Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-06-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-380/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
1A-171-380/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelija Sadauskaitė, Zigmas Pocius, Dalius Jocys
Nuteistasis
E. S., V. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-171-380/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23752-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2; (S) 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.6.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorui Valdui Grabauskui,nuteistiesiems E. S., V. S. ir jų gynėjai advokatei Jolantai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. S. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 70 MGL 3500 Eur bauda;

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį 70 MGL 3500 Eur bauda.

Iš E. S. ir V. S. priteista solidariai R. K. 278 Eur turtinės žalos atlyginimas. Iš E. S. priteista R. K. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš V. S. priteista R. K. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš E. S. ir V. S. priteista solidariai Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 18,43 Eur žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. S. ir V. S. yra nuteisti už tai, kad 2018 m. gegužės 20 d. apie 20 val. Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, veikdami kartu, tyčia kumščiais sudavė 4 smūgius R. K. į veidą bei ne mažiau kaip 1 kartą įspyrė į kūną, taip nukentėjusiajam R. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies paviršinio sužalojimo (odos nubrozdinimo) bei sudaužė R. K. 278 eurų vertės mobilųjį telefoną „Huawei Smart“, tuo E. S. ir V. S. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019-03-22 nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) atmesti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir R. K. civilinius ieškinius. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl toliau nurodomų motyvų:

Šalies argumentai

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas), neteisingai aiškino ir taikė BK 284 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog apelianto veiksmuose yra šios veikos sudėties požymių.

2.2. Apylinkės teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie būtų neginčijamai pagrindę E. S. kaltę, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Įvertindamas asmenų parodymus, teismas pranašesniais laikė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, nors baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės vienus įrodymus laikyti pranašesniais už kitus.

2.3. Dėl netinkamo BK 284 straipsnio aiškinimo ir taikymo skunde nurodoma, jog Tauragės apylinkės teismas E. S. pritaikė BK 284 straipsnį, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pažymima, jog BK 2 straipsnio 4 dalis imperatyviai numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Todėl teismas, spręsdamas, ar asmuo padarė konkrečiame BK straipsnyje numatytą veiką privalo vienareikšmiškai nustatyti, ar asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji.

2.4. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju E. S. veika neatitinka BK 284 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes skundžiamame nuosprendyje nėra atskleisti visi būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

2.5. Skunde nurodoma, jog nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, turi būti padaryta viešojoje vietoje. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nagrinėjamoje byloje sutiktina, kad konfliktas tarp nuteistojo E. S. ir nukentėjusiojo R. K. vyko viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, tačiau tai nereiškia, kad šio konflikto buvimas viešoje vietoje automatiškai kvalifikuotinas pagal BK 284 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vien veikimas viešoje vietoje pats savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Taigi, nustatyta aplinkybė, jog teismo vertinimu konfliktas tarp E. S. ir nukentėjusiojo R. K. įvyko viešoje vietoje, nereiškia, jog tokiu būdu buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ar rimtis. Yra aibė viešų vietų, tokių kaip prekybos centras, autobusų stotis, parkai, biurai ir t. t., kuriuose dažnai įvyksta įvairūs konfliktai, susistumdymai tarp piliečių, tačiau, kaip ir nagrinėjamu atveju, jeigu dėl tokių konfliktų, susistumdymų, nėra sutrikdyta visuomenės tvarka, tokia veika nekvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį.

2.6. Skunde teigiama, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu atveju turi būti nustatyti šios veikos padariniai - realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įrodinėjimo procese šis požymis turi būti įrodytas. Teismo nuosprendyje turi būti aiškiai įvardyta, kuo pasireiškė įžūlaus elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiribota abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos pažeidimą. Šių padarinių nustatymas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė asmeninio konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan.

2.7. Skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje iš viso nėra nustatyta, kad tą vakarą konfliktuojančius nuteistąjį E. S. ir nukentėjusįjį R. K. būtų matę pašaliniai asmenys, nenustatyta, kad konflikto metu buvo sutrikdytas poilsiautojų poilsis prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, taip pat nenustatyta, kad aplinkiniai buvo šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Nekyla abejonių, kad asmeninio konflikto ribos tarp E. S. ir R. K. nebuvo peržengtos ir, juo labiau, veika netapo pavojinga aplinkai ar aplinkiniams. Todėl nesant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padarinių, nusikalstama veika nėra kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Todėl pirmosios instancijos teismas tik formaliai, nesigilindamas į įvykio faktines aplinkybes sprendė, kad E. S. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nuosprendyje tinkamai neatskleisdamas, kaip konkrečiai tokių padarinių buvimas pasireiškė šioje situacijoje.

2.8. Skunde teigiama, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti, kokiu būdu pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybiškas tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. S. veiksmus įvertino kaip įžūlų elgesį. Įžūlus elgesys kasacinio teismo praktikoje apibrėžiamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Anot teismo, nagrinėjamoje byloje įžūlus elgesys E. S. veiksmuose apibūdintas kaip panaudotas fizinis smurtas prieš žmogų - nukentėjusįjį R. K., suduodant 4 smūgius kumščiais jam į veidą bei ne mažiau kaip 1 kartą įspiriant į kūną, taip R. K. padarant nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies paviršinio sužalojimo (odos nubrozdinimo). Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes remdamasis nenuosekliais ir neobjektyviais nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų parodymais.

2.9. Skunde nurodoma, jog vertinant subjektyviosios pusės požymius, siekiant inkriminuoti E. S. BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, būtina atsižvelgti į tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t.t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Teismų praktikoje laikytina, jog viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir to norėtų. Nepaisant to, kad veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnį neturi, nes jie nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Nagrinėjamu atveju, nekyla abejonių, kad konfliktas tarp E. S. ir nukentėjusiojo R. K. buvo asmeninio pobūdžio, neperžengiant jo ribų. Atkreipiamas dėmesys, jog nustatyta, kad E. S. nukentėjusiajam R. K. padarė tik nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies paviršinio sužalojimo (odos nubrozdinimo).

