Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-12-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1753-392/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-10
Bylos Nr.
2A-1753-392/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24271-2018-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Tatjana Žukauskienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1753-392/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24271-2018-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.39.2.6.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės - Montvilienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) UAB „Lusona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Lusona“ ieškinį akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl neišmokėtos draudimo išmokos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 5 365,67 Eur dydžio neišmokėtą draudimo išmoką, bylinėjimosi išlaidas bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad 2017 m. sausio 19 d. buvo sudaryta draudimo sutartis GJELT Nr. 2377571, kuria apdraustos rizikos: krovinio praradimas ar sugadinimas 200 000 Eur; išskaita vagystės, plėšimo, gaisro atveju - 10 procentų žalos dydžio, bet ne mažiau 1 500 Eur; draudimo teritorija: Europa, išskyrus Turkiją, Pietų Italiją ir NVS šalis. 2017 m. birelio 23 d. nuo jai priklausančio autovežio, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas kaip krovinys gabenamas automobilis RENAULT CAPTURE. Vagystė įvyko Lenkijoje, automobilių stovėjimo aikštelyje, kuri atitinka saugomos automobilio aikštelės statusą. Draudikas jos patirtą žalą įvertino 10 731,34 Eur, tačiau mokėtiną išmoką sumažino 50 procentų bei pritaikęs draudimo sutartyje numatytą išskaitą iš viso išmokėjo 3 865,67 Eur. Nurodė, jog draudikas savo sprendimą dėl išmokos sumažinimo grindė tuo, kad autovežio vairuotojas paliko autovežiu gabenamų šešių automobilių raktelius viename iš automobilių ir pastarojo neužrakino, kas buvo įvertinta kaip didelis neatsargumas. Su tokiu atsakovės vertinimu nesutinka, kadangi automobilis buvo paliktas saugomojoje aikštelėje, kuri atitiko pačios ieškovės tokioms aikšteliams keliamus reikalavimus, todėl pagrįstai tikėjosi, kad tokioje vietoje bus užtikrintas gabenamo krovinio saugumas. Šiuo atveju žalos atsiradimą sąlygojo vagystė, tai yra trečiųjų asmenų veiksmai, be to rakteliai buvo palikti daiktadėžėje, tuo tarpu kėsinimasis pagrobti turtą buvo realizuotas dar iki raktelių aptikimo. Taip pat pažymėjo, kad draudimas priimdamas sprendimą mažinti išmoką 50 procentų atliko neteisingus paskaičiavimus bei išmokėjo per mažą sumą, nes besąlyginę išskaitą minusavo jau iš sumažintos žalos dydžio, o privalėjo: pirma paskaičiuoti atlygintiną žalą, minusuoti besąlyginę išskaitą ir tik tuomet gautą sumą mažinti. Automobilio raktų palikimas daiktadėžėje niekaip negalėjo paskatinti ar įtakoti vagystės įvykdymą, nes raktai nebuvo matomi.

2. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos draudimo sutarties (draudimo liudijimo) sąlygos, priedų Nr. 1 ir Nr. 2 nuostatos, kuriose pateikti nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais bei vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės. Automobilis buvo pavogtas naktį, nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, vairuotojui miegant, ir dėl to buvo padaryta žala. Pradėjus žalos administravimo bylą, buvo nustatytas didelis ieškovės neatsargumas, todėl priėmė sprendimą dėl 50 procentų draudimo išmokos sumažinimo. Tarp šalių sudaryta sutartis nebuvo pirma, todėl ieškovei buvo žinomos visos sutarties sąlygos jau iš anksčiau, be to ieškovė buvo tinkamai supažindinta su sudaryta sutartimi bei jos priedais, tai patvirtina ieškovės parašai. Sutarties priede Nr. 2 yra aiškiai nurodyta, jog pakrautas transporto priemones palikti be priežiūros draudžiama, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis. Tame pačiame priede yra nurodyta, kad vairuotojui draudžiama palikti automobilyje be priežiūros transporto priemonės raktelius, transporto priemonės ir (ar) krovinio raktelius; vairuotojas privalo pasirinkti poilsio vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų, rūpintis automobilio ir juo vežamo krovinio apsauga. Pagal taisykles, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai tai yra nurodyta, draudėjas turi teisę mažinti draudimo išmoką, kai draudėjas nevykdo taisyklėse nurodytų įpareigojimų. Be to byloje nėra įrodymų, jog ieškovė atlygino pavogto automobilio savininkui padarytą žalą, todėl mano, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės byloje. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas papildomai paaiškino, jog iš tikrųjų internete yra informacijos, jog stovėjimo aikštelė, kurioje buvo pavogtas automobilis yra vertinama saugia, tačiau užsiklausus papildomos informacijos paaiškėjo, jog aikštelė nėra saugoma, įvažiavimo ir išvažiavimo niekas nekontroliuoja. Mano, jog vairuotojo elgesys, kuomet paliko automobilius neužrakintus ir miegojo nesaugomoje aikštelėje, vertintinas kaip didelis neatsargumas, kuris palengvino vagystės įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Sprendime nurodė, kad Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. sausio 19 d. tarp šalių – ieškovės UAB „Lusona“ ir atsakovės ADB „Gjensidige“ buvo sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, draudimo liudijimo GJELT Nr. 2377571 (b. l. 5). Draudimo sutartimi buvo apdrausti ieškovo turtiniai interesai, susiję su ieškovo, kaip vežėjo, civiline atsakomybe prieš trečiuosius asmenis. Draudimo sutarčiai galiojo Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011 (b. l. 9-18), be to, draudimo sutarties sudėtine dalimi taip pat įtraukti Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais, numatyti draudimo poliso antrame priede (b. l. 7-8). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė su į bylą neįtrauktu trečiuoju asmeniu – UAB „Mia Baltija“ sulygo dėl krovinio – 6 automobilių - pervežimo iš Lenkijos į Olandiją. Iš į bylą pateikto CMR važtaraščio matyti, jog krovinio gavėjas – Olandų bendrovė Van Den Broek Cars, vežėjas - UAB „Lusona“ (ieškovė). Iš kitų byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog naktį iš 2017 m. birželio 22 d. į 23 d. iš ieškovės autovežio buvo pavogtas vienas iš vežamų automobilių – Renault Capture. Atsakovė automobilio vagystę pripažino draudiminiu įvykiu, dėl pavogto automobilio padarytą žalą įvertino 10 731,34 Eur, tačiau nusprendė draudimo išmoką sumažinti 50 procentų ir atskaičiusi draudimo sutartimi sulygta išskaitą – 1 500 Eur, pervedė automobilio savininkui – Van Den Broek Cars 3 865,67 Eur draudimo išmoką. Tarp šalių kilo ginčas dėl draudimo išmokos sumažinimo pagrįstumo ir draudimo išmokos paskaičiavimo būdo, be to, atsakovė taip pat ginčijo ieškovės reikalavimo teisės turėjimą į nesumokėtą draudimo išmokos dalį.

5. Dėl ieškovės teisės į ieškinį nurodė, kad ieškovė nagrinėjamu atveju UAB „Mia Baltija“, su kuria ją siejo vežimo sutarties santykiai, atlygino 6 865,67 Eur nuostolius (3 889 Eur sumą tarpusavio prievolių įskaitymų būdu ir 2 976,67 Eur sumą mokėjimo pavedimu). Būtent ši bendrovė pareiškė ieškovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo (b. l. 137). UAB „Mia Baltija“ teismui pareikalavus pateikė į bylą susirašinėjimą su krovinio savininku - Van Den Broek Cars, pastarosios bendrovės jai išrašytą sąskaitą dėl visos žalos atlyginimo (nes atsakovės sumokėta draudimo išmoka buvo grąžinta UAB „Mia Baltija“) ir nurodė, jog su minėta Olandų bendrove yra visiškai atsiskaityta. Įvertinus minėtų įrodymų visumą, atsižvelgiant į tai, jog ieškovę vežimo santykiai siejo su UAB „Mia Baltija“, kuriai buvo atlyginta draudimo išmoka nepadengta automobilio vagyste padarytos žalos dalis ir dėl to ieškovė patyrė nuostolių, laikytina, jog Draudimo sutarties 110 straipsnio pagrindu ieškovė įgijo teisę reikalauti iš draudiko atlygintos žalos dydžio draudimo išmokos išmokėjimo.

6. Dėl draudimo išmokos sumažinimo nurodė, kad draudiko teisė sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti ją išmokėti numatyta šalių draudimo sutartyje ir neprieštarauja Draudimo įstatymui (98 straipsnio 8 dalis). Draudimo sutarties 2 priedo Nurodymuose vairuotojui be kito ko nurodyta, jog: palikdamas automobilį, vairuotojas privalo rūpestingai patikrinti ar vilkikas ir puspriekabė yra tinkamai užrakinti bei ar yra įjungtos ir veikiančios visos esamos apsaugos nuo vagystės ar įsilaužimo sistemos; vairuotojui draudžiama palikti automobilyje be priežiūros transporto priemonės raktelius, transporto priemonės ir (ar) krovinio dokumentus; poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių milicijos postų. Neįvykdžius draudiko nurodymų, nustačius, jog žala atsirado dėl didelio neatsargumo ar tyčios, draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos. Draudimo taisyklių antros dalies 1.12 punkte pateiktas saugomos aikštelės apibrėžimas, nurodant, jog pastaroji turi būti aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu, aikštelės personalo saugoma visą parą. Taisyklių 1.13 punkte nurodyta, jog didelis neatsargumas – elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Kadangi tiek minėti Nurodymai vairuotojui, tiek Taisyklės yra šalių draudimo sutarties sąlygų dalis, faktas, kad draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju nereiškia, kad jis privalo sumokėti draudimo išmoką 100 procentų. Iš byloje esančių ieškovės vairuotojo rašytinių paaiškinimų (b. l. 94) nustatyta, jog sustojus poilsiui vairuotojas dėl skubėjimo, įtakoto smarkaus lietaus ir griaudėjimo, sumaišė vežamų automobilių raktus, todėl nesugebėjo jų visų užrakinti, visų automobilių raktus paliko autovežio pirmame aukšte prie vilkiko kabinos esančio automobilio durelių dėkle, tikėdamasis, kad orui pagerėjus sugrįš automobilių užrakinti, bet užmigo; pabudęs pamatė, jog vieno automobilio nėra, visų automobilių raktai išbarstyti prie autovežio; pavogto automobilio raktų nerado. Iš byloje esančių automobilių aikštelės nuotraukų ir susirašinėjimo elektroniniais laiškais su aikštelės atstovais matyti, jog ginčo vagystė įvyko atviroje (neaptvertoje), nesaugomoje aikštelėje, todėl tokia aikštelė neatitiko draudimo sutarties sąlygų ir tikėtina, jog krovinio palikimas tokioje aikštelėje turėjo tiesioginį ryšį su dalies krovinio praradimu. Pažymėtina, jog krovinių vežimas per Lenkiją teismų praktikoje pripažįstamas kaip itin pavojingas, todėl vykdant tokį vežimą būtina imtis maksimalių saugomo priemonių, jų tarpe iš anksto susiplanuoti sustojimo vietą ir laiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-392/2012). Be to, aplinkybė, jog automobilis su visų vežamų automobilių raktais buvo paliktas atrakintas, o po vieno iš automobilių vagystės visi raktai buvo išmėtyti aplink autovežį, o pavogto automobilio raktų nerasta, patvirtina, jog nepaisant to, kad buvo pavogtas tik kaip paskutinis autovežyje stovintis automobilis, vagis / vagys patikrino ir kitus automobilius ir raktų radimas tikėtina palengvino sklandų automobilio užvedimą ir pasišalinimą. Kadangi ieškovė pažeidė draudimo sutarties reikalavimus ir krovinys buvo paliktas nesaugioje aikštelėje, kas turėjo tiesioginį ryšį su dalies krovinio praradimu, o automobilių raktų palikimas neužrakintoje transporto priemonėje tikėtina palengvino jau suplanuotos nusikalstamos veikos vykdymą, teismo vertinimu draudimo išmokos sumažinimas 50 procentų yra adekvatus bylos aplinkybėms.

