- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-14
- Bylos Nr.
- e2A-2256-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02389-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- R. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-3136-849/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. B. dėl skolos priteisimo. Teismas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. B. 147,84 EUR skolą, 130,28 EUR palūkanas, 58,43 EUR delspinigius, 47,25 EUR palūkanų delspinigius, 72,20 EUR ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 14,5 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės 147,84 EUR skolos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 15,00 EUR žyminį mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo R. B. ieškovei UAB „Gelvora“ 147,84 Eur negrąžinto kredito, 68,82 Eur palūkanų, 18,52 Eur delspinigių, 6,55 Eur palūkanų delspinigių, 14,5 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 147,84 EUR dydžio kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-06-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (241,73 EUR), skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2015-06-17, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 15,00 Eur žyminio mokesčio. Teismas sprendė, kad ieškinys dalyje dėl skolos priteisimo pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl šis reikalavimas tenkintinas, bei pažymėjo, kad atsakovui laiku neatsiskaičius, jam kyla pareiga mokėti palūkanas ir delspinigius. Teismas per pusę sumažino ieškovės prašomų priteisti delspinigių sumą nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc., t.y. nuo 58,43 Eur iki 18,52 Eur, kadangi šiuo atveju klientas yra vartotojas, sudaręs ieškovės parengtą standartinę sutartį ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, ir sprendė, jog reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai. Teismas taip pat sumažino palūkanų sumą nuo 130,28 Eur iki 68,82 Eur, konstatavęs, jog ieškovo, kaip teisių perėmėjo, nesiėmimas priemonių skolai išieškoti lėmė palūkanų dydį. Teismo vertinimu, nors atsakovas tinkamai neįvykdė sutartinių įsipareigojimų, tačiau tai nesuteikia pagrindo ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo pačios ieškovės elgesio ir palūkanų dydžio. Teismas nustatęs, kad reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009-05-20, o ji ieškinį pareiškė tik 2015-06-10, palūkanų delspinigius, atsižvelgiant į orientacinę maksimalią delspinigių ribą (0,05 proc.), reglamentuotą Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, bei įvertinus ieškovės pasyvų elgesį: aplinkybę, jog ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą anksčiau, kas lėmė neadekvačius palūkanų delspinigių dydžius, priteistiną palūkanų delspinigių sumą sumažino nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc., iki 6,55 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas prašymas dėl palūkanų ir palūkanų delspinigių sumažinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – papildomai priteisti 61,46 Eur palūkanų ir 17,08 Eur palūkanų delspinigių. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų ir palūkanų delspinigių dydį, nes kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip kreditoriaus reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t.y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas. Skolininkui laiku negrąžinus paskolos sumos, jis privalo mokėti kreditoriui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jei paskolos sutartis nenustato ko kita. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 str., 6.228 str.). 14,5 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, o byloje yra pakankamai surinkta įrodymų, jog ieškovė ėmėsi visų įmanomų priemonių išieškoti skolą.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.).
Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės reikalavimas dėl dalies palūkanų 61,46 Eur palūkanų bei dalies palūkanų delspinigių 40,70 Eur nepriteisimo. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.), viešojo intereso šioje byloje nėra, todėl pasisakytina tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Ginčas byloje kyla dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pasyvumą išieškant įsiskolinimą, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 3 dalies bei CK 6.228 straipsnio nuostatomis, sumažino prašomų priteisti sutartinių palūkanų dydį per pusę.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovas R. B. ir Swedbank, AB 2006-10-20 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 06-081169-GV, pagal kurią bankas suteikė atsakovui 1.092,34 EUR (3.771,62 Lt) kreditą, su 14,5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2009-09-27. Ieškovė pagal 2009-05-20 Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54 perėmė iš Swedbank, AB banko reikalavimus, kylančius iš šios sutarties. Ieškovė 2009 m. rugsėjo 1 d. išsiuntė atsakovui pranešimą dėl reikalavimo perleidimo ir paragino atsakovą sumokėti susidariusius pagal sutartį įsiskolinimus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).
Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (mokėjimo ar pelno palūkanos); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.
Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Šalys sudaryta sutartimi susitarė dėl 14,5 % dydžio palūkanų. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims įgyvendinus sutarties laisvės principą, nustatyta jų susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė prašydama priteisti palūkas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Teismas turi teisę mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vadovaudamasis CK 6.223 straipsnio, 6.228 straipsnio nuostatomis, t.y. taikant sutarčių teisės normas, tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.
Pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas, nurodė, kad ieškovei beveik ilgą laiką nesikreipus į teismą dėl skolos priteisimo, palūkanų priteisimas už visą šį laikotarpį sudarytų pagrindą ieškovei nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Taigi, pirmosios instancijos teismas nors teisinį pagrindą palūkanų mažinimui nurodė CK 6.228 straipsnį, tačiau teismo sprendime išdėstyti palūkanų mažinimo motyvai atitinka 6.259 straipsnio nuostatas kuomet skolininko atsakomybė yra mažinama arba jis visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės kai nustatoma, kad prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abipusės kaltės, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos vykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, arba kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas yra reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, šių palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.259 straipsnio nuostatomis, kurios taikytinos prašant taikyti civilinę atsakomybę, t.y. sumokėti kompensuojamąsias palūkanas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, mažindamas palūkanas turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytų sutarčių sąlygas, t.y. sumažinti sutartinių palūkanų dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminė šalių nelygybė turi būti (egzistuoti) sutarties sudarymo metu, o ne jos vykdymo ar pabaigos momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Pirmosios instancijos teismas esminės šalių nelygybės sutarties sudarymo metu, spręsdamas klausimą dėl palūkanų dydžio pagrįstumo, nekonstatavo. Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.
Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nesant teisinio pagrindo taikė esminės šalių nelygybės institutą, bet jį taikė netinkamai, nes mažindamas CK 6.228 straipsnio pagrindu pelno palūkanas, nepagrįstai rėmėsi kreditoriaus kalte jam nesiėmus priemonių būsimiems nuostoliams dėl netinkamo sutarties vykdymo sumažinti. Nesant kitų argumentų, patvirtinančių reikalavimo priteisti palūkanas nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas per pusę, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovė netinkamai gynė savo teises. Apeliantė neginčija tos aplinkybės, jog teismas delspiniginių dydį sumažino per pusę, Todėl atsižvelgiant į šį faktą ir nustačius, jog teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 68,82 Eur palūkanų ir 6,55 Eur palūkanų delspinigių pakeistina, ieškovei priteistinų palūkanų sumą padidinant 61,46 eurų suma iki bendros 130,28 Eur sumos, o palūkanų delspinigių suma didintina 17,08 Eur iki 23,63 Eur (CPK 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistina 15,00 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą už akių pakeisti.
Padidinti iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, įmonės kodas 125164834, priteistas palūkanas iki 130,28 Eur (iki vieno šimto trisdešimt eurų 28 ct), palūkanų delspinigius iki 23,63 Eur (iki dvidešimt trijų eurų 63 ct).
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 15,00 Eur (penkiolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.