Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus,

gynėjams advokatams Raimundui Kurkliečiui, Justinui Stauskui, Reginai Butnevičienei, Justinai Murauskaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. R. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., G. M. ir R. Z. buvo išteisinti iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. K., G. M. ir R. Z. buvo kaltinami tuo, kad 2009 m. balandžio 19 d., apie 2.20 val., kavinėje „(duomenys neskelbtini “, esančioje Utenoje, (duomenys neskelbtini), sudavė R. R. rankomis ir kojomis keletą smūgių į veidą bei kojas, o jam išėjus į lauką pasivijo jį ir sudavė keletą smūgių į įvairias kūno vietas, taip padarė R. R. kraujosruvas akių vokuose, kairės akies apatinio voko ir dešinės akies viršutinio voko muštines žaizdeles, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį bei apeliacinį skundą, o taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir dėl G. M., R. Z. ir A. K. pareikšto kaltinimo priėmė iš esmės pagrįstą nuosprendį, t.y. pagrįstai juos išteisino. Tiesa, kolegijos nuomone, apylinkės teismas padarė neteisingas išvadas nurodydamas išteisinimo pagrindą (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) bei dėl to netinkamai išsprendęs civilinio ieškinio klausimą, todėl ši skundžiamo teismo nuosprendžio dalis keičiama (BPK 328 str. 3 ir 4 p.).

Pagal BPK 20 str. 1, 2 ir 5 d. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2009-04-19 apie 2.30 val. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ tarp kavinės apsaugos darbuotojų G. M., R. Z. bei A. K. ir lankytojo R. R. kilo konfliktas, kurio metu buvo vartotas smurtas. Šių aplinkybių neginčija nei patys išteisintieji apsaugos darbuotojai, nei apeliacinį skundą padavęs R. R.. Tačiau nukentėjusysis R. R. ginčija nusikalstamos veikos įrodymų vertinimą, nusikalstamos veikos kvalifikavimą bei tvirtina, jog byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti G. M., R. Z. ir A. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. G 100/10(08) matyti, kad R. R. galimai 2009-04-19 buvo padaryti tokie sužalojimai – kraujosruvos akių vokuose, kairės akies apatinio voko ir dešinės akies viršutinio voko muštines žaizdeles, kas buvo kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (5 b. l.). Šia specialisto išvada nėra pagrindo abejoti, dėl ko laikoma nustatyta, jog R. R. 2009-04-19 patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra patikimų, neabejotinų ir neginčijamų duomenų konstatuoti, kad būtent G. M., R. Z. bei A. K. yra dėl to kalti, todėl turi būti nubausti pagal BK 140 str. 1 d.

Išteisintieji G. M., R. Z. bei A. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teisme atliekant papildomą įrodymų tyrimą davė nuoseklius paaiškinimus, kad jie įvykio metu tik stengėsi R. R. išstumti laiptais žemyn iš kavinės, kuomet nukentėjusysis smūgiavo G. M. ir sulaužė jam nosį. Išteisintieji taip pat nuosekliai tvirtino, jog tyčia nukentėjusiojo nemušė nei pastato viduje, nei lauke, į lauką išėjo tik tuo metu, kai atvažiavo policijos pareigūnai, o R. R. išėjęs į lauką buvo sumuštas nepažįstamo asmens, po ko pargriuvo ant žemės. Be to, išteisintieji R. Z. ir A. K. taip pat nurodė ir tai, kad įvykio metu į lauką išėjęs R. R. V. Ž. smogė į galvą (3t., 64 – 66 b. l.). Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad Utenos apskrities rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl G. M. 2009-04-19 apie 2.30 val. kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo (nosies kaulų lūžimo), ir Utenos rajono apylinkės teismas 2011-08-29 nuosprendžiu R. R. pripažino padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., tačiau pritaikęs BK 38 str., atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius bei baudžiamąją bylą nutraukė. Šiuo Utenos apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią ir yra vienas iš įrodymų, nustatyta, kad R. R. 2009-04-19 apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), Utenoje, kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, viešoje vietoje, kilus konfliktui su kavinės apsaugos darbuotojais dėl antspaudo uždėjimo ant rankos, dėl mažareikšmės dingsties tyčia smogė kumščiu į veidą kavinės apsaugos darbuotojui G. M. ir dėl nosies kaulų lūžimo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. M. sveikatą, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ranka smūgiavo apsaugos darbuotojui R. Z., tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Šiame procese G. M., R. Z. bei A. K. iš esmės analogiškai kartojo, kad įvykio metu prieš R. R. jokio smurto jie nevartojo ir jo nemušė, o taip pat matė, kaip lauke jį sumušė nepažįstami asmenys (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011, 1 t., 16-17, 30-31,44, 45, 54, 60, 63, b. l). Anot jų, jie konfliktuojantį ir agresyviai besielgiantį nukentėjusįjį tik stūmė laiptais žemyn iš kavinės salės ir bandė apsiginti nuo šio suduodamų smūgių. Be to išteisintieji taip pat nuosekliai aiškino, jog į lauką išėjo tik tuomet, kai R. R. jau buvo sumuštas ir atvyko policijos pareigūnai.

