Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja, sekretoriaujant Jolantai Savickaitei, dalyvaujant prokurorui Audronei Šukienei, gynėjui – advokatui Irmantui Ruželei, nukentėjusiojo atstovei – advokato padėjėjai Sonatai Navickaitei, neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje L. P., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. 1970-09-03, Rokiškyje, Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, aukštojo išsilavinimo, dirbanti vyresniąja specialiste (duomenys neskelbtini), išsituokusi, neteista, kaltinama nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. mušdama nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą:

ji, 2011-11-19, nuo 12.30 val. iki 14.37 val., namuose - (duomenys neskelbtini), Vilniuje, negalėdama sudrausminti išdykavusio savo mažamečio sūnaus J. P., gimusio 2003 m. vasario 1 d., diržu smūgiavo J. P. per sėdynę, tačiau pastarajam pasisukus, smūgis pataikė sūnui per veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Apklausta kaltinamąja L. P. kalta neprisipažino ir parodė, kad 2011 metų pabaigoje, namuose – savo kambaryje labai išdykavo sūnus J. P.. Į raginimus ramintis sūnus nereagavo. Jos sutuoktinis G. P. – J. P. tėvas taip pat buvo namuose. Jis miegamajame, kaip visada, sėdėjo prie kompiuterio. Ji pasiskundė vyrui, kad J. P. neklauso, į ką šis tik atsakė: „auklėk“. Tada ji, paėmusi iš miegamojo spintos pirmą pasitaikiusį G. P. diržą, nuėjo pas J. P. ir dar kartą bandė jį drausminti žodžiu, sakė liautis išdykavus, bet J. P. nereagavo. Norėdama diržu tik pagąsdinti, įbauginti, bet ne sumušti, ji, stovėdama nuo J. P. 0,5-1,0 m atstumu, mostelėjo sulenktu diržu, tačiau, norėdamas išsisukti, J. P. staiga pasisuko ir netrukus susiėmė už veido. Ji suprato, kad diržu užgavo J. P. veidą. Ji labai išsigando, iškart apsikabino J. P., jį nutramino, atsiprašė, tuoj pat nusivedė į virtuvę-svetainę ir apie 15 minučių ledo kubeliais šaldė vaikui skruostą, ant kurio netrukus atsirado mėlynė. Po to, ji su J. P. nuėjo į vaistinę ir gavo vaistininkės patarimą mėlynės gydymui naudoti „Curiosin“ tepalą. Kitą dieną po šo įvykio G. P. J. P. nufotografavo ir vėliau – šeimyninių barnių metu vis primindavo, kad panaudos nuotrauką skyrybų atveju.

Apklaustas nukentėjusiuoju G. P. (pripažintas nukentėjusiuoju dėl patirtos moralinės žalos, susijusios su jo sūnaus sužalojimu) parodė, kad 2011-11-19, sėdėdamas savo kambaryje prie kompiuterio, iš sūnaus J. P. kambario išgirdo riksmą. Nubėgęs pažiūrėti, kas ten įvyko rado J. P., gulintį susirietusį ant U. P. lovos, užsidengusį veidą ir šalia stovinčią tuomet dar buvusią sutuoktinę L. P. su diržu rankoje. J. P. veide pamatė kraujosrūvą, todėl papriekaištavo žmonai, kad mušdama vaiką per veidą ji gali išmušti jam akį. Prieš tai žmona buvo užėjusi į miegamąjį ir sakė, kad nesusitvarko su J. P., bet jis nematė, ar ji paėmė diržą, nes sėdėjo prie kompiuterio. Maždaug po pusvalandžio po įvykio jis nufotografavo J. P. su tikslu, kad tai būtų drausminimo priemonė žmonai ir iškart jai pasakė, kad nuotraukos gali būti panaudotos teisme, jei ji toliau smurtaus prieš vaikus.

Tą pačią dieną, po kelių valandų, dėl kažkokių priežasčių žmona su diržu puolė kitą sūnų – U. P. ir jis irgi buvo sužeistas praktiškai į tą pačią vietą. Jis nufotografavo ir U. P.. Tas nuotraukas jis pateikė Vaiko teisių apsaugos tarnybai prieš metus. Ekspertų pasakymas, kad nuotraukose vienas ir tas pat žmogus – netiesa.

Ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas mažametis nukentėjęs J. P. parodė, kad gyvena Pilaitėje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su mama L. P. ir sese G. P.. Brolis U. P. gyvena su tėčiu gal nuo 2013 metų šešto mėnesio. Smurtą šeimoje vartoja prieš juos ir mama, ir tėtis. Mama diržu buvo sudavusi, o tėtis su kumščiu į pilvą, kai buvo Palangoje. Mamos mušimą yra įsiminęs, kai jam buvo apie 7 metus. Tada mama sudavė į užpakalį už tai, kad jis jos neklausė, jis norėjo išvengti smūgio, pasilenkė ir mama su diržu pataikė į veidą. Kadangi jis pasilenkė, mama jam pataikė į veido sritį. Tai buvo diržo minkšta dalis. Jam atrodo, kad viskas vyko svetainėje. Diržą mama pasiėmė iš spintos. Kambaryje buvo tėtis, kas dar buvo, neatsimena. Kraujas nebėgo, bet liko veide įspaudas, jis praėjo per kelias savaites. Veidą truputį skaudėjo. Tą pačią dieną tėtis jį nufotografavo telefonu (t. 1, b.l. 46-49).

Ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas mažametis liudytojas U. P. parodė, kad jis apie savo šeimą nenori nieko papasakoti. Yra gavęs nuo mamos, kada – neatsimena ir už ką, neatsimena. Mama mušė diržu. Nenori nieko pasakoti, kiek kartų mušė ( t.1, b. l. 53-54).

Liudytoja – kaltinamosios motina V. R. parodė, kad apie byloje nagrinėjamą 2011-11-19 įvykį nieko nežino. Pas ją nuolat atostogaujantis J. P. niekada nėra sakęs, kad mama jį už kažką lupo. J. P. per paskutinius metus pasikeitė, tapo agresyvesnis, ypatingai jį paveikė skyrybos. Jis yra aktyvus, turi savo vaikišką teisybę, yra teisybės mėgėjas, jis situaciją savotiškai išverčia ir įvertina. J. P. labai myli abu tėvelius. Su J. P. galima lengvai bendrauti ir rasti bendrą kalbą, jis visada pasisiūlo padėti, tik susierzina, kai išgirsta ką bloga apie tėvelį ar mamą. Jie abu jam vienodai brangūs. J. P. mama 8 metus augino vaikus ir savo lėšų neturėjo. Be to, jai teko ir visi buitiniai rūpesčiai. Tuo tarpu G. P. uždirbdavo pinigus šeimai išlaikyti.

Liudytoja – nuketnėjusiojo motina R. A. P. parodė, kad apie sūnaus šeimą paskutiniais metais iki skyrybų nedaug žinojo, nes yra užsiėmusi kito savo sūnaus slauga. Iš sūnaus žodžių žino, kad jis kreipėsį su pareiškimu į policiją dėl to, kad buvusi žmona diržu mušė J. P. ir U. P. per galvą. Ji apie tai buvo apklausta policijoje. Ji pati sumuštų vaikų nematė, tik sūnus jai rodė sumuštų vaikų nuotraukas. J. P. yra hyperaktyvus vaikas, bet susikalbėti su juo galima. Sūnus pasakojo, kad, grįžęs iš darbo rado vieną vaiką sumuštą, o netrukus L. P. sumušė ir kitą vaiką. Nuotraukas jai sūnus rodė praėjus maždaug savaitei po jų padarymo. Su vaikais apie šį švykį ji nekalbėjo. Sūnaus G. P. šeimoje buitimi rūpinosi L. P., o sūnus pilnai išlaikė šeimą materialiai. Tačiau, G. P. nebuvo nusišalinęs nuo vaikų auklėjimo ir priežiūros. Be to, augant vaikams L. P. buvo sudarytos galimybės ir mokytis, ir sportuoti, ir save prižiūrėti, taip pat buvo samdoma auklė. Ji (liudytoja) kartais stebėdavo keistą L. P. elgesį: nepasitenkinimą viskuo, žiūrėjimą į vieną tašką ir kt.