2.10. Dėl R. K. parodymų skunde teigiama, jog E. S. buvo pripažintas kaltu remiantis nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, skirtingai apibūdinantys įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis 2018-05-20 pirmoje policijos tyrėjo atliktoje apklausoje parodė, kad abu nuteistieji, tiek V. S., tiek E. S. puolė ir sumušė R. K.. Nuo įvykio praėjus devyniems mėnesiams nukentėjusysis netikėtai prisiminė ir 2018-12-19 akistatos metu parodė, kad pirmas smūgius sudavė E. S.. Nors pirmosios apklausos metu nurodė, kad jį mušė jie abu. Toks nukentėjusiojo įvykio aplinkybių dėstymo nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių. Abejones dėl R. K. parodymų sustiprina ir tai, kad nuo įvykio praėjus daugiau nei pusmečiui jis tikslina įvykio detales, atsimena, kas pirmasis sudavė smūgius, nors 2018-05-20 apklausoje tokios įvykio detalės nepamena. Neįtikėtina, kad R. K. gali detaliau apibūdinti įvykio detales praėjus net devyniems mėnesiams po įvykio, negu įvykio dieną. Pabrėžiama, kad 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad nuteistieji išlipo iš mašinos, pradėjo visaip šaukti, kumščiais mušti. Jis pasakė „ko tu nori aš tik iš užsienio grįžęs“. Nuteistieji „nieko nesakė, išlipo ir sumušė“. Taigi, R. K. tvirtina, kad nuteistieji išlipo ir nieko nesakė, tačiau to paties teisiamojo posėdžio metu atsakinėdamas į prokurorės klausimus nurodė, kad „kažką sušuko ir sumušė. Girdėjau kažką, kad sakė už pliotkus, kažką panašaus girdėjau“. Taip ir lieka neaiški nukentėjusiojo pozicija ar, anot nukentėjusiojo, V. S. ir E. S. nieko nesakė ir jį sumušė, ar sušuko ir tada sumušė. Toks R. K. neapsisprendimas dėl įvykio versijos, verčia abejoti jo parodymų patikimumu.

2.11. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo R. K. parodymų nepatikimumą dar labiau sustiprina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai ignoruota aplinkybė, kad 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu buvo užfiksuotas faktas, jog nukentėjusysis R. K. 2018-05-20 konflikto metu buvo neblaivus. Šią įvykio aplinkybę patvirtino pats nukentėjusysis, kuris 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu parodė „Gal vieną skarbonkę buvau išgėręs”. Šį faktą 2018-09-28 apklausoje patvirtino ir liudytojas D. Š., kuris parodė „jis (R. K.) buvo išgėręs alkoholio”. Tai, jog nukentėjusysis galbūt buvo neblaivus, teisiamojo posėdžio metu parodė V. S.: „kai nukentėjusysis ėjo į Skaudvilę, mačiau, kad skarbonkę nešėsi, o ar blaivus buvo ar neblaivus, aš nežinau”. Taigi, šiuo atveju reikia įvertinti ar neblaivus jaunuolis iš tiesų nuosekliai atsimena įvykių eigą ir ar nebus linkęs sudramatizuoti bei nutylėti tikrąsias įvykio aplinkybes bei papasakoti sau naudingą įvykio versiją. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nekyla abejonių, kad R. K. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nesutampantys tarpusavyje, todėl negali būti vertinami kaip patikimi, atitinkantys faktines aplinkybes ir įrodantys E. S. kaltę.

2.12. Dėl liudytojų parodymų skunde pasisakoma, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė ne tik remdamasis nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, bet ir netiesioginiais liudytojų parodymais. Kai teismo nuosprendis grindžiamas liudytojų, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio (griežtesnio) vertinimo, parodymais, o ypač tais atvejais, kai tie parodymai yra lemiami arba vieninteliai, būtina sąlyga pagrįstam nuteisimui yra atidus ir griežtas įrodymų bei kitų bylos duomenų vertinimas. Atkreipiamas dėmesys, kad toliau nurodyti liudytojai yra nukentėjusiojo R. K. giminaičiai, todėl šiuo atveju taip pat svarbūs ir asmeniniai liudytojų motyvai: draugystės ryšiai su kuria nors proceso šalimi, baimė, noras keršyti, simpatijos, antipatijos. Atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su šių šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi. Liudytojai D. Š., E. K., R. I. įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, negalėjo nurodyti reikšmingų įvykio aplinkybių, apie įvykį sužinojo tik iš nukentėjusiojo ir tik tiek, kiek nukentėjusysis jiems papasakojo, šių liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymas, o yra netiesioginiai įrodymai, gauti iš to paties šaltinio, t. y. iš nukentėjusiojo parodymų.

2.13. Dėl liudytojo D. Š. parodymų skunde teigiama, jog D. Š., nukentėjusiojo tetos sugyventinis, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog R. K. jam pasakė, kad „2 žmonės jį sumušė. Antro nepaminėjo kas sumušė. Sakė, kad vienas parvertė, o kitas spardė. Taip buvo, jis ne viską atsimena. Sakė, kad E. nespyrė, kitas spyrė“. Tačiau nukentėjusiojo parodymai prieštarauja D. Š. parodymams, nes teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad „viskas labai greitai vyko. Mušė į veido sritį. Jaučiau vieną spyrį į šoną. Jaučiau fizinį skausmą kojoje. Spyrė į koją ir visi smūgiai buvo į veidą.“. Kaip matyti, D. Š. tvirtina, jog žino, kad R. K. spyrė V. S., nes jam taip pasakė nukentėjusysis. Tačiau pats nukentėjusysis tvirtina, kad tik jautė spyrį į šoną, bet nematė, kas būtent iš nuteistųjų jam spyrė. Todėl tikėti ir remtis D. Š. perpasakojimais, nėra pagrindo. Šie parodymai yra neobjektyvūs, akivaizdžiai prieštaraujantys nukentėjusiojo parodymams.

2.14. Skunde nurodoma, jog E. K. (nukentėjusiojo R. K. sesers) parodymai taip pat kelia abejonių. Ji perpasakoja iš kito liudytojo D. Š. sužinotas įvykio aplinkybes. 2018-09-27 E. K. parodė, jog „2018-05-20 vakare telefonu paskambino tetos A. K. draugas D. Š.. Jis pasakė, kad neseniai prie užtvankos buvo sumuštas brolis R..“. E. K. tiesiog pakartoja iš kito liudytojo D. Š. gautą informaciją. Šis liudytojas, kaip ir E. K., įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, todėl tokie parodymai niekaip nepadeda atskleisti tikrųjų 2018-05-20 įvykio aplinkybių.