Išteisintųjų parodymus, ką pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, patvirtina ir liudytojo V. Ž. parodymai, kad įvykio metu visiškai girtą R. R. jis sutiko lauke prie kavinės, kur pastarasis sudavė jam smūgį į veidą. Po ko R. R. sumušė iš mašinų aikštelės pusės atbėgę žmonės. Liudytojas taip pat tvirtino ir tai, kad kavinės apsaugos darbuotojai G. M., R. Z. bei A. K. R. R. lauke nemušė, o į lauką išėjo tik tuomet, kai išsiskirstė žmonės (88 b. l.). Be to, tokie liudytojo V. Ž. parodymai yra užfiksuoti ir Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-455/2011, kur V. Ž. nurodė, jog įvykio metu R. R. lauke prie kavinės buvo visiškai girtas, tačiau iš kavinės išėjo be jokių sužalojimų. Taip pat liudytojas tvirtino ir tai, kad R. R. jam sudavė smūgį į veidą, o po to atbėgo iš matymo jam pažįstami asmenys ir sumušė R. R.. Apsaugos darbuotojai R. R. lauke nemušė, o po muštynių atbėgęs R. R. brolis apkaltino jį sumušus R. R. (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011 1 t., 173-174 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti šio liudytojo parodymais, nes jis nėra suinteresuotas bylos baigtimi, juo labiau kad byloje nėra iš esmės jokių duomenų, objektyviai paneigiančių šio liudytojo parodymus. Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad V. Ž. ne tik yra pažįstamas su išteisintaisiais, tačiau palaiko ir draugiškus santykius su R. R.. Jis ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog su R. R. niekada nesipyko, sutarė, įvykio metu nebuvo girtas, todėl įvykio aplinkybes gerai įsiminė. Liudytojas S. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog atvežė V. Ž. prie kavinės, kur stovėjo vyriškis. Su pastaruoju vyriškiu V. Ž. norėjo lyg apsikabinti, tačiau tas vyriškis mostelėjo, po ko ir kitas ten stovėjęs vyriškis mostelėjo. Veždamas V. Ž. namo matė jo veide kraujosruvą, o pats V. Ž. jam sakė, kad gavo nuo draugo (98 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos O. G. parodymai taip pat iš dalies patvirtina išteisintųjų bei V. Ž. ir S. V. parodymus. Ši liudytoja nurodė, kad įvykio metu tarp į kavinę atvykusių asmenų ir apsaugos darbuotojų kilo konfliktas, kurio metu R. R. smogė G. M., o vėliau matė liudytoją V. Ž., kurį atpažino kaip dažną kavinės lankytoją, sumušta akimi (87 b. l.). Be to, tokie liudytojos O. G. parodymai yra užfiksuoti ir jau minėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-8-455/2011 medžiagoje (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011, 1 t., 58 b. l.).

Taigi, iš pirmiau išdėstytų duomenų matyti, jog išteisintųjų G. M., R. Z. bei A. K. duotus parodymus patvirtina liudytojų V. Ž., S. V. bei O. G. parodymai, kas leidžia šias parodymais vadovautis kaip pagrįstais ir nuosekliais.

