Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. J. D. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Iš nuteistojo J. D. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., solidariai priteista 109 165,69 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 109 165,69 Lt sumą nuo 2011 m. liepos 4 d. iki nuosprendžio šioje dalyje visiško įvykdymo civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini)lizingas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Visi šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, be to, tuos pačius argumentus faktiškai jau aptarė ir atmetė pirmosios instancijos teismas.

Nors išdėstytus ir jau aptartus apeliacinio skundo argumentus kolegija pripažįsta nepagrįstais ir juos atmeta, tačiau nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis dėl kitų priežasčių. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. D. nurodo ir apie tai, kad svetimo turto praradimas ne visais atvejais sudaro pagrindą kvalifikuoti veiką pagal BK 184 str. Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, rodančių, kad jis būtų slapstęsis, naikinęs turtą, arba atlikęs kokius nors kitus veiksmus, apsunkinančius turto grąžinimą lizingo bendrovei. Apeliantas nurodo, kad teismas šiuo atveju nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesivadovavo formuojama ir jau suformuota teismine praktika dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.

Lietuvos A. T. praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011).

Klausimas dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo spręstas ir kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013, joje irgi pažymėta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-262/2013 nurodyta, kad baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu kasacinėje praktikoje yra pasisakyta ne kartą. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinėse bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013 priminti precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai bylai aktualūs išaiškinimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011), jog „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės“. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje yra išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas irgi bandė spręsti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimą, tačiau nuosprendyje išdėstyti motyvai, dėl kurių teismas nusprendė priimti byloje apkaltinamąjį nuosprendį, kolegijos nuomone, yra nepakankami, neįtikinantys ir neatitinkantys jau aptartos galiojančios teisminės praktikos. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad J. D., būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą iki jo grąžinimo lizingo bendrovei, perdavė krautuvą nenustatytiems asmenims (neišsiaiškinęs ir neužsirašęs asmenų, kuriems perdavė krautuvą, duomenų ir kontaktų) be subnuomos sutarties ir perdavimo – priėmimo akto. J. D. ignoravo pareigą būti atidžiam, rūpestingam, apdairiam su svetimu turtu, jį tinkamai saugoti. Šie jo veiksmai sudarė palankias sąlygas jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai perimti kitiems asmenims. Be to, kaltinamasis neįvykdė sutartimi numatytos pareigos pratęsti turto draudimo sutartį. Iš to teismas padarė išvadą, kad dėl minėtų aplinkybių lizingo sutarties vykdymas ir lizingo sutarties pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisės priemonėmis tapo problematiškas.

Kolegija pažymi, kad ir vadovaujantis jau aptarta teismine praktika, civiliniai teisiniai santykiai, taip pat ir teisiniai santykiai, kylantys iš lizingo sutarties, gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius ir yra galimos situacijos, kai galėtų būti konstatuojama, kad iššvaistant lizingo sutarties pagrindu gautą naudotis turtą yra padaroma BK 184 str. numatyta nusikalstama veika. Pavyzdžiui, ta pačia šiame nuosprendyje jau paminėta kasacine nutartimi Nr. 2K-7-388/2007 nuteistųjų V. P. ir K. P. kasaciniai skundai buvo atmesti. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas, nes, būdami civilinių teisinių santykių subjektai, sąmoningai nevykdė nuomos sutartyje numatytų įsipareigojimų, vengė pateikti išsinuomotą automobilį apžiūrai, nustatytais terminais nemokėjo nuomos mokesčių, automobilį perleido tretiesiems asmenims ir neinformavo nuomotojo, keitė bendrovės būstinę, nesuteikdami nuomotojui informacijos apie savo buvimo vietą ir pan. Dėl to kasacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuomos sutarties vykdymas ir nuomotojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas dėl vienos sutarties šalies sąmoningų veiksmų. Yra ir daugiau pavyzdžių, kai asmenys pripažįstami kaltais pagal BK 184 str. dėl svetimo turto iššvaistymo, kai savo veiksmais padarė Lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, tačiau visais šiais atvejais būdavo konstatuojama, kad lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas būtent dėl nuteistojo sąmoningų veiksmų.