2.15. Dėl nuteistojo V. S. parodymų skunde teigiama, jog V. S. ir E. S. viso ikiteisminio tyrimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos dėl įvykio aplinkybių. V. S. parodymai yra nuoseklūs. 2018-05-20 įvykio eiga buvo tokia: 2018-05-20 vakare kartu su savo žmona A. S. vežė E. S. į jo namus (duomenys neskelbtini). Važiavo iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje. Važiuojant keliuku pro (duomenys neskelbtini) upės paplūdimį ir tinklinio aikštelę, pamatė keliuku einantį nepažįstamą vyriškį. Jis eidamas mosikavo rankomis. Netikėtai E. liepė sustoti. E. iš karto išlipo iš automobilio ir nuėjo prie jo. Praėjus kelioms minutėms, V. išlipo iš automobilio norėdamas paraginti brolį sugrįžti ir važiuoti toliau. Išlipęs pamatė, kad tarp E. ir to vyriškio kažkas vyksta, lyg koks susistumdymas. V. S. susistumdyme nedalyvavo, su šiuo įvykiu jis susijęs tik tuo, kad pašaukė ir paragino E. S. užbaigti konfliktą su nukentėjusiuoju R. K.. Pažymima, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kurie leistų teigti, jog E. S. padaryta nusikalstama veika yra kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Baudžiamojoje teisėje ypač svarbus principas, kad jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Selektyvus dėmesys tik apkaltinamajam nuosprendžiui surašyti tinkamoms parodymų dalims, kitas ignoruojant ir net dėl jų nepasisakant lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo: 1) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019-03-22 nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) atmesti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir R. K. civilinius ieškinius. Skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl toliau nurodomų motyvų:

3.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas), neteisingai aiškino ir taikė BK 284 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog apelianto veiksmuose yra šios veikos sudėties požymių.

3.2. Apylinkės teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie būtų neginčijamai pagrindę V. S. kaltę, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis ir spėlionėmis. Įvertindamas asmenų parodymus, teismas pranašesniais laikė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, nors baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia teisės vienus įrodymus laikyti pranašesniais už kitus.

3.3. Dėl netinkamo BK 284 straipsnio aiškinimo ir taikymo skunde nurodoma, jog Tauragės apylinkės teismas V. S. pritaikė BK 284 straipsnį, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pažymima, jog BK 2 straipsnio 4 dalis imperatyviai numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jo padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Todėl teismas, spręsdamas, ar asmuo padarė konkrečiame BK straipsnyje numatytą veiką privalo vienareikšmiškai nustatyti, ar asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai - tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji.

3.4. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju V. S. veika neatitinka BK 284 straipsnyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nes skundžiamame nuosprendyje nėra atskleisti visi būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

3.5. Skunde nurodoma, jog nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, turi būti padaryta viešojoje vietoje. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nagrinėjamoje byloje sutiktina, kad tariamas konfliktas tarp nuteistojo V. S. ir nukentėjusiojo R. K. vyko viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, tačiau tai nereiškia, kad šio konflikto buvimas viešoje vietoje automatiškai kvalifikuotinas pagal BK 284 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vien veikimas viešoje vietoje pats savaime nereiškia visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo ir nėra pakankamas pagrindas veikai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Taigi, nustatyta aplinkybė, jog teismo vertinimu konfliktas tarp V. S. ir nukentėjusiojo R. K. įvyko viešoje vietoje, nereiškia, jog tokiu būdu buvo sutrikdyta visuomenės tvarka ar rimtis. Yra aibė viešų vietų, tokių kaip prekybos centras, autobusų stotis, parkai, biurai ir t. t., kuriuose dažnai įvyksta įvairūs konfliktai, susistumdymai tarp piliečių, tačiau, kaip ir nagrinėjamu atveju, jeigu dėl tokių konfliktų, susistumdymų, nėra sutrikdyta visuomenės tvarka, tokia veika nekvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį.

3.6. Skunde teigiama, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu atveju turi būti nustatyti šios veikos padariniai - realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Įrodinėjimo procese šis požymis turi būti įrodytas. Teismo nuosprendyje turi būti aiškiai įvardyta, kuo pasireiškė įžūlaus elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiribota abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos pažeidimą. Šių padarinių nustatymas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė asmeninio konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan.

3.7. Skunde nurodoma, jog nagrinėjamu atveju skundžiamame nuosprendyje iš viso nėra nustatyta, kad tą vakarą neva konfliktuojančius nuteistąjį V. S. ir nukentėjusįjį R. K. būtų matę pašaliniai asmenys, nenustatyta, kad konflikto metu buvo sutrikdytas poilsiautojų poilsis prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, taip pat nenustatyta, kad aplinkiniai buvo šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Nekyla abejonių, kad asmeninio konflikto ribos tarp V. S. ir R. K. nebuvo peržengtos ir, juo labiau, veika netapo pavojinga aplinkai ar aplinkiniams. Todėl nesant visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padarinių, nusikalstama veika nėra kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį. Todėl pirmosios instancijos teismas tik formaliai, nesigilindamas į įvykio faktines aplinkybes sprendė, kad V. S. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nuosprendyje tinkamai neatskleisdamas, kaip konkrečiai tokių padarinių buvimas pasireiškė šioje situacijoje.

3.8. Skunde teigiama, jog kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti, kokiu būdu pasireiškė viešosios tvarkos pažeidimas. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybiškas tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistojo V. S. veiksmus įvertino kaip įžūlų elgesį. Įžūlus elgesys kasacinio teismo praktikoje apibrėžiamas kaip agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Anot teismo, nagrinėjamoje byloje įžūlus elgesys V. S. veiksmuose apibūdintas kaip panaudotas fizinis smurtas prieš žmogų - nukentėjusįjį R. K., suduodant 4 smūgius kumščiais jam į veidą bei ne mažiau kaip 1 kartą įspiriant į kūną, taip R. K. padarant nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies paviršinio sužalojimo (odos nubrozdinimo). Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines aplinkybes remdamasis nenuosekliais ir neobjektyviais nukentėjusiojo R. K. ir liudytojų parodymais. Taip pat teigiama, jog teismas visiškai nevertino nuteistojo V. S. parodymų, pagal kuriuos jis susistumdyme tarp R. K. ir E. S. nedalyvavo, šias faktines aplinkybes patvirtina ir nuteistasis E. S..