Tokią išvadą taip pat patvirtina ir byloje esantis įvykio vaizdo įrašas. Iš jo matyti, kad įvykio metu konfliktas ir susistumdymas tarp apsaugos darbuotojų ir atėjusių lankytojų (R. R. kompanijos) iš pradžių įvyksta prie pat įėjimo į salę. Tai patvirtina išteisintųjų išdėstytus parodymus, jog konfliktas su R. kilo ties įėjimu į salę. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad įvykio metu R. R. ir kiti su juo atėję asmenys buvo bandomi stumti laiptais žemyn. Užfiksuota, kad apsaugos darbuotojams nustūmus lankytojus iki žemiau esančios laiptų aikštelės, R. R. bando pakilti atgal ir norėjo suduoti vienam iš apsaugos darbuotojų, o šie stengiasi apsiginti ir neleisti lipti laiptais aukštyn. Šiuo metu taip pat matyti, jog vienam iš apsaugos darbuotojų yra suduodamas smūgis, po kurio jis trumpam palieka įvykio vietą. Tai patvirtina G. M. parodymus, kad tuo metu, kai vyko konfliktas ant laiptų, jam R. R. sudavė smūgį į veidą, dėl ko jam lūžo nosis ir dėl ko jis, palikęs įvykio vietą, ėjo apsiprausti. Šis vaizdo įrašas taip pat patvirtina ir tai, kad apsaugos darbuotojai paskui lankytojus neišbėga į lauką iš karto, ir pro J. S. bei V. R. neprasibrauna bėgdami paskui R. R. ar jį persekiodami. Matyti, kad apsaugos darbuotojai tik po kurio laiko, J. S. ir V. R. jau išėjus, nulipa į kavinės pirmame aukšte esantį holą. Pažymėtina tai, kad patys apsaugos darbuotojai neneigė įvykio metu bandę apsisaugoti agresyvaus R. R. smūgių atstumdami jį kojomis, tačiau ši aplinkybė, kurią nurodo apeliantas skunde bei kuri matyti iš vaizdo įrašo, taip pat negali būti pagrindu konstatuoti išteisintųjų kaltę padarius R. R. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. kraujosruvų akių vokuose, kairės akies apatinio voko ir dešinės akies viršutinio voko muštinių žaizdelių padarymą, juo labiau kad liudytojas V. Ž., kaip jau minėta pirmiau, nurodė, kad lauke prie kavinės R. R. sutiko visiškai sveiką ir be jokių smurto žymių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, jog apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nukentėjusiojo R. R. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir padarė išvadą, kad šie parodymai negali būti įrodymu, patvirtinančiu, jog G. M., R. Z. bei A. K. padarė jiems inkriminuotą nusikaltimą. Kaip pagrįstai nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, R. R. įvairiuose šio įvykio tyrimo etapuose yra davęs skirtingus parodymus. Jis medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Nr. (duomenys neskelbtini), tuojau po įvykio savo pareiškime policijai nurodė, kad apsaugos darbuotojai sudavė jam į veidą ir jis nukrito nuo laiptų, po to išėjo su draugais į lauką, kur jį užpuolė iš matymo pažįstamas vardu V., kuris su draugais ėmė jį mušti. Prašė išsiaiškinti jį sumušusius asmenis. Šie nukentėjusiojo parodymai visiškai skiriasi nuo duotų šioje byloje bei Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-455/2011 (1 t., 111-117 b. l.). Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. R. tvirtino, jog įvykus konfliktui kavinėje jam R. Z. trenkė ir prakirto antakį, po ko jis bandė suduoti smūgius pastarajam ir atėjusiam G. M. (66-67 b. l.). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis, priešingai nei anksčiau, parodė, jog iki jų kompanijos išstūmimo smūgių jis niekam smūgių nesudavė, tik stumdėsi, ir tik lauke, gindamasis, kažkam sudavė smūgį. Taigi, iš karto po įvykio R. R. nežinojo kas jį mušė lauke ir prašė tuos asmenis nustatyti, o praėjus kuriam laikui po įvykio kaip jį mušusius asmenis jau įvardija išteisintuosius ir nurodo šių asmenų neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. Toks nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas neleidžia daryti išvados, kad šie parodymai yra pagrįsti ir jais galima besąlygiškai vadovautis. Apelianto pateiktame skunde nurodytas argumentas, jog tokius jo parodymų pasikeitimus lėmė tai, kad jis iš pradžių nežinojo apsaugos darbuotojų anketinių duomenų, apeliacinės instancijos teismo yra atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi asmenų anketinių duomenų nežinojimas neužkerta kelio juos įvardinti kaip kavinės apsaugos darbuotojus.

Taip pat atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, kad jo girtumas neturėjo jokios įtakos nagrinėjant šią bylą. Priešingai, pakankamai stiprus jo girtumas (jam po įvykio nustatytas 2,25 promilės alkoholio) leidžia teigti, kad apeliantas nepilnai suvokė situaciją, aplinką ir savo veiksmus, kas taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo parodymų. Iš Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-8-455/2011 medžiagos matyti, jog nukentėjusysis R. R. buvo nurodęs, kad įvykio metu apsaugos darbuotojai lauke neva jį ne tik mušė rankomis, tačiau ir, pargriuvusį ant žemės, spardė kojomis į įvairias kūno vietas (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla, 1 t., 111-112 b. l.). Tuo tarpu, kaip matyti iš pirmiau nurodytos specialisto išvados, R. R. kitose kūno vietose išskyrus veidą, jokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Tai taip pat leidžia jo duotus parodymus vertinti kritiškai kaip prieštaringus, juo labiau kad dėl patirtų sužalojimų kvalifikavimo R. R. į medicinos specialistus kreipėsi tik 2010-03-19, t. y. praėjus beveik metams po įvykio (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla, 1 t., 74 b. l.). Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog R. R. tuojau po įvykio atlygino G. M. šio įvykio metu padarytą žalą (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011,1 t., 79 b. l.). Pabrėžtina, kad Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla buvo nutraukta R. R. ir G. M. susitaikius. Tai net tik patvirtina, jog pats R. R. pripažino įvykio metu atlikęs neteisėtus smurtinius veiksmus bei netinkamai elgęsis, tačiau rodo ir jo pozicijos nenuoseklumą.

Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo pozicija dėl liudytojų J. S., J. B., V. R. ir E. B. parodymų vertinimo. Matyti, kad pagal šiuos liudytojus, ant laiptų R. Z. trenkė R. R. į veidą ir prakirto dešinį antakį, o paskui lauke visi trys apsaugos darbuotojai dar mušė R. R., suduodami jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Tačiau, atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei į tai, jog šie liudytojai iš tiesų yra tiesiogiai susiję su R. R. giminystės bei draugystės ryšiais, jų parodymus pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino kritiškai ir jų nepripažino įrodymu, leidžiančiu konstatuoti A. K., G. M. ir R. Z. kaltę padarius BK 140 str. numatytą nusikalstamą veiką. Iš bylos matyti, kad tokia išvada, nes be to šių liudytojų parodymai nėra visiškai nuoseklūs. Liudytojai V. R. ir E. B., kaip ir pats nukentėjusysis R. R. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog įvykio metu R. R. išėjus į lauką ir sutikus pažįstamą V., pastarasis, apsauginiams sušukus jį laikyti, nutempė R. R. ir laikė jį kol atbėgę apsauginiai mušė (3 t., 66-67, 68, 69-70 b. l.). Liudytoja J. S. apeliacinės instancijos teismui parodė, jog pirmiausia lauke R. R. mušė apsauginiai trise, o tik vėliau atsirado ketvirtas asmuo, kuris taip pat prisidėjo ir kartu mušė nukentėjusįjį. Be to, ši liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ketvirtąjį lauke buvusį ir R. R. mušusį asmenį nurodė tik pagarsinus jos Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje esančius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011, 1 t., 59 b. l.). matyti, kad ji iš pradžių nurodė, kad negali įvardinti asmenų, įvykio metu mušusių R. R., nors toliau parodymuose tvirtina, jog nukentėjusįjį mušė apsauginiai (3 t., 68 b. l.). Liudytojos E. B. parodymai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat prieštarauja kitiems parodymams. Ši liudytoja parodė, kad V. R. įvykio metu ne tik buvo išbėgęs į lauką tuomet, kai buvo mušamas R. R., tačiau ir bandė R. R. mušusius asmenis atitraukti (68-69 b. l.). Tačiau to nepatvirtino pats V. R.. Pagal jį, vykstant muštynėms jis buvo lauke maždaug 10 – 15 m atstumu nuo muštynių vietos ir kvietė policijos pareigūnus (3 t., 69 – 70 b.l.). Atkeiptinas dėmesys, kad ši liudytoja anksčiau išvis nenurodė, kad R. R. įvykio metu būtų buvęs sužalotas kavinės patalpose (Utenos rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-8-455/2011, 1 t., 64 b. l.).