Tuo tarpu šioje byloje, kaip jau buvo paminėta, tokios bylos aplinkybės nebuvo nustatytos. Priešingai, nustatytos bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad jokių veiksmų, kuriais J. D. sąmoningai būtų padaręs lizingo sutarties vykdymą neįmanomą, apeliantas neatliko.

Šioje byloje nustatyta, kad lizingo sutartis tarp J. D. ir UAB (duomenys neskelbtini)lizingas buvo sudaryta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Be to, J. D., kaip fizinis asmuo, su lizingo bendrove sudarė dar ir laidavimo sutartį. Vykdydamas lizingo sutarties reikalavimus J. D. pats nugabeno į Kaliningradą ir, kaip numatyta lizingo sutartyje, išnuomojo ekskavatorinį krautuvą Kaliningrade registruotai įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“, sudarydamas su ja nuomos sutartį. J. D. UAB (duomenys neskelbtini)lizingui mokėjo nustatytus lizingo mokėjimus. Visos šios aplinkybės rodo, kad daugiau negu metus laiko po lizingo sutarties sudarymo nuteistasis jokių lizingo sutarties reikalavimų nepažeidinėjo ir jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad jis kokiais nors veiksmais siekia apsunkinti lizingo sutarties vykdymą, nebuvo nustatyta. Aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kuriomis grindžiamas kaltinimas bei apkaltinamasis nuosprendis, nustatytos tik nuo 2009 m. balandžio mėn. Išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad tuo metu J. D. 2009 m. balandžio mėnesį Kaliningrado mieste perdavė UAB DnB lizingui priklausantį ekskavatorinį krautuvą nenustatytiems asmenims, nesudaręs turto nuomos sutarties ir turto perdavimo-priėmimo akto, taip pat neinformavęs apie tai lizingo bendrovės ir negavęs tokiems veiksmams šios bendrovės sutikimo. Po kelių savaičių laiko vėl atvykęs į Kaliningradą, J. D. asmenų, kuriems perdavė turtą ir paties ekskavatorinio krautuvo nerado. Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose jau aptarti bylos duomenys nepaneigia J. D. parodymų apie tai, kad dėl ekskavatorinio krautuvo vagystės jis iš karto kreipėsi į policiją, tačiau ekskavatorinis krautuvas nebuvo surastas ir lizingo bendrovei padaryta turtinė žala. Apie turto vagystę J. D. laiku nepranešė lizingo bendrovei. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. J. D. nemokėjo nustatytų lizinginių mokėjimų, lizingo bendrovei 2010 m. kovo 22 d. išsiuntus pretenziją dėl įsiskolinimo, o 2010 m. balandžio 23 d. pranešus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ apie lizingo sutarties nutraukimą, J. D. nesumokėtų ir likusių lizingo mokėjimų nesumokėjo, o pagal lizingo sutartį gauto turto – ekskavatorinio krautuvo ,,New Holland B110“ lizingo bendrovei negrąžino. Teismas taip pat nustatė, kad J. D. 2009 m. sausio mėn. nepratęsė ekskavatorinio krautuvo draudimo sutarties.

Perduodamas jam patikėtą, UAB (duomenys neskelbtini)lizingas priklausantį turtą nenustatytiems asmenims be lizingo bendrovės leidimo, laiku nepranešdamas šiai bendrovei apie turto praradimą (vagystę), nustojęs mokėti lizingo mokėjimus, o po lizingo sutarties negrąžinęs lizingo bendrovei turto (ekskavatorinio krautuvo) ir nesumokėjęs įsiskolinimo bei likusių lizingo mokėjimų prieš terminą, taip pat laiku nepratęsęs turto draudimo sutarties, nuteistasis iš tikrųjų pažeidė lizingo sutarties reikalavimus. Tačiau sprendžiant klausimą, ar šioje byloje buvo būtinos sąlygos baudžiamosios atsakomybės taikymui ir ar iš lizingo sutarties kilę civiliniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius, būtina atsižvelgti į visumą aplinkybių, rodančių lizingo sutarties pažeidimų priežastis, taip pat skolininko (nuteistojo J. D.) elgesį ir jo veiksmus tiek iki, tiek ir po lizingo sutarties nutraukimo. Šios aplinkybės nustatytos ne tik jau aptartais rašytiniais įrodymais, tačiau ir pirmosios instancijos teisme apklaustų paties nuteistojo J. D. bei liudytojų parodymais.