Liudytoja V. R. (J. P. pradinių klasių mokytoja) parodė, kad J. P. mokė keturis metus. J. P. labai užsidaręs berniukas, nemėgsta bendrauti su kitais vaikais, nelinkęs dalyvauti žaidimuose, ramaus būdo, santūrus. Be galo gabus matematikai. Augdamas jis tapo uždaresnis, labiau linkęs įsižeisti, yra verkęs keletą kartų dėl to, kad draugai su juo nenori žaisti. Kai J. P. paliko draugas, jis liko vienišesnis, nes pats nerodė iniciatyvos susirasti kitą artimesnį draugą. Jis mėgdavo greičiau padaryti namų darbus ir norėdavo eiti namo. J. P. saugiausa zona – jo darbo vieta, suolas. Apie smurtą šeimoje iš J. P. nieko negirdėjo, abu tėvai J. P. labai rūpinosi. J. P. uždarumo su kokiomis nors žinomomis ar nežinomomis šeimos problemomis ji jokiu būdu nesieja.

L. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu – 2011-11-19 galiojo Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968 redakcija, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba tai padarė kankindamas nukentėjusį asmenį.

Nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968 redakcija) objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kuriuo mažamečiui sukeliamas fizinis skausmas arba jis nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Taigi tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė pakanka nustatyti, jog kaltininko tyčiniai veiksmai pasireiškė bent vienu iš objektyviųjų požymių - mušimu arba kitokiu smurtavimu, ir sukėlė bent vieną iš padarinių – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą arba trumpą susargdinimą.

Objektyvieji L. P. inkriminuojami nežymaus sveikatos sutrikdymo požymiai mušant mažametį sūnų nustatyti tiek nukentėjusiojo J. P., tiek ir kaltinamosios parodymais, taip pat rašytiniais bylos duomenimis.

Byloje neginčijama, kad 2011-11-19, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, L. P. diržu smūgiavo savo mažamečiui sūnui J. P., gimusiam 2003-02-01, per sėdynę, tačiau, šiam pasisukus ir paslenkus, siekiant išvengti smūgio, kaltinamoji pataikė sūnui diržu į veidą. Pripažįstama, kad dėl smūgio J. P. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šie duomenys – tai: pačios kaltinamosios L. P. parodymai, kad, mostelėjusi diržu, ji pataikė J. P. į veidą bei, kad ant sūnaus veido netrukus išryškėjo mėlynė; mažamečio nukentėjusiojo J. P. parodymai, kad mama smūgiavo jam į sėdynę, tačiau, norėdamas išvengti smūgio, jis pasilenkė, smūgis teko į veidą ir paliko jame įspaustą diržo žymę, dėl ko netrukus atsirado mėlynė; teismo medicinos eksperto išvados, patvirtinančios, kad nuotraukose (sužalojimo laipsnis buvo nustatinėjamas pagal G. P. pateiktas nuotraukas) matomi spalviniai odos pokyčiai, su sąlyga, kad nuotraukos tikros, nekoreguotos, galėtų būti vertinami kaip dvigubos juostos pavidalo kraujosruva su prašviesėjimu centre. Tokio pobūdžio sužalojimai padaromi kietu buku riboto paviršiaus pailgos formos daiktu ar įrankiu, jų atsiradimo galimybė nuo smūgio diržu neatmetama, nors dėl specifinės lokalizacijos sunkiai paaiškinama. Sužalojimas galėjo būti padarytas prieš 1-2 paras iki fotografavimo, toks sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu ( t. 1, b. l. 56, 57). Byloje yra mažametį nukentėjusįjį atstovaujančio jo tėvo G. P. pateiktos trys nuotraukos su vaiko atvaizdu (t. 1, b.l. 3-5), kuriose matoma, kad vaiko kairiojo smilkinio srityje yra ovali kraujosruva. Kaltinamoji L. P. parodė žinojusi, kad jos sutuoktinis po įvykio nufotografavo sūnų J. P. (tai aklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtino ir J. P.) ir pripažino, kad nuotraukoje matomas sužalojimas vizualiai atitinka tą sužalojimą, kurį J. P. patyrė nuo diržo, todėl teismo medicinos eksperto išvados dėl J. P. sužalojimo laipsnio, nors sužalojimo laipsnis buvo nustatinėjamas tik iš nuotraukų, nekelia abejoniu ir laikytini įrodymais.

Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje netiriama, ar byloje esančiose nuotraukose pavaizduotas vienas ir tas pats vaikas, ar keli skirtingi vaikai, taip pat netiriama, ar nuotraukos buvo koreguotos. Tai yra kito – naujai pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00797-14 G. P. atžvilgiu pagal LR BK 235 str. 1 d., dalykas (t. 2, b.l. 1-2).

Nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str. 2 d. padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas veikia – muša nukentėjusįjį ar kitaip prieš jį smurtauja sąmoningai, turėdamas tyčią sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, jį sužaloti ar susargdinti.

Vertinant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius byloje reikšmingi yra tik abiejų incidento dalyvių - mažamečio nukentėjusiojo J. P. ir kaltinamosios L. P. parodymai.

Nukentėjusiuoju procese pripažinto G. P. parodymus teismas vertina kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. G. P. proceso metu ne kartą keitė parodymus. Pirmosios apklausos metu, priešingai, nei teisme, jis aiškino, kad incidento metu namuose buvo visa šeima ir, kad kaltinamoji, paėmusi diržą, mušė J. P. per įvairias kūno vietas, sudavė jam apie 10 smūgiu diržu, nežiūrėdama kur muša, todėl vienu iš suduotų smūgių jam pataikė per veidą, po ko ant J. P. veido ties kaire akimi atsirado apie 14 cm ilgio kraujosruvos juosta „U“ raidės formos (t.1, b.l. 22-23). Antrosios apklausos liudytoju metu G. P. parodė, kad matė tik pasekmes – abu diržu sužalotus vaikus, o vaikų mušimo metu buvo kitame kambaryje (t. 1, b.l. 24-25). Teisme G. P. patvirtino, kad tiesiogiai nematė J. P. sužalojimo aplinkybių.

Kaltinamosios L. P. parodymai toje dalyje, kurioje ji teigė, jog neturėjo ketinimo mušti sūnų ar kitaip prieš jį smurtauti ir, kad sūnų ji sužalojo netyčia jį drausmindama tik mostelėjus diržu, kaip bauginimo priemone, vertinami kaip siekimas palengvinti savo padėtį. Pripažįstant, kad kaltinamosios mostas diržu buvo būtent smurtinis veiksmais, vertinama tai, kad kaltinamoji, ką ji pati pripažino, buvo nuo sūnaus 0,5-1,0 m atsumu, tai yra ištiestos rankos atstumu. Taigi situacijai tarp motinos ir sūnaus buvus konfliktinei, dėl ko specialiai sūnaus drausminimui atsinešus diržą ir betarpiškai priartėjus prie vaiko, akivaizdu, kad vaiko drausminimas diržu be fizinio kontakto, dėl pernelyg mažo atstumo, buvo praktiškai neįmanomas.

Kaltinamosios parodymai dalyje dėl jos tyčios pobūdžio paneigti ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto mažamečio J. P. parodymais (t. 1, b.l. 46-48). Šie parodymai patvirtina, kad kaltinamoji ne mostelėjo diržu, norėdama sūnų sudrausminti, o būtent smūgiavo J. P. į užpakalį už tai, kad šis jos neklausė („aš mamos neklausiau žiauriai“) ir, kad bandžiusiam išvengti smūgio J. P. pasilenkus, smūgis diržu teko į veidą.

Pažymėtina, kad mušimo ar smurtavimo fakto nustatymui nėra reikšminga tai, į kokią kūno vietą buvo nukreiptas smurtinis kaltininko veiksmais.

Aptarti faktiniai duomenys yra pakankami išvadai, kad kaltinamoji L. P. tyčia, siekdama, kad mažametis sūnus jai paklustų ir nusiramintų, suvokdama pasekmes, diržu smūgiavo sūnui, tai yra ji tyčia mušdama nežymiai sužalojo mažametį J. P..

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalies 2000 m. rugsėjo 26 d. Nr. VIII-1968 redakcija. Ikiteisminio tyrimo laikotarpiu, 2013 m. liepos 2 d. Įstatymu Nr. XII-501, LR BK 140 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas nauja 2 dalimi, numatančia baudžiamąją atsakomybę už mušimą ar kitokį fizinio skausmo sukėlimą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, o buvusios 140 straipsnio 2 ir 3 dalys pradėtos laikyti atitinkamai 3 ir 4 dalimis. Taigi šiuo metu galiojančioje LR BK 140 straipsnio redakcijoje analogiška veika yra numatyta LR BK 140 straipsnio 3 dalyje. Abiem atvejais už šią nusikalstamą veiką numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dviejų metų. Baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Imant domėn tai, kad šiuo metu įstatymas, numatantis tokią pačią atsakomybę taip pat galioja, tačiau analogiška veika šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta ne straipsnio 2 salyje, o to paties straipsnio 3 dalyje, L. P. veika perkvalifikuojama į LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. Nr. XII-501 įst. red.)