V. R. ir J. S. parodymai visiškai neatitinka vaizdo įrašo. Jie abu teigė, kad vydamiesi R. R. apsaugos darbuotojai į lauką išbėgo prabėgdami pro juos dar laiptinėje. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, vaizdo įrašas patvirtina, kad V. R. ir J. S. išeina iš kavinės ramiai, R. R. tuomet jau buvo išėjęs. Pro juos apsaugos darbuotojai nebėga, o išeina į holą tik po geroko laiko tarpo. Vaizdo įrašo duomenims prieštarauja ir liudytojų parodymai dėl V. R. įvykio metu naudoto mobiliojo telefono, o būtent - matyti, jog V. R. iš kavinės išeina naudodamasis mobiliojo ryšio telefonu, kuris anot jo paties bei J. S. dar laiptinėje susistumdymo metu buvo jam išmuštas iš rankų, iškrito ir neveikė, nes buvo be maitinimo elemento.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, kad būtent A. K., G. M. ir R. Z. įvykio metu R. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismas kaip visiškai nesuprantamą atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog nagrinėjamu atveju baudžiamasis procesas turėjo vykti pagal BK 284 str. nuostatas. Iš byloje esančių ikiteisminio tyrimo pareigūno 2009-05-12 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokurorės 2010-05-07 nutarimo atmesti R. R. prašymą bei medžiagoje atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančios ikiteisminio tyrimo teisėjos 2011-08-24 nutarties, kuria atmestas R. R. skundas, klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 284 str. R. R. iniciatyva jau yra baigtas, dėl to yra priimti įsiteisėję sprendimai, kuriais konstatuota, kad A. K., G. M. ir R. Z. veiksmuose yra tik galimai BK 140 str. numatyto nusikaltimo požymiai, dėl ko ikiteisminis tyrimas nėra atliekamas, o nukentėję asmenys gali kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Taip pat kaip visiškai nepagrįstas atmetamas ir apelianto teiginys, jog Utenos rajono apylinkės prokuratūros 2010 m. gegužės 7 d. nutarime buvo konstatuota, jog įvykio metu viešoje vietoje jį sumušė A. K., G. M., R. Z. ir V. Ž., nes asmens kaltės klausimą dėl konkrečios nusikalstamos veikos priima tik teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Vien tai, kad R. R. netenkina priimtas sprendimas, neleidžia konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, juo labiau kad to nepatvirtina jokie baudžiamosios bylos duomenys, o ir pats apeliantas bei jo atstovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikę prašymų nušalinti teisėją šiuo pagrindu.

Tačiau, kaip jau minėta pirmiau, pirmos instancijos teismas nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą. Iš nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas išteisino A. K., G. M. ir R. Z. pripažinęs, kad jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., požymių. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. R. įvykio metu buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, matyti, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad būtent išteisintieji R. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi šioje baudžiamoje neįrodytas pats nusikaltimo subjektas, t. y. asmuo ar asmenys, R. R. padarę nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to nuosprendis yra keičiamas BPK 328 str. 3 p. pagrindu patikslinant, jog byloje neįrodyta, kad A. K., G. M. ir R. Z. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Kadangi keičiamas išteisinimo pagrindas, skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl juo išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.). Pagal BPK 115 str. 3 d. 1 p., neįrodžius kaltininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką civilinis ieškinys atmetamas. Toks pirmos instancijos teismo nuosprendžio pakeitimas nekeičia paties išteisinamojo nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teismas

NUTARĖ:

Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad A. K., G. M., R. Z. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

R. R. 12000 litų civilinį ieškinį atmesti.