3.9. Skunde nurodoma, jog vertinant subjektyviosios pusės požymius, siekiant inkriminuoti V. S. BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, būtina atsižvelgti į tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės aplinkybių, pvz., ar kaltininko veiksmai buvo atlikti pašalinių asmenų akivaizdoje ir kokia buvo aplinkinių reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (vaikų, nėščių moterų, pagyvenusių žmonių, ligotų žmonių ir t.t.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar kaltininko veiksmai buvo demonstratyviai agresyvūs, ar buvo panaudoti daiktai, skirti kūnui žaloti ar gyvybei atimti, ar veika padaryta vieno asmens ar jų grupės ir kt. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

3.10. Skunde pabrėžiama, kad V. S. susistumdyme tarp R. K. ir E. S. nedalyvavo, jokio smurto prieš nukentėjusįjį nepavartojo. V. S. su šiuo įvykiu susijęs tik tuo, kad paragino E. S. baigti konfliktuoti su nukentėjusiuoju R. K.. Apeliantas jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nepanaudojo, tuo labiau nesutrikdė viešosios tvarkos. Akivaizdu, jog jokios nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimo nebuvo. Iš to seka, kad pirmosios instancijos teismas V. S. pagal BK 284 straipsnį nuteisė nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka, o visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose. Kartu pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais aplinkybes, atskleidžiančias visus būtinuosius nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius.

3.11. Skunde teigiama, jog nors teismas sprendė, kad V. S. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos įrodyta byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, tačiau apelianto įsitikinimu, surinkti įrodymai niekaip neįrodė jo kaltės ir buvo grįstas R. K. bei liudytojų D. Š., E. K., R. I. parodymais.

3.12. Dėl R. K. parodymų skunde teigiama, jog V. S. buvo pripažintas kaltu remiantis nukentėjusiojo parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, skirtingai apibūdinantys įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis 2018-05-20 pirmoje policijos tyrėjo atliktoje apklausoje parodė, kad abu nuteistieji, tiek V. S., tiek E. S. puolė ir sumušė R. K.. Nuo įvykio praėjus devyniems mėnesiams nukentėjusysis netikėtai prisiminė ir 2018-12-19 akistatos metu parodė, kad pirmas smūgius sudavė E. S.. Nors pirmosios apklausos metu nurodė, kad jį mušė jie abu. Toks nukentėjusiojo įvykio aplinkybių dėstymo nenuoseklumas kelia pagrįstų abejonių. Abejones dėl R. K. parodymų sustiprina ir tai, kad nuo įvykio praėjus daugiau nei pusmečiui jis tikslina įvykio detales, atsimena, kas pirmasis sudavė smūgius, nors 2018-05-20 apklausoje tokios įvykio detalės nepamena. Neįtikėtina, kad R. K. gali detaliau apibūdinti įvykio detales praėjus net devyniems mėnesiams po įvykio, negu įvykio dieną. Pabrėžiama, kad 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad nuteistieji išlipo iš mašinos, pradėjo visaip šaukti, kumščiais mušti. Jis pasakė „ko tu nori aš tik iš užsienio grįžęs“. Nuteistieji „nieko nesakė, išlipo ir sumušė“. Taigi, R. K. tvirtina, kad nuteistieji išlipo ir nieko nesakė, tačiau to paties teisiamojo posėdžio metu atsakinėdamas į prokurorės klausimus nurodė, kad „kažką sušuko ir sumušė. Girdėjau kažką, kad sakė už pliotkus, kažką panašaus girdėjau“. Lieka neaiški nukentėjusiojo pozicija ar, anot nukentėjusiojo, V. S. ir E. S. nieko nesakė ir jį sumušė, ar sušuko ir tada sumušė. Toks R. K. neapsisprendimas dėl įvykio versijos, verčia abejoti jo parodymų patikimumu.

3.13. Skunde nurodoma, jog nukentėjusiojo R. K. parodymų nepatikimumą dar labiau sustiprina pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai ignoruota aplinkybė, kad 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu buvo užfiksuotas faktas, jog nukentėjusysis R. K. 2018-05-20 konflikto metu buvo neblaivus. Šią įvykio aplinkybę patvirtino pats nukentėjusysis, kuris 2019-03-18 teisiamojo posėdžio metu parodė „Gal vieną skarbonkę buvau išgėręs”. Šį faktą 2018-09-28 apklausoje patvirtino ir liudytojas D. Š., kuris parodė „jis (R. K.) buvo išgėręs alkoholio”. Tai, jog nukentėjusysis galbūt buvo neblaivus, teisiamojo posėdžio metu parodė V. S.: „kai nukentėjusysis ėjo į Skaudvilę, mačiau, kad skarbonkę nešėsi, o ar blaivus buvo ar neblaivus, aš nežinau”. Taigi, šiuo atveju reikia įvertinti ar neblaivus jaunuolis iš tiesų nuosekliai atsimena įvykių eigą ir ar nebus linkęs sudramatizuoti bei nutylėti tikrąsias įvykio aplinkybes bei papasakoti sau naudingą įvykio versiją. Įvertinus tai, kas išdėstyta, nekyla abejonių, kad R. K. parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs bei nesutampantys tarpusavyje, todėl negali būti vertinami kaip patikimi, atitinkantys faktines aplinkybes ir įrodantys V. S. kaltę.

3.14. Dėl liudytojų parodymų skunde pasisakoma, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė ne tik remdamasis nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, bet ir netiesioginiais liudytojų parodymais. Kai teismo nuosprendis grindžiamas liudytojų, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio (griežtesnio) vertinimo, parodymais, o ypač tais atvejais, kai tie parodymai yra lemiami arba vieninteliai, būtina sąlyga pagrįstam nuteisimui yra atidus ir griežtas įrodymų bei kitų bylos duomenų vertinimas. Atkreipiamas dėmesys, kad toliau nurodyti liudytojai yra nukentėjusiojo R. K. giminaičiai, todėl šiuo atveju taip pat svarbūs ir asmeniniai liudytojų motyvai: draugystės ryšiai su kuria nors proceso šalimi, baimė, noras keršyti, simpatijos, antipatijos. Atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su šių šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi. Liudytojai D. Š., E. K., R. I. įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, negalėjo nurodyti reikšmingų įvykio aplinkybių, apie įvykį sužinojo tik iš nukentėjusiojo ir tik tiek, kiek nukentėjusysis jiems papasakojo, šių liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymas, o yra netiesioginiai įrodymai, gauti iš to paties šaltinio, t. y. iš nukentėjusiojo parodymų.

