Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės mažosios bendrijos „Ekoversa“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Ekoversa“ ieškinį atsakovui J. M. dėl netesybų sumažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, tai, kad šalių atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl netesybų sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų

10. CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Pastebėtina, kad tokio pobūdžio rašytiniu įrodymu (duomenimis apie 2024 m. sausio 8 d. ieškovės vadovo skelbtą darbuotojų paiešką) atsakovas byloje rėmėsi ir pirmosios instancijos teisme. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės teigia, kad ieškovė ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo intensyviai ieško naujų darbuotojų. Atsižvelgdama į ginčo pobūdį (darbo byla), į tai, kad teikiami įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamais klausimais, įvertinusi tai, jog atsakovo pateiktų naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo, siekiant teisingai įvertinti byloje reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija pateiktus rašytinius įrodymus priima ir prideda prie bylos (CPK 314 straipsniai).

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Dėl apeliacinio skundo argumentų

17. DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

18. Nagrinėjamu atveju šalių darbo santykiai pasibaigę. Apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė su darbuotoju (atsakovu) nebuvo tinkamai atsiskaičiusi. Nustatyta, kad ieškovės atstovas 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad nėra atsakovo J. M., kaip darbuotojo, kaltės dėl uždelsimo su juo atsiskaityti darbo santykiams pasibaigus. Apeliacine tvarka taip pat nekilo ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog šiuo atveju dėl uždelsto atsiskaitymo nėra darbuotojo (atsakovo) kaltės. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai įvertino, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostata.

19. Apeliantė savo poziciją, kad sprendimas dėl įstatyme numatyto dydžio netesybų priteisimo pažeistų darbo teisės ir proporcingumo principus, taip pat poziciją dėl galimybės mažinti atsakovui priteistinų netesybų dydį grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais. Tačiau apeliantės akcentuojami kasacinio teismo išaiškinimai buvo suformuoti dėl 2002 m. DK, galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuri iš esmės skiriasi nuo DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos taikymo. Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymima, kad anksčiau galiojusioje teisės normoje maksimalus laikotarpis, už kurį priteistinos netesybos, nebuvo ribojamas, ir ji iš esmės skiriasi nuo galiojančios DK 147 straipsnio 2 dalies normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 20 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 ir 56 punktai). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija vertina, kad apeliantės akcentuojami ankstesni kasacinio teismo išaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra aktualūs.

20. Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs tai, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus ir skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Toks imperatyvus minėtos teisės normos pobūdis ir jos aiškinimas leidžia įgyvendinti ir pagrindinius darbo teisiniams santykiams taikomus teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnio 1 dalis). Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 17–20 punktai, 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 47 punktas).

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad suformuluoti išaiškinimai dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo suponuoja išvadą, kad ši imperatyvi teisės norma negali būti aiškinama plačiai, t. y. netesybų dydis gali būti mažinamas tik pačioje teisės normoje įtvirtintais pagrindais, kitos netesybų mažinimo prielaidos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 52 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad aplinkybės dėl netesybų dydžio, ekonominė padėtis, darbdavio nepiktnaudžiavimas nėra pagrindas plačiai aiškinti minėtą teisės normą ir spręsti dėl joje nustatytos sankcijos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 20 punktas).

22. Atsižvelgiant į nurodytą DK 147 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, vien apeliantės argumentai dėl sunkios įmonės finansinės padėties nesudaro pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimą sumažinti atsakovui minėtos nuostatos pagrindu apskaičiuotinų netesybų dydį. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliante, kad netesybų suma ieškovei, kaip juridiniam asmeniui, yra aiškiai per didelė. Byloje ieškovės MB „Ekoversa“ pateikti 2023 m. lapkričio 14 d. sudaryto 2023 m. III pusmečio preliminaraus balanso ir preliminarios pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys patvirtina ieškovės teiginius apie jai vykdant veiklą esamus nuostolius, tačiau iš šių duomenų taip pat matyti, kad ieškovė veiklą vykdo, gauna pajamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir byloje esančius duomenis apie ieškovės vadovo internete paskelbtą skelbimą apie ieškomus naujus darbuotojus. Tokias aplinkybes apie ieškovės vadovo ieškomus naujus darbuotojus patvirtina ir atsakovo kartu su atsiliepimu pateikti įrodymai. Nurodyti duomenys taip pat sudaro pagrindą vertinti, kad ieškovė vykdo veiklą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti išskirtinių ar ypatingų aplinkybių, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kilusį darbo ginčą dėl DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų mažinimo, teisingai aiškino darbo teisės normas ir teisingai rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika.

