duoti parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi apkaltinamojo nuosprendžio L. P. atžvilgiu priėmimo metu. Abejoti J. P. parodymais skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.

Vertinant šioje byloje pateikto G. P. atsiliepimo į L. P. apeliacinį skundą pateiktus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl civilinio ieškinio ir advokato išlaidų atlyginimo argumentus, pažymėtina, kad sutinkamai su LR BK 104 str. 2 d., proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo G. P. ir mažamečio nukentėjusiojo interesus procese atstovaujanti advokato padėjėja S. N. pateikė 2014 m. liepos 11 d. sąskaitą 4000 litų sumai už suteiktas teisines paslaugas Nr. SN-20 bei 2014 m. liepos 28 d. „Swedbank” mokėjimo pavedimą, patvirtinantį, kad šią sąskaitą G. P. apmokėjo. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dalyje dėl išlaidų advokato pagalbai argumentavo išsamiai, išaiškindama visas aptariamo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurioms teisėjų kolegija pritaria iš esmės.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kaip asmuo, patyręs moralinę žalą (b. t.1, b.l. 26). Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas tiek paties G. P., kaip nukentėjusiojo, tiek jo, kaip įstatyminio mažamečio sūnaus atstovo (b. t. 2, b.l. 55-57), tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinio turinys neabejotinai atskleidžia, kad neturtinės žalos atlyginimo buvo prašoma tik mažamečio J. P. naudai. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju G. P. faktinis statusas procese, nepateikus asmeniškai jo patirtos moralinės žalos įrodymų bei pagal nagrinėjamo įvykio aplinkybes nesant pagrindo tokiai žalai konstatuoti, neatitinka LR BPK 28 str. 1 d. apibrėžtos nukentėjusiojo sąvokos. Be to pritartina apylinkės teismo argumentams atmetant civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos, kadangi jis nėra pagrįstas ir įrodytas.

Be to, vertinant G. P. argumentus, pabrėžtina, kad sutinkamai su LR BPK 320 str. 3 d., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. G. P. apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio Vilniaus apygardos teismui pateikęs nebuvo. Nors, remiantis LR BPK 320 str. 3 d., teismas, nagrinėdamas bylą, nustatęs esminius šio Kodekso pažeidimus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems asmenims, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi faktines bylos aplinkybes skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio kontekste, jokių esminių LR BPK pažeidimų nekonstatuoja.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą.