- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-08
- Bylos Nr.
- A-803-502/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00015-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija, Ministerija), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Teisingumo ministerijai teikė skundą dėl to, kad antstoliai yra areštavę jo sąskaitą ir visos jam artimųjų siunčiamos lėšos yra pervedamos į antstolių sąskaitą, tačiau 2015 m. gruodžio 29 d. iš Teisingumo ministerijos gavo atsakymą, kad jo skundas nebus nagrinėjamas.
Pareiškėjas pataisos įstaigoje nedirba, gauna 5 Eur dydžio pašalpą per mėnesį, kurios jam nepakanka apsirūpinti būtiniausiomis higienos priemonėmis, kuriomis pataisos namai neaprūpina. Pažymėjo, kad iš kitų nuteistųjų, kurių sąskaitas yra areštavę antstoliai, tačiau kurie pataisos namuose dirba, antstoliams pervedamos ne visos uždirbtos ir artimųjų atsiųstos piniginės lėšos, tuo tarpu iš pareiškėjo sąskaitos antstoliams pervedamos visos jam jo artimųjų atsiųstos piniginės lėšos. Tokiu būdu pareiškėjas yra žeminamas, diskriminuojamas, kankinamas, neturi galimybės susirašinėti su artimaisiais, kadangi negali įsigyti vokų, pašto ženklų, būtiniausių higienos priemonių ir kt.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija nesirūpina tuo, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, kad jis nebūtų diskriminuojamas. Dėl patirtų nepatogumų, nežmoniško elgesio, diskriminacijos, dėl to, kad buvo pakenkta jo garbei ir orumui, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės turi būti priteista neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Teisingumo ministerijoje 2014 m. rugsėjo 11 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriame jis prašė užkirsti kelią antstolio savivalei. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6829 informavo pareiškėją, kad įstatymai nesuteikia jam teisės kontroliuoti antstolio procesinę veiklą ir vertinti jo veiksmų teisėtumą. Teisingumo ministerijoje taip pat 2015 m. gruodžio 16 d. buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriame išdėstytos aplinkybės iš esmės sutapo su išdėstytomis 2014 m. rugsėjo 9 d. skunde. Atsižvelgdama į tai, Teisingumo ministerija 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8837 informavo pareiškėją, kad į šiuos klausimus jam jau buvo atsakyta 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6829. Atsakovo teigimu, Ministerijos atsakymas yra išsamiai argumentuotas bei pagrįstas konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, kurios nesuteikia jai teisės panaikinti ar įpareigoti kitą instituciją nevykdyti privalomų antstolio patvarkymų. Pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti nėra, kadangi pareiškėjas neįrodė privalomų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galimai žalą sieja ne su Teisingumo ministerijos, bet su antstolio veiksmais, kurių teisėtumas šioje byloje nėra nagrinėjamas, o antstolių padarytą žalą atlygina patys antstoliai, o ne valstybė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu (sprendime klaidingai nurodyta jo priėmimo data – 2015 m. kovo 3 d. – laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją prašydamas užkirsti kelią antstolio savivalei ir tarnybinių įgaliojimų viršijimui. Teisingumo ministerija 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.23.)7R-6829 informavo pareiškėją, kad įstatymai nesuteikia Ministerijai teisės kontroliuoti antstolio procesinę veiklą ir vertinti jo atliktų procesinių veiksmų teisėtumą. Minėtam raštui esant nenuginčytam, pareiškėjas antrą kartą kreipėsi į Teisingumo ministeriją su skundu iš esmės siekdamas to paties tikslo (kad antstoliui nebūtų pervedamos visos į jo asmeninę sąskaitą, esančią pataisos namuose, artimųjų pervedamos lėšos). Ministerija 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8837 informavo pareiškėją, kad dėl jo klausimų, susijusių su išieškojimu iš sąskaitos, jam buvo išaiškinta 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. (1.23.)7R- 6829. Taigi, šiuo raštu atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. gruodžio 16 d. skundą, kuris iš esmės identiškas jo 2014 m. rugsėjo 7 d. skundui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio 1 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintose Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktas suteikia teisę viešojo administravimo subjektui pakartotinai nenagrinėti tuo pačiu klausimu besikreipiančio asmens skundo.