7. Dėl draudimo išmokos skaičiavimo būdo nurodė, kad pagal draudimo sutarties taisyklių pirmos dalies 1.18 punktą išskaita – fiksuota pinigų suma ar procentais išreikštas dydis, kuriuo draudžiamuoju įvykio atveju mažinama mokėtina draudimo išmoka. Aiškinant šią nuostatą tiek lingvistiniu tiek loginiu metodais, šalių sulygta išskaita mažinama draudiko apskaičiuota draudimo išmoka, todėl atsakovė pagrįstai pirma apskaičiavimo mokėtiną draudimo išmoką ir tik tuomet pritaikė (minusavo) išskaitą (10 731 / 2 - 1 500).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8. UAB „Lusona“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. 2017 m. birželio 23 d. nuo ieškovui priklausančio auto vėžio, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas kaip krovinys gabenamas automobilis RENAULT CAPTURE. Vagystė įvyko automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), Lenkija. Teismas padarė išvadą, kad krovinys buvo paliktas nesaugioje aikštelėje, kas turėjo tiesioginį ryšį su dalies krovinio praradimu. Teismas darydamas tokią išvadą rėmėsi ieškovo pateiktomis aikštelės nuotraukomis bei susirašinėjimo medžiaga (b. l. 73, 75, 78). Atsakovo pateikti įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas apie aikštelės neatitikimą sutarties sąlygoms, vertintini kritiškai. Minėtais įrodymais teismas negalėjo remtis, nes šių įrodymų sąsajumas su įrodinėjimo dalyku yra labai abejotinas. Nėra aišku nei kas, nei kokiu laiku fotografavo aikštelę, tuo pačiu nėra aišku ar nuotraukose užfiksuota situaciją atitinka padėtį buvusią vagystės metu

8.2. Teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad ieškovas yra pažeidęs draudimo taisyklių antros dalies 1.12 punkto reikalavimus. Šiame punkte yra įtvirtintas saugomos aikštelės apibrėžimas - aikštelė turi būti aptverta (uždara), tamsiu paros metu apšviesta su kontroliuojamu transporto priemonių įvažiavimu ir išvažiavimu, aikštelės personalo saugoma visą parą. Pažymėtina, kad Lenkijos teritorijoje apskritai nėra tokių automobilių saugojimo aikštelių, kurios atitiktų visus požymius, kurie nurodyti draudimo taisyklių antros dalies 1.12 punkte.

8.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė išvadą, kad ieškovė pažeidė draudimo sutarties reikalavimus nes paliko gabenamų automobilių raktus neužrakintoje transporto priemonėje ir tai, teismo nuomone, tikėtina palengvino jau suplanuotos nusikalstamos veikos vykdymą. Apeliantas laiko, kad tokią išvadą teismas padarė minėtą aplinkybę vertindamas atitrauktai nuo kitų aplinkybių konteksto. Šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad automobilis buvo paliktas saugoti automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri atitiko paties draudiko iš anksto nustatytus saugumo kriterijus. Tai reiškia, kad vairuotojas, palikęs saugoti automobili saugumo kriterijus atitinkančioje aikštelėje, viena vertus tinkamai vykdė įsipareigojimus draudikui, kita vertus pagrįstai galėjo tikėtis, kad tokioje vietoje krovinio saugumas bus užtikrintas. Aplinkybių visetas neleidžia daryti išvados apie esminį draudimo sutarties reikalavimų pažeidimą. Aplinkybė, kad įmonės vairuotojas paliko visų šešių gabenamų automobilių raktelius vieno iš gabenamų automobilių daiktadėžėje ir pastarojo automobilio neužrakino, nėra susijusi priežastiniu ryšiu su žala. Žalą sąlygojo automobilio vagystė, t. y. trečiųjų asmenų veiksmai. Šių asmenų apsisprendimą, jų valios grobti svetimą turtą susiformavimą būtų galėję paskatinti matomoje vietoje palikti užvedimo rakteliai. Tačiau rakteliai buvo palikti daiktadėžėje. Kėsinimasis pagrobti turtą buvo realizuotas dar iki užvedimo raktelių aptikimo. Ir tai reiškia, kad draudėjo vairuotojo veiksmai negeneravo nusikaltimą padariusių asmenų valios neteisėtai užvaldyti svetimą daiktą.

8.4. Draudimo sutartyse draudikas, norėdamas atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo didelio neatsargumo, kaip nedraudžiamojo įvykio, šią sąlygą turi aptarti individuliai. Tiksliai ir nedviprasmiškai įvardijant, konkretų draudėjo veikimą ar neveikimą, kaip didelį neatsargumą. UAB „Lusona“ ir ADB „Gjensidige“ sudarytoje draudimo sutartyje apskritai nėra numatyti konkretūs atvejai, priskirtini draudėjo dideliam neatsargumui ir galintys būti pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba ją mažinti. Taigi pirmosios instancijos teismas tokiomis aplinkybėmis neturėjo pagrindo ieškovo elgesio vertinti neatsargumo aspektu ir su tuo sieti atsakovo teisę mažinti mokėtiną draudimo išmoką.

