Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Donato Jačiausko ir nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. B., kaltinta padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš R. K. priteista 700 eurų civilinės ieš­kovės D. B. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 12 d. apie 13.48 val., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), iš atidarytos kasos Nr. 3 pavogė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centrui „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – gry­nuo­sius pinigus – 700 eurų.E. B. buvo kaltinama tuo, kad ji 2017 m. vasario 12 d., apie 13.48 val. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdama bendrai su R. K., nukreipdama pardavėjos dėmesį ir stebėdama aplinką, R. K. iš atidarytos kasos Nr. 3 paėmus pinigus, bendrai pagrobė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ preky­bos centrui „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – grynuosius pinigus – 700 eurų, t. y. buvo kaltinama pa­dariusi nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad remiantis ištirta bylos me­džia­ga galima neabejotinai teigti, kad R. K. padarė jam inkriminuojamą nusi­kals­tamą veiką ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Iš bylos me­džia­gos, ir iš vaizdo įrašo matyti, kad R. K. pavogus pinigus, jis apie tai E. B. neužsiminė, su ja pinigais nesidalino, todėl ji išteisintina, neįrodžius, kad ji dalyvavo pa­da­rant nusikalstamą veiką.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo sky­riaus prokuroras Donatas Jačiauskas prašo 2018 m. vasario 8 d. Kauno apylinkės teismo iš­tei­sinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo E. B. pripažinti kalta ir nuteisti 1 metų laisvės atėmimo bausme. D. B. civilinį ieš­kinį atmesti.Skunde teigiama, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma - žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įro­di­nė­jant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo aptarę nusikalstamos vei­kos detales. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisia­mo­jo posėdžio metu E. B. ir R. K. teigė, jog atsitiktinai susitiko ir ėjo į parduotuvę apsipirkti. Skunde atkreiptas dėmesys, jog jie kartu vaikščiojo po par­duotuvę, abiem atėjus prie kasos, už pirkinius mokėjo būtent E. B., o nu­teis­tasis R. K. prekes krovė į plastikinį maišą. Tai patvirtino liudytojo P. J. parodymai bei byloje esanti vaizdo įrašo medžiaga. Tačiau pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neat­sižvelgė ir nevertino. Nors baudžiamojoje byloje nėra tiesio­gi­nių įrodymų, patvirtinančių R. K. ir E. B. susitarimo pa­grobti pinigus faktą, tačiau nusi­kals­tamos veikos aplinkybės ir nusikalstamą veiką pada­riu­sio as­mens kaltė ne visada nusta­to­ma tiesioginiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog E. B. ginčijantis su kasininke dėl cigarečių ir pastarajai išėjus iš kasos į informacijos skyrių, ji ste­bėjo kasi­nin­kę, o ne tai, ką daro R. K. Tai matyti ir iš filmuotos me­džia­gos. Duo­menų, patvirtinančių, kad kas nors galėjo matyti, kaip R. K. vagia pinigus, nebuvo surinkta.Nors R. K. buvo atsitraukęs nuo kasos, tačiau tik po to kai kasininkė išėjo į informaciją po sukelto konflikto. Iš vaizdo įrašo matyti, kad R. K. prieina arčiau E. B., ištiesia ranką link kasos. E. B. dairosi į šalis, tačiau veidu stovi atsisukusi į R. K., su juo kalba, stebi aplinką, kūnu užstoja R. K. ištiestą link kasos ranką nuo kitų pirkėjų sto­vinčių jai už nugaros. Tuo metu R. K. palinksta link E. B. pro ją įkišą ranką link kasos ir paima pinigus. Po to atsi­trau­kia vienas nuo kito. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog šiuo atveju E. B. veikė kaip padėjėja, stebėjo aplinką, užstojo R. K. kad kiti pirkėjai nepamatytų, kaip jis grobia pinigus. Jei E. B. nebūtų sudariusi palankios situacijos R. K. pagrobti pinigus nepastebėtam, pastarasis nebūtų pagro­bęs pinigų, kadangi prie kasos stovėję asmenys galėjo pastebėti jo neteisėtus veiks­mus ir į tai sureaguoti. Taigi, teismas nepagrįstai byloje esančią vaizdo įrašo medžiagą ver­tino kaip E. B. kaltę paneigiantį įrodymą, nors būtent vaizdo įrašas pagrindžia jos padėjimą pagrobti pinigus.Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nei R. K., nei E. B. negalėjo numatyti aplinkybės, kad kasininkė paliks neuždarytą kasos aparato stalčių. Iš by­los duomenų matyti, kad kasininkė buvo mokinė, dėl neva netinkamų ci­ga­rečių E. B. tyčia sukėlė konfliktą su nepatyrusia pardavėja ir pasinaudoję proga, kad trumpam liko atdara kasa, iš jos R. K. pagrobė pinigus. Įvykusį kon­fliktą patvirtino ir liudytoja D. B., kuri tei­gė, jog kaltinamasis pritarė E. B., kad liudytojai rei­kia nueiti paimti cigarečių. Pastebėtina, jog grįžus kasininkei abu nurimo, nors kasininkė padavė tą patį pakelį.Nors R. K. teigė, jog parduotuvėje atsitiktinai sutiko E. B., pažy­mėtina, jog tai ne pirmas atvejis kai pagrobime dalyvavo E. B.. 2017 m. balan­džio 14 d. Kauno apylinkės teismo E. B. pripažinta kalta iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ pa­sikėsinusi pagrobti prekes. Tuo metu R. K. padėjo jai išnešti prekes. Šios baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos analizuojamai situ­a­cijai. Pirmo­sios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, jog R. K. paro­dy­mų nenuo­sek­lumas ir prieštaringumas byloje esantiems kitiems duomenims yra sąlygotas aki­vaizdaus sie­kimo, jog E. B. išvengtų baudžiamosios atsakomybės už nusi­kal­ti­mą. Teisia­mojo posėdžio metu, R. K. teigė, jog „B. kartu su pardavėja nu­ė­jo prie kitos kasos. Aš ištraukiau ranka iš kasos pinigus. Pinigus paėmiau, kai prie manęs B. nebuvo“. Tačiau šie R. K. parodymai prieštarauja vaizdo įrašo me­džiagai.Teismas įrodymus vertino paviršutiniškai ir vienpusiškai, išimtinę reikšmę suteikiant ne­nuo­sekliems bei prieštaringiems nuteistojo R. K. ir kaltinamosios E. B. parodymams, dėl to teismas padarė nepa­grįstas įrodymų visumos vertinimo iš­vadas.Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltininkų veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta 700 eurų tur­tinė žala. Dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė E. S. buvo pareiškusi 700 eurų ci­vi­li­nį ieškinį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė E. S. pa­tvirtino, kad D. B. bendrovei žalą visiškai atlygino, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ci­vi­linio ieš­kinio atsisako. Liudytoja D. B. nurodė, kad ji turi atgręžtinio reika­lavi­mo teisę, buvo pri­pažinta civiline ieškove dėl patirtos 700 eurų turtinės žalos. Pirmosios ins­­tan­ci­jos teis­mas D. B. civilinį ieškinį patenkino motyvuodamas, jog iš by­los me­džia­gos ma­ty­ti, kad civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškė 700 eurų civilinį ieš­kinį. Nusikalstamais veiks­mais žala tie­siogiai padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne D. B.. Atlyginusi pagal dar­bo santykius įmonėje atsiradusią žalą D. B. tik įgijo tei­sę reikš­ti regresinį ieškinį, kuris baudžiamojoje byloje negali būti nagrinėjamas. Atsi­žvel­giant į tai, pirmosios instancijos teismas D. B. civilinį ieškinį turėjo at­mes­ti, nuro­dy­mas, kad ji savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka.Nuteistojo R. K. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė apeliaciniame skunde prašo paskirtos bausmės dydį sumažinti.Skunde nurodoma, jog R. K. nuo pat pradžių pripažino, kad jis nusi­kals­ta­mą veiką padarė vienas, t. y. neveikė bendrininkų grupėje su E. B., su kuria ne­si­tarė dėl nusikalstamos veikos padarymo, o neteisėtus veiksmus atliko spontaniškai, pasi­nau­dojęs susidariusia situacija, kuomet parduotuvėje “ (duomenys neskelbtini)“ pardavėja paliko atvirą kasos stal­čių. R. K. sutinka su teismo išvadomis dėl E. B. ištei­si­ni­mo, pripažįsta teismo išvadas dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.Skunde taip pat nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad teismas E. B. išteisino, yra pagrindas teigti, kad nuteistasis R. K. nuo pat pradžių kaltę pripažino vi­siš­kai, nuoširdžiai gailėjosi. Tik todėl, kad nuteistasis R. K. buvo kaltinamas veikęs bendrai su E. B., jis teisme pagal pareikštą kaltinimą savo kaltę pripažino iš dalies, kas neleido jam pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuostata. Kadangi R. K. ne­pri­pažino bendrai veikęs su E. B., savo kaltės nepripažino ir E. B., todėl bylos nagrinėjimas atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą buvo negalimas. Ka­­dangi teis­mas negrąžino bylos prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neati­tin­kan­čio kal­ti­namojo akto, esminiai buvo pažeistas baudžiamasis procesas, užtikri­nan­tis kal­ti­na­mo­jo teisę į gynybą. Gindamasis nuo nepagrįsto kaltinamojo akto, nuteis­ta­sis nega­lė­jo tinkamai realizuoti savo teisės pasinaudoti BK 64¹ straipsnio nuosta­tomis.Teismas nevertino nuteistojo R. K. kaltę leng­vi­nan­čių aplinkybių, nors nuos­prendžio motyvuose nurodo, kad į šias aplinkybes skiriant baus­mę atsižvelgta. Teismui E. B. išteisinus, atsirado R. K. atsa­ko­mybę švelninanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei pašalinta viena jo atsakomybę sun­kinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Tačiau teismas paskyrė kaltintojo prašytą