Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T-334 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria 2015 metais mokėtinas žemės mokestis už žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), biudžeto sąskaita pareiškėjui sumažintas 25 Eur už 0,1379 ha Žemės sklypo dalį. Patikslintu skundu pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo E. D. 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino 181,22 Eur žemės mokesčio už Žemės sklypą likusioje dalyje dėl 156,22 Eur. Teismo posėdžio, įvykusio 2016 m. birželio 14 d., metu pareiškėjas savo reikalavimo dėl Sprendimo dalies panaikinimo atsisakė.Pareiškėjas pateiktuose skunduose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2015 m. gegužės 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) direktoriaus įsakymu Nr. 1P-154-(1.3.) buvo pradėta dalies (0,1379 ha) pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio 0,9629 ha ploto Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. 2015 m. gegužės 21 d. apie tai buvo padarytas įrašas Nekilnojamojo turto registre ir tokiu būdu pareiškėjui faktiškai apribota nuosavybės teisė į visą Žemės sklypą, pareiškėjas nebegali Žemės sklypo ar jo dalies parduoti, kitaip perleisti, įkeisti, pertvarkyti ar kitaip disponuoti. 2015 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas atleisti jį nuo 2015 metų žemės mokesčio, t. y. nuo 181,22 Eur sumokėjimo už visą Žemės sklypą, kurio disponavimas yra apribotas, tačiau atsakovas atleido jį tik nuo mokesčio dalies, skaičiuojant už 0,1379 ha plotą. Pareiškėjas skundė teismui iš dalies jam palankų atsakovo sprendimą, tačiau jis nebuvo atleistas nuo viso 181,22 Eur žemės mokesčio sumokėjimo, t. y. jam išliko pareiga mokėti likusią dalį – 156,22 Eur. Kadangi atsakovo priimtas Sprendimas pareiškėjo netenkino iš dalies, tai ir buvo skundžiama ta dalis, kuria pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovas laiko, jog teismui panaikinus Sprendimą pareiškėjui tektų pareiga mokėti visą žemės mokestį, t. y. būtų panaikinta ir pritaikyta lengvata. Akivaizdu, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra suformuotas ydingai, nes sudaro tik vieną pareiškėjui palankią dalį – yra nuspręsta, nuo kokios žemės mokesčio sumos pareiškėjas atleidžiamas. Atsakovas pripažino, kad E. D. prašymas atleisti pareiškėją nuo 181,22 Eur sumokėjimo skundžiamu Sprendimu patenkintas iš dalies, tačiau Sprendime nenurodyta, kad likusi dalis prašymo atmesta, kitaip tariant, Sprendime nesuformuota nepalanki Sprendimo dalis, kurią iš esmės ir skundė pareiškėjas. Pareiškėjas rėmėsi Žemės mokesčių lengvatų teikimo taisyklių, patvirtintų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T-222 (toliau – ir Taisyklės), 7.3 punktu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 46 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 21 d. negali disponuoti visu jam priklausančiu Žemės sklypu, todėl manė, kad nėra pagrindo atleisti jį tik nuo visuomenės poreikiams paimamai Žemės sklypo daliai priklausančio mokesčio. Atleidžiant tik nuo dalies mokesčio, yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, nes prievolė mokėti žemės mokestį yra nustatoma privačios žemės savininkams, o savininkas – tai nuosavybės teise sklypą valdantis asmuo. Žemės mokesčio dydis priklauso nuo sklypo rinkos vertės, o rinkos vertė nustatoma atsižvelgiant į kainas, kurios apskaičiuojamos disponuojant turtu. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros vykdymo metu savininkas žemės sklypu nedisponuoja, todėl turtas faktiškai neturi rinkos kainos, nes jo negalima realizuoti. Pareiškėjas laikė, kad prievolė mokėti mokesčius už tokį turtą nėra teisinga, nes suvaržymai atsirado ne savininko iniciatyva. Tokiu laikotarpiu būtų teisinga atleisti pareiškėją nuo viso mokėtino žemės mokesčio už minėtą Žemės sklypą. Kadangi žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra sudėtinga ir gali ilgai užtrukti, pareiškėjas faktiškai turėtų mokėti apie 180 Eur kiekvienais metais už turtą, kuriuo faktiškai negalima disponuoti. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, Sprendimo dalį dėl lengvatos dydžio pritaikymo pareiškėjas laikė neteisėta, nes ji priimta nesilaikant proporcingumo ir teisingumo principo, tačiau atsakovui Sprendime nepasisakius dėl likusios prašymo dalies, pareiškėjas atsidūrė tokioje teisinėje situacijoje, kad pradiniu skundu skundė iš esmės jam palankų Sprendimą. Kad būtų tinkamai suformuluotas ginčo dalykas (apskundimo objektas), atsakovas įpareigotinas tinkamai išnagrinėti E. D. 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti jį nuo 181,22 Eur žemės mokesčio sumokėjimo.Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimuose (b. l. 19–20, 67–68) su pareiškėjo skundais nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose bei atsakovo atstovė teismo posėdžio metu rėmėsi Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, Taisyklių 7.3 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas Šiaulių miesto savivaldybės kanceliarijoje gautas 2015 m. lapkričio 3 d. Ekonomikos skyrius 2015 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. SE-258 kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių, prašydamas pateikti informaciją dėl pareiškėjo disponavimo teisės apribojimo sklype, kaip to reikalauja Taisyklės. Architektūros ir urbanistikos skyrius 2015 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. SVA-618 informavo, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. T-268 patvirtintame transporto specialiajame plane yra numatyta iš pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo paimti 0,1379 ha ploto dalį visuomenės poreikiams inžinerinei infrastruktūrai įrengti ir rekomendavo sumažinti žemės mokestį už 2015 metus plotui, kuris numatytas paimti visuomenės poreikiams, t. y. 0,1379 ha. Atsižvelgiant į tai, žemės mokestis pareiškėjui buvo sumažintas 25 Eur, todėl akivaizdu, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo atleidimo nuo dalies žemės mokesčio yra pagrįsta ir neturi būti naikinama. Atsiliepime į patikslintą pareiškėjo prašymą atsakovas papildomai nurodė, kad pareiškėjas neteisus, prašydamas įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti jo prašymą, nes atsakovas pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą faktiškai išnagrinėjo ir dėl jo priimtas Sprendimas. Šiaulių miesto savivaldybės taryba biudžeto sąskaita 2015 metais mokėtiną žemės mokestį pareiškėjui sumažino 25 Eur už 0,1379 ha ploto Žemės sklypo dalį, numatomą paimti visuomenės poreikiams. Visa informacija pateikta prie Sprendimo pridėtame aiškinamajame rašte, todėl Sprendimą priimantis subjektas – Šiaulių miesto savivaldybės taryba – turėjo pilną informaciją apie pareiškėjo pateiktą prašymą. Šiaulių miesto savivaldybės taryba nusprendė pasinaudoti teisės aktuose suteikta teise sumažinti mokestį, o ne nuo jo atleisti, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą spręsti likusią jo prašymo dalį nepagrįstas, nes jo prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės ir priimtas kolegialaus organo sprendimas sumažinti žemės mokestį, o ne nuo jo atleisti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo E. D. patikslintą skundą tenkino. Įpareigojo Šiaulių miesto savivaldybės tarybą tinkamai atlikti administracinę procedūrą – išnagrinėti pareiškėjo E. D. 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio už Žemės sklypą. Administracinės bylos dalį dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T-334 dalies panaikinimo nutraukė.Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių dokumentų matosi, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu atleisti jį nuo 181,22 Eur 2015 metų žemės mokesčio už Žemės sklypą, motyvuodamas tuo, kad yra pradėta jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, ir jis negali disponuoti visu Žemės sklypu. Buvo parengtas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 29 d. sprendimo „Dėl E. D. žemės mokesčio sumažinimo“ projektas, kartu pateiktas sprendimo aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad sprendimo projektu Šiaulių miesto savivaldybės tarybai siūloma E. D. savivaldybės biudžeto sąskaita žemės mokestį už 2015 metus sumažinti 25,00 Eur už 0,1379 ha ploto Žemės sklypo dalį, numatomą paimti visuomenės poreikiams iš 0,9629 ha ploto Žemės sklypo. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-334 sumažino 2015 metų žemės mokestį 25,00 Eur už 0,1379 ha ploto Žemės sklypo dalį, numatomą paimti visuomenės poreikiams.Pareiškėjas E. D. pirminiu skundu teismo prašė panaikinti Sprendimo dalį, kuria 2015 metais mokėtinas žemės mokestis už Žemės sklypą pareiškėjui sumažintas 25 Eur už 0,1379 ha sklypo dalį. Nagrinėjant bylą teisme, nustatyta, kad pareiškėjas faktiškai neskundžia tos Sprendimo dalies, kuria žemės mokestis už 2015 metus jam buvo sumažintas, nes patenkinus jo skundą ir panaikinus Sprendimą, pareiškėjas faktiškai netektų tos lengvatos, kuri jam buvo pritaikyta. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu nebuvo išspręstas jo prašymas atleisti jį nuo viso 2015 metų žemės mokesčio už Žemės sklypą, kurio dalis paimama visuomenės poreikiams, todėl pareiškėjas tikslino skundą ir prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino 181,22 Eur žemės mokesčio likusioje dalyje dėl 156,22 Eur. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas laikė, jog pareiškėjas skundžia Šiaulių miesto savivaldybės tarybos neveikimą (pareigų neatlikimą), kadangi atsakovui pateikė prašymą atleisti jį nuo žemės mokesčio, tačiau taryboje buvo svarstomas klausimas tik dėl žemės mokesčio sumažinimo ir tik dėl to priimtas tarybos sprendimas, o dėl atleidimo (atsisakymo atleisti nuo likusios žemės mokesčio dalies) nebuvo priimta jokio administracinio akto. Tiek 2015 m. lapkričio 29 d. sprendimo projekte, tiek 2015 m. lapkričio 26 d. sprendime kalbama tik apie žemės mokesčio sumažinimą, projekto aiškinamajame rašte tarybai siūloma tik sumažinti žemės mokestį, atsižvelgiant į Architektūros ir urbanistikos skyriaus rekomendaciją, neaptariant pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų, kodėl jis prašo atleisti nuo viso žemės mokesčio. 2015 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. T-334 yra tik du punktai, pirmame nurodyta, kad taryba nusprendžia sumažinti 2015 metų žemės mokestį, antrame nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, sprendė, kad šios bylos dalykas yra atsakovo neveikimas dėl sprendimo nepriėmimo atleisti (neatleisti) pareiškėją nuo žemės mokesčio, kurį pareiškėjas galėtų skųsti nustatyta tvarka.Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, to paties straipsnio 9 dalimi.Teismas pažymėjo, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T-334 „Dėl E. D. žemės mokesčio sumažinimo“ priimtas remiantis tesės aktais, tačiau nepagrįstas objektyviais duomenimis, atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme atleisti jį nuo žemės mokesčio nurodytas aplinkybes, kad yra pradėta Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir kad pareiškėjas negali disponuoti visu Žemės sklypu. Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu ir pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjas patikslintu skundu prašė įpareigoti atsakovą svarstyti jo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą dėl atleidimo nuo viso žemės mokesčio, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio ir 21 straipsnio nuostatas, asmens (pareiškėjo) prašymas yra pagrindas administracinei procedūrai pradėti, kurią atliekant turi būti atlikti privalomieji veiksmai nagrinėjant asmens prašymą bei priimant dėl jo sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas laikė, kad nagrinėjamoje byloje administracinė procedūra, pradėta pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą, nebuvo tinkamai atlikta, kadangi Šiaulių miesto savivaldybės taryba net nesvarstė pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo 2015 metų žemės mokesčio ir nepriėmė dėl to sprendimo.Asmens pažeistos teisės galimas gynybos būdas yra ne tik konkrečių individualių administracinių aktų ginčijimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 3 p., redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), bet ir ginčo išsprendimas kitu įstatymų numatytu būdu (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p., redakcija galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) ar įpareigojant administravimo subjektą per nustatytą terminą priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį patvarkymą (ABTĮ 90 str.), kai nustatomas administravimo subjekto neveikimas, t. y. pareigų nevykdymas ar vilkinimas spręsti reikalus. Vadovaudamasis išdėstytu bei atsižvelgdamas į tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, Šiaulių miesto savivaldybės tarybą, netinkamai atlikusią administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje, teismas įpareigojo išsamiai ir argumentuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl jo atleidimo nuo žemės mokesčio bei administracinę procedūrą atlikti taip, kaip reikalauja teisės aktai, nepriklausomai nuo sprendimo rūšies.Kadangi pareiškėjas, pateikdamas patikslintą skundą ir teismo posėdžio metu atsisakė reikalavimo dėl Sprendimo dalies panaikinimo, šį jo atsisakymą teismas priėmė, o administracinės bylos dalis dėl nurodyto Sprendimo dalies panaikinimo nutraukta. Teismas pažymėjo, kad tai neprieštarauja įstatymui, nepažeidžia šalių teisių ir įstatymu saugomų interesų. Pareiškėjui teismas išaiškino, kad, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 52 str., 101 str. 3 p.).

III.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 84–87), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo patikslintas skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą ir dėl jo priėmė Sprendimą – sumažino pareiškėjui mokėtiną žemės mokestį. Administracinė procedūra atlikta tinkamai. Pagal Žemės įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, savivaldybių tarybos turi teisę sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Šiuo atveju buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės ir nuspręsta, jog yra pagrindas sumažinti pareiškėjui mokėtiną žemės mokestį. Vertinant pareiškėjo prašymą, buvo gautas Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2015 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. SVA-618, kuriame aiškiai nurodyta, dėl kurios Žemės sklypo dalies yra apribota pareiškėjo disponavimo teisė, ir pateikta rekomendacija sumažinti žemės mokestį tik dėl šios dalies. Šiaulių miesto savivaldybės taryba turėjo pilną informaciją apie pateiktą pareiškėjo prašymą ir pasinaudojo jai suteikta teise sumažinti mokestį, o ne nuo jo atleisti. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti paaiškinimai, kad nuo nuosavybės teisės atsiradimo pareiškėjas Žemės sklype nieko nevykdė, nestatė gyvenamųjų namų ir pan. Nuo tos datos, kai buvo priimtas NŽT sprendimas paimti Žemės sklypo dalį visuomenės poreikiams, pareiškėjas taip pat nesiekė nieko daryti Žemės sklype, neteikė jokių prašymų atsakovui ir teismui nepateikė objektyvių duomenų, jog norima ką nors daryti Žemės sklype. Pareiškėjo teisės buvo apribotos tik dėl Žemės sklypo dalies, kuri paimama visuomenės poreikiams, kitą dalį pareiškėjas turi teisę naudoti. Taigi pareiškėjas nėra pateikęs jokių duomenų, kad jo teisės pažeistos.Pareiškėjas E. D. padavė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 91–94), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymi, kad Sprendimas sudaro tik vieną dalį, kuria nuspręsta sumažinti žemės mokestį 25 Eur, tačiau nesuformuluota pareiškėjui nepalanki dalis, kuria pareiškėjo prašymo dalis atmesta. Taigi atsakovas netinkamai atliko administracinę procedūrą, nes tokiu būdu suformuluodamas Sprendimą suvaržė pareiškėjo teisę jį apskųsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo atleidimo nuo 181,22 Eur už 2015 metus mokėtino žemės mokesčio už žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Pagal bylos aplinkybes nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių su prašymu atleisti jį nuo 181,22 Eur už 2015 metus mokėtino žemės mokesčio, motyvuodamas tuo, kad yra pradėta jam nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams procedūra ir jis negali disponuoti visu Žemės sklypu. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T-334, gavusi rekomendaciją iš Architektūros ir urbanistikos skyriaus, sumažino 2015 metų žemės mokestį 25,00 Eur už 0,1379 ha ploto Žemės sklypo dalį, numatomą paimti visuomenės poreikiams iš 0,9629 ha ploto Žemės sklypo.Pareiškėjas E. D. pirminiu skundu teismo prašė panaikinti Sprendimo dalį, kuria 2015 metais mokėtinas žemės mokestis už Žemės sklypą pareiškėjui sumažintas 25 Eur už 0,1379 ha Žemės sklypo dalį. Nagrinėjant bylą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas faktiškai neskundžia tos Sprendimo dalies, kuria žemės mokestis už 2015 metus jam buvo sumažintas, nes patenkinus jo skundą ir panaikinus Sprendimą, pareiškėjas faktiškai netektų tos lengvatos, kuri jam buvo pritaikyta. Todėl vėliau pareiškėjas patikslino skundą ir prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino 181,22 Eur žemės mokesčio likusioje dalyje dėl 156,22 Eur. Pirmosios instancijos teismas laikė, jog pareiškėjas skundžia Šiaulių miesto savivaldybės tarybos neveikimą (pareigų neatlikimą), kadangi atsakovui pateikė prašymą atleisti jį nuo žemės mokesčio, tačiau taryboje buvo svarstomas klausimas tik dėl žemės mokesčio sumažinimo ir tik dėl to priimtas tarybos sprendimas, o dėl atleidimo (atsisakymo atleisti nuo likusios žemės mokesčio dalies) nebuvo priimta jokio administracinio akto. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas nėra tinkamai pabaigęs administracinės procedūros dėl pareiškėjo E. D. 2015 m. lapkričio 3 d. prašymo atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio už Žemės sklypą, t. y. nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl pareiškėjo prašymo. Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio, 21 straipsnio ir 34 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis administracinę procedūrą. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą ir priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo 2015 metais mokėtinas žemės mokestis už Žemės sklypą Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto sąskaita pareiškėjui sumažintas 25 Eur už 0,1379 ha Žemės sklypo dalį. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo traktavo, jog atsakovas nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo prašymo. Šiuo atveju buvo priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkintas iš dalies, t. y. pareiškėjas neatleistas nuo žemės mokesčio mokėjimo, tačiau mokėtinas žemės mokestis sumažintas. Nors atsakovo priimto sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, jog kita prašymo dalis atmesta, tai savaime aišku, atsižvelgiant į tai, jog tenkinta tik dalis prašymo. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai administracinės bylos dalį dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T-334 dalies panaikinimo nutraukė ir nepagrįstai įpareigojo atsakovą tinkamai atlikti administracinę procedūrą dėl pareiškėjo prašymo vien tuo pagrindu, kad atsakovas neatsakė į pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo 2015 metais mokėtino žemės mokesčio.Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) numatyta, jog administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmens skundą ar pranešimą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde ar pranešime, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su prašymu atleisti jį nuo 2015 metų žemės mokesčio, t. y. neteikė skundo ar pranešimo dėl teisių ar teisėtų interesų pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog nagrinėjamu atveju administracinė procedūra Viešojo administravimo įstatymo prasme nevyko ir Viešojo administravimo įstatymo normos, reglamentuojančios administracinę procedūrą, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje netaikytinos, todėl teismas be pagrindo rėmėsi jomis priimdamas sprendimą ir įpareigodamas atsakovą priimti administracinės procedūros sprendimą.Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo žemės mokesčio mokėjimo ir netinkamai rėmėsi teisės normomis (taikė Viešojo administravimo įstatymo normas, kurios šioje situacijoje netaikytinos), konstatuotina, kad skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.Pažymėtina, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. įsteigtas Regionų apygardos administracinis teismas, kurio veiklos teritorija, pagal Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, apima Kauno apygardos teismo, Klaipėdos apygardos teismo, Panevėžio apygardos teismo ir Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijas. Regionų apygardos administracinio teismo konkrečių rūmų veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.