3.15. Dėl liudytojo D. Š. parodymų skunde teigiama, jog D. Š., nukentėjusiojo tetos sugyventinis, teisiamojo posėdžio metu parodė, jog R. K. jam pasakė, kad „2 žmonės jį sumušė. Antro nepaminėjo kas sumušė. Sakė, kad vienas parvertė, o kitas spardė. Taip buvo, jis ne viską atsimena. Sakė, kad E. nespyrė, kitas spyrė“. Tačiau nukentėjusiojo parodymai prieštarauja D. Š. parodymams, nes teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad „viskas labai greitai vyko. Mušė į veido sritį. Jaučiau vieną spyrį į šoną. Jaučiau fizinį skausmą kojoje. Spyrė į koją ir visi smūgiai buvo į veidą.“. Kaip matyti, D. Š. tvirtina, jog žino, kad R. K. spyrė V. S., nes jam taip pasakė nukentėjusysis. Tačiau pats nukentėjusysis tvirtina, kad tik jautė spyrį į šoną, bet nematė, kas būtent iš nuteistųjų jam spyrė. Todėl tikėti ir remtis D. Š. perpasakojimais, nėra pagrindo. Šie parodymai yra neobjektyvūs, akivaizdžiai prieštaraujantys nukentėjusiojo parodymams.

3.16. Skunde nurodoma, jog E. K. (nukentėjusiojo R. K. sesers) parodymai taip pat kelia abejonių. Ji perpasakoja iš kito liudytojo D. Š. sužinotas įvykio aplinkybes. 2018-09-27 E. K. parodė, jog „2018-05-20 vakare telefonu paskambino tetos A. K. draugas D. Š.. Jis pasakė, kad neseniai prie užtvankos buvo sumuštas brolis R..“. E. K. tiesiog pakartoja iš kito liudytojo D. Š. gautą informaciją. Šis liudytojas, kaip ir E. K., įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, todėl tokie parodymai niekaip nepadeda atskleisti tikrųjų 2018-05-20 įvykio aplinkybių.

3.17. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino dalies E. S. parodymų. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, kad E. S. tiek viso ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad tik jis vienas konfliktavo su R. K., o V. S. nesivėlė į konfliktą, tuo labiau jokių smūgių nukentėjusiajam R. K. nesudavė. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė ir nepaneigė šių E. S. parodymų patikimumo. Jeigu teismas nesivadovavo E. S. parodymais, privalėjo nurodyti, kokie motyvai lėmė, kad jie yra nereikšmingi bylos nagrinėjimui. Teismas ignoravo šiuos E. S. parodymus ir konflikto aplinkybes nustatė remdamasis tik nukentėjusiojo R. K., liudytojų D. Š., E. K., R. I. parodymais.

3.18. Dėl nuteistojo V. S. parodymų skunde teigiama, jog V. S. ir E. S. viso ikiteisminio tyrimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos dėl įvykio aplinkybių. V. S. parodymai yra nuoseklūs. 2018-05-20 įvykio eiga buvo tokia: 2018-05-20 vakare kartu su savo žmona A. S. vežė E. S. į jo namus (duomenys neskelbtini). Važiavo iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje. Važiuojant keliuku pro (duomenys neskelbtini) upės paplūdimį ir tinklinio aikštelę, pamatė keliuku einantį nepažįstamą vyriškį. Jis eidamas mosikavo rankomis. Netikėtai E. liepė sustoti. E. iš karto išlipo iš automobilio ir nuėjo prie jo. Praėjus kelioms minutėms, V. išlipo iš automobilio norėdamas paraginti brolį sugrįžti ir važiuoti toliau. Išlipęs pamatė, kad tarp E. ir to vyriškio kažkas vyksta, lyg koks susistumdymas. V. S. susistumdyme nedalyvavo, su šiuo įvykiu jis susijęs tik tuo, kad pašaukė ir paragino E. S. užbaigti konfliktą su nukentėjusiuoju R. K.. Pažymima, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kurie leistų teigti, jog V. S. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie leistų teismui padaryti neabejotinas išvadas, jog prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas fizinis smurtas, juo labiau, pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis. Baudžiamojoje teisėje ypač svarbus principas, kad jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Selektyvus dėmesys tik apkaltinamajam nuosprendžiui surašyti tinkamoms parodymų dalims, kitas ignoruojant ir net dėl jų nepasisakant lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.

4. Teismo posėdyje nuteistieji E. S. ir V. S. bei jų gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų E. S. ir V. S. apeliaciniai skundai atmestini.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino E. S. ir V. S. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

7. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems E. S. ir V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai E. S. bei V. S. pripažino kaltais padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistieji turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl jų kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami bei fragmentiškai cituodami, nėra pagrindas juos išteisinti.

8. Šioje byloje E. S. ir V. S. yra nuteisti pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2018 m. gegužės 20 d. apie 20 val. Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, veikdami kartu, tyčia kumščiais sudavė 4 smūgius R. K. į veidą bei ne mažiau kaip 1 kartą įspyrė į kūną, taip nukentėjusiajam R. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nosies paviršinio sužalojimo (odos nubrozdinimo) bei sudaužė R. K. 278 eurų vertės mobilųjį telefoną „Huawei Smart“, tuo E. S. ir V. S. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

9. Nors E. S. savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino tik iš dalies (nurodė, kad delnais sudavė R. K. per ausis), o V. S. savo kaltę nuosekliai neigė per visą baudžiamąjį procesą, tačiau jų kaltė yra neabejotinai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – specialisto išvada, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo R. K. bei liudytojų D. Š., E. K., R. I. parodymais, iš dalies ir nuteistojo E. S. parodymais, 2018-05-20 asmens apžiūros protokolu bei jo priedu, 2018-08-16 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, 2018-10-18 daiktų apžiūros protokolu. Tai paneigia apeliacinių skundų argumentus, jog nuteistųjų kaltė yra grindžiama vien nukentėjusiojo bei įvykio aplinkybių tiesiogiai nemačiusių liudytojų D. Š. (nukentėjusiojo tetos sugyventinio), E. K. (nukentėjusiojo sesers) ir R. I. (nukentėjusiojo močiutės) parodymais.