Nuteistojo J. D. parodymai apie tai, kaip, dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis jis perdavė ekskavatorinį krautuvą Kaliningrado mieste rusų statybos įmonei, jau buvo išdėstyti. Teisme nuteistasis taip pat parodė, kad po maždaug dviejų savaičių neradęs nei tos statybos įmonės darbuotojų, nei jiems perduoto turto, apie ekskavatorinio krautuvo vagystę iš karto pranešė policijai. Buvo dideliame šoke, nežinojo ką daryti, manė, kad krautuvas bus surastas. Apie ekskavatorinio krautuvo vagystę lizingo bendrovei pranešė telefonu maždaug po 3 mėn., tiksliai laiko negali nurodyti. Nuteistasis parodė, kad po krautuvo vagystės dar mokėjo lizingo mokesčius, tačiau jo įmonė tapo visiškai nemoki ir mokėjimai nutrūko dėl sunkios finansinės padėties. Jis telefonu skambino lizingo bendrovei, prašė nustatyti kitokį mokėjimų grafiką, tačiau jam buvo atsakyta, kad pirmiausia turi sumokėti 50 procentų sumos. Dėl lizingo sutarties sąlygų bandė kreiptis į lizingo bendrovę Panevėžyje, paaiškėjus kad bendrovė persikėlė į Vilnių, du kartus buvo nuvykęs ir į Vilniuje esantį banką ir iki lizingo sutarties nutraukimo, ir po nutraukimo. Lizingo bendrovės atstovai, kurių pavardžių nežino, jį siuntinėjo vieni pas kitus. Banko darbuotojas, kuris atsakingas už lizingo sutartis, jam buvo pasakęs, kad viskas tvarkoje ir kad tuo metu jis nebuvo skolingas. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iš pradžių buvo registruota Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), t. y. ten, kur ją buvo įregistravęs ankstesnis akcijų savininkas. Vėliau jis įmonę perregistravo savo vardu kitu adresu Panevėžio m. Molainių g. 40-49. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir šiuo metu nelikviduota, tačiau jokios veiklos nevykdo. Su savo žmona santuoką nutraukė dar 2004 m., namas, kuriame gyveno, nuosavybės teise priklauso buvusiai žmonai. Sudarant lizingo sutartį ekskavatorinį krautuvą apdraudė 2008 m. sausio 31 d., pripažįsta, kad po metų laiko draudimo sutarties nepratęsė, nes praleido terminą. Tame pačiame teisiamajame posėdyje J. D. po to dar parodė, kad dėl lizingo sutarties sąlygų ir šios sutarties vykdymo jis bendravo ir tarėsi su į teismo posėdį atvykusiu liudytoju T. V..

Liudytoja I. S. teisme parodė, kad J. D. pažįsta tik kaip buvusį darbdavį, nuo 2008 m. pavasario dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Šios įmonės veikla buvo statybų technikos nuoma, technika buvo įgijama iš Lizingo bendrovių ir po to nuomojama Kaliningrado srityje. Iš UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ji buvo atleista 2011 m., o prieš tai dar metus laiko buvo nemokomose atostogose, nes įmonė nevykdė jokios veiklos. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugomi jos namuose Panevėžio m. Molainių g. 40-49, ten jie yra ir dabar. Liudytoja I. S. taip pat parodė, kad Panevėžio m. Molainių g. 40-49 yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta. Pripažįsta, kad gaudavo pranešimus apie UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiųstą pašto korespondenciją, pranešimuose buvo raginama eiti pasiimti registruotą laišką. Kadangi realiai ji UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jau nedirbo, todėl tuos pranešimus ignoravo ir įmonei siunčiamų registruotų laiškų neimdavo.