Perkvalifikuojant nusikalstamą veiką kaltinamosios padėtis nesunkinama, taip pat nesikeičia veikos faktinės aplinkybės nuo nurodytų kaltinamajame akte, todėl LR BPK 255 str. 2 d. nuostatos nepažeidžiamos.

Motyvuojamoji dalis

Bausmės skyrimas

Kaltinamoji L. P. neteista ir nebausta administracine tvarka, ji dirba (duomenys neskelbtini), darbe charakterizuojama teigiamai. Priklausomybės ar psichikos ligos kaltinamajai nediagnozuotos (I t., b.l. 153, 154,157, 160,162, 163, 164).

L. P. įvykdė nusikaltimą, įstatymo priskiriamą prie nesunkių.

Kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikalstamos veikos padarymas mažamečiui nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes tai nusikalstamą veiką kvalifikuojanti aplinklybė (LR BK 60 str. 1 d. 5 p.).

Už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 3 d. padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dviejų metų.

Vertindamas tai, kad šeimoje vienam po kito gimus trims vaikams L. P. daug metų teko pareiga iš esmės vienai apsiimti šeimos ūkio ir buitinių rūpesčių tvarkymu bei kasdienine vaikų priežiūra, kas yra pernelyg sunku ir galimai sąlygojo smurto apraiškas, tuo tarpu šeimoje ir giminėje buvo akcentuojamas kito sutuoktinio didelį uždarbis, kaip pakankamas sėkmingos šeimos gerovės garantas būtent iš kitos santuokos šalies (liudytojų R. A. P. ir V. R. parodymai), tai, kad 2014-10-28 G. P. atžvilgiu taip pat pradėti keli ikiteisminiai tyrimai: dėl smurtavimo prieš mažametį savo sūnų J. P. ir ikiteisminis tyrimas, susijęs su galimai melagingų duomenų apie įvykius šeimoje pateikimu teisėsaugos institucijoms, taip pat tai, kad nagrinėjamas incidentas, vertinant jį bendrame šeimos problemų ir vaikų auginimo kontekste, nebuvo ką nors iš esmės lemiantis, teismas sprendžia, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir atidedant jos vykdymą, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. L. P. skirtina švelnesnė bausmės rūšis ( LR BK 54 str. 3 d.).

Dėl civilinio ieškinio

G. P., kaip nukentėjęs, taip pat atstovaudamas mažamečio nukentėjusiojo J. P. interesus, pareiškė kaltinamajai 5000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos.

Ieškinys argumentuojamas tuo, kad kaltinamosios veiksmai sūnui J. P. sukėlė šoką, vaikas klykė iš išgąsčio ir skausmo, J. P., patyręs smurtą nuo artimiausio žmogaus, tapo uždaras, nelinkęs bendrauti su bendraamžiais, nepasitikintis savimi. Šeimoje patiriamas smurtas ilgainiui vaikui tampa elgesio norma. Jau dabar yra ypač suintensyvėjęs J. P. smurtas prieš seserį G. P. ir brolį U. P..

Teisme liudijusi mažamečio J. P. pradinių klasių mokytoja V. R. patvirtino, kad J. P. augdamas tapo uždaresnis, tačiau tai siejo tik su neišvengiamais asmenybės pokyčiais augimo metu ir paties vaiko asmenybe, bet jokiu būdu ne su kokiais nors vidiniais išgyvenimais. Mokytoja patvirtino, kad vaiko elgesyje nepastebėjo jokių požymių, bylojančių apie nesaugią – nenormalią situaciją šeimoje. Priešingai, liudytoja išskyrė ypatingus J. P. gebėjimus matematikai, o jo poreikį būti vienam ir turėti ne daugiau kaip vieną draugą priskyrė privalumams.

Iš paties J. P. liudijimo žinoma, kad jis seniai su mama susitaikė ir ant jos nepyksta, nejaučia nuoskaudos, be to, jis ir pats smerkė savo elgesį, kuris išprovokavo mamos smūgį diržu (”mamos neklausiau žiauriai”).

Ieškinys dėl neturtinės žalos, susijusios su byloje nagrinėjamu įvykiu atmetamas, nes jis nei pagrįstas, nei įrodytas.