10. 2018-05-20 asmens apžiūros protokole bei jo priede nurodoma, kad nukentėjusiojo R. K. veidas ir rankos kraujuoti, prakirsta nosies nugarėlė, dešinėje kaktos pusėje virš antakio yra guzas (t. 1, b. l. 22-27). 2018-06-22 specialisto išvada (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad R. K. padarytas nosies paviršinis sužalojimas (odos nubrozdinimas). Padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytu laiku ir aplinkybėmis (t. 1, b. l. 55). 2018-10-18 daiktų apžiūros protokole išdėstyta, kad apžiūrėtas nukentėjusiojo R. K. 2018-08-16 savarankiško daiktų, dokumentų pateikimo metu pateiktas mobiliojo ryšio telefonas „Huawei“. Jo ekranas suskilęs, veikia tik 1/3 ekrano (viršutinė dalis), ekranas mirga (t. 1, b. l. 59).

11. Nukentėjusysis R. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad smurtą prieš jį pavartojo E. S. ir V. S.. 2018-05-20 apie 20 val. R. K. ėjo į (duomenys neskelbtini). Einant keliuku pro pliažą, prie jo sustojo tamsios spalvos automobilis, iš kurio išlipo E. S. ir jo brolis V. S.. Jie pradėjo nukentėjusįjį mušti, abu sudavė ne mažiau 4 smūgių kumščiu į veidą, parvertę ant žemės spardė kūną, sudaužė kelnių kišenėje buvusį mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Smart“. E. pirmas sudavė smūgius, o V. mušė mažiau. Kiek kuris iš tų 2 vaikinų sudavė smūgių, negali pasakyti, nes viskas vyko labai greitai. Nežino, kodėl buvo sumuštas (t. 2, b. l. 75). Savo parodymus R. K. patvirtino akistatų su E. S. (t. 1, b. l. 136-137) bei V. S. (t. 1, b. l. 176-177) metu. Be to, 2018-08-16 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole nurodoma, kad R. K. atpažino V. S. kaip vyrą, kuris kartu su E. S. 2018-05-20 jį sumušė (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės. Jį atpažino pagal veido formą, nosį, kitus veido bruožus (t. 1, b. l. 41-43).

12. Liudytojas D. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad vakare, apie 20 val., R. K. į jo namus atėjo sumuštas. Visas R. veidas buvo kraujuotas, jis spjaudė krauju, veido bruožų nesimatė. Žino, kad R. prie užtvankos sumušė E. S. ir jo brolis, per muštynes sudaužytas ir nukentėjusiojo telefonas „Huawei“. Tą vakarą kalbėjosi su R. mobiliuoju telefonu, jis sakė, kad eina pas D. Š., taip pat sakė, jog kažkas prie jo „prisikabino“ ir „bus kažkas negero“ (t. 2, b. l. 76).

13. Liudytoja E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad jai 2018-05-20 vakare telefonu paskambino D. Š.. Jis pasakė, kad neseniai prie užtvankos buvo sumuštas jos brolis R., jam sužalota galva. Minėjo, kad R. pasakojo, jog jį sumušė jos kaimynas iš (duomenys neskelbtini) bei jo (kaimyno) brolis. Vėliau, tą pačią naktį, R. sugrįžęs į namus taip pat papasakojo apie sumušimą. Be to, tą dieną, kai buvo sumuštas nukentėjusysis, liudytoja 3-4 kartus matė keliuku pro namus pravažiuojančius S., nors anksčiau jie ten nevažinėdavo (t. 2, b. l. 76).

14. Liudytoja R. I. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad 2018-05-20 apie 19 val. matė, kad link (duomenys neskelbtini) važiavo panašus į E. S. brolio tamsus automobilis, kuriame, kaip jai atrodė, sėdėjo E. S. su broliu. Vėliau E. paskambino D. Š. ir pasakė, kad neseniai ant keliuko prie užtvankos buvo sumuštas R., kuris iškart po sumušimo atėjo į D. Š. namus. Žino, kad R. sumušė E. S. su savo broliu. Vėliau, po kelių dienų, susitiko R., kuris jai papasakojo kas ir kaip jį sumušė bei sudaužė jo gerą telefoną (t. 2, b. l. 76-77).

15. Įvertinus aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo R. K. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos įvykio aplinkybės. Šie parodymai yra pakankamai aiškūs, išsamūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti bylos įrodymai - 2018-06-22 specialisto išvada (duomenys neskelbtini), asmens apžiūros protokolas su fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti R. K. sužalojimai, daiktų apžiūros protokolas, liudytojų D. Š., E. K. ir R. I. parodymai.

16. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai bandoma sukompromituoti R. K. parodymus nurodant, kad įvykio metu jis galbūt buvo neblaivus, todėl negali tiksliai atsiminti įvykio aplinkybių, taip pat teigiama, jog neįtikėtina, kad R. K. gali detaliau (išsamiau) apibūdinti įvykio detales praėjus net devyniems mėnesiams po įvykio, nei įvykio dieną. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. blaivumas nei įvykio metu, nei po įvykio nebuvo nustatinėjamas jokiomis objektyviomis priemonėmis. Jis pakankamai nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2019-05-20 įvykio aplinkybes ir jo parodymai apie to vakaro įvykių eigą iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nei pats nukentėjusysis, nei kiti liudytojai (įskaitant ir nuteistuosius) nepatvirtino, kad R. K. įvykio vakarą būtų buvęs toks neblaivus, jog dėl to negalėtų tiksliai atsiminti įvykio aplinkybių. Nukentėjusysis buvo užpultas ir sumuštas, patyrė stresą, todėl gali neprisiminti kai kurių neesminių įvykio detalių, jas prisiminti vėliau, ar vienos apklausos metu šių detalių nepaminėti, o jas nurodyti kitoje apklausoje. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

17. Apeliaciniuose skunduose abejojama D. Š., E. K., R. I. parodymais, teigiant, kad šie liudytojai įvykio vietoje nebuvo, įvykio nematė, negalėjo nurodyti reikšmingų įvykio aplinkybių, apie įvykį sužinojo tik netiesiogiai (iš nukentėjusiojo). Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais negali sutikti. Minėti liudytojai apie 2019-05-20 vakaro įvykių eigą ir aplinkybes sužinojo netrukus po nusikalstamos veikos padarymo (o D. Š. dar ir prieš pat įvykį mobiliuoju telefonu kalbėjo su nukentėjusiuoju, kuris teigė, kad prie jo kažkas „prisikabino“ ir „kažkas bus negerai“ (t. 2, b. l. 76)), jų parodymai yra pakankamai išsamūs, nuoseklūs, neprieštaringi, atitinka faktines bylos aplinkybes ir iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo. Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus bei sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis byloje 2K-23-697/2019).