Pirmosios instancijos teisme civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini)lizingas atstovė K.Balevičienė paaiškino iš esmės tik apie bendrąsias lizingo sutarčių sudarymo ir jų vykdymo taisykles, tačiau kokių nors konkrečių svarbių šios bylos aplinkybių nenurodė. Ji paaiškino, kad lizingo sutartis su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta būtent su sąlyga, kad ekskavatorinis krautuvas bus išnuomotas kitai Kaliningrado įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“. Iš dokumentų matosi, kad J. D. įmonė lizinginius mokėjimus pilnai mokėjo iki 2009 m. liepos 10 d., 2009 m. rugpjūčio 10 d. sąskaita apmokėta iš dalies, o po to sąskaitos jau nebuvo apmokamos. Kodėl skolininkas toliau nemokėjo lizingo mokėjimų, ji negali paaiškinti, tačiau tos priežastys sutartiniuose santykiuose nėra svarbios. Atstovė taip pat paaiškino, kad lizingo bendrovė į prokuratūrą kreipėsi ne dėl to, kad nebuvo sumokėti lizingo mokesčiai, o todėl, kad keistomis aplinkybėmis dingo lizingo bendrovės turtas, t. y. ekskavatorinis krautuvas, apie kurio vagystę lizingo bendrovė iš karto nebuvo informuota.

Liudytojas S. Š. teisme parodė, kad 2008-2010 m. dirbo (duomenys neskelbtini)banke verslo kreditų restruktūrizavimo ekspertu. Lizingo sutarties su J. D. atstovaujama įmone UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sudarymo aplinkybių nežino, nes pats tą sutartį sudarant nedalyvavo. Parodė, kad su J. D. bendrauti neteko, galbūt teko tik kalbėti telefonu, bet to jis jau neprisimena. Tačiau liudytojas patvirtino teisme perskaitytus jo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tos apklausos metu S. Š. parodė, kad bylą dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nemokėjimo gavo 2010 m. sausio 4 d. Nuo 2010 m. kovo mėn. jis siuntė laiškus su pretenzijomis dėl įsiskolinimų pačiai UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ dviem adresais Panevėžio m. (duomenys neskelbtini) ir Molainių g. 40-49, taip pat asmeniškai J. D. adresu Biržų m. Vilniaus g. 19. Įmonei adresuoti laiškai grįždavo neįteikti, o laiškai J. D. buvo įteikiami, grįždavo atsakymai, kad adresatas juos gavo. 2010 m. balandžio 23 d. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo išsiųstas pranešimas dėl lizingo sutarties nutraukimo, tačiau jokių atsakymų nei iš šios įmonės, nei iš jos vadovo nebuvo gauta. Po lizingo sutarties nutraukimo su J. D. susisiekta nebuvo, nes jis vengė bendrauti. Tos apklausos metu liudytojas dar parodė, kad pagal Lizingo sutarties specialiąsias sąlygas ekskavatorinis krautuvas Kaliningrado įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“ negalėjo būti išnuomotas. Šioje dalyje kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo parodymai neatitinka bylos aplinkybių, nes jie prieštarauja ne tik civilinio ieškovo atstovės paaiškinimams, bet ir bylos dokumentams, nes iš pačios lizingo sutarties priedų matosi, jog ekskavatorinis krautuvas turėjo būti išnuomotas Kaliningrado įmonei ,,(duomenys neskelbtini)“. Teisme liudytojas S. Š. iš dalies vis dėlto patvirtino nuteistojo parodymus apie tai, kad 2009-2010 metais vyko banko skyrių reorganizavimas ir jungimas, darbuotojų darbo vietų perkėlimas.

Liudytojas T. V. teisme parodė, kad nuo 2009 m. dirba AB ,,DnB bankas“ Specialiųjų aktyvų departamento Verslo kreditų išieškojimo skyriaus ekspertu. Jų skyriaus funkcijos yra susigrąžinti lizinguotą turtą, jį realizuoti, taip pat išieškoti skolas. Prisimena, kad 2010 m. buvo nutraukta lizingo sutartis su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Iš pradžių su J. D. jam susiekti nepavyko, tačiau po to jie kalbėjo telefonu, bendravo kokius 4 kartus. J. D. visą laiką kalbėjo apie skolos išdėstymą. Jis klausė kur lizingo bendrovės turtas, o J. D. nuo pat pradžių jam aiškino, kad ekskavatorinis krautuvas pavogtas Rusijoje, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių vagystę, jam nepateikė. Jie buvo susitarę susitikti, tačiau J. D. neatvyko. Telefonu nuteistasis prašydavo sudaryti jam skolos mokėjimo grafiką, jis jam atsakydavo, kad pirmiausia turi parodyti kažkokias pastangas, sumokėti bent dalį įsiskolinimo, tačiau J. D., nors ir žadėdavo, nieko nesumokėjo. Jo žiniomis, iš J. D., kaip iš laiduotojo, 50 000 Lt jau buvo priteista civilinio proceso tvarka, tačiau per kelis metus realiai pavyko išieškoti tik 50 Lt. Buvo nustatyta, kad J. D. neturi pinigų ir pajamų, todėl tikėti jo pažadais sumokėti lizingo skolas nebuvo pagrindo.