Tačiau nėra abejonių, jog L. ir G. P. mažamečiai vaikai patyrė ir, galimai iki šiol patiria neturtinę žalą, tačiau ne dėl šeimoje naudotų jų drausminimo ir auklėjimo priemonių, o dėl tėvų ištuokos ir vaikų padalinimo tarp tėvų fakto, dėl jų apklausų teisėsaugos institucijose verčiant liudyti apie santykius šeioje, dėl vaikų informavimo apie vykstantį šį teisminį procesą. Iš G. P. parodymų akivaizdu, kad ir šiuo metu, šalims jau išsituokus, pasidalinus vaikus ir turtą, o G. P. jau ir sukūrus naują šeimą, šalys negali išmintingai ir geranoriškai – be vaikų teisių inspektorių įsikišimo, jų kontrolės fiksuojant mažareikšmius dalykus, spręsti elementarių bendravimo su vaikais klausimų. Be to, teisėsaugos institucijose yra inicijuojami vis nauji tyrimai, susiję su seniai vykusiais, bendrame tarpusavio santykių kontekste mažareikšmiais įvykiais, vėl įtraukiant į juos vaikus. Tai aiškūs prieš vaikus vykdomo psichologinio smurto požymiai. Taigi byloje yra pakankamai daug faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad dėl G. P. ir L. P. tarpusavio santykių, nenoro ir/ar nemokėjimo juos išsiaiškinti išmintingai, jų trys mažamečiai vaikai galimai patiria ilgalaikį ir didelį psichologinį smurtą. Psichologinis smurtavimas taip pat priskiriamas prie LR BK 140 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų kvalifikuojančių aplinkybių, todėl, tai, be kita ko yra ir informacija procese dalyvausiai prokurorei apie galimai naujas nusikalstamas veikas.

Dėl išlaidų advokato pagalbai

Nukentėjusiojo G. P. ir mažamečio nukentėjusiojo interesus procese atstovaujanti advokato padėjėja Sonata Navickaitė pateikė 2014-07-11 sąskaitą 4000 Lt sumai už suteiktas teisines paslaugas Nr. SN-20 bei 2014-07-28 Swedbank mokėjimo pavedimą, patvirtinantį, kad šią sąskaitą G. P. apmokėjo. Prašoma pripažinti šias išlaidas proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kaltinamosios G. P. naudai.

LR BPK 104 str. 2 d. numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

G. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kaip asmuo, patyręs moralinę žalą (t.1, b.l. 26), tačiau proceso metu jis nenurodė, jog asmeniškai būtų tokią žalą patyręs. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos pareikštas tiek paties G. P., kaip nukentėjusiojo, tiek jo, kaip įstatyminio mažamečio sūnaus atstovo (t. 2, b.l. 55-57), tačiau iš ieškinio turinio akivaizdu, kad neturtinės žalos atlyginimo prašoma tik mažamečio J. P. naudai. Taigi G. P. faktinis statusas procese, jam nepateikus asmeniškai jo patirtos moralinės žalos įrodymų bei pagal nagrinėjamo įvykio aplinkybes nesant pagrindo tokiai žalai konstatuoti, neatitinka LR BPK 28 str. 1 d. apibrėžtos nukentėjusiojo sąvokos, todėl jo atstovavimas procese buvo beprasmis. Be to, G. P. įstojimas į bylą kaip mažamečio sūnaus įstatyminio atstovo bei atstovo - teisininko samdymas, tuo pačiu užkirto kelią Vaiko teisių apsaugos tarnybai įstoti į procesą, atstovaujant mažamečio vaiko interesams. Imama domėn tai, kad mažamečio interesų atstovavimas procese apsiribojo ieškinio dėl neturtinės žalos pareiškimu, kuris šiuo nuosprendžiu pripažįstamas nepagrįstu ir neįrodytu.

Dėl nurodytų aplinkybių G. P. patirtos išlaidos teisinei pagalbai 4000 Lt sumoje nepripažintinos proceso išlaidomis, nes, teismo nuomone, šiame procese jos nebuvo būtinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

L. P. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti dviejų Minimalių gyvenimo lygių (260 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimties lt)) (75 Eu) dydžio baudą.

Panaikinti L. P. kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti paskelbus šį nuosprendį.

G. P. civilinį ieškinį 5000 Lt sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

G. P. išlaidų teisinei pagalbai 4000 Lt sumoje nepripažinti proceso išlaidomis.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą, paduodant apeliacinį skundą.