Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-24991-1043/2016 pagal ieškovės M. L. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paulytė“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė M. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad darbo sutartis tarp M. L. ir UAB „Paulytė“ buvo sudaryta nuo 2016 m. liepos 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d.; pripažinti, kad M. L. buvo įdarbinta pilnu etatu; pripažinti, kad ieškovė 2016 m. rugpjūčio 17 d. atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtai ir nustatyti, kad atleidimo iš darbo pagrindas yra DK 127 straipsnio 2 dalis; priteisti ieškovei neišmokėtą darbo užmokestį, išeitinę kompensaciją, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad ji nuo 2016 m. liepos 15 d. pradėjo dirbti indų plovėja UAB „Paulytė“ priklausančioje kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini). Ieškovė dirbo tokiu grafiku: liepos 15 d. nuo 8 val. iki 13 val., liepos 16 d. nuo 7 val. iki 15 val., liepos 17 d. nuo 7 val. iki 15 val., liepos 19 d. nuo 7 val. iki 17 val., liepos 20 d. nuo 7 val. iki 17 val. Nors darbo sutartį pasirašė 2016 m. liepos 21 d., tačiau faktiškai pradėjo dirbti nuo 2016 m. liepos 15 d. Kadangi sutartis buvo sudaryta tik vienu egzemplioriumi, ieškovė neturėjo galimybės susipažinti su sutarties turiniu, o aplinkybę, kad oficialiai pradėjo dirbti tik nuo 2016 m. liepos 21 d., sužinojo pasitikrinusi oficialius VSDFV duomenis. Ieškovė nuo 2016 m. liepos 21 d. kavinėje faktiškai dirbdavo po 10 valandų per dieną ir atlikdavo ne tik tiesiogiai su jos pareigomis susijusį darbą – indų plovimą, bet ir padėdavo virėjoms virtuvėje. Po mėnesio, nesulaukusi atlyginimo, ieškovė pradėjo reikalauti darbo užmokesčio. Kilus konfliktui ieškovė sužinojo, kad yra įdarbinta tik 0,5 etato ir jos atlyginimas iš tiesų yra pusė minimalaus atlyginimo. Kadangi su ieškove buvo nuolat elgiamasi nepagarbiai, įžeidžiančiai, nuolat pažeidinėjami įstatymai, reikalaujama dirbti darbo sutartimi nesulygtą darbą, ji pageidavo nutraukti darbo sutartį pagal darbo kodekso (toliau DK) 127 straipsnio 2 dalį. Tuomet kilo konfliktas, ir įmonės direktorė pareikalavo ieškovės parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Visas dokumento turinys buvo diktuojamas ir rašomas stebint įmonės direktorei. Taip pat buvo nurodyta, kad iki nebus parašytas toks prašymas, jai nebus duoti pinigai. Darbdavys ieškovei į jos asmeninę sąskaitą pervedė 130 Eur atlyginimo. Kilus ginčui dėl apgavystės ieškovei 2016 m. rugpjūčio 17 d. buvo įteikti 105 Eur grynais pinigais. Dėl darbdavio psichologinio spaudimo verčiant ieškovę rašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo, žeminimo, tyčiojimosi, vertimo dirbti sutartimi nesulygtą darbą ieškovė patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 5000 Eur. Atsakovė UAB „Paulytė“ ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad darbdavys su ieškove atsikaitė visiškai ir laiku. Su ieškove buvo atsiskaityta 2016 m. rugpjūčio 17 d. grynais pinigais pagal du darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius (Nr. 18 ir 20) ant kurių ieškovė pasirašė. Darbo sutartis su ieškove buvo pasirašyta 2016 m. liepos 20 d. – viena diena prieš darbo pradžią. Darbo sutartis sudaryta dviem egzemplioriais, kurių vieną gavo ieškovė. Taip pat ieškovė žinojo, kad dirba pagal nustatytą darbo grafiką. Ieškovė pas atsakovę neišdirbo nei mėnesio, ji dirbo neatsakingai, lėtai. 2016 m. rugpjūčio 15 d. ieškovė pati pareiškė norą išeiti iš darbo pačiai prašant, jokios prievartos nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės ieškinyje nurodytus teiginius dėl ankstesnės darbo pradžios nei nurodyta darbo sutartyje. Byloje yra pateiktas M. L. 2016 m. liepos 20 d. prašymas priimti dirbti virtuvės darbininkės pareigose nuo 2016 m. liepos 21 d. Darbo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta tiek darbo sutarties sudarymo data, tiek darbo pradžios data taip pat pasirašyta ieškovės. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriaus pateiktoje pažymoje apie ieškovės socialinį draudimą ieškovės darbo pradžia UAB „Paulytė“ nurodoma 2016 m. liepos 21 d. Teismas konstatavo, kad tiek pasirašydama darbo sutartį, tiek prašymą priimti į darbą, kuriame iš esmės yra nurodoma tik prašymo data, ieškovės vardas pavardė, pareigos į kurias prašoma priimti dirbti ir darbo pradžios data, ieškovė akivaizdžiai turėjo žinoti darbo pradžios datą. Teismas nurodė, kad darbo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovei bus mokamas pusė minimalaus atlyginimo darbo užmokestis už 20 dienų darbo savaitę taikant suminę darbo laiko apskaitą. Atsakovė darbo užmokestį ieškovei paskaičiavo pagal šalių darbo sutartyje numatytą darbo laiko trukmę ir sutartą atlyginimo dydį. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad liepos ir rugpjūčio mėnesiais dirbo ne atitinkamai 28 ir 48 valandas, o 118 ir 70 darbo valandų. Priešingai, šias aplinkybes paneigia byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Ieškovės ieškinyje ir teismo posėdžio metu pateikti paskaičiavimai apie išdirbtas valandas yra prieštaringi. Parengiamajame teismo posėdyje ieškovė teikė paaiškinimus, kad dirbo ilgesnes valandas nei buvo sulygta darbo sutartimi, tačiau teismo posėdyje prisiekti ir teikti paaiškinimus kategoriškai atsisakė. Teismas sprendė, kad toks ieškovės elgesys sudaro pagrindą kritiškai vertinti ieškovės nurodytus teiginius apie išdirbtas valandas, jai darytą psichologinį spaudimą ir kt. Byloje nėra surinkta jokių pastaruosius teiginius patvirtinančių įrodymų. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių ieškovės teiginius dėl išdirbtų ilgesnių valandų, reikalavimas dėl pripažinimo, kad ieškovė buvo įdarbinta pilnu etatu negali būti tenkinamas.Teismas pažymėjo, kad ieškovė negali tiksliai nurodyti, net kokio dydžio darbo užmokestis jai buvo išmokėtas ir kokiu būdu. Į bylą pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas paneigia ieškovės teiginius, kad jai į asmeninę banko sąskaitą buvo pervesta 130 Eur atlyginimo. 2016 m. liepos mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštis patvirtina, kad ieškovei už liepos mėnesį grynais pinigais buvo išmokėta 59,11 Eur. 2016 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštis ir kasos išlaidų orderis patvirtina, kad rugpjūčio mėnesį ieškovei grynais pinigais buvo išmokėta 115, 11 Eur. Nurodytos aplinkybės atskleidžia, jog ieškovei išmokėtomis sumomis buvo sumokėtas visas jai priklausęs darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl to ieškovės reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokestį bei kompensacijas nepagrįsti. Teismas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 17 d. prašyme atleisti ją iš darbo ieškovė nesirėmė aplinkybėmis dėl darbdavės padarytų įstatymų pažeidimų (prašė atleisti pačiai prašant). Ieškovė buvo priimta į darbą virtuvės darbininkės pareigose, todėl nėra teisinio pagrindo padėjimo virtuvėje vertinti kaip darbo sutartimi nesulygto darbo. Teismas konstatavo, kad atmetus kaip byloje nepasitvirtinusius ieškovės teiginius, jog su ja nebuvo tinkamai atsiskaitoma, ieškovei neįrodžius kitų pagrindų, atsisakius teikti paaiškinimus, taip pat nesant byloje jokių įrodymų, kad ieškovei buvo daromas spaudimas parašyti pareiškimą atleisti iš darbo, ieškovės reikalavimai dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo atmetami kaip nepagrįsti. Kadangi ieškovės reikalavimai yra atmesti, neteisėtų darbdavio veiksmų nenustatyta, nėra teisinio pagrindo priteisti iš atmestų reikalavimų kildinamo neturtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė M. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus, netinkamai išanalizavo įrodymų visetą ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas rėmėsi tik atsakovės atstovės paaiškinimais ir pateiktais dokumentais, o apeliantės pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai nebuvo tinkamai įvertinti.Nepagrįsta teismo išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apeliantės nurodytus teiginius dėl ankstesnės darbo pradžios nei nurodyta darbo sutartyje. Aplinkybę, kad apeliantė pradėjo dirbti 2016 m. liepos 15 d. patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir atsakovės pateikti dokumentai. 