23. Apeliaciniame skunde ieškovė, be kita ko, nurodo argumentus, kad dėl ieškovės buhalteriją tvarkiusios įmonės klaidos yra neteisingai apskaičiuotas atsakovo darbo užmokestis, jis faktiškai yra gerokai mažesnis, dėl to atsakovui buvo permokėtas darbo užmokestis. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad Darbo ginčų komisijos apskaičiuota ir priteista netesybų suma po 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną yra neteisinga ir per didelė.

24. Pirma, dėl nurodytų apeliantės argumentų pažymėtina tai, kad Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta išieškoti J. M. iš MB „Ekoversa“ 1 163,18 Eur darbo užmokestį, atskaičius mokesčius. Ieškovė MB „Ekoversa“ nesutikimo su nurodyta Darbo ginčų komisijos sprendimo dalimi (dėl darbo užmokesčio išieškojimo) nereiškė ir materialinių ieškinio reikalavimų dėl šios darbo ginčo dalies dėl teisės teismui nereiškė. Šioje byloje ieškovė ieškiniu pareiškė materialinį reikalavimą ir ginčą dėl teisės kėlė tik dėl atsakovui mokėtinos netesybų sumos sumažinimo ir nereiškė materialinio reikalavimo bei nekėlė ginčo dėl teisės dėl atsakovui mokėtino darbo užmokesčio.

25. Antra, pažymėtina tai, kad nurodyti apeliantės teiginiai dėl netesybų sumos (po 64,96 Eur, neatskaičius mokesčių) netinkamo apskaičiavimo yra deklaratyvaus pobūdžio, šių teiginių apeliantė negrindžia jokiais byloje esančiais įrodymais. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad bylos šalys turi teisę teikti įrodymus. Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Tai reiškia, jog bylos šalis gali pasirinkti, kokiais leistinais įrodymais grįs savo reikalavimus ir atsikirtimus.

26. Darbo bylos yra viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). CPK 414 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu teismas mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, kad darbo bylose šalims, ypač darbdaviui, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, kad šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑116‑943/2021, 34 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 131 punktas).

27. Įrodymai byloje gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta ir tai, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas), kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Pagal CPK 306 straipsnio 4 dalį, kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje (t. y. nauji įrodymai), ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi).

29. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė dar pirmosios instancijos teisme vykusio 2024 m. sausio 30 d. teismo posėdžio metu pateiktą prašymą atidėti teismo posėdį grindė argumentais, jog ieškovė 2024 m. sausio 25 d. pakeitė buhalteriją tvarkančią apskaitos įmonę ir nauja buhalterė rado duomenų, kurių pagrindu reikėtų atlikti perskaičiavimus ir galėtų būti patikslinti „Sodrai“ pateikti duomenys. Nustatyta, kad nors pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymo nurodytu pagrindu atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, tačiau bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme buvo atidėtas iki 2024 m. vasario 13 d., sudarant šalims galimybę susitarti taikiai. Reikšminga pažymėti tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme jokių konkrečių ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius dėl Darbo ginčų komisijos apskaičiuotos 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) sumos už kiekvieną darbo dieną galbūt netinkamo apskaičiavimo, nepateikė.

30. Be to, ieškovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad atsakovui buvo permokėtas darbo užmokestis ir dėl to atsakovui apskaičiuota netesybų suma po 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną, yra neteisinga ir per didelė, jokių jos teiginius patvirtinančių duomenų iki bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka iš esmės pradžios taip pat nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kad jokių naujų įrodymų ir prašymo juos priimti kartu su apeliaciniu skundu ieškovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 314 straipsnis), nurodyti apeliantės argumentai vertinti kaip deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

31. DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos netesybos yra siejamos su vidutiniu darbo užmokesčiu. Byloje pateiktame Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendime, priimtame darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad netesybų suma apskaičiuotina atsižvelgiant į ieškovo vidutinį darbo užmokestį gegužės, birželio ir liepos mėnesių apskaičiavimo laikotarpį ir į faktiškai dirbtų dienų skaičių, o apskaičiuotas ieškovo 1 darbo dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 64,96 Eur ((3 572,74 Eur (496,36 Eur + 1 600 Eur + 1 476,38 Eur) / 55 d. d.)) (neatskaičius mokesčių). Ieškovė, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos apskaičiuota 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) suma, byloje nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytą apskaičiavimą. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys apie nurodytą apskaičiuotą sumą apeliantės nėra paneigti. Darytina išvada, kad ieškovė byloje neįrodė atsakovo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo klaidų ir nepagrindė savo deklaratyvių teiginių, jog apskaičiuota netesybų suma –po 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną – yra neteisinga ir per didelė.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus DK 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme (DK 229 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis DK 229 straipsnio 2 dalimi, jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi.