Teismas akcentavo, jog Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2768-911/2015, pagal pareiškėjo skundą dėl antstolio E. S. veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0181/14/00898 ir Nr. 0181/13/00944. Skundą pareiškėjas grindė tuo, kad antstolis E. S. neteisėtai areštavo jo lėšas laisvės atėmimo vietoje esančioje sąskaitoje. Prašė panaikinti minėtą areštą, kadangi piniginių lėšų gauna tik iš artimųjų ir jos reikalingos būtiniausioms higienos prekėms bei kitiems pirkiniams įsigyti. Areštavus sąskaitą šių prekių įsigyti nebegali ir tai sukelia nepatogumus, be to išieškojimas negali būti nukreiptas į pinigų sumas, neviršijančias Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesio algos. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje konstatavo, kad antstolis E. S. pagrįstai priėmė 2015 m. vasario 13 d. patvarkymus Nr. S-1673 ir Nr. S-1674 vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje todėl pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų netenkino. Teismas minėtoje nutartyje, be kita ko, išaiškino pareiškėjui nuo kurio momento piniginės lėšos gautos iš trečiųjų asmenų tampa pareiškėjo asmeninėmis lėšomis, į kurias, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, antstolis turi teisę nukreipti išieškojimą, taip pat nurodė iš kokių skolininkui priklausančių sumų išieškojimas galimas, ir iš kokių negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad Teisingumo ministerija 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (1.23.)7R-8837 teisėtai ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2015 m. gruodžio 16 d. skundo. Teismas pažymėjo, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas. Tai pat teismas nurodė, kad pareiškėjas, prašydamas teismo priteisti neturtinę žalą, nurodo, jog žala jam kilo dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis patyrė nepatogumus, nežmonišką elgesį, diskriminacija, buvo pakenkta garbei ir orumui, tačiau nenurodė kuo ši žala pasireiškė. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti jo prašomos 1 000 Eur neturtinės žalos, kadangi byloje nenustatytos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos – Ministerijos ir jos darbuotojų neteisėta veika, o taip pat ir neturtinė žala, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
Pareiškėjas R. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti, pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam iš atsakovo 1 000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Teisingumo ministerija privalo rūpintis ir kontroliuoti, kad teisės aktai nepažeistų žmogaus teisių. Šiuo atveju antstolis nepagrįstai visas pareiškėjo iš artimųjų gaunamas lėšas nurašo, todėl jis neturi galimybių nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Pareiškėjo teigimu, jis yra diskriminuojamas, kadangi iš kitų fizinių asmenų antstoliai nurašo tik apie 50 proc. pajamų, o pareiškėjo atveju – nurašomos visos iš šeimos narių gaunamos pajamos. Neturėdamas pinigų, pareiškėjas negali nusipirkti būtiniausių higienos priemonių, vokų, pašto ženklų ir kt., todėl tokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės, jis diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu.
Pareiškėjas pažymi, kad iš pataisos namų gauna 10 Eur išmokų, o būtiniausioms reikmėms (telefono kortelėms, vokams, pašto ženklams, higienos priemonėms ir kt.) jam reikia bent 30 Eur per mėnesį. Pareiškėjo teigimu, iš jo sąskaitos nurašant visas jam artimųjų siunčiamas lėšas, jis yra žeminamas, psichologiškai kankinamas, pažeidžiamas jo orumas, negali bendrauti su artimaisiais, dėl to patiria neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime teigia, kad pareiškėjas Ministerijos neteisėtus veiksmus kildina iš jos 2015 m. gruodžio 23 d. rašto, tačiau jo pateiktame apeliaciniame skunde nemini, o iš esmės skundžia antstolių veiksmus, kad jie areštavo pareiškėjo įkalinimo įstaigoje turimą sąskaitą, iš kurios yra nurašomi visi jam artimųjų siunčiami pinigai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas konkrečių teismo sprendime padarytų išvadų neginčija, nenurodo aplinkybių, kurias, pareiškėjo manymu, teismas neteisingai įvertino. Todėl, atsakovo nuomone, apeliacinis skundas neatitinka jam nustatytų reikalavimų, dėl to jau vien šiuo pagrindu turėtų būti atmestas.
Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos būtinosios deliktinei atsakomybei kilti sąlygos. Nenustatyti neteisėti teisingumo ministerijos veiksmai, o taip pat ir neturtinė žala. Remiantis teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, suimtiesiems kas mėnesį nemokamai išduodami muilas, tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta ir kt. higienos priemonės. Taigi jomis yra aprūpinami ir tie nuteistieji, kurie neturi nuosavų lėšų šioms priemonėms įsigyti. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 95 straipsnyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus, kuriais gali būti perduodama spauda, vokai, pašto ženklai ir rašymo popierius. Be to, pareiškėjas pats pripažįsta, jog jo atžvilgiu yra vykdomas išieškojimas 30 000 Eur sumai, todėl šią prievolę jis privalo vykdyti, o ne bandyti jos išvengti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nėra nustatytas draudimas išieškoti iš lėšų, siunčiamų nuteistiesiems į įkalinimo įstaigą, todėl antstoliai turi teisę nurašyti šias lėšas. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo sprendime yra nurodyta, kad antstolio veiksmai buvo skundžiami teismine tvarka, tačiau buvo pripažinti teisėtais. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Teisingumo ministerijos veiksmų, kuriais ji neužtikrina, kad nebūtų pažeidžiamos pareiškėjo teisės nurašant nuo jo sąskaitos visas pinigines lėšas, atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė nenustatęs Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad Teisingumo ministerija nesirūpina ir nekontroliuoja, jog teisės aktai nepažeistų pareiškėjo teisių, konkrečiai nurašant nuo jo areštuotos sąskaitos visas jam artimųjų siunčiamas lėšas.
Neteisėtumo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pareiškėjas, kaip nurodo skunde ir apeliaciniame skunde, jo teisės pažeidimą kildina iš, pareiškėjo teigimu, antstolio veiksmų nurašant nuo jo areštuotos sąskaitos visas jam artimųjų siunčiamas lėšas, dėl to jis negali įsigyti būtiniausių higienos ir kitų priemonių, o Teisingumo ministerija neužtikrina, kad tokiu būdu nebūtų pažeidžiamos jo teisės.
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Teisingumo ministerija, į kurią pareiškėjas kreipėsi su skundu 2014 m. rugsėjo 7 d. dėl antstolio veiksmų nurašant lėšas nuo jo sąskaitos, 2014 m. spalio 8 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad Teisingumo ministerijai nėra suteikta teisė kontroliuoti antstolių procesinę veiklą ir vertinti jo atliktų veiksmų teisėtumą, taip pat išaiškino antstolių veiksmų apskundimo tvarką. Pareiškėjas į Teisingumo ministeriją 2015 m. gruodžio mėn. kreipėsi pakartotinai tuo pačiu klausimu, dėl to 2015 m. gruodžio 23 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad dėl jo klausimų, susijusių su išieškojimu iš jo sąskaitos, jam jau buvo atsakyta, todėl pakartotinai skundo tuo pačiu klausimu nenagrinės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Teisingumo ministerija jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, todėl nesant nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų, negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyta, kad Teisingumo ministerija atliko neteisėtus veiksmus CK 6.250 ir 6.271 straipsnių prasme, taip pat nenustačius neturtinės žalos padarymo fakto, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Kadangi kiti argumentai, dėl kurių pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nėra nurodyti, kitų teismo nustatytų faktinių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniam skunde neginčija, dėl to apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.