18. Teisiamajame posėdyje E. S. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad 2018-05-20 apie 19.30 val. kartu su broliu V. S. ir jo žmona A. S. važiavo iš (duomenys neskelbtini) į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini). Važiavo brolienei priklausančiu automobiliu „Volkswagen Passat“, kurį vairavo brolienė. Važiuojant keliuku pro (duomenys neskelbtini) upės užtvanką, pamatė einantį iš matymo pažįstamą R. K.. Paprašė A. apsukti automobilį, nes pagalvojo jog gali jį pavežti. Automobiliui sustojus, prasidarė langą ir paklausė R. K., gal reikia pavežti. Tada R. K. jam atsakė, kad jis išliptų. Jis išlipo iš automobilio, paklausė R. K., kas yra, o šis iš karto užsimojo kumščiu suduoti jam į veidą. Nubloškė jo ranką į šoną. Nuslysdama ranka užsikabino už marškinėlių apykaklės ir juos perplėšė. Po to nelaukdamas, kol R. K. antrą kartą mėgins jam suduoti, delnais sudavė R. K. per abi ausis (vienu kartu iš abiejų jo galvos pusių). Dėl suduotų smūgių R. K. kraujas nepradėjo bėgti, jo nosies nekliudė. Tada iš automobilio išlipo V., patraukė jį nuo R. K., pasakė „nekišk pirštų“. Sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Nuo jo smūgių R. K. ant žemės nepargriuvo, tik atsisėdo ant kelio atitvarų. R. K. nespardė, jo mobiliojo telefono iš viso nematė, o brolis V. prie jo neprisilietė. Kas tą vakarą galėjo sumušti R. K., sužaloti jo nosį, sukruvinti veidą, bei sudaužyti telefoną, nežino (t. 2, b. l. 74-75).

19. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. S. savo kaltės visiškai nepripažino ir parodė, kad 2018-05-20 vakare R. K. nei vieno smūgio nesudavė, jo mobiliojo telefono nesudaužė ir nežino, kas tai galėjo padaryti. 2018-05-20 vakare su savo žmona A. S. vežė savo brolį E. S. į jo namus (duomenys neskelbtini). Važiuojant keliuku pro (duomenys neskelbtini) upės paplūdimį ir tinklinio aikštelę, pamatė keliuku einantį nepažįstamą vyriškį. Netikėtai E. liepė sustoti. Žmona pravažiavusi pro vyriškį sustabdė automobilį. E. iš karto išlipo iš automobilio ir nuėjo prie jo. Nematė, ką E. veikė su vyriškiu. Ką jie kalbėjo nesigirdėjo. Praėjus kelioms minutėms, išlipo iš automobilio norėdamas paraginti brolį sugrįžti ir toliau važiuoti. Išlipęs pamatė, kad tas vyriškis buvo įsikibęs į E. marškinėlius. Pašaukė E. lipti į automobilį, E. paklausė jo, paliko tą vyriškį, atsisėdo į automobilį ir visi nuvažiavo. Tas vyriškis liko stovėti ant keliuko. Jokio kraujo ant jo veido ar rankų nematė. Kas tą vakarą galėjo sumušti R. K., sužaloti jo nosį, sukruvinti veidą, nežino. Taip pat nežino, kada ir kur buvo sudaužytas R. K. telefonas (t. 2, b. l. 74).

20. Nors E. S. savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo pripažino tik iš dalies, o V. S. savo kaltę visiškai neigė, tačiau iš E. S. ir V. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad jie 2018-05-20 apie 20 val., važiuodami iš (duomenys neskelbtini), pamatė į (duomenys neskelbtini) keliu einantį nukentėjusįjį R. K.. E. S. paprašė A. S. apsukti automobilį ir tada su broliu iš automobilio išlipo. E. S. versija, kad jam išlipus iš automobilio, jį užpuolė nukentėjusysis R. K., o jis tik bandydamas apsiginti šiam sudavė delnais per ausis, o brolis V. S. nusikalstamos veikos padaryme išvis nedalyvavo, yra visiškai nelogiška. Neįtikėtina, kad dviem asmenims važiavusiems automobiliu, reikėtų apsisukti, sustabdyti automobilį, iš jo išlipti ir gintis nuo vieno pėsčiojo. Todėl teisėjų kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo išvadai, jog ši versija yra paneigta nukentėjusiojo ir kitų byloje apklaustų liudytojų nuosekliais parodymais bei bylos medžiaga. Dėl šios priežasties laikytini nepatikimais ir V. S. parodymai apie tai, kad jis nevartojo fizinio smurto prieš R. K. bei atmestinas argumentas, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl nuteistųjų parodymų ir nepaneigė šių parodymų patikimumo.

21. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 284 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog apeliantų veiksmuose yra šios veikos sudėties požymių. Su šiais apeliacinių skundų argumentais, kuriais nuteistieji ginčija savo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį, sutikti nėra pagrindo.

22. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų.

23. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-942/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-103-689/2019).

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. S. ir V. S. išlipę iš automobilio be jokios aiškios priežasties užpuolė keliu ėjusį R. K. ir jį sumušė. Tokie nuteistųjų veiksmai rodo, jog jie veikė tiesiogine tyčia, suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pamatęs, jog E. S. naudoja fizinį smurtą prieš R. K., V. S. nenutraukė tokių neteisėtų savo brolio veiksmų, o pats be jokios priežasties puolė nukentėjusįjį, taip prisidėdamas prie E. S. vykdomos nusikalstamos veikos, suprasdamas, kad ir pats elgiasi neteisėtai, ir norėdamas taip elgtis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais (t. y. pritarimu vienas kito veiksmams, šių veiksmų tęsimu).