Įvertinusi jau išdėstytus paties nuteistojo ir liudytojų parodymus, taip pat jau aptartus rašytinius įrodymus, kolegija atkreipia dėmesį į keletą nustatytų šios bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nuteisė J. D. už jam patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymą dėl neatsargumo. Teismas nustatė, kad svetimo turto iššvaistymas pasireiškė tuo, jog J. D. dėl neatsargumo sudarė sąlygas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims jam patikėtą UAB (duomenys neskelbtini)lizingas priklausantį turtą – ekskavatorinį krautuvą ,,New Holland B110“ neteisėtai perimti ir taip padarė lizingo bendrovei 109 165,69 lt turtinę žalą. Teismas nustatė, kad J. D. šią nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, o būtent – nusikalstamo nerūpestingumo. Taigi pažymėtina, kad nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir byla buvo perduota teismui kaltinant jį pagal BK 183 str. 2 d. dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, teismas nuosprendžiu nustatė, kad iš tikrųjų J. D. svetimo turto nepasisavino, o jį iššvaistė, be to tai padarė ne tiesiogine ar netiesiogine tyčia, o dėl neatsargumo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad J. D. nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes ne tik galėjo, bet ir turėjo tai numatyti. Dėstydamas bausmės J. D. skyrimo motyvus teismas nurodė netgi apie tai, kad neatsargų nusikaltimą nuteistasis padarė atsitiktinai. Bylos duomenys nepaneigė nuteistojo aiškinimų apie tai, kad lizingo bendrovei priklausantis turtas Kaliningrade buvo pavogtas ir tai teismas irgi pripažino nustatyta bylos aplinkybe. Taigi jau vien tik šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad J. D. neatliko sąmoningų veiksmų, dėl kurių būtų sumenkinęs kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Akivaizdu, kad perduodamas svetimą turtą tretiesiems asmenims be lizingo bendrovės leidimo, nuteistasis pažeidė vieną iš pagrindinių lizingo sutarties nuostatų. Be to, nors apie tai ir nenurodoma kaltinime, J. D. pažeidė ir kitus lizingo sutarties reikalavimus, kurie jau buvo išdėstyti šiame nuosprendyje: nepratęsė lizingo bendrovei priklausančio turto draudimo sutarties, apie turto vagystę lizingo bendrovei pranešė pavėluotai, o ne per sutartyje numatytą terminą, nustojo mokėti lizingo mokėjimus, o po lizingo sutarties nutraukimo nesumokėjo lizingo bendrovei skolų ir likusių mokėjimų bei nesugrąžino kitų nenustatytų asmenų pavogto tai bendrovei priklausančio turto. Tačiau vadovaujantis šiame nuosprendyje jau aptarta galiojančia teismine praktika, konkrečiai – kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013, civilinės sutarties (šiuo atveju – lizingo sutarties) sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Sutarties šalys dėl to turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Tam, kad tokia veika būtų laikoma nusikaltimu, nepakanka vien tik sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Jei nukentėjusiajam žala padaroma dėl lizingo sutarties sąlygų pažeidimo, reikia nustatyti, ar kaltininkas visai neketino mokėti pagal lizingo sutartį numatytų įmokų, o turtas paslepiamas ir jo neketinama grąžinti. Kolegija sutinka, kad lizinguojamas turtas buvo UAB (duomenys neskelbtini)lizingas nuosavybė ir J. D. neturėjo teisės tą turtą perduoti tretiesiems asmenims be turto savininko leidimo, tačiau toks lizingo sutarties nuostatų pažeidimas, taip pat ir kiti jau išdėstyti ir aptarti sutarties pažeidimai byloje nustatytomis aplinkybėmis nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., sudėties. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo konkrečią veiklą vykdžiausi įmonė, ji nuomodavo statybų techniką Kaliningrade esančioms statybos įmonėms. Lizingo bendrovei apie tai buvo žinoma ir lizinguojamo turto nuoma Kaliningrade registruotai įmonei buvo numatyta netgi kaip būtina lizingo sutarties sąlyga. Byloje nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ilgą laiką savalaikiai mokėjo lizingo mokesčius, lizingo bendrovei priklausančio ekskavatorinio krautuvo negrąžino todėl, kad šis turtas buvo pavogtas, o įsiskolinimų ir likusių lizingo mokėjimų nesumokėjo dėl susidariusios sunkios finansinės padėties. Nuteistojo J. D. parodymai apie tai, kad dėl ekonominės krizės Rusijoje sustojo statybos darbai, bankrutavo įmonės ir dėl to jo paties vadovaujama UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ tapo nemokia, yra visiškai įtikinantys ir nepaneigti. Byloje taip pat nustatyta, kad negrąžinęs lizingo bendrovei jai priklausančio turto ir nesumokėjęs skolų, J. D. nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos organų, be lizingo bendrovės žinios nekeitė savo vadovaujamos įmonės būstinės, neteikė lizingo bendrovei jokios klaidinančios informacijos, taip pat neslėpė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos atlyginimo išieškojimas. Nors ir pavėluotai, J. D. pranešė lizingo bendrovei apie jai priklausančio turto vagystę, tai patvirtina teisme apklausto liudytojo T. V. parodymai. Šis liudytojas teisme taip pat patvirtino, kad keletą kartų bendraujant su J. D., šis iš tikrųjų neneigė skolos, ne tik aiškino apie ekskavatorinio krautuvo vagystę Kaliningrade, bet ir bandė su lizingo bendrovės atstovu susitikti dėl lizingo mokėjimų išdėstymo, skolos sumokėjimo grafiko sudarymo. Iš šio liudytojo parodymų taip pat matosi, kad lizingo bendrovė į prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi tik todėl, kad J. D. negalėjo sumokėti bent dalies skolos ir lizingo bendrovė surinko duomenis apie jo nemokumą. Išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtina, kad J. D. ne tik nesislapstė, tačiau lizingo bendrovei gerai buvo žinomos tiek paties J. D., tiek jo vadovaujamos įmonės būstinės vietos. Tai patvirtina raštiškų pretenzijų ir pranešimo apie lizingo sutarties nutraukimą išsiuntimas konkrečiais adresais. Kita vertus, nustatyta, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo perregistruota nurodant jos būstinės vietą, kurioje gyveno buvusi šios įmonės buhalterė liudytoja I. S.. Teisme ji parodė, kad laiškų, adresuotų UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, sąmoningai nepasiimdavo būtent ji, nes tuo metu buvo neapmokamose atostogose.

Dėl viso to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, šioje byloje nebuvo nustatytos. Byloje neįrodyta, kad J. D. sąmoningai neteisėtais veiksmais užkirto kelią lizingo sutarties vykdymui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad susidariusi situacija tarp UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovo J. D. iš vienos pusės ir lizingo bendrovės UAB (duomenys neskelbtini)lizingas iš kitos pusės gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti BK 184 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė baudžiamosios ir civilinės teisinės atsakomybės atribojimo klausimą ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. J. D. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismui priimant išteisinamąjį nuosprendį, priimamas ir sprendimas panaikinti procesines prievartos priemones – J. D. paskirtą kardomąją priemonę ir laikiną jo nuosavybės teisių apribojimą.

Kadangi J. D. išteisinamas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, šioje byloje pareikštas civilinis ieškinys, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., ne atmetamas, o paliekamas nenagrinėtu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Kolegija papildomai pažymi, kad baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad tam tikroje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį, kuriuo J. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

J. D. pagal BK 184 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. D. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.

J. D. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į žemės sklypą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)Rinkuškių k. v., panaikinti.

UAB (duomenys neskelbtini)lizingas civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.