Atsiliepimas

9. Atsakovas ADB „Gjensidige“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Draudimo sutartyje apeliantui nustatyta daugelis pareigų, susijusių su krovinio saugojimu. Neįvykdžius šių pareigų (pažeidus draudimo sutartį), Atsakovas gali mažinti mokėtiną draudimo išmoką (Taisyklių I dalies 6.8.2. ir 6.8.3. punktai). Be to, jei krovinys prarandamas dėl apelianto didelio neatsargumo, atsakovas įgyja teisę pripažinti įvykį nedraudžiamuoju ir nemokėti draudimo išmokos visiškai (Taisyklių I dalies 1.23. punktas, II dalies 1.13., 7.5. punktai ir CK 6.987 straipsnis).

9.2. Teisės aktai nedraudžia draudėjui ir draudikui susitarti dėl didelio neatsargumo, kaip pagrindo nemokėti išmokos arba ją mažinti, civilinės atsakomybės draudimo sutartyje. Be to, nėra reikalaujama individualaus tokio šalių susitarimo, todėl toks pagrindas gali būti numatytas standartinėse sąlygose - draudimo taisyklėse, kaip ir yra ginčo atveju (Taisyklių II dalies 1.13. ir 7.5. punktai).

9.3. Stovėjimo aikštelė, kurioje vagystės metu buvo autovežis, faktiškai neatitiko Taisyklių II dalies 1.12. p. nustatytų kriterijų, todėl nelaikytina saugoma aikštele, kaip ji apibrėžta draudimo sutartyje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, jog aikštelė nebuvo saugoma, laikytina pagrįsta.

9.4. Draudimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad didelis neatsargumas - draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs (Taisyklių II dalies 1.13. punktas). Akivaizdu, kad autovežio palikimas be priežiūros (užmigus jo kabinoje) nesaugomoje aikštelėje, naktį su brangiu kroviniu (6 lengvieji automobiliai, kurių bendra vertė didesnė nei 60.000 Eur), be to, viename iš neužrakintų automobilių paliekant visų likusių automobilių užvedimo raktelius, laikytinas nesilaikymu minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų (didelis neatsargumas) ypač atsižvelgiant, kad apeliantas yra savo srities (vežimo paslaugų teikimo) profesionalas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai bei aplinkybę, kad vežimas per Lenkiją teismų praktikoje pripažįstamas pavojingu. Apelianto vairuotojas nurodė, kad automobilis nebuvo užrakintas ir jame palikti visi rakteliai, nes stipriai lijo ir vairuotojui paprasčiausiais nebuvo patogu atlikti elementarius veiksmus, t. y. užrakinti visus automobilius ir raktelius pasiimti su savimi į autovežio kabiną. Tai dar kartą patvirtina apeliantą buvus didžiai neatsargiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

11. Byloje nustatyta, kad 2017-01-19 tarp apelianto ir atsakovo buvo sudaryta Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, kuria joje numatyta apimtimi buvo apdrausta apelianto civilinė atsakomybė, susijusi su žala padaryta vežant krovinius. Draudimo sutartį sudaro Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijimas GJELT Nr. 2377571, jo priedas Nr. 1 ir priedas Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais“ bei Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011. 2017-06-23, naktį, Lenkijoje, nesaugomoje stovėjimo aikštelėje, vairuotojui miegant, nuo apeliantui priklausančio autovežio buvo pavogtas vienas iš vežamų kitam asmeniui priklausančių automobilių RENAULT CAPTURE (VIN: (duomenys neskelbtini)). Dėl to pavogto automobilio savininkui buvo padaryta 10 731,34 Eur žala. Apeliantas pranešė atsakovui apie įvykį (vagystę). Atsakovas pradėjo žalos bylos Nr. 2017/109397 administravimą ir priėmė galutinį sprendimą įvykį pripažinti draudžiamuoju, tačiau mokėtiną draudimo išmoką sumažino 50 proc. dėl apelianto didelio neatsargumo ir draudimo sutarties pažeidimo. Iš viso pavogto automobilio savininkui buvo išmokėta 3.865,67 Eur dydžio draudimo išmoka (10 731,34 x 0,5 – 1 500). Apeliantas nesutiko su tokiu atsakovo sprendimu, todėl kreipėsi į teismą dėl papildomos 5 365,67 Eur dydžio draudimo išmokos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nes pripažino, jog vagystę įtakojo autovežio palikimas nesaugomoje stovėjimo aikštelėje bei faktas, kad viename iš neužrakintų automobilių buvo palikti visų vežamų automobilių užvedimo rakteliai, kas palengvino vagystė įvykdymą.

12. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovas neįrodė, jog stovėjimo aikštelė buvo nesaugoma. Be to, pasak apelianto, Lenkijoje draudimo sutartyje nurodytus kriterijus atitinkančių aikštelių nėra, todėl reikalavimas laikyti autovežius saugomose aikštelėse yra niekinis, todėl šio reikalavimo nesilaikymas negali sukelti neigiamų pasekmių apeliantui. Apeliantas taip pat teigia, kad atsižvelgiant į faktines aplinkybes, vairuotojas negalėjo suprasti, jog stovėjimo aikštelė nesaugoma, o raktelių palikimas viename iš neužrakintų automobilių neįtakojo pasiryžimo įvykdyti vagystę (nėra priežastinio ryšio). Apeliaciniame skunde, be to, nurodoma, kad didelis neatsargumas, kaip pagrindas atsisakyti išmokėti išmoką arba ją sumažinti, šalių turėjo būti aptartas individualiai, o didelio neatsargumo atvejai aiškiai ir nedviprasmiškai išvardinti ir aprašyti draudimo sutartyje.

13. Teisėjų kolegija tokią ieškovo poziciją vertina kritiškai. Draudimo liudijimo priede Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais“ nurodyta, kad pakrautas transporto priemones palikti be priežiūros draudžiama, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis. Vairuotojui draudžiama palikti automobilyje be priežiūros transporto priemonės raktelius, transporto priemonės ir (ar) krovinio raktelius. Be to, vairuotojas privalo vykdyti saugų krovinio transportavimą, poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų, rūpintis automobilio ir juo vežamo krovinio apsauga. Vairuotojui taip pat draudžiama palikti automobilį ir krovinį be priežiūros. Minėto priedo paskutinėje pastraipoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos už žalą, atsiradusią, neįvykdžius aukščiau išvardintų nurodymų kai bus nustatyta, kad žala atsirado dėl draudėjo, jo atstovo ar su juo susijusių asmenų tyčios arba didelio neatsargumo. Taisyklių II dalies 1.13. p. yra pateiktas didelio neatsargumo apibrėžimas. Pagal jį didelis neatsargumas - draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. Taisyklių 5.3.2. punkte nustatyta apelianto pareiga vykdyti draudiko nurodymus siekiant mažinti riziką ir laikytis saugumo priemonių, nustatytų draudimo rūšies sąlygose, papildomose sąlygose ar draudimo sutartyje. Draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką, jei draudėjas ir/ar apdraustasis, ir/ar naudos gavėjas nesiima priemonių užkirsti kelią žalos atsiradimui ar jos dydžio sumažinimui (Taisyklių I dalies 6.8.2. punktas) ir nesilaiko draudimo sutarties sąlygų ar protingų draudiko reikalavimų, susietų su draudimo rizikos mažinimu (Taisyklių I dalies 6.8.3. punktas). Taisyklių II dalies 7.5. punkte nustatyta, kad jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudikas neatlygina nuostolių, kai šie atsiranda dėl draudėjo tyčios, išskyrus atvejus, kai tyčiniai veiksmai ar neveikimas yra socialiai vertingi (būtinoji gintis, pilietinės pareigos atlikimas ir kt.), taip pat dėl draudėjo didelio neatsargumo. Tai reiškia, kad neįvykdžius šių pareigų (pažeidus draudimo sutartį), atsakovas gali mažinti mokėtiną draudimo išmoką (Taisyklių I dalies 6.8.2. ir 6.8.3. punktai). Be to, jei krovinys prarandamas dėl apelianto didelio neatsargumo, atsakovas įgyja teisę pripažinti įvykį nedraudžiamuoju ir nemokėti draudimo išmokos visiškai (Taisyklių I dalies 1.23. punktas, II dalies 1.13., 7.5. punktai ir CK 6.987 straipsnis).