25. E. S. ir V. S. padaryta nusikalstama veika buvo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, nes jie 2018-05-20 Tauragės rajone, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės paplūdimio, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, veikdami kartu, tyčia kumščiais sudavė 4 smūgius R. K. į veidą bei ne mažiau kaip 1 kartą spyrė į kūną. Šiuo atveju nuteistieji veikė be aiškios asmeninės motyvacijos (savo kaltę iš dalies pripažinęs E. S. nurodė, jog nukentėjusįjį ketino tik pavėžėti, iki konflikto jų santykiai buvo normalūs (t. 2, b. l. 75). V. S. nurodė, kad nukentėjusiojo nepažinojo, susitiko tik policijoje (t. 2, b. l. 74). Jokių objektyvių ir patikimų įrodymų apie tarp nukentėjusiojo ir nuteistųjų anksčiau buvusius asmeninius konfliktus byloje nėra. Apeliantų tyčią sutrikdyti viešąją rimtį rodo ir tai, kad jie pamatę atsitiktinį praeivį, kurio gerai nepažinojo, patys paprašė sustabdyti automobilį, iš jo išlipo, priėjo prie nukentėjusiojo ir be jokios objektyvios priežasties viešojoje vietoje prieš jį pavartojo fizinį smurtą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, jog kilęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio.

26. Pažymėtina, jog aptartų nuteistųjų veiksmų pobūdis atitinka įžūlaus elgesio požymio turinį, kuris pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl BK 284 straipsnio suprantamas kaip agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūno kankinimas kitų žmonių akivaizdoje, trukdymas kitiems asmenims dirbti, mokytis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

27. Akcentuotina, kad BK 284 straipsnyje numatyta veika laikoma padaryta viešojoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Teisiškai reikšminga tai, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019). Nors nenustatyta, ar nusikalstamos veikos padarymo metu paplūdimyje prie (duomenys neskelbtini) upės ar ant kelio buvo kitų asmenų, tačiau tai nereiškia, kad nusikaltimas padarytas ne viešojoje vietoje. Tai, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje be nukentėjusiojo ir nuteistųjų buvo tik su nuteistaisiais automobiliu važiavusi A. S., savaime nereiškia, kad nusikalstami padariniai nekilo. Šiuo atveju svarbu tai, jog veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-103-689/2019). Tai rodo, jog E. S. ir V. S. savo agresyviu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Įvykio vietoje buvo A. S., be to minėtoje viešojoje vietoje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl aptariamų nusikalstamų veiksmų galėjo patirti nepatogumų, be jokios aiškios priežasties nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog aptariamos nusikalstamos veikos rūšinis objektas yra viešoji tvarka, kuri pati savaime yra teisiškai ginama vertybė, o BK 284 straipsnio prasme nėra reikalaujama, kad dėl asmens veiksmų kiltų dideli, ilgalaikio išliekamojo pobūdžio padariniai, todėl E. S. apeliaciniame skunde siekiant sumenkinti savo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą nepagrįstai akcentuojama, jog nukentėjusiajam padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį E. S. ir V. S. pripažinti kaltais padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje.

30. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai dėl jų pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl E. S. ir V. S. kaltumo padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką tinkamai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, jog jie nėra kalti dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas E. S. ir V. S. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Tauragės apylinkės teismo 2019-03-22 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais E. S. ir V. S. pagal BK 284 straipsnį išteisinti nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

31. Nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš jų priteisti civilinius ieškinius nukentėjusiajam R. K. bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir savo apeliaciniuose skunduose prašo juos atmesti. BPK 109 straipsnyje išdėstyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptartų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl neteisėtų E. S. bei V. S. veiksmų Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir nukentėjusysis R. K. patyrė žalą, o tarp neteisėtų nuteistųjų veiksmų ir žalos nukentėjusiajam R. K. bei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra priežastinis ryšys, kurio nebūtų atsiradę, jeigu nuteistieji nebūtų veikę neteisėtai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė civilinius ieškinius.

32. Teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, turi vadovautis atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (CK 6.245–254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.263–291 straipsniai) ir kt. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu buvo sudaužytas 278 Eur vertės nukentėjusiojo telefonas „Huawei Smart“. Minėtą aplinkybę nukentėjusysis patvirtino ir apklaustas teisme, šią sumą prašė priteisti iš E. S. ir V. S.. Apie sudaužytą mobilųjį telefoną įrodo ir 2018-10-18 daiktų apžiūros protokolo duomenys. Nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su E. S. ir V. S. padaryta nusikalstama veika, ji yra reali ir protinga, todėl pagrįstai priteista iš nuteistųjų. Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas 18,43 eurų dydžio civilinis ieškinys nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti apylinkės teismo buvo pripažintas kaip pagrįstas ir įrodytas, todėl pagrįstai visiškai tenkintas.

33. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nurodytas kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisė jam 1 000 Eur. Priimdamas tokį sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nuteistieji elgėsi įžūliai, tyčia, be jokios priežasties netikėtai užpuolė nukentėjusįjį, o tai galėjo sukelti didesnes pasekmes sveikatai ar gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytu neturtinės žalos dydžio teisingumu, priteista suma atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, neprieštarauja formuojamai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

34. Pažymėtina, kad apeliantai, savo apeliaciniuose skunduose tik deklaratyviai ir lakoniškai prašydami atmesti R. K. bei Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apaugos ministerijos civilinius ieškinius, konkrečių žalos dydžių neginčija, nepateikia jokių argumentų, taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą šių ieškinių netenkinti.

35. Atkreiptinas dėmesys, kad apylinkės teismas, pagrįstai priteisęs nukentėjusiajam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, padarė klaidą šią žalą iš E. S. ir V. S. priteisdamas konkrečiomis sumomis (po 500 Eur), nors turėjo iš nuteistųjų ją priteisti solidariai. Tačiau nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo teisėjų kolegija šios klaidos ištaisyti negali, nes jos ištaisymas lemtų BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto principo, draudžiančio nuteistojo padėtį bloginti labiau, negu prašoma skunde, pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų E. S. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalius JocysZigmas PociusAurelija Sadauskaitė