33. DK 231 straipsnio 4 dalis numato, jog darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, ji per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis, tokiu atveju pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (DK 231 straipsnio 1 ir 3 dalys). Vadovaujantis DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

34. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 38 punktas).

35. Civilinės individualaus darbo ginčo dėl teisės bylos nagrinėjimo dalykas yra individualus darbo ginčas dėl teisės, kuris, išnagrinėtas privaloma išankstine nagrinėjimo (sprendimo) ne teisme tvarka, yra pagal teisme pareikštą ieškinį perkeltas nagrinėti į teismą, o ieškinio dalykas – reikalavimas tam tikru būdu išspręsti darbo ginčą. Nustatant darbo ginčo esmę ir bylos nagrinėjimo dalyką atsižvelgtina į ginčo nagrinėjimą inicijavusio asmens prašymą darbo ginčų komisijai, šios sprendimą, darbo ginčo šalies, nesutinkančios su darbo ginčų komisijos sprendimu, teisme pareikštą ieškinį. Priimdamas sprendimą civilinėje individualaus darbo ginčo dėl teisės byloje pirmosios instancijos teismas turi įvertinti įrodymus, nustatyti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą, nuspręsti dėl taikytinos teisės ir ginčo išsprendimo iš esmės (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 39 ir 40 punktai).

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje ieškovė MB „Ekoversa“ nesutiko tik su dalimi Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. dalimi dėl netesybų priteisimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir reiškė materialinį reikalavimą bei ginčą dėl teisės kėlė tik dėl atsakovui mokėtinos netesybų sumos sumažinimo. Kaip minėta, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovei MB „Ekoversa“ pareiškus ieškinį teisme dėl netesybų atsakovui (darbuotojui) priteisimo, ši darbo ginčo dėl teisės dalis teisme nagrinėjama iš esmės (DK 231 straipsnio 3 dalis).

37. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė ieškovės ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovė, prašydama pakeisti Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį dėl netesybų išieškojimo klausimo, prašė iš ieškovės atsakovui J. M. priteisti 500 Eur dydžio netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinio materialinį reikalavimą dėl mažesnio dydžio (t. y. 500 Eur dydžio) netesybų priteisimo, iš esmės atmetė ieškovės argumentus dėl Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendimo dalies dėl netesybų išieškojimo ir nustatyto netesybų dydžio nepagrįstumo.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas šalių ginčą, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias su pavėluotu darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimu (DK 147 straipsnio 2 dalis), teisingai įvertino faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti priešingą procesinį sprendimą dėl ieškovės ieškinio reikalavimų ir ginčo esmės, dėl to yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti iš esmės nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Ieškovės ieškinys buvo pareikštas dėl Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendime nurodytų netesybų sumažinimo. Byloje nustačius, kad ieškovei atsirado DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga mokėti nustatyto dydžio netesybas, darytina išvada, kad atsakovas, darbo ginčų komisijai pareikštu prašymu inicijavęs ginčo nagrinėjimą, turėjo pagrindą reikalauti išieškoti iš ieškovės įstatyme numatytas netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Taigi atsakovo reikalavimas, dėl kurio patenkinimo atsakovas, kaip darbo ginčo šalis, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, pirmosios instancijos teisme, iš esmės išnagrinėjus ginčą, pripažintas pagrįstu.

40. Kaip minėta anksčiau, darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, dėl kurios pareikštas ieškinys teisme, neįsiteisėja ir teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 229 straipsnis, 231 straipsnio 7 dalis). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta ieškovės ieškinį atmesti. Taigi pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą iš esmės pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šalių darbo ginčo dėl teisės dalis dėl netesybų priteisimo atsakovui tokiu būdu, koks buvo nurodytas būtent Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl netesybų išieškojimo klausimo, nors tokia galutinė išvada atskirai nebebuvo nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse. Teisėjų kolegija, remdamasi DK 231 straipsnio 1, 4 ir 7 dalimis, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, net ir priimdamas sprendimą, kuriuo iš esmės pritariama Darbo ginčų komisijos sprendimui konkrečiu klausimu, turėjo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti Darbo ginčų komisijos sprendimo konkrečiu klausimu rezoliucinę dalį, t. y. ginčą išspręsti iš esmės.

41. CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas naikinti sprendimą ar nutartį formaliais pagrindais. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog nurodytas procesinis trūkumas turėjo įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslintinas, papildant jo rezoliucinę dalį iš esmės Darbo ginčų komisijos sprendimo rezoliucinės dalies dalimi, t. y. ginčą išsprendžiant iš esmės, nurodant, kad iš ieškovės MB „Ekoversa“ atsakovui J. M. priteistinos netesybos nuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. iki visiško atsiskaitymo išmokėjimo dienos po 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną per šį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 6 mėn.

42. Pažymėtina, kad priešinga išvada reikštų formalų teisės taikymą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnis), taip pat civilinio proceso tikslo – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – neįgyvendinimą (CPK 2 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad reikalavimą, dėl kurio patenkinimo darbo ginčo šalis kreipėsi į darbo ginčų komisiją, teismui, iš esmės išnagrinėjus ginčą, pripažinus pagrįstu, tačiau apie jo tenkinimą ir patenkinto reikalavimo turinį nenurodžius teismo sprendimo motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse, susidarytų netoleruotina situacija, jog individualus darbo ginčas dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi įstatymų nustatyta tvarka, liktų iki galo neišspręstas ir ateityje būtų poreikis papildomai įsikišti kompetentingiems organams, nes neegzistuotų joks priverstinai vykdytinas darbo ginčus nagrinėjančių organų sprendimas, nustatantis šalių materialiąsias teises ir pareigas, t. y. nebūtų pasiektas rezultatas, dėl kurio buvo inicijuotas darbo ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 43 punktas). Atsižvelgiant į ieškovės ieškinio reikalavimo pobūdį, į tai, kad tiek ieškovė apeliaciniame skunde, tiek atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė savo argumentus dėl Darbo ginčų komisijos 2023 m. spalio 12 d. sprendime apskaičiuoto ir nurodyto netesybų dydžio už kiekvieną darbo dieną, nurodytas patikslinimas nelaikytinas ieškovės pareikštų reikalavimų viršijimu, apeliacinio skundo ribų peržengimu ar alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo taikymu.

43. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Kadangi apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmestas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme turėtas 200 Eur išlaidas advokatės teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Įvertinus atsakovo prašomų prisiteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, šios išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir, apeliacinį skundą atmetus, atsakovui priteisiamos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Dėl atsakovo prašymo skirti baudą

44. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pateikė prašymą ieškovei už nepagrįstą apeliacinio skundo pateikimą, sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą CPK 95 straipsnyje numatytu pagrindu skirti procesinę baudą, baudos dydį parenkant teismo nuožiūra, 50 procentų paskirtos baudos sumos skiriant atsakovui J. M..

45. CPK 7 straipsnio 2 dalyje dalyvaujantiems byloje asmenims numatyta pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyti tokie piktnaudžiavimo atvejai – dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningas pareiškimas nepagrįsto ieškinio (apeliacinio ar kasacinio skundo, prašymo atnaujinti procesą, pateikimas kito procesinio dokumento) arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

46. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad šalys Darbo ginčų komisijoje ir pirmosios instancijos teisme ginčo neišsprendė taikos sutartimi, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nors ieškovės apeliacinis skundas atmestas, tačiau vien ieškovės pasirinkimas pasinaudoti procesine teise į apeliaciją šiuo atveju nepripažintinas pakankamu pagrindu konstatuoti piktnaudžiavimo procesu faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad ieškovė veikė akivaizdžiai nesąžiningai, nesiekė CPK nustatytų tikslų, o siekė sąmoningai piktnaudžiauti procesu ar nepagrįstai apsunkinti atsakovo teisinę padėtį. Nenustačius pagrindo spręsti klausimą dėl baudos skyrimo pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį, šis atsakovo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95, 302, 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. vasario 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir papildomai nurodant:

„Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Ekoversa“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) netesybas nuo 2023 m. rugpjūčio 4 d. iki visiško atsiskaitymo išmokėjimo dienos po 64,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną per šį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 6 mėnesius.“

Priteisti iš ieškovės mažosios bendrijos „Ekoversa“ atsakovui J. M. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovo prašymo dėl baudos skyrimo netenkinti.