14. Sprendžiant šį ginčą svarbiausia yra įvertinti tai, ar autovežio vairuotojo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su įvykusia automobilio vagyste. Apelianto vairuotojas savo 2017-07-16 paaiškinime (tomas I, 72 l.) nurodė, kad prieš einant miegoti užrakino tris automobilius, stovinčius ant priekabos, o norėdamas užrakinti likusius tris automobilius dėl dar labiau pablogėjusių oro sąlygų pradėjo labai skubėti, dėl to sumaišė gabentų automobilių raktelius ir dėl šios priežasties negalėjo užrakinti likusių trijų automobilių (vienas automobilis pirmame autovežio aukšte arčiausiai kabinos ir du automobiliai antrame aukšte). Vairuotojas skubėdamas pasislėpti nuo griaustinio, įdėjo automobilių raktelius į automobilio, esančio pirmame autovežio aukšte iškart už autovežio kabinos, durelių „kišenę“. Ryte pabudęs pamatė, jog ant priekabos nėra paskutinio automobilio, nupjauti ir išmėtyti tvirtinimo diržai, likusių automobilių rakteliai išmėtyti šalia autovežio. Žalos bylos administravimo metu paaiškėjo, jog vagystės vietoje pavogto automobilio raktelio vairuotojas nerado, jo apeliantas neturi. Taigi, vairuotojas sudėjo visų šešių gabentų automobilių raktelius į pirmame autovežio aukšte esančio automobilio durelių kišenėlę ir paliko šį automobilį neužrakintą. Kadangi vairuotojas užmigo, automobilis, stovėjęs pirmame autovežio aukšte, su jame paliktais visų šešių gabenamų automobilių rakteliais buvo likęs neužrakintas visą naktį. Iš to darytina išvada, kad vagystę įvykdę asmenys pirmiausia siekė pavogti turtą iš neužrakintų automobilių, o tik suradę pirmame automobilyje visų automobilių raktelius, panaudoję juos, nuvarė paskutinį ant priekabos stovėjusį automobilį. Labiau tikėtina, kad jei vagys nebūtų radę automobilių raktelių, jie automobilio nebūtų pavogę. Teisėjų kolegijos vertinimu vien dėl šios priežasties atsakovas galėjo sumažinti išmoką.

15. Pasak apelianto, Lenkijoje draudimo sutartyje nurodytus kriterijus atitinkančių aikštelių nėra, todėl reikalavimas laikyti autovežius saugomose aikštelėse yra niekinis. Tačiau iš Draudimo liudijimo priede Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais“ be kita ko nurodyta, kad vairuotojas poilsiui, sustojimui ir stovėjimui, išskyrus neišvengiamų ir privalomų sustojimų atvejais, turi pasirinkti vietą saugomose stovėjimo aikštelėse arba prie stacionarių policijos postų, vadinasi jei vairuotojas nerado draudiko reikalavimus atitinkančių aikštelių, jis privalėjo poilsiui sustoti prie stacionaraus policijos posto.

16. Atsakovas į bylą pateikė susirašinėjimą su aikštelės, kurioje vagystės metu stovėjo autovežis, darbuotoju bei nuotraukas. Šie įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad aikštelė vagystės metu nebuvo saugoma. Į bylą buvo pateiktas susirašinėjimas tarp atsakovo ir degalinės Stacja BP vadovo. Šis asmuo patvirtino, kad apelianto autovežis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės metu (2017-06-22) stovėjo mokamoje stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia degalinės. (duomenys neskelbtini) bei stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini) yra ta pati vieta (tomas I, 48-49 l.). Be to, nurodė, kad šalia degalinės esanti stovėjimo aikštelė yra atviroje teritorijoje, įvažiavimas ir išvažiavimas yra tik vienas (tomas I, 51 l.), ji nėra saugoma (tomas I, 53 l.), o vairuotojai turi sumokėti tik už automobilio pastatymą aikštelėje (tomas I, 54 l.). 2017-07-31 laiške atsakovo darbuotojai degalinės vadovas nurodo, kad automobilių aikštelė yra mokama, nesaugoma, transporto priemonė buvo pastatyta aikštelėje naktį iš 2017-06-22 į 2017¬06-23, o vagystės vietos stebėjimo kameros neaprėpė (tomas I, 56 l.). Iš byloje esančių nuotraukų taip pat matyti, kad aikštelė nebuvo aptverta (tomas I, 68, 70 l.).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarė teisingą išvadą, jog draudimo išmoka buvo sumažinta pagrįstai, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

UAB „Lusona“ skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginijus KairevičiusSigita Zubavičiūtė - MontvilienėTatjana Žukauskienė