2016 m. liepos mėn. darbo grafike nurodyta, kad apeliantė liepos 21 d. dirbo nuo 8 val. iki 10 val., o 2016 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad jai liepos 21 d. yra išeiginė. Akivaizdu, kad prieš išeiginę apeliantė dirbo, tik darbas nebuvo oficialiai įformintas, ir atsakovė už jį nesumokėjo. Teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovės dokumentuose skiriasi ir apeliantės faktiškai dirbtų dienų skaičius - darbo grafiko priešpaskutinėje grafoje nurodytos 7 darbo dienos (nors liepos 21-31 d. laikotarpyje pažymėtos tik 6, o darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytos 5 darbo dienos. Dėl tokių neatitikimų apskaitos dokumentuose teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių ir dėl apeliantės darbo 0,5 etatu, kaip tvirtina atsakovė. Tačiau šių aplinkybių teismas išsamiai nesiaiškino.Teismas, neįvertinęs aplinkybės, jog atsakovė netinkamai vedė apeliantės darbo laiko apskaitą, nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė nepateikė jokių įrodymų apie savo darbo valandas liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Tai patvirtina ir teismo teiginys, jog kasos išlaidų orderis yra su apeliantės parašu. Kaip matyti iš 2016 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderio Nr. 81, 115,11 Eur suma buvo išduota J. L. (atsakovės atstovei), ką patvirtina trys jos parašai eilutėse .„įmonės vadovas“, „gavėjo parašas“ ir „išdavė kasininkas“.Atsakovė UAB „Paulytė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, išsamiai ir visapusiškai, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, vertino įrodymus bei teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Byloje pateikti įrodymai, kurie neginčytinai patvirtina, kad ieškovė pradėjo dirbti nuo 2016 m. liepos 21 d. Byloje yra pateiktas 2016 m. liepos 20 d. ieškovės prašymas priimti dirbti virtuvės darbininkės pareigose nuo 2016 m. liepos 21 d. pasirašytas pačios ieškovės, todėl ji akivaizdžiai žinojo, nuo kada pradeda dirbti bendrovėje. Darbo sutartyje aiškiai nurodyta tiek darbo sutarties sudarymo data, tiek darbo pradžios data, kurią taip pat pasirašė ieškovė. UAB „Paulytė“ ieškovei iš karto po sutarties pasirašymo 2016 m. liepos 20 d. perdavė darbo sutarties egzempliorių.Aplinkybė, kad tarp 2016 m. liepos mėnesio darbo grafiko ir liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščių yra tam tikrų neatitikimų, nepatvirtina atsakovės tariamo darbo pradžios nuo 2016 m. liepos 15 d., nes ieškovė buvo įdarbinta liepos mėnesio gale, kai liepos mėnesio darbo grafikai jau buvo sudaryti pagal kitokį darbuotojų skaičių. Įdarbinus naują darbuotoją iš anksto sudarytas darbo grafikas pakito, ir tai nulėmė ne visišką grafiko atitikimą su 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiu. Dėl tos pačios priežasties galėjo būti neatitikimų darbo grafike ir darbo apskaitos žiniaraštyje dėl ieškovės išdirbtų dienų kiekio.Atsakovė darbo užmokestį ieškovei paskaičiavo pagal šalių darbo sutartyje numatytą darbo laiko trukmę ir sutartą atlyginimo dydį. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji liepos ir rugpjūčio mėnesius dirbo ne atitinkamai 28 ir 48 valandas, o 118 ir 70 darbo valandų, todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti oficialiais UAB „Paulytė“ dokumentais. Ieškovė pateikė VSDFV pažymą, iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, todėl neįtikinama ir neracionalu, kad ieškovė, tuo pačiu metu dirbdama dviejose darbovietėse, per mažiau nei pusę mėnesio UAB „Paulytė“ galėjo išdirbti ar išdirbo net 118 valandų.Teismo nurodyta aplinkybė, kad ant 2016 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderio Nr. 81 yra ieškovės parašai, nepatvirtina, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą. Tai yra žmogiško faktoriaus klaida, kuri nepaneigia kitų teismo byloje išsamiai ir visapusiškai ištirto įrodymų vertinimo ir padarytų išvadų. Ši teismo klaida neturėjo jokios įtakos teismo išvadų teisingumui, nes aplinkybę, kad ieškovei UAB „Paulytė“ už 2016 m. rugpjūčio mėnesį sumokėjo, o ieškovė gavo 115,11 Eur patvirtina ir kitas rašytinis įrodymas - 2016 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštis, kurį neabejotinai pasirašė pati ieškovė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Byloje kilo ginčas dėl visiško atsiskaitymo su atleista darbuotoja M. L. (toliau – ieškovė arba apeliantė), pastarajai įrodinėjant, jog ji pradėjo dirbti anksčiau, nei nurodyta darbo sutartyje, jos faktiškai dirbtas laikas neatitinka nurodyto atsakovės UAB „Paulytė“ (toliau – atsakovė) apskaitos dokumentuose. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai išanalizavo įrodymų visetą ir padarė nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija vertina, jog šis apeliantės apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Pagal galiojančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas taisykles pripažįstama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Motyvuodamas savo išvadas, teismas neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012). Byloje ieškovė reiškė reikalavimus dėl ankstesnės darbo pradžios, nei nurodyta darbo sutartyje, atleidimo iš darbo teisinio pagrindo, nesumokėto darbo užmokesčio už faktiškai dirbtą laiką, neturtinės žalos bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, aptartos ginčo teisinius santykius reglamentuojančios Darbo kodekso (toliau - DK) nuostatos ir pasisakyta dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų.DK 93 straipsnyje, kuriame apibrėžta darbo sutarties sąvoka, nustatyta, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.DK 99 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties sudarymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų DK 95 straipsnyje; pagal DK 95 straipsnio 1 dalį, kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.DK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą; darbo sutarties negaliojimo, kaip rašytinės formos nesilaikymo teisinių padarinių, įstatyme neįtvirtinta. Pagal DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą faktinė situacija, kai yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties, kvalifikuojama kaip nelegalus darbas; nelegalus darbas užtraukia atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, leidusiam dirbti nelegaliai (DK 98 straipsnio 2 dalis). Iš 2016 m. liepos 20 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ieškovė buvo priimta dirbti UAB „Paulytė“ virtuvės darbininke. Darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojai ne mažiau LR Vyriausybės nustatyto 0,5 minimalaus DU; užmokestis mokamas vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 15 d. (darbo sutarties 3 p.). Pagal šios sutarties 5 punktą numatyta darbo trukmė – 20 valandų darbo savaitė pagal iš anksto patvirtintą darbo grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Darbo sutarties 15 punkte numatyta, kad darbuotojas pradeda dirbti 2016 m. liepos 21 d. Darbo sutartis nutraukta darbuotojai pačiai prašant pagal DK 127 straipsnio 1 dalį 2016 m. rugpjūčio 17 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. 2016 m. liepos 20 d. ieškovės prašymas priimti į darbą, kuriame nurodyta darbo pradžia 2016 m. liepos 21 d.; 2016 m. liepos 20 d. darbo sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovė pradeda dirbti nuo 2016 m. liepos 21 d.; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2016 m. rugsėjo 22 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą, kurioje nurodyta ieškovės draudimo laikotarpis UAB „Paulytė“ nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 17 d., UAB „Paulytė“ 2016 m. liepos mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis, kuriame nurodyta, kad ieškovė šį mėnesį faktiškai dirbo 5 dienas, leido pirmosios instancijos teismui daryti teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog ieškinio reikalavimas pripažinti, kad darbo sutartis tarp M. L. ir UAB „Paulytė“ buvo sudaryta nuo 2016 m. liepos 15 d. yra nepagrįstas (skundžiamo sprendimo 7 punktas). Šios išvados teisėtumo nepaneigia apeliacinio skundo argumentai.Byloje be ieškovės paaiškinimų, kad ji pradėjo dirbti 2016 m. liepos 15 d., kitų įrodymų faktiškai nėra. Tačiau šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Išklausytas 2016 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas leidžia daryti išvadą, kad nei viena iš ieškovės kviestų liudytojų (R. L., B. D., I. J.) negalėjo nei patvirtinti nei paneigti ieškovės ieškinyje nurodytų argumentų, t. y. ir fakto, kad ieškovės darbo pradžia UAB „Paulytė“ buvo 2016 m. liepos 15 d. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės ieškinyje nurodytus teiginius dėl ankstesnės darbo pradžios, nei nurodyta darbo sutartyje.Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog atsakovė netinkamai vedė jos darbo laiko apskaitą, o dėl neatitikimų apskaitos dokumentuose teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių ir dėl ieškovės darbo 0,5 etatu, kaip tvirtina atsakovė. Tačiau priešingai šiuo aspektu apeliaciniame skunde pareikštiems argumentams, skundžiamo sprendimo turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosekliai tyrė ir vertino visus ieškovės ieškinyje, 2016 m. gruodžio 12 d. prašyme dėl papildomos medžiagos nurodytus argumentus, byloje surinkus rašytinius įrodymus (ieškovės prašymą ir darbo sutartį, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio žiniaraščius, kasos išlaidų orderį, atsakovės banko sąskaitos išrašą, VSDFV pažymą), teisme apklaustų liudytojų parodymus dėl ieškovės darbo laiko trukmės ir atlyginimo dydžio, o remdamasis byloje surinktų ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma teisingai sprendė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės teiginius dėl išdirbtų ilgesnių valandų, todėl reikalavimas dėl pripažinimo, kad ieškovė buvo įdarbinta pilnu etatu negali būti tenkinamas, o ieškovei išmokėtomis sumomis buvo sumokėtas visas jai priklausęs darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas (skundžiamo sprendimo 8 – 11 punktai).Ieškovė 2016 m. liepos 20 d. pateiktame prašyme nurodė priimti ją dirbti virtuvės darbininkės pareigose 0,5 etato. 2016 m. liepos 20 d. darbo sutartyje nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui ne mažiau LR Vyriausybės nustatyto 0,5 minimalaus darbo užmokesčio bei nustatyta 20 valandų darbo savaitė pagal iš anksto patvirtintą darbo grafiką, taikant suminę darbo laiko apskaitą. DK 147 straipsnio 6 dalis nustato, kad darbuotojų dirbtas darbo laikas žymimas darbdavio patvirtintos formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, dirbto darbo laiko trukmę poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, arba Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Byloje esančiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodyta, kad 2016 m. liepos mėnesį ieškovė išdirbo 5 dienas (arba 28 valandas) per mėnesį, 2016 m. rugpjūčio mėn. išdirbo 8 dienas (arba 48 valandas) per mėnesį. Kitomis darbo dienomis ieškovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra pažymėtos poilsio dienos, kurios pagal DK 143 straipsnio 2 dalis 5 punkto nuostatas į darbo laiką neįeina (LR Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos patvirtinimo“). Nors apeliantė teigia, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo fiksuojamas visas faktiškai ieškovės išdirbtas laikas, tačiau šių savo deklaratyvaus pobūdžio teiginių leistinais įrodymais nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei teigdama apeliacinį skundą nepagrindžia (CPK 12, 178 straipsnis). Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad liepos ir rugpjūčio mėnesius dirbo ne atitinkamai 28 ir 48 valandas, o 118 ir 70 darbo valandų.Pagal DK 141 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta (skundžiamo sprendimo 8, 9 ir 11 punktai), kad ieškovei išmokėtomis sumomis buvo sumokėtas visas jai priklausęs darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė rašymo apsirikimą nurodydamas, kad abu dokumentai (2016 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštis ir kasos išlaidų orderis) yra su ieškovės parašais, nedaro skundžiamo sprendimo neteisėtu ir nepagrįstu. Nors 2016 m. rugpjūčio 17 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 81 dėl išduotų įmonės vadovei J. L. 151,11 Eur apie pinigų gavimą yra tos pačios J. L. parašas, tačiau 2016 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio žiniaraštyje pati ieškovė pasirašė, kad gavo grynais pinigais 115,11 Eur (į šią sumą įeina ir kompensacija už nepanaudotas atostogas). Teisėjų kolegija pažymi, kad į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; V.d. H. v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jai teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisti valstybei iš atsakovės nėra teisinio pagrindo (CPK 96 straipsnio 2 dalis, 99 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.