bausmę, kas reiškia, kad teismas bylos nagrinėjimo metu neužtikrinęs nuteistojo teisės į gynybą, skirdamas bausmę nesivadovavo tei­singumo ir protingumo principais ir prokuroro prašomos bausmės dydžio nesumažino. Teismas turėjo pagrindą R. K. paskirti mažesnę bausmę ir kitu pagrindu. Jei teismas būtų užtikrinęs BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkančio kaltinamojo akto surašymą, dėl ko būtų kitokia kaltinimo apimtis, t. y. nebūtų inkriminuota bendra nusi­kals­tama veika su E. B., kas reiškia, kad R. K. nuo bylos nagrinėjime pradžios nebūtų buvusi kliūtis pilnai pripažinti kaltės, prašyti teismo bylą nagrinėti at­lie­kant sutrumpintą įrodymų tyrimą ir tuo pagrindu tikėtis vienu trečdaliu mažesnės bausmės. Kadangi dėl aukščiau nurodytos priežasties teismas negalėjo atlikti sutrumpinto įrodymų ty­ri­mo ir neturėjo pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio, tačiau atsi­žvelg­da­mas į aukščiau nu­ro­dytas aplinkybes, teismas turėjo pagrindą vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir pro­tin­gumo ir sąžiningumo principais, ir paskirti atitinkamai trečdaliu mažesnę bausmę. Advokatės teigimu, yra pagrindas R. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atidėti, kadangi būdamas laisvas jis turėtų galimybę atlyginti priteistą civilinį ieškinį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras pritarė prokuroro apelia­ci­nia­me skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė prokuroro apeliacinį skun­dą tenkinti, nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti. Išteisintoji E. B. ir jos gy­nė­ja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. K. ir jo gynėja prašė tenkinti gynėjos apeliacinį skundą.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Do­nato Jačiausko apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apelia­ci­niuo­se skunduose yra keliamas E. B. kaltės klausimas, ginčijamas atliktas įrodymų ver­tinimas, taip pat R. K. paskirtos bausmės dydis. Taigi būtent šiais klausimais ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, – teis­mas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos ap­linkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Be kita ko, šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pa­teiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas kon­krečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įro­di­nėjimo dalyką su­darančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas pri­valo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą spren­di­mą. Apeliacinės ins­tancijos teismas, įvertinęs apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą bylos medžiagą, sutinka su Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. nuos­prendyje padaryta išvada, kad neįrodyta, jog E. B. dalyvavo padarant nusi­kals­ta­mą veiką. Apy­gar­dos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra padaryta įrodymų ver­tinimo taisyklių pažeidimų. Vien ta aplinkybė, kad prokuroras nesutinka bei nepritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, savaime nereiškia, jog buvo padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimai.Prokuroras savo skunde teigia, jog bylos medžiaga ir būtent vaizdo įrašas patvirtina, jog E. B. su R. K. buvo susitarę daryti nusikalstamą veiką. Atmesdama šiuos skun­do argumentas apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių įro­dymų, kurie patvirtintų, kad išteisintoji E. B. dalyvavo bendrininkų grupėje su nu­teis­tuoju R. K. pavagiant pinigus iš parduotuvės kasos. Apeliacinio skundo argu­men­tai, kad E. B. stebėjo aplinką, užstojo R. K. nuo kitų parduotuvės lan­ky­tojų, nesant kitų įrodymų, yra tik prielaidų pobūdžio, o jomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Iš vaizdo medžiagos matyti, kad kasininkei nuėjus atnešti cigarečių, E. B. liko stovėti savo vietoje ir žiūrėjo ta kryptimi, į kurią, nuėjo kasininkė. Remiantis vien šia vaizdo medžiaga, teismas neturi pakankamo pagrindo daryti išvadai, kad būtent taip ištei­sintoji stebėjo aplinką ir padėjo R. K. daryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad E. B. tyčia sukėlė konfliktinę situaciją rei­kalaudama konkrečios rūšies cigarečių. Iš vaizdo medžiagos matyti, kad kasininkė, palikdama savo darbo vietą, nukėlė stendą su loterijos bilietais ir tik per neapdairumą paliko atidarytą pi­ni­gų stalčių. Nei E. B., nei R. K. iš anksto negalėjo žinoti, kad, visų pir­ma – kasininkė paliks savo darbo vietą, o antra – paliks atvirą pinigų stalčių. Būtent dėl to, ape­liacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog asmenys nepadarė nusikalstamos veikos kaip bendrininkai ir iš anksto susitarę. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog R. K. parodymai prieštarauja byloje pateiktai vaizdo medžiagai. Atmesdamas šiuos skundo argumentus teismas pažymi, jog tiek iki­teisminio tyrimo metu, tiek apklaustas teisme R. K. nuosekliai teigė, jog nuėjus kasininkei, jam ekspromtu kilo mintis pavogti kasoje buvusius pinigus. Vaizdo įrašas būtent ir patvirtina šias R. K. nurodytas aplinkybes – iš vaizdo įrašo matyti, jog kasininkei nuėjus nuo kasos aparato, prieina R. K. ir paima kasoje buvusius pinigus. Taigi, priešingai nei teigiama prokuroro skunde, R. K. parodymuose apie esmines įvy­kio aplinkybes buvo pakankamai nuoseklus viso proceso metu.Prokuroro skundo argumentas, kad E. B. jau ir anksčiau yra dariusi nusikalstamas veikas su R. K., niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju ji padėjo R. K. daryti nusikalstamą veiką. Ankstesni išteisintosios veiksmai neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant jos kaltės klausimą dėl konkrečiu nagrinėjamu atveju padarytos nusikalstamos veikos, todėl šie prokuroro skundo argumentai atmetami kaip nepa­grįsti. Prokuroro teigimu, nusikalstamais veiks­mais žala tie­siogiai padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne D. B.. Atlyginusi pagal dar­bo santykius įmonėje atsiradusią žalą, D. B. įgijo tei­sę reikš­ti regresinį ieškinį, kuris baudžiamojoje byloje negali būti nagrinėjamas, todėl pir­mo­sios instancijos teismas jos civilinį ieškinį turėjo atmesti. Atsakydamas į šiuos skundo ar­gu­men­tus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nu­sikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pa­reikšti įtariamajam ar kaltinamajam, ar už jų veikas materialiai atsakingiems asme­nims civilinį ieš­kinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį civi­li­niu ieškovu pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja at­ly­gin­ti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar netur­tinę žalą. Šių BPK normų turinys suponuoja išvadą, kad ieškininiai reikalavimai baudžiamojoje byloje gali būti pareikšti tik kaltininkui ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims dėl nusikalstama veika padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. ba­landžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-696/2018).Nagrinėjamoje byloje R. K. veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta 700 eurų tur­tinė žala. Dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė E. S. buvo pareiškusi 700 eurų ci­vi­li­nį ieš­ki­nį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė pa­tvirtino, kad D. B. bendrovei žalą atlygino, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ci­vi­linio ieš­kinio atsisakė. D. B. pir­mos instancijos teismo buvo pri­pažinta civiline ieškove dėl patirtos 700 eurų turtinės žalos. Pir­mo­sios instan­ci­jos teis­mas D. B. civilinį ieškinį patenkino. Atkreiptinas dėmesys, jog nors byloje ir pasikeitė civilinis ieškovas, tačiau nėra pagrindo daryti išvadą, kad žala nebuvo padaryta, arba, kad ji padaryta ne nuteistojo R. K. nusikalstamais veiks­mais. Be to, R. K. civilinio ieškinio neginčija, jau pradėjo dalimis jį apmokėti D. B.. Šiomis aplinkybėmis vadovaujantis tiek BPK 109 straipsnio nuostatomis, tiek teisingumo, protingumo ir proceso ekonomiškumo principais, nėra jokio pagrindo atmesti civilinį ieškinį, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Dėl nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinio skundo

Nuteistasis savo kaltės neginčija, nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių mo­ty­vų dėl įrodymų vertinimo ar nusikalstamų veikų kvalifikavimo, prašo sumažinti paskirtos baus­mės dydį. Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas R. K. kaltu, rėmėsi įstatymo nus­ta­tyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pa­tik­rin­tais duo­menimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, juos išanalizavo ir įver­tino, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, tačiau nepagrįstai nuteistajam netaikė BK 75 straipsnio nuostatų, todėl nuosprendis keičiamas (BPK 326 str. 2 d. 2 p.).Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017-10-05) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems me­tams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vie­ną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti pas­kirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Baus­mės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pa­siek­ti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su pa­da­ry­ta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo po­bū­dis, laipsnis, nuteistojo asmenybės tei­gia­mos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir vi­suo­menėje, polinkiai, nusikalstamos veikos pa­darymo priežastys, elgesys po nusikalstamos vei­kos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta pa­da­rytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus su­lai­ky­tas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė da­ry­ti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus už­tikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nesvarstė galimybės R. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad R. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 12 kartų ir kad kalti­na­mą­jį priversti laikytis įstatymų ir nenusikalsti, kitų bausmės rūšių, kaip tik terminuoto laisvės atėmimo, jau nebe­pakanka. Taigi esminis pirmosios ins­tan­cijos teismo argumentas, nulėmęs sprendimą netai­kyti nuteistajam R. K. BK 75 straipsnio nuostatų, yra jo buvę teistumai.Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje buvę teistumai vertinami kaip viena iš kaltininko as­me­nybę apibūdinančių aplinkybių, kuri visų kitų jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių kontekste neturi išskirtinės reikšmės (kasacinė nutartis Nr. 2K-256-976/2016). Nagrinėjamoje byloje pir­mo­sios instancijos teismas nuteistojo R. K. teistumui suteikė dominuojančią reikš­mę ir jokių kitų aplinkybių nepagrįstai nevertino kaip apibūdinančių nuteistojo galimybes pasiekti bausmės tikslus be realaus jos atlikimo.Nors R. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, yra teisiamas 13 kartą, tačiau nagrinėjamu atveju galėjo pagrįstai tikėtis, kad byla galėjo būti išnagrinėta sutrumpinto pro­ceso tvarka, turėjo pagrįstų vilčių tikėtis švelnesnės bausmės, buvo prašoma bylą perduoti teis­mui tik dėl vieno R. K. veiksmų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, baigia­mosios kalbose nuteistasis nurodė, kad tuo metu kai padarė nusikalstamą veiką, vartojo daug alkoholinių gėrimų, šiuo metu pripažįsta suklydęs, jau 4 savaites nevartoja alkoholio, pradėjo reabi­litaciją, yra registruotas darbo biržoje (3 t., b. l. 53), nurodo, kad dirba seniūnijos maisto banke, pradėjo atlyginti žalą (3 t., b. l. 56–59) . R. K. taip pat pateikė doku­men­tus iš kurių matyti, kad jo motina sunkiai serga, jai nustatytas neįgalumas (3 t., b. l. 50, 55). Iš to, kas aptarta aukščiau, akivaizdu, kad R. K. kardinaliai keičiasi, pareigingai atlieka savo darbą, nori būti visavertis vi­suomenės narys. Pažymėtina ir tai, kad nuo 2017 m. vasario 12 d., t. y. palyginti ilgą laiką daugiau jokių nu­si­kalstamų veikų nuteistasis nepadarė, kas taip pat leidžia manyti, kad jis pakeitė gyvenimo būdą. BK 75 straipsnio nuostatos neužkerta kelio taikyti jas ir teistam as­me­niui. Ir teismų praktika patvirtina, kad netgi neišnykęs teistumas, esant pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atli­kimo, nėra kliūtis atidėti baus­mės vykdymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-256-976/2016, Nr. 2K-256-976/2016).Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvados, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, dėl to šis teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinkamai keistinas, atidedant nuteistajam R. K. šio teismo pas­kir­tos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pobūdį, skiriant bau­džiamojo poveikio priemones, kurios padėtų įgyvendinti bausmės paskirtį ir turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui – pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje; per visą bausmės vyk­dymo atidėjimo lai­ko­tar­pį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteis­tojo prie­žiūrą vykdančios ins­ti­tu­cijos leidimo; per visą bausmės vykdymo atidė­ji­mo laikotarpį nevar­toti psi­chi­ką veikiančių medžiagų; per šešis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Donato Jačiausko apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skun­dą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. nuosprendį pakeisti.

R. K., pripažintam kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuteistam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pritaikyti BK 75 straipsnį 1 dalį ir bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. K. paskirti įpareigojimus: 1) pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje; 2) per visą bausmės vykdymo atidėjimo lai­ko­tar­pį neiš­vyk­ti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios ins­ti­tu­cijos leidimo; 3) per visą bausmės vykdymo atidė­ji­mo laikotarpį nevartoti psi­chi­ką veikiančių medžiagų; 